tekstai.lt

Romas Daugirdas. Kas gimsta iš tiesos?

romas daugirdas
romas daugirdas
        Įsijungiau Lietuvos televizijos kultūros kanalą. Šmėstelėjo seno dokumentinio filmo kadrai ir staiga ekrane išniręs režisierius Vytautas Žalakevičius atsainiai burbtelėjo, kad iš tiesos gimsta tik dogma ar netiesa. Kiek suglumino tezės paradoksalumas, bet neskubėsiu „įjungti“ atmetimo inercijos.

 

Juk iš tikrųjų vien baroku puošiama tiesa ilgainiui supelyja, o nekritiškai plėtojama ar mechaniškai perkelta į kitą erdvę ar laiką – virsta netiesa. I. Newtono mechanikos dėsniai nepritaikomi didelių greičių ir masių sąlygoms. Sąjūdį išprovokavusios kritiškos tiesos, radikalų perkeltos į dabartį, virsta dogmomis ir net stabdžiu.

 

Pabandykime dar labiau aktualizuoti V. Žalakevičiaus įžvalgą. Dauguma Lietuvos žmonių turbūt sutiks, kad mūsų partijos nėra, švelniai tariant, idealios. Krizės sąlygomis kyla dar didesnė pagunda padaryti jas atpirkimo ožiais ir savotiškomis šiukšlinėmis. Šiuo populistiniu negatyvu sėkmingai naudojasi kai kurie politikos apžvalgininkai (pvz., Rimvydas Valatka). Vienos partijos kaltinamos, kad nieko nedarė iki rinkimų, kitos – kad blogai daro po rinkimų. Bėda kita. Žurnalistų isteriškas patosas nejučiom veda prie partijų neigimo apskritai. Bet tuo atveju kartu su pamuilėm išpilamas ir vaikas. Juk be partijų šalyje nebus ir demokratijos. Didesnė tautiečių dalis tai jau patyrė. Tokio neatsakingo elgesio iliustraciją galima rasti ir per tarpukarį. 1925–1926 m. Lietuvoje buvo nežabotai tyčiojamasi iš tuometinių partijų. Šiame chore dalyvavo ir iškilūs, tautos gerbiami žmonės, pvz., Vaižgantas. Taip buvo išpurenta dirva autoritarinei diktatūrai. Tad žmonės po perversmo per daug neprotestavo – viešoji nuomonė buvo užliūliuota kliedesiais apie gerą šeimininką, kuris įves šalyje tvarką (prisiminkime Rolando Pakso partijos pavadinimą). Šis perversmas po keturiolikos metų Lietuvai atsirūgo. Autoritarizmo sąlygomis valdžios struktūros prarado bet kokį grįžtamąjį ryšį su tauta. Kilus okupacijos ir aneksijos grėsmei, nesugebėta sutelkti žmonių ir organizuoti bent simbolinio pasipriešinimo, nors šalyje jau buvo išaugusi nauja, patriotiškai auklėta karta. Viskas nusikėlė į pokarį, kai istorinės aplinkybės buvo daug nepalankesnės.

 

Mūsų demokratijos nebrandumą liudija ir kai kurių prezidentų elgesys. Ir baigiantis kadenciją Valdas Adamkus, ir tikriausiai jo vietą užimsianti Dalia Grybauskaitė teigia esą nepriklausomi kandidatai, nesusiję ir neįsipareigoję jokiai partijai. Nors pirmasis savo pažiūromis yra liberalas, o D. Grybauskaitė – centristė. Senose Vakarų demokratijose tokia „nepriklausomybė“ yra visiškai neįmanoma. Beje, darbas partinėse struktūrose leidžia politikui nuosekliai daryti karjerą, įgyti būtino patyrimo ir apsaugo, iškilus į viršūnes, nuo mėgėjiškų, vaikiškų klaidų.

 

Tiesos dialektiką atspindi dar vienas pavyzdys. Pagal valdininkijos korupcijos reitingus tikrai nesame autsaideriai. Menka paguoda, kad Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje yra ir labiau „pasižymėjusių“ šalių – juk vis dėlto Lietuva yra Europoje. Išvada – reikia reformuoti valdžios įstaigas. Valdančioji koalicija mėgina tai daryti naikindama ministerijų sekretorių pareigybes. Iš pirmo žvilgsnio šis žingsnis gana logiškas. Dabar egzistuojanti karjeros valdininkų piramidė yra sunkiai išjudinama. Nes ministerijos sekretoriaus aukštas statusas leidžia sėkmingai sabotuoti naujų ministrų ir viceministrų pastangas pakeisti esamą padėtį. Tačiau pastarųjų beveik nevaržomas įsiviešpatavimas gresia blogybėmis. Gabių valdininkų karjeros apribojimai vers šiuos (bent jau ambicingiausius) trauktis iš valdžios įstaigų. Be to, revoliucinė raida istoriškai yra seniai sukompromituota. Kaip tik ministerijų sekretorių atsparumas politikos vėjams ir užtikrina įstaigų evoliucinį perimamumą. Tad iškyla gana sudėtinga problema, kaip subalansuoti kaitos būtinybę ir chaotiškos destrukcijos grėsmę.

 

Kitas epizodas. Atrodytų neginčijama tiesa – lengvatos (mokesčių) yra blogis. Jų reikia vengti ar bent minimalizuoti. Nes dvigubi standartai tvirkina visuomenę, sukelia trintį tarp atskirų socialinių, profesinių grupių. Bet ir vėl ne viskas taip paprasta. Šįkart sąmoningai praleidžiu visą retoriką apie kultūros nuopelnus tautos išlikimui, „neblėstantį spindesį“ tragiškose sankryžose. Visuomenės dariniai yra susisiekiantys indai. Verslo inovacinis imlumas – tai turbūt svarbiausia žiaurios konkurencijos sąlygomis – labai priklauso nuo jo atvirumo kultūrai, nuo jos brandumo, leidžiančio „pasiekti“ ir verslą.

 

Turbūt pastebėjote, kad aršiausiai dėl prarastų mokesčių lengvatų šūkauja ne kultūros žmonės ir ne menininkai, bet „popsininkai“ ir bulvarinių dienraščių (tokie Lietuvoje yra visi dienraščiai, išskyrus – su išlygomis – „Lietuvos žinias“) darbuotojai (aišku, inspiruoti savo šeimininkų).

 

Visada gyvenę geriau nei paprasti menininkai, bent jau estrados korifėjai savo ambicijomis demonstruoja nenorą apsiriboti vien masinės kultūros brūkšniniu kodu. Tačiau jų originalumą ir mąstymo kūrybiškumą parodo vieno bebalsio dainininko pareiškimas, kad jis ne toks kaip visi, nes mąsto globaliai.

 

Na o menininkams papildomas mikroskopinio honoraro praradimas yra nebaisus. Jis tik sutvirtina jų, kaip sugadinto gyvenimo specialistų, statusą. Dabar jie vėl po „Poezijos pavasario“ galės jungtis į lektorių brigadas ir važinėti po šalį skaitydami paskaitas. Apie tai, kaip išgyventi, kaip nenumirti iš bado, kaip atlaikyti artimųjų priekaištus dėl amžino skurdo, dėl nesugebėjimo „įsirašyti“ į stalčiuką iš lietuviškos medienos. Ir kaip juoktis iš viso to.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)