tekstai.lt

Džiuljeta Maskuliūnienė. Dramatiška vaikystės šviesa (Petrui Cvirkai – 100)

 

petras cvirka
petras cvirka

„Petras Cvirka pasitinka mus vaikystėje. Ateina su cukriniais avinėliais ir rainiukais, Mike ir Juozapėliu, Andrijonų Simu ir Bebenčiuku vedinas. Mus pakeri šelmiškas ir truputį graudokas jo linksmumas. Jis nebara ir nepamokslauja, bet puikiai supranta vaikiškus mūsų rūpesčius ir troškimus. Pasijuntame tarsi sutikę tokį draugą, su kuriuo norėtume būti kartu visą vaikystę...“1 – savo knygą „Petras Cvirka“, skirtą moksleiviams, pradeda Juozas Jasaitis. Panašios gaidos skamba ir Petro Bražėno monografijoje „Petras Cvirka“: „Su pasakomis jis ateina į raidžių nepažįstančios vaikystės pasaulį ir greitai tampa vienu pirmųjų savarankiškai skaitomų autorių, „Cukriniais avinėliais“, „Šyvio gyvenimu“, „Vaikų karu“ leidžia pajusti, kas yra žodžio magija, duoda mums pirmąsias gyvenimo pamokas, „Paslaptimi“ ir „Lakštingala“ sutinka neramią, vyriškų nuotykių ir žygių trokštančią paauglystę “2.

 

P. Cvirka (1909. III. 25–1947. V. 2), kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime, iš tiesų yra labai ryškus, etapinis lietuvių vaikų prozininkas. Su apsakymų rinkiniais „Rainiukai“ (1934) ir „Cukriniai avinėliai“ (1935) jis (labai aukštai iškeldamas estetinius literatūros kriterijus) ateina į lietuvių vaikų literatūrą. Nuo tada jau neįsivaizduojama kalbėti apie lietuvių vaikų novelistiką, neminint P. Cvirkos vardo. Literatūros tyrinėtojai jau yra nemažai rašę apie P. Cvirką kaip vaikų rašytoją: Vincas Auryla „Lietuvių vaikų literatūroje“3, Albertas Zalatorius vieną monografijos „XX amžiaus lietuvių novelė“ poskyrį pavadina „Susikaupimo atmosfera. Vaikystės įspūdžių įprasminimas“, kur lygina A. Vaičiulaičio, I. Šeiniaus ir P. Cvirkos noveles4, apsakymus vaikams nagrinėja ir Jonas Riškus5, atskirą skyrelį „Vaikystės šalyje“ apie P. Cvirkos prozą vaikams parašo Juozas Jasaitis6, o Rimanto Skeivio monografijoje „Petro Cvirkos prozos lyrizmas“ skyriuje „Vaikystės ilgesys“ tyrinėjami semantiniai ir poetiniai rašytojo kūrybos aspektai7. Publikuota ir nemažai atskirų P. Cvirkos vaikų prozos tekstų analizių, pavyzdžiui, Petro Bražėno8, šių eilučių autorės9 bei kitų. Taigi P. Cvirkos kūryboje itin ryški vaiko ir vaikystės tema, ji atkreipė į save daugelio rašiusių apie šį literatūros klasiką dėmesį.

 

Vaikams P. Cvirka rašė visą kūrybinio kelio laiką: ir prieš karą, ir vėliau. Be to, vaiko tema kalbama ir kūriniuose, skirtuose suaugusiam skaitytojui (novelės „Mažasis ir didysis“, „Tėvas“ ir kt.). Pagaliau net rašytojo būsimų kūrinių planuose bei sumanymų užrašuose yra nemažai eskizų, kurie liudija rašytoją planavus nemažai rašyti apie vaiko pasaulį, tad prie šių įdomių, iškalbingų užrašų straipsnyje bus sugrįžta. Kad vaiko, vaikystės tema P. Cvirkai buvo aktuali, rodo net įvairūs ekstraliteratūriniai dokumentai, – antai net vaikų buvimas kur nors netoliese rašytoją nuteikdavo palankiai, skatindavo rašyti. Apie tai kalbama rašytojo atsakymuose į „Kultūros“ žurnalo anketą (1934): „Labai gera, jei toli vos vos girdi muziką, dainą ar vaikų krykštavimą“10. P. Cvirka su šviesiu grauduliu atsimindavo savo paties vaikystės akimirkas, pavyzdžiui, kad ir šią:

 

Jei būčiau turtingas, įsitaisyčiau užtraukiamą, skambinantį Mocarto menuetą laikrodį. Tokį laikrodį turėjo kažkada mano teta, pas kurią nakvodavau dar mažas būdamas grįždamas iš mokyklos, kai pavargdavo kojos ir nebegalėdavau bristi per gilų sniegą į tolimą kaimą. Ir šiandien atsimenu tas prieblandas, kai mane geroji teta pavalgydinusi paguldydavo, paskum mažu rakčiuku slapta užsukdavo laikrodį, padėdavo prie mano galvos, ir vos aš pradėdavau snausti, tuojau kambario tamsoje pasiliedavo liūdni lėtos melodijos garsai...

 

Tada mano mažutė vargšė galva svajodavo apie nuostabius daiktus ir dar nuostabesnį vaiko pasaulį. Ach, jeigu geroji teta man ir dabar vakaro valandomis užsuktų savo laikrodį, švarioj, baltoj lovoj paguldžiusi!11

 

Atsiminti, mintimis sugrįžti į vaikystę – pamėgtas ir itin reikšmingas P. Cvirkos novelių motyvas.

 
 
Vaikas ir suaugęs žmogus
 

Vaiko pasaulis P. Cvirkos prozoje dažnai rodomas iš suaugusio žmogaus, jau turinčio gyvenimiškos patirties, perspektyvos, pasakotojo retrospektyvus žvilgsnis yra mąslus, kartais nostalgiškas, neretai liūdnas. Lietuvių prozoje ši vaikystės prisiminimų tematika turi ryškią tradiciją. A. Zalatorius, rašydamas apie Joną Biliūną, Šatrijos Raganą, Vincą Krėvę, Antaną Vaičiulaitį, Igną Šeinių, teigia: „Ir nė vieno rašytojo grįžimas į vaikystę neapvylė kaip menininko. per visą lietuvių prozos istoriją driekiasi prasminga vaikystės apmąstymų gija“12. (Į šią rašytojų draugiją dar būtinai reikėtų įrašyti ir Bronę Buivydaitę, parašiusią įsimintiną dilogiją „Pro vaikystės langą“ ir „Vargai vartus kilnoja“.) Vaikystės atsiminimų prozoje dažniausiai kuriamas šviesus, emocingas pasakotojo santykis su negrįžtamai prabėgusiomis vaiko dienomis. Žinoma, tokia pasakotojo nuostata yra tarsi natūrali, savaime tikėtina. Apsakymai „Cukriniai avinėliai“, „Jurgiukas pirmąkart gano“ vaizdžiai atskleidžia šiltą suaugusio pasakotojo žvilgsnį: „Mane traukia seni atsiminimai ir tasai kraštas, kurio upių vandenyse taip gausiai veisiasi žuvys, o paukščiai debesimis užgula saulę. Žuvį ten gaudo rankomis, ir sekliose atsiautose jos giminės toks tirštumas, kad nugaros kyši iš vandens“13. Malonūs prisiminimai sušildo pasakotoją, kai jis sugrįžta į mažojo broliuko Jurgiuko pirmąją ganymo dieną, kurią vainikuoja bendras abiejų brolių kūrinys – aitvaras: „Kai aitvaras buvo baigtas, priskynėme rugiagėlių ir nupiešėme sutrintais jų žiedais aitvaro popieriuje akis ir nosį“14 ir kt. Tačiau kartais, kaip minėta, retrospekcijos gaida nėra džiugi, maloni. Pasak R. Skeivio, „šalia žavėjimosi vaikystės išgyvenimų gaivumu ir tyrumu įsipina daugybė kitokių, dažniausiai negatyvių, pasakotojo emocijų. Tarp jų – nepasitenkinimas dabartimi, savigrauža, kančia dėl žmogaus būties dėsnių negailestingumo, dėl troškimų ir norų neišsipildymo, nesilpstantis socialinės skriaudos ir neteisingumo maudulys“15. Rinkinio „Kasdienės istorijos“ novelei „Tėvas“ būdinga rėminė, atsiminimų situaciją žyminti, kompozicija. Kūrinys pradedamas sakiniu – „Šiandien aš tai atsiminiau, sėdėdamas prie židinio ugnies“ ir baigiama labai panašiai: „Ir kažkodėl šiandien aš tai atsiminiau, sėdėdamas prie židinio ugnies...“16 Vaikystės prisiminimuose iškyla tragiška tėvo žūties istorija: „Kai susilaukiau trejeto metų, lygiai tą pačią dieną mano tėvą, malūno darbininką, du miltuoti vyrai parnešė negyvą. Jį pagriebė šeštarnės ir visą pusvalandį blaškė, kol sulaužė rankų ir krūtinės kaulus“17. Visas tolesnis pasakojimas – detalus ir sugestyvus tėvo laidotuvių ir vėlesnių negandų, užklupusių našlę ir penkis jos vaikus, istorija. Apsakymo pavadinimas „Tėvas“ čia skamba dviprasmiškai (suformuluotas jis, kad atspindėtų pasakotojo poziciją): sykį motina į namus parveda nepažįstamą vyrą, būsimą „tėvą“:

 

– Jonuk, pasisveikink! – stumdama mane artyn, paragino motina. – Čia tavo tėtė… Geras tau bus… mylės…

 

Kai tik aš išgirdau šiuos žodžius, greit išsivadavau iš motinos rankų ir pasileidau atgal… Ašaros plūdo man gerkle. Kol pasiekiau lovoj sukilusius ir taip pat sužiurusius brolius, jaučiausi mažas, apleistas ir vienų vienas pasaulyje18.

 

Kita labai svarbi vaiko-suaugusiojo vaizdavimo perspektyva – vaiko ir suaugusiojo santykiai. Kai kada tie santykiai, net tarp pačių artimiausių žmonių, vaizduojami negailint aštrios ironijos. Puikus pavyzdys – novelė „Mažasis ir didysis“, skirta suaugusiųjų skaitymui. Čia P. Cvirka atsiskleidžia kaip puikus psichologinio plano rašytojas, novelėje taikliai ir meniškai, su humoru atskleidžiama tėvo ir dar nedidelio sūnaus žaidimo šaškėmis dvikova. Didysis Antanas (tėvas) naudojasi savo galia, įtaka vaikui, nemoka garbingai pralošti. Įtampa auga, nes tėvui vis nesiseka žaisti, kol galų gale, tėvui pralaimėjus ir revanšo partiją, viskas baigiasi didžiojo Antano agresijos protrūkiu: tėvas stveria sūnų už ausies, klupdo, o pats išeina pasivaikščioti, atvėsti. Subtili, psichologiškai įtikinanti novelės pabaiga: klūpantį ir verkiantį berniuką paguodžia motina (ji keliskart bandė gesinti konfliktą, bet neryžtingai):

 

Antanėlis gauna šokolado. Jo galva priglausta prie motinos, kuri jį švelniai glosto. Čia pat ir Kvintetas gainioja nuo savęs muses, garsiai kalendamas dantimis. Mažasis aprimsta. Pirštą padažęs ašaroje, jis pradeda piešti sienų apmušaluose paukščiukus19. 

 

Be abejo, dažniau P. Cvirkos vaikiškos tematikos novelėse vaizduojami šilti, gražūs vaiko ir suaugusių, artimųjų, šeimos narių santykiai: Stepų mamytės ir Vartiklio (novelė „Vartiklis“), tėvų ir sūnų („Rainiukai“), Stepuko ir tėvų („Paslaptis“) ir kitur. Aptinkame ir tradicinę, žinomą dar iš lietuvių didaktinės prozos, senelio figūrą. Jis moko vaikus, pasakoja įvairias įdomias istorijas. Antai novelėje „Paukštelis devynialiežuvis“ vaizduojamas gražus pavasario vakaras, kurį drauge leidžia trys vaikai ir senelis. Staiga visi išgirsta nuostabią lakštingalos giesmę, kuri paskatina senelį vaikams papasakoti pamokomą istoriją apie auksaliežuvį paukštį. Didžiąją šios novelės dalį kaip tik ir sudaro senelio pasakojama istorija. Novelės pabaigoje grįžtama į pradinį tašką, neužmirštant pamoralizuoti: „Matai, vaike, kas nori daug turėti, viską praranda...20 Šis pasakojimas primena ir Prano Mašioto didaktinių kūrinėlių intonacijas, tačiau apskritai didaktinio pobūdžio tekstai P. Cvirkos novelistikoje reti, jie artimesni pasakų ištarmei.

 

P. Cvirkos kūrinių planai ir sumanymai, publikuojami VII „Raštų“ tome, atskleidžia daug įdomios medžiagos, įtikinamai parodo, kad P. Cvirka rimtai, nuosekliai domėjosi vaiko tema21. Apmatuose regime ypač didelį dėmesį socialinei problematikai, vaikų skurdui ir nedaliai. Štai keletas tokių iškalbingų sumanymų, išlikusių P. Cvirkos užrašuose:

 

31. Aprašyt, kaip išruošia savo vaikus elgetauti ir kaip juos moko. Kaip abu vaikai išeina, ir atrodo pasaulis kitas [?]22.

36. Berniukas, piemenukas, linkęs muzikai arba technikai (sukonstravęs malūnėlį ar kokį kitą), eina ieškoti pagalbos. Vienas kitas jam pripažįsta didelius gabumus, bet niekas nepadeda. Mokosi pas vargonininką už [?] dideles aukas: skaldo malkas, padeda [neįskaitomas žodis] nešiot... Visi laiko jį puspročiu.

[Paraštėje prirašyta:] Pas kalvį eina, paskum pas kitą techniką23.

43. Vaiką veža garlaiviu buožė ar šiaip ūkininkas. Ima vaikus iš prieglaudos – prieglauda primoka po 30 litų už maitinimą ar kaip. Tuos beveik badu išmarina, ima kitus. Arba vežasi vaiką ir visaip jį girtas pravardžiuoja, kol vaikas metasi, išvestas iš kantrybės, ir nori nusižudyti. Žiaurus burž[uazinės] tikrovės paveikslas – benamių, betėvių vaikų taip vad[inamas] „auklėjimas“24...

24. V a i k a s benamis. Paimtas iš prieglaudos. Jį vežasi namo už pinigus kažkoks tipas. Jam gerai apsimoka, nes už tai prieglauda moka. Vaiką taip išerzina, taip nualsina, dar apgirdo, kad jis šoka į vandenį, jį ištraukia. Paskum girtas tipas jį pridengia, glosto ir pats atsiprašinėja. Nors šiurkštus, baisus, bet pats nelaimingas. Eina abu namo, žvaigždėtą naktį, iš prieplaukos. Senis ima dainuot, vaikas po jo švarku eina sušildamas25.

 

 
Vaikas ir gyvūnas
 

Vaikų literatūra neįsivaizduojama be gyvūnijos tematikos. Net ir be jokių statistinių skaičiavimų matyti, kiek daug knygų, kūrinių vaikams pasakoja apie gyvūnus. Jie tokie svarbūs, kad dažnai jų vardai iškeliami į kūrinio antraštę, tuo dar labiau pabrėžiant gyvūno paveikslo (ar motyvo) svarbą kūrinio semantikai ir poetikai. Taip P. Cvirkos apsakymai pratęsia turtingas J. Biliūno gyvūno vaizdavimo tradicijas. Šalia klasikinių novelių „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“ galime įrašyti ir P. Cvirkos „Varno mirtį“ bei „Šyvio gyvenimą“. Čia sukurti įtaigūs seno varno, seno šuns bei seno arklio paveikslai. Moralinė senatvės, nereikalingo žmogaus (ir gyvūno) tema labai rūpėjo ir J. Biliūnui, ir jo įpėdiniui P. Cvirkai. Minėtieji J. Biliūno ir P. Cvirkos apsakymai taip įsitvirtino lietuvių vaikų novelistikoje ir visoje prozoje, tiek plačiai yra aptarti, aktualizuoti, ypač edukacinėje literatūroje, kad, atrodo, čia tų etaloninių tekstų nė nebereikia iškelti, nagrinėti.

 

Savaime suprantama, kad P. Cvirka dažniausiai vaizduoja kaimo vaiką, todėl natūralu, kad jį nuolat supa gamta (rašytojas – puikus peizažo meistras), pati įvairiausia gyvūnija. Vaikas įdėmiai stebi gyvūnėlius ir tai verčia mąstyti, daro jį kitokį, išskirtinį:

 

Liko tik Stepų mamytė ir jos sūnaitis, silpnas iš gymio, bet anksti pradėjęs svarstyti ir galvoti. Atsitūpęs prie mažo vabalėlio, berniukas galvodavo, ko jis ieško žolėje. Galvodavo jis, kodėl varlė šokuoja, o nebėga tekina, ir kodėl, įsibridus į vandenį, kojos atrodo tartum kreivos?26

 

Kai kada iš paaugusio žmogaus pozicijų pasigailima, kad vaikystėje per mažai į gamtos paveikslą įsižiūrėta, apie tai byloja įtaigus novelės „Šautuvėlis“ fragmentas:

 

Ak, jeigu dabar, kada ištįsau į pusbernius, vėl galėčiau diena po dienos išgyventi anuos laikus! Daug akyliau stebėčiau paukščio skridimą, vyšnios ar obels žiede sultis begeriančią bitę, daug atidžiau klausyčiaus iš toli atklystančio paukščių giedojimo. O savo dykaduoniavimo dienomis įsistebėčiau į kiekvieno vabalo gyvenimą, žmones, laukų garsus, į lietaus lašus, puolančius nuo stogo į pribrendusį javą, sniego pūgas – ir viską, viską sudėčiau, surašyčiau savo prabėgančių dienų sąsiuviniuose27.

 

Novelėje „Diena baigiasi“ vaizduojama paskutinė vaikų atostogų diena. Giedrą, ypatingą pasakojimo nuotaiką kuria peizažas, kuriame labai svarbūs paukščiai, kiti gyviai. Nepasakysi, kad tai tik veiksmo fonas, – tai ypatinga atmosfera, kurioje beveik nieko nevyksta, tik ramiai teka paskutinės vasaros dienos laikas:

 

Kalvutėje stovi vaikai ir moja kepurėmis aukštybėse tirpstantiems paukščiams. Mėlynos žirklės kerpa dangų nuo šiaurės iki neužmatomų pietų. Taip aiškiai girdėti rudens tyloje besiartinantis metalinių sparnų žvangėjimas.

 

Išsilaksto mano draugai, nusinešdami klegesį kaip vasaros giedrą, ardydami kojomis vestuvinius vorų šilkus28.

 

Du geri draugai Benediktas ir Jurgis padeda suaugusiems derliaus dorojimo – kūlimo darbuose, vėliau berniukus suvilioja žvilgantis paupys. Vaikai maudosi upėje, kalbasi apie šį bei tą, džiaugiasi paskutine vasaros šiluma, renka akmenėlius. Į aplinką jie reaguoja spontaniškai, vadovaudamiesi širdimi. R. Skeivys panašias reakcijas taikliai pavadina „neįsisąmonintos vaikiškos elgsenos džiugesiu“29. Apsakyme regime tapybišką rudens punktyrą – tirpstančius paukščius, vorų šilkus, dar gana šiltą orą ir tinkamą maudytis vandenį bei paskutinį ankstyvai rudenėjančio peizažo potėpį: „Pakely mes apžiūrime mums žinomus paukščių lizdus ir randame juos tuščius. Kai kur po kojomis, tyliai šlamėdamas, nukrito auksinis lapas“30.

 

Kaimo vaikams piemenuko duona – įprasta. Pasak A. Zalatoriaus, „tuo atveju, kai P. Cvirka į piemenystę žiūri pro savo vaikystės prizmę, piemenavimas nėra nei sunkus, nei vargingas. Tai natūrali vaiko dalia, kuri ne tik jo neslegia, bet ir sudaro sąlygas atrasti daug ką nauja ir gamtoje, ir pačiame savyje“31. Antai Simukas iš „Cukrinių avinėlių“ – didelis naminių gyvulių mylėtojas. Vaikas „visus gyvulius savaip pakrikštijęs“ – mažąjį veršiuką jis vadina Strakalu, o avinuką – Vargdieniu, nes jis „buvo susižeidęs priešakines kojas ir ėsti kitaip negalėjo, kaip tik klūpsčias“32. Taip kuriamas etinis mažo žmogaus charakteris: vaikas yra rūpestingas ir atidus, gerai pažįsta kiekvieną gyvulėlį. Ypač gražus ir poetiškas apsakymas iš piemenukų gyvenimo „Jurgiukas pirmąkart gano“. Jurgiukui pirmąją dieną ganyti padeda jo vyresnis brolis, vaikams „maža buvo laiko iškėlus galvą vėpsoti į ratu skrajojančius gandrus ir paisyti, kurioje rugių lysvėje atsiliepė putpelė“33. Paukščius, naminius balandžius labiau už viską myli apsakymo „Vartikis“ herojus:

 

Karveliai buvo vienintelė mažojo aistra. Laikė jis jų gerą tuziną porų: moliūginių, baltųjų ir tokių, kurių net vardų nežinojo. Daugiausia jis brangino vartiklius, mokančius kūlvertomis raižyti dangų, visuomet pasprunkančius nuo vanago. Pirkdavosi juos arba išmeilikaudavo iš kito kaimo piemenų, kur retkarčiais išsiruošdavo deryboms, mainams, prisikimšęs kišenes senų spyruoklių, vielos ar sagų34.

 

Panašių vaikų ir gyvūnų, ypač naminių paukščių ir gyvulių, prieraišumo atvejų P. Cvirkos novelėse gausu. Rašytojui šis aspektas, kaip matyti, labai rūpėjo. Vaizduodamas vaiko ir gyvūno santykius, P. Cvirka atskleidė svarbių etinių ir moralinių dalykų. Vaikui skaitytojui tokia forma yra suprantama, priimtina. A. Vaičiulaitis yra pažymėjęs: „Jis [P. Cvirka – Dž. M.] pirmiausia yra vaizduotojas ir pasakotojas, o ne idėjų skelbėjas“35. Idėja „nugrimzdusi“ kūrinio dugne, o teksto grožį, jo estetinę vertę lemia P. Cvirkos pasakojimo meistrystė ir nepaprastas vaizdingumas, papildomas poetiškomis, lyrinėmis intonacijomis.

 

 

Vaikas ir mirtis
 

Tam, kas gyva, lemta mirti. Ši tiesa šiuolaikinėje vaikų literatūroje nebėra tabu. Tačiau „P. Cvirka rašė vaikams tuo metu, kai vaikų literatūra dar nebuvo laikoma organiška literatūros proceso dalimi, kai vyravo nuomonė, kad tikrasis menas vaikams neprieinamas dėl jų neišlavinto estetinio skonio“36. Čia ir vėl tikslinga P. Cvirką sieti su J. Biliūnu. P. Mašiotas, pavyzdžiui, rinkosi kitą kelią, savo prozos kūrinėliuose vengė vaizduoti mirtį, „pasigailėdavo“ mažojo skaitytojo. Pedagoginės nuostatos, žinoma, menkino estetinę P. Mašioto kūrinėlių vertę. P. Cvirkos ir J. Biliūno sprendimas subtilus (jei mąstome apie adresatą vaiką): mirtis vaikams lengviau ir gal net įtikinamiau, įtaigiau parodoma vaizduojant gyvūno, o ne žmogaus mirtį ar ligą. Štai dar vienas neįgyvendintas rašytojo eskizas:

 

Okupantų įsakymu reikėjo mokėt dideles šunų pagalves. Valstietis negali užsimokėt, paveda savo vaikui nuvest šunį, kur yra punktas šunų naikinimo, kur vokiečiai juos šaudo. Berniukas sužinojo, kad tai būbnai bus daromi... Sugalvot toliau. Graudi scena37.

 

Sumanytas siužetas – apie sunkų vaiko sprendimą, kaip pasielgti su myriop pasmerktu šunimi. Galima daryti išvadą, kad P. Cvirkai ši tema rūpėjo jau ankstyvuoju jo kūrybos laikotarpiu. Atrodytų, „lengvo“ turinio novelė „Rainiukai“ iš tikrųjų iškelia svarbų gyvybės ir mirties klausimą: nuo vaiko pasirinkimo priklauso bejėgių padarėlių gyvenimas ar mirtis:

 

Pažiūriu į kačiukus, į brolį ir gilų sietuvos vandenį. Kuriuo tikėt? Širdžia. Žinoma, kad širdžia, mano brangūs rainieji draugai. Vanduo mirguliuoja akyse, ir pro jo perregimą giedrą matyti žvyruotas dugnas.

 

– Žinai ką, Jurgiuk, – sakau kaip didelis, apimtas džiaugsmo, – bus kas bebus, mes jų neskandinsime38.

 

Paukščių lizdų kraustymo (taigi iš tiesų – paukščių žudymo) motyvas lietuvių vaikų literatūroje yra sulaukęs skirtingų versijų, šia tema rašė M. Valančius, P. Mašiotas, Stasys Zobarskas ir kiti autoriai. „Prancės paukštvanagėlio“ siužetą savitai modifikuoja ir P. Cvirka. Piemenys sumano kraustyti varnų lizdus, jų nedoras darbas aprašomas atvirai, žiauriai: „Mačiau, kaip mano bendrai kišo rankas į lizdus ir juos draskė. Maži varniukai krito žemyn, puolė tarp šakų, ir jų raudoni grobai draikėsi žemėje“39. Pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl istorija įgauna išpažinties, iš dalies net atgailos formą. Įvyksta moralinis stebuklas, pasakotojas vaikas, netikėtai pačiam sau, pasigaili mažo varniuko:

 

O man nuo varnų sparnų viršuje kilo vėjas, taip jos rėkė, taip lindo į akis. Įkišau atsargiai ranką ir staiga pajutau šilimą. Vieną atsargiau išėmiau. Buvo plikas varniukas, didelėmis geltonomis akimis ir storomis, kraujo prisigėrusiomis plunksnomis.

 

– Kar, kar! – rėkė tyliu, dusliu balsu.

 

Taikiau mesti, bet kažin kas pasidarė, aš prasegiau sagą ir įsidėjau į antį40.

 

Apsakymas „Šautuvėlis“ lygintinas su J. Biliūno novele „Kliudžiau“, jame galima rasti daug išties atvirų siužetinių sąsajų: tas pats aistringas nuotykinės literatūros prisiskaičiusio vaiko noras („mano karštose smegenyse amžinai degė prerijos“41) išbandyti savo ginklą, savo „šautuvėlį“; „Mirties šešėlis“, išvystas dar vaikystėje, „kai tamsus grobuonis vanagas vijosi balandį“ (tai iš novelės pradžios) ir paskutinis gyvenime šūvis, visam gyvenimui ant šaulio skruosto palikęs simbolišką „rumbą“… Iš reikšmingų mirties detalių pinamas sudėtingas, meniškas novelės prasmių raštas. „Apsakymuose P. Cvirka vaikams padeda susikaupti, į gyvenimą pažvelgti giliau, duoda pajusti, kad vaikystės energijoje jau slypi sunykimo, senatvės, mirties pradas“42, – teigia vaikų literatūros tyrėjas V. Auryla. Dūlėjimo, nykimo, neišvengiamos mirties ženklai aiškai matyti vertingiausiose šios tematikos novelėse „Varno mirtis“, „Šyvio gyvenimas”. Mažąjį skaitytoją graudina liūdnos seno varno ir Šyvio gyvenimo istorijos. Gyvūnai vaizduojami nuo pirmųjų gyvenimo dienų iki senatvės, laiko tėkmė viską keičia, o kai kurie gyvenimo dalykai yra neišvengiami. Vienas iš tokių neišvengiamų dalykų yra mirtis, tokią tiesą vaikams atvirai pasako rašytojas P. Cvirka.

 

Daug P. Cvirkos novelių vaikams ir apie vaikus yra liūdnos, lyriškos nuotaikos ir skatina apmąstymus. Tai ir čia nepaminėti kūriniai „Mikučio vargai“, „Lakštingala“, „Paslaptis“. Šiuose kūriniuose vaizduojami vaikai, vienaip ar kitaip susiduriantys su karu, nelaimėmis, socialinėmis įtampomis. Vaikai, didesni ir mažesni, neretai nubloškiami į suaugusių pasaulį, turi anksti subręsti ir elgtis kaip patyrę, savimi pasitikintys namų šeimininkai („Mikučio vargai“), kaip bebaimiai kovotojai ar gudrūs žvalgai („Lakštingala“, „Paslaptis“). Vaiko daliai dažnai tenka pavojingi, kartais pernelyg sunkūs išbandymai. Jo brendimas ir perėjimas į suaugusių pasaulį yra dramatiškas. Toks perėjimas itin meniškai atskleistas „Mikučio varguose“. Kartais P. Cvirka vaizduoja ir vaiko mirtį. Štai Vartiklio mirtis aprašyta tik dviem trumpais, bet įspūdingais sakiniais: „Iš jo ančio išsprūdo karvelis ir baltas, lyg sniego gniūžtė, pakilo į dangų. Savo atviromis akimis Vartiklis jį palydėjo, šypsodamasis, išsitiesęs dilgėlėse, su mažute skylute krūtinėje“43.

 

Straipsnyje teapžvelgta keletas P. Cvirkos novelių vaikams ir apie vaikus aspektų, jų būtų galima atrasti ir daugiau, ir kitokių. Įvairūs literatūros tyrinėtojai, mokytojai įvardija vis kitas, jų nuomone, meniškiausias P. Cvirkos noveles. Vieni simpatijas išreiškia „Mikučio vargams“, kiti nedvejoja dėl „Cukrinių avinėlių“ ir „Vaikų karo“, treti balsuoja už „Vartiklį“, „Paslaptį“ ar „Varno mirtį“… Visos šios ir kitos P. Cvirkos novelės per ilgą laiką nė kiek nepaseno. Net priešingai, šiuolaikiniam skaitytojui – ir ne tik vaikui, bet ir suaugusiam, – P. Cvirkos tekstai yra estetiškai vertingas, autentiškas anų, praėjusių piemenukų dienų liudijimas. Drauge tai ir šiuolaikiškas pasakojimas, visiems laikams svarbios moralinio brendimo pamokos. Tarsi tik šiandien būtų aprašytas liūdnas Šyvio gyvenimas, skaudi varno ir šuns draugystė, lyg šiandien ir buvo ta laiminga varniuko paleidimo diena…

 

_____________________

 

1 Jasaitis J. Petras Cvirka. – Kaunas: Šviesa, 1989. – P. 5.

2 Bražėnas P. Petras Cvirka. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 9.

3 AurylaV. Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnius: Vaga, 1986.

4 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė (iki 1940 m.). Semantinis aspektas. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 145–156.

5 Riškus J. P. Cvirkos tarybinių apsakymų vaikams meistriškumas // Petras Cvirka literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 327–345.

6 Jasaitis J. Petras Cvirka. – P. 137– 155.

7 Skeivys R. Petro Cvirkos prozos lyrizmas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 43–55.

8 Bražėnas P. Nesibaigusi meistro pamoka (Petro Cvirkos „Vartiklis“) // Vaikų literatūros patirtis. – Kaunas: Šviesa, 1995. – P. 251–258.

9 Maskuliūnienė Dž. P. Cvirkos apsakymo „Cukriniai avinėliai“ meninių vaizdų pamokos // Klimašauskienė I., Maskuliūnienė Dž., Poškus S. Lietuvių apsakymas vaikams: didaktizmo modifikacijos. – Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1997. – P. 20–24.

10 Cvirka P. Atsakymas į „Kultūros“ žurnalo anketą // Cvirka P. Raštai. – T. VI. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 271.

11 Ten pat.

12 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė... – P. 149.

13 Cvirka P. Cukriniai avinėliai // Cvirka P. Paslaptis. – Vilnius: Vyturys, 1989. – P. 5–6.

14 Cvirka P. Jurgiukas pirmąkart gano // Cvirka P. Paslaptis. – P. 128.

15 Skeivys R. Petro Cvirkos prozos lyrizmas. – P. 43–44.

16 Cvirka P. Tėvas // Cvirka P. Kasdienės istorijos. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 135, 146.

17 Ten pat. – P. 135.
18 Ten pat. – P. 146.

19 Cvirka P. Mažasis ir didysis // Cvirka P. Kasdienės istorijos. – P. 53.

20 Cvirka P. Paukštelis devynialiežuvis // Cvirka P. Paslaptis. – P. 112.

21 Cvirka P. Kūrinių planai ir sumanymai // Cvirka P. Raštai. – T. VII. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 172–206.

22 Ten pat. – P. 182.
23 Ten pat. – P. 183.
24 Ten pat. – P. 184–185.
25 Ten pat. – P. 199.

26 Cvirka P. Vartiklis // Cvirka P. Kasdienės istorijos. – P. 64.

27 Cvirka P. Šautuvėlis // Cvirka P. Paslaptis. – P. 42.

28 Cvirka P. Diena baigiasi // Cvirka P. Paslaptis. – P. 136.

29 Skeivys R. Petro Cvirkos prozos lyrizmas. – P. 45.

30 Ten pat. – P. 140.

31 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė... – P. 151–152.

32 Cvirka P. Cukriniai avinėliai // Cvirka P. Paslaptis. – P. 10.

33 Cvirka P. Jurgiukas pirmąkart gano // Cvirka P. Paslaptis. – P. 122.

34 Cvirka P. Vartiklis // Cvirka P. Kasdienės istorijos. – P. 64.

35 Vaičiulaitis A. Petras Cvirka. Žemė maitintoja // Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 503.

36 Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. – P. 146.

37 Cvirka P. Kūrinių planai bei sumanymai // Cvirka P. Raštai. – P. 187.

38 Cvirka P. Rainiukai // Cvirka P. Paslaptis. – P. 97.

39 Cvirka P. Varniuko paleidimo diena // Cvirka P. Paslaptis. – P. 131.

40 Ten pat.

41 Cvirka P. Šautuvėlis // Paslaptis. – P. 43.

42 AurylaV. Lietuvių vaikų literatūra. – P. 128–129.

43 Cvirka P. Vartiklis // Cvirka P. Kasdienės istorijos. – P. 69.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)