tekstai.lt

Mindaugas Peleckis. Raktai. Anotacijos

harry potter
harry potter
        Krizė. Populiaru dabar taip pradėti bene kiekvieną rašinį. „Krizė – mumyse“, – sako išmintingieji. „Turime raktą nuo jos“, – sako šiek tiek gudraujantys. Vis dėlto ir vieni, ir kiti savaip teisūs. Ypač tada, kai kalbame apie mitologiją plačiąja prasme. Ji – mūsų egzistencijos pagrindas, praeitis, kuri tiesia tiltą į ateitį. Banalu? Kažin. Ypač turint galvoje, kad visai neseniai gimė nauji mitai, kada nors būsiantys įkvėpimo šaltiniu rašytojams. „Alma littera“ siūlo mums raktus į…

 

 

J. K. ROWLING. „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ (2008), 600 p.

 

Paskutinė (septintoji) pasakojimo apie Harį Poterį dalis. Tačiau, ko gero, ne paskutinė, jei tikime rinkos dėsnių visagalybe. Bet tebūnie taip, kaip kol kas teigiama – c’est tout. Koks yra knygos „Haris Poteris...“ fenomenas? Viena vertus, itin sėkmingas komercinis produktas, apie kurį per labai trumpą laiką sužinojo visas pasaulis. Kai kurie pašėlo, ėmė deginti „Hario Poterio...“ epopėjos knygas, kiti jas tiesiog garbina, o man norėtųsi pažvelgti į jas kaip į naująją mitologiją. Tiksliau, seno grįžimą kitu pavidalu.

Kai pamačiau pirmąjį „Hario Poterio...“ filmą 2001-aisiais (jie, palyginti su knygos dalimis, vėluoja), įspūdis buvo nepaprastas. Tartum kažkas grąžino vaikystės magiją, paslaptingumą, tėvams nežinomas kerteles namuose, kur gyvena baubas, o gal bezdukas. Genialu. Paprasta. Tikra. Tokios mintys sukosi galvoje.

Vėliau saga išsipūtė: milijonai dolerių, tūkstančiai puslapių ir turbūt nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris nežinotų Hario Poterio – paprasto nepaprasto akiniuoto berniuko, nedrąsaus, tačiau kartu pažymėto išrinktojo ženklu. Galingiausiojo iš galingiausiųjų. Mago. Ar tai tėra pasaka? Paskutinėje knygoje paaiškėja beveik visos „Hario Poterio...“ sagos paslaptys. Įvyksta galutinė kova su pagrindiniu priešu Voldemortu (be abejo, gėris laimi). Galiausiai nusikeliama į ateitį po devyniolikos metų, kai Haris Poteris jau augina naują magų kartą.

Ką visa tai galėtų reikšti? Manau: pirma, „Hario Poterio...“ epopėjos dar neįvertino mitologijos tyrinėtojai; antra, gyvenimas yra magiškas, tačiau dažnai to magiškumo neįžvelgiame paprastuose dalykuose, arba, anot animacinio filmuko herojaus: „Aš ne burtininkas, aš dar tik mokausi.“

 
 

J. R. R.TOLKIEN. „Hurino vaikai“ (2008), 288 p.

 

„Haris Poteris...“ mitologijos tyrinėtojams dar naujas fenomenas, o J. R. R. Tolkieno beveik tobulai sukurtas iki tol nematytas pasaulis jau gerai pažįstamas ir mokslininkams, ir skaitytojams, vėliau – filmų mėgėjams. Egzistuoja ir tolkinistų klubai, primenantys sektų ir vaikų būrelių hibridus.

Kokia riba tarp fantastikos, mito ir realybės? Fantastai neretai sukurdavo pranašiškų veikalų. Mitai savaip atspindi realybę. Tarp jų – „plonytė mėlyna linija“, kurią J. R. R. Tolkienas nubrėžė taip įkvėptai, kad sunku patikėti, jog „Žiedų valdovo“, „Hobito“ bei „Hurino vaikų“ pasaulis – nerealus. Pagaliau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno gerokai seniau nei prieš tūkstantį metų, kai „atsirado“ Lietuvos vardas?

„Hurino vaikai“ – knyga pažengusiems tolkinistams. Tiems, kas jau prarijo „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ kabliukus. Joje (beje, knygos pavadinimas – dviem kalbomis; antrąja – elfų – jis skamba taip: „Narn I Chin Hurin“) – Viduržemio (J. R. R.Tolkieno sukurto pasaulio) sakmės, kuriose pasakojama apie tai, kas nutiko prieš daug šimtmečių iki „Žiedų valdovo“. Nevarginsiu detalėmis apie Medžiabarzdžio, Morgoto, Turino, Nienoros, Glaurungo ir kitų personažų nuotykius. Smagiausia tai, kad, prisilietęs prie šios knygos (beje, ne tik puikiai iliustruotos, bet ir papuoštos Viduržemio žemėlapiu), jautiesi tarsi vartytum senovinį manuskriptą.

J. R. R. Tolkieno genialumo kol kas niekas nepralenkė. Dar niekas nesukūrė tokio pasaulio, kuriame atsirastų vietos įvairioms rasėms, tikėjimams, mirtingiesiems ir amžinai gyvenantiems. Šiame pasaulyje kalbama įvairiomis kalbomis, kurių žodynėlius puikus lingvistas J. R. R. Tolkienas sukūrė išties meistriškai. Kuo šis „Žiedų valdovo“ mitas yra ir, manau, bus aktualus? Žiedas – galios simbolis, blizgutis, užvaldantis kiekvieną, kuris jį užsimauna ant piršto. Nūdienos aktualijos leidžia jį interpretuoti kaip pinigus, auksą, valdžią. Sugebėjimas suvaldyti save, nešti Žiedą per gyvenimą, kad jį sunaikintum, kitaip tariant, turėti Raktą yra pagrindinis uždavinys. Nes tik taip sukuriame save.

  
 

MICHAEL LAITMAN. „Raktas į kabalą: klausimai ir atsakymai“ (2007), 455 p.

 

Kabala, tai mistinė žydų tradicija, apipinta gausybe pusiau tikrų ir netikrų istorijų. Nūnai – visokių madonų ir britnių spirs pamėgtas madingas „dalykėlis“. Jei rimčiau, kabala – labai sudėtingas ezoterinis mokslas apie gyvenimo, kančių prasmę, likimo valdymą, gyvenimo kelio, tobulybės paieškas, egoizmą, tikrojo „aš“ suradimą, sielą ir kūną, reinkarnaciją, tikėjimus, maldą, atsakymą į amžiną klausimą, iš kur atėjome ir kur einame ir kt. Jei į kabalą žiūrėsime labai rimtai, nesuprasime nieko (ypač būdami ne žydai). Jei labai nerimtai – taip pat. Todėl M. Laitmano (beje, jis puikiai pažįsta Lietuvą – jaunystėje dirbo Pabradėje fabrike) siūloma populiarioji, dažniausiai užduodamų klausimų forma yra geras aukso vidurys.

M. Laitmanas mitologizuoja senovinį mokymą, kurį kai kurie tyrinėtojai sieja su Babilono laikais. Autorius stengiasi visais įmanomais būdais (asmeniškai, knygomis, laiškais, interneto svetainėje, filmais) atsakyti į susidomėjusiųjų mistine žydų tradicija klausimus. Šiuolaikinis žmogus nepatiklus, todėl jis nori viską išsiaiškinti: ir apie muziką, ir apie mirtį, ir apie dar daug ką.

Klausimų-atsakymų rinkinys dažnai atrodo nepatrauklus. Tačiau šiuo atveju yra kiek kitaip. Kai įsigilini į M. Laitmano populiariai aiškinamus teiginius, suvoki, kad esminė M. Laitmano kabalos versijos mintis – kabalistai yra aukščiau už kitus. J. R. R. Tolkienas ir J. K. Rowling neleido sau tokios puikybės, nors sukūrė sudėtingus pasaulius. „Visas knygas, išskyrus kabalistines, parašė žmonės, suvokiantys tik šį pasaulį. Todėl jos neteisingos. Nepatariama gyventi pagal jas. Kabalistai negali suklysti patardami. Nesiūlau deginti knygų, tačiau taip būtų galima išvengti daugybės klaidų ir aklaviečių“ (p. 424–425). Nedeginsiu M. Laitmano knygos. Tačiau ji kažką labai primena… (ypač turint galvoje, kad šios knygos autorius baigė biokibernetikos mokslus Leningrade).

 

   

MICHAEL BAIGENT, RICHARD LEIGH, HENRY LINCOLN. „Šventasis kraujas ir šventasis Gralis“ (2007), 672 p.

 

„Šiai knygai lemta tapti okultizmo klasika“, – sufleruoja man „Fate Magazine“. „Ši knyga tapo plagiatorių džiaugsmu“, – sakau sau. Kodėl? Nes sukūrė dar vieną XX a. mitą. 1982-aisiais pasirodžiusioje knygoje trys smalsuoliai – egiptologas mėgėjas H. Lincolnas, rašytojas ezoterikas R. Leigh’as ir naujazelandietis psichologas M. Baigentas – po dešimties metų tyrinėjimų pateikė daugelį žmonių sužavėjusią istoriją apie XIX a. gyvenusį prancūzų kunigą, kuris kaimelyje prie Pirėnų kalnų surado net kelis milijonus svarų. Iš pradžių tai atrodė kaip pasakojimas apie užkastą lobį, bet netrukus jis virto neprilygstamu istoriniu detektyvu – mūsų laikų Gralio paieškomis, vėl sugrąžinančiomis prie sunkiai perprantamų, užkoduotų dokumentų, slaptųjų draugijų, Tamplierių ordino, XII ir XIII a. katarų eretikų ir prie mažai žinomų, daugiau nei prieš 1300 metų nuo sosto nuverstų Prancūzijos karalių.Tikroji Rennes-le-Chāteau kaimelyje atrasto lobio vertė – ne turtai, o didelė, kupina prieštaravimų ir daug ginčų kelianti paslaptis. Deja, šią „paslaptį“ daugelis sužinojo iš kopijos – garsiojo „Da Vinčio kodo“.

Dabar mėgstamas politikų žodis „provokacija“ čia atrodytų kaip nevykęs pokštas. Trijulė pasidarbavo iš peties. Sąmokslo teorija sužimba visomis spalvomis: paaiškėja, kad „numanomi Siono ordino didieji magistrai“ – solidi kompanija, kūrusi mokslo, muzikos ir kitas naujoves (I. Newtonas, C. Debussy, J. Cocteau, V. Hugo ir kt.).

 

Krizė. Pradėjau šiuo žodžiu, juo ir baigiu. Nes norėtųsi, kad ji irgi taptų mitu, kur gėris nugali blogį. O kam reikalingos tokios knygos? Ne, tikrai ne tam, kad jas degintume. Jos kaip gyvybės eliksyras mums leis suvokti, jog net mitologiniuose pasauliuose kartais žemė maišosi su dangumi. Toliau neškime savo Žiedą, mėgaukimės magišku pasauliu, ieškokime Gralio ir gal pavyks rasti raktą į…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)