tekstai.lt

In memoriam. Kazys Bradūnas 1917.II.11–2009.II.9

kazys bradunas
kazys bradunas
        Išėjusieji ir išėjimai visada leidžia suvokti visumą to, kas atrodo „dar ne“, „dar ne visas“. Tik tada, kai gyvieji pasitraukia į mirusiųjų karalystę, imame suvokti daugelį dalykų kitaip, – tasai „dar ne“, „dar ne visas“ staiga išnyksta ir žmogaus pavidalas išryškėja daug esmingiau, nei iki tol.

 

Kazys Bradūnas – vienas žymiausių antrosios XX a. pusės lietuvių poetų, priklausęs garsiajai karo meto studentų ateitininkų „šatrijiečių“ kartai, karo išblokštai iš Lietuvos, prarastai partizaninėse kovose, nutildytai Sibire. K. Bradūnas iškyla kaip šios kartos likimų liudytojas, ištikimybę jai saugojęs visą gyvenimą. Atmintyje man išlikęs skaitytas poeto prisipažinimas apie tai, kaip jis Atgimimo pradžioje įvažiuodamas į Lietuvą pirmiausia sustojo prie savo bičiulių Vytauto Mačernio, Mamerto Indriliūno gimtųjų ar žūties vietų, lenkdamasis jiems ir savo jaunystei. Emigracijos laiku reiškęs ilgesį ir prieraišumą savo žemei, žadėjęs grįžti į ją, kai tik galės, pažadą įvykdė – 1995 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą. Šis poeto šeimos gestas daugelio, net ir toli nuo kultūros esančiųjų, eilinių žmonių priimtas su nuostaba ir pagarba. Gal mus labiausiai veikia graži ir šviesi K. Bradūno laikysena, apšviečianti jo poeziją, įduodanti jos skaitymo raktą.

 

1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, K. Bradūnas 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Kabintis į gyvenimą pradėjo nuo duobkasio darbo. Visa esybe buvo kultūros žmogus: sudarė antologijas „Žemė“ (1951), „Lietuvių poezija išeivijoje“, 1945–1971 (1971) redagavo laikraščius „Literatūros lankai“ (1951–1959), kultūrinį „Draugo“ priedą, žurnalą „Aidai“, parengė V. Mačernio „Poeziją“ (1961), kartu su Rimvydu Šilbajoriu parengė ir redagavo išeivių literatūros istoriją „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992, Čikaga). Kuklus ir nepastebimas, jis kantriai ir kruopščiai dirbo taip reikalingus emigracijai kultūros darbus, nedaug apie save kalbėjo. Nerasime jo nei daugiažodžių pasisakymų spaudoje, nei viešų kalbų. Sutekėjusi į tylias formas, išorinė neefektinga poeto kasdienybė turėjo labai svarbų įsipareigojimo matmenį, pagarbų santykį su gyvenimu. Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašo, kad K. Bradūnas jam primena mažą vabalą. Šią pastabą galėtume perkelti ir į metaforos sritį – kukliu buvimu, kantriu kultūros darbu K. Bradūnas išties primena darbščiąją skruzdėlę, taikiąją boružę, Dievo vabalėlį.

 

Rašytojas per penkiasdešimt kūrybinio darbo metų išleido apie dvidešimt poezijos knygų. Pirmuose rinkiniuose „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuos“ tęsė klasikos (Maironio), neoromantikų, o labiausiai Bernardo Brazdžionio poetinę tradiciją, vėliau ją nuosekliai susiejo su žemininkų idėjomis. Kūrybos branduolį sudaro rinkiniai „Morenų ugnys“, „Devynios baladės“, „Sidabrinės kamanos“, kuriuose rutuliojamoms temos (pokario dramos, tautos ir valstybės likimas) poetas atranda estetinį ir etinį tautosakos interpretavimo kelią. Vėlesnioji poezija rašoma vis naujais aspektais plečiant pagrindines idėjas. 1944 m. poetas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, 1992 m. – apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1994 m. – didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžium. 2002-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas.

 

Būdamas ištikimiausias žemei žemininkas, K. Bradūnas priešinosi nukirstų šaknų jausmui. Žemė jam – visų pirma gimtoji parapija.

 

Kieti tėvų parapijos kapai
Manęs po visą žemę ieško,
Mano gimtadienį pasižymėję
Į baltą kūdikystės knygą
 

Ilgą poezijos kelią vienija rami sutaptis su savo žeme. Žemė jam – genties žemė, piliakalnis – vaizduotės centras, reiškiantis ir genties vietą, ir valstybės gynimo pareigą, ir dabarties žmogaus, stovinčio ant piliakalnio, fizinę bei dvasinę savijautą: stoviu ant piliakalnio, akimis aprėpiu genties teritoriją, po kojomis jaučiu gulint savo protėvius. K. Bradūno poezija grindžiama savita poetine archeologija. Poetas sukuria vertikalę, „veikiančią“ iš apačios į viršų: iš žemės kyla grūdas, K. Donelaičio žodis, prisikelia miegantieji piliakalniuose ir dalyvauja tautos gyvenime. K. Bradūnas teigia amžiną istorijos ir gamtos ratą: iš nebūties – į būtį, iš būties – į nebūtį, iš nebūties – į būtį; sukuria tautos sėslumo, didumo ir nemarumo mitą.

 

Poetas taikliai nusakė pagrindinę savo kūrybos idėją – ieškoti Lietuvių tautos atsparumo, kurį matė kaip žemdirbiškumą, valstybingumą, kūrybingumą. Jo žmogus – ir egzistencinis, ir istorinis, ir žemdirbys – žemdirbių mito dalyvis. Žemdirbio žemė kartu yra ir jo valstybė. Nuo pirmojo rinkinio „Vilniaus varpai“, išėjusio dar nacių okupacijos metais (keletu egzempliorių, apeinant karo cenzūrą), K. Bradūnas perėmė Maironio, B. Sruogos literatūrinę tradiciją – poetizuoti valstybingumą, Vilnių matyti kaip valstybės ženklą („Antai, pažvelk, ten Vilniaus rūmai“); šią idėją užpildė autentišku jaunystės įspūdžiu karalių mieste, kai sekmadieniais sugausdavo keliasdešimties bažnyčių varpai. Toks K. Bradūno atrastas ir neprarastas Vilnius.

 

K. Bradūnas kalba apie žmogaus, grūdo sąsajas su kosminiu visatos judesiu, derina mikro- ir makrokosmo pajautas. K. Bradūno poezijos žmogus pats yra grūdas, visumą jaučiantis ir jai įsipareigojantis. Iš čia kyla savita harmoninga pasaulėjauta, paslapties pripažinimas ir pagarba gyvenimui. Šis XX a. pabaigoje retas vienovės su visata jausmas susieja poetą su mūsų kultūros klasika – M. K. Čiurlioniu, V. Mykolaičiu-Putinu.

 

Poetas mato Lietuvą iš toli, iš aukštai, iš istorijos perspektyvos, rašo ne apie kasdienybę, o apie esmingiausius dalykus: valstybingumo steigtį, kovas už laisvę, kultūros kūrimą, žemdirbio ritualus. Modernizmo ir sovietinės ideologijos nuvarginta sąmonė keistai sutrinka prieš K. Bradūno poezijos žodį, kuris gimsta iš pasitikėjimo pasaulio sandara, gyvenimo prasme, šventumu. Reikia, kad kas nors apie tai kalbėtų, primintų, ritualizuotų mūsų chaotišką kasdieną. Yra didieji matmenys, kurie turi laikyti žmogų. Svarbu ne tik ardyti, „modernizuoti“, bet ir tausoti esamas meno formas, saugoti pasaulėjautos pagrindus. K. Bradūno pasaulėjauta iš „čia“: iš mūsų istorinės ir egzistencinės patirties, tikėjimų, ritualų, geografinės ir kultūrinės savijautos. Ji intuityviai atpažįstama. Jo kūryba nuolat primena, kad priklausom krikščioniškajai Europos kultūrai, o greta jos esam genuose išlaikę ir ikikrikščioniškosios kultūros pėdsakų.

 

Iš Kazio Bradūno poezijos sklinda absoliutus pasitikėjimas pasauliu, ramybė ir giedra. Anot Sigito Gedos, jo poezija sukelia tokį jausmą, tarsi būtų sekmadienis. Tai – būties šventumo jausmas, kuris lygiai aplanko ir pasilenkusį prie grūdo, ir klausantį Vilniaus varpų...

 

Rita Tūtlytė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)