tekstai.lt

Kalbos pabaiga? Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis (3)

 

kalbos mirtis
kalbos mirtis
        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        R. T. Žinoma, ta romantiška gimtojo žodžio komunija atkuria dvasinį veikėjų bendrumą, yra sakralinis dvasios pakylėjimo veiksmas, dėl to nesiginčiju. Tačiau man kur kas svarbesnis ne tas mielas susijaudinusių kūrybingų jaunuolių vaizdas ir jų bendruomeniška dvasia, bet pasakotojo pozicija, jo emocinis ir filosofinis santykis: pasakotojas į visa tai žvelgia su skausminga ironija ir liūdesiu, tuos žodžių mylėtojus jis pranoksta fatališku žinojimu, kad procesas jau prasidėjo ir kad etninis bei kalbinis romantizmas yra kaip mažų vaikų žaidimas, kuriuo jie slepiasi nuo realybės. Man svarbu buvo ypatingas kultūros pokyčių jausmas, kurį Algimantas Mackus išsako maždaug taip: vaikai, susirinkite savo žaisliukus... B. Radzevičiaus tekstas yra tragiškoji žmogaus ir kultūros kronika. Tačiau S. Geda – gaivališkas kalbos erosas.

V. D. S. Geda – tai sprogdinantis kalbos išsiveržimas. Tai visiškai atskiras kalbinis pasaulėvaizdis. Ir kartu jis itin stipriai susietas su natūralios kalbos masyvu. Su gimtinės, prigimtos gamtos, žemės žmogaus patirties lauku.

V. R. Pasakytume, kad „26 rudens ir vasaros giesmės“ – didžiausias poetinis žargonas. Bet jis prikelia tokią kalbos gelmę, iš kurios kyla mūsų gyvenamas pasaulis.

V. D. Mane baugina tas žodis žargonas.

V. R. Man jis irgi nepatinka, bet jeigu jau pasitelkėme...

V. D. Žinoma, poetinė kalba yra dirbtinė. Aukščiausio dirbtinumo kalba. Ji pakylėta iki tokio dirbtinumo laipsnio, po kurio paradoksaliai grįžta kalbos natūralumas. Žiedas prisilenkia prie savo šaknų...

V. R. ...grįžta natūralumas tos pajautos, kuri atnaujina pasaulio ir daiktų tikrumą. Tai tikras paradoksas.

V. D. Kokia dabar mūsų kalbos padėtis, kodėl visa taip vyksta? Pritariu minčiai, kad natūralios kalbos laukelis vis mažėja, o dirbtinės – plečiasi ir agresyvėja. Nors negalėčiau tiksliai pasakyti, kuo dirbtinė kalba skiriasi nuo žargono. Bet mūsų toks užkeikinėjimas – nyksta, miršta, nebėra – veda mus į aklavietę. Ar tie nauji žmonės yra už mus blogesni?

A. Š. Kas žino? Visai įmanoma, kad ir blogesni, lygiai kaip helenistinių Atėnų graikai buvo kur kas prastesnės veislės nei Periklio laikų atėniečiai. Išsigimimas Vakarų istorijoje yra įprastas ir nuolat pasikartojantis dalykas.

V. D. Bet kokia yra padėtis? Mes turime aiškiau tuos dalykus suvokti. Ar kultūra pati dar gali kažką daryti, kad situacija keistųsi?

A. Š. Bandydamas šitai suvokti, parašiau dvylika knygų ir... Pasakysiu tik vieną, bet man pačią svarbiausią mintį: absoliučiai svarbu tai, kur yra mano egzistencinis svorio centras. Ar mano svorio centras yra šiapus juslinio horizonto, ar anapus jo, štai kur klausimas. Jeigu svorio centras yra anapus, tada viskas, tu pasiduodi žargono diktatūrai. Ir negali jam nepasiduoti – žargonas tave užhipnotizuoja, kaip smauglys beždžionę. Tai totalitarinė kalba, kuri ne tik kad niekam nepriklauso, bet ir primeta savo destruktyvią galią žmonėms, virstantiems tamsia, nes kiaurai ideologizuota, mase, arba, kaip sako vienas amerikiečių mąstytojas, – vienišųjų minia, valdoma mirusios kalbos fantomų arba simuliakrų.

R. T. Vadinasi, ateinanti „iš viršaus“? Žodis, „tampantis kūnu“? Valgantis kūną? Keistos kanibalistinės metaforos…

A. Š. Ją galima pavadinti dievų kalba, kažkokių aukštesnių jėgų kalba. Ir visiškai pritariu tam, kas pasakyta: taip, tai tikrai kanibalistinė kalba, nes, būdama žmogiškumo branduoliu, ji pradeda ryti patį žmogų. Ir net ne kokia nors perkeltine prasme – siūlau pamedituoti gryniausios kalbos koncentrato – termobranduolinės bombos – siluetą.

V. D. Pasirinkimas yra laisvas, Arvydai.

A. Š. Taip, laisvas, todėl aš ir renkuosi ne bombą, o poeziją. Mano galva, didžioji poezija atsiranda tada, kai žmogaus egzistencinis svorio centras yra šiapus juslinio horizonto, kai ji kyla iš gyvenimo čia ir dabar, iš prijaukintų daiktų, kai žvilgsnis yra pririštas prie regimų daiktų, prie regimybės. O padėtis pasikeičia tada, kai svorio centras persikelia į neregimybę. Netikiu, kad turistas galėtų tapti didžiu poetu.

V. R. Norėčiau pratęsti tavo mintį sustodamas ties tuo vienu, labai dviprasmišku žodžiu, kai sakai, jog tai, kas regima, yra regimybė. Juk kalba iš karto parodo, kad neįmanoma tiesiog regėti – visoks regėjimas yra regimybė. Kodėl? Nes regime prasmingai, tačiau prasmės neregime.

A. Š. Žodį „regimybė“ aiškinu labai paprastai: regimybė man yra tai, kas regima, matoma tiesiogiai, kūno akimis.

V. R. Ne, juk šis žodis reiškia ir regėjimo turinio netikrumą. Jokiu savo minties veiksmu nepajėgsi iš kalbos atimti tos dviprasmybės, nutildyti netikrumo, kildinančio „tarsi“ tikrumą.

A. Š. Šiam nuostabiam žodžiui teikiu tokią prasmę, kokią jam teiktų, tarkime, Žemaitė. Ką matau, tas ir yra regimybė.

V. R. Tai labai dviprasmiškas žodis, jis nurodo tai, kas yra regima ir kartu neregima, netikra.

A. Š. Na, čia jau prasideda visokios vingrybės... Mes ne apie tai kalbame ir nuo mūsų pokalbio centro nukrypstame į periferinius dalykus.

V. R. Ne, kalba pati nurodo, jai tai būdinga. Taigi, norėčiau pasakyti, kad yra natūralus ir dirbtinis reikšmės pagrindas.

V. D. Tų pagrindų yra ir daugiau, ir nėra lengva vieną nuo kito atskirti.

V. R. Taip, bet pirmiausia apie natūralumo ir dirbtinumo skyrimą. Suprantame, kad jis yra istoriškai nulemtas. Įsivaizduokime, kas buvo natūrali kalba kokiems nors anglų valstiečiams, kai prasidėjo kapitalistinė industrializacija, kai jie buvo atplėšti nuo žemės, nuvaryti į miestus ir tapo proletarais? Kaip keitėsi jų kalba, kas jiems buvo natūralu, o kas – ne? Dirbtina jiems buvo technizuota proletarų kalba, kokios iki tol nebuvo. Kalba tokių virsmų yra išgyvenusi daug. Tai susiję su įvairiais socialiniais lūžiais, taip pat su užkariavimais. Užplūsta šalį šimtmečiui kokia nors orda, ir ką tada veikia kalba, kas jai atsitinka? Ji perima svetimus žodžius kartu su naujais socialiniais santykiais, su naujomis gyvenimo realijomis. Pradeda maišytis tai, kas natūralu, kas svetima ir kas dirbtina.

A. Š. Savaime suprantama, visa tai reliatyvu. Aš tau sakau paprasčiau: štai žodis duona yra natūralus, o kapitalizmas – dirbtinis. Viskas aišku.

V. R. Aš pabaigsiu. Tegul ir būna dirbtinis, kaip ir socializmas, sovietinė okupacija – niekas to neginčija. Žargonizmas sovietinis karys irgi yra dirbtinis žodis, tad gal su juo susijusių dalykų nebuvo.

V. D. Ar pasakymas lėkšta lėkštutė yra natūralus, ar jau ne? Arūno Sverdiolo?

V. R. Dabar man aiškėja, kad natūralumo ir dirbtinumo skirtis yra kitokia. Natūralumas jau yra įsivaizduojamas, kadangi pokario metais Lietuvos gyvenimą imta sparčiai techninti – nebeliko natūralaus kaimo. Be traktoriaus, be melioracijos. Kalba neabejotinai keitėsi.

V. D. Ar tai nėra pozicijos, žiūros taško problema? Pagalvokime apie kurį nors autorių, na kad ir apie A. Jakučiūną, vilnietį. Kas jam yra natūrali kalba? Matyt, ta, kuria jis kalba.

V. R. Be jokios abejonės.

V. D. Tai jau ne miškelio, ne sodelio, ne darželio kalba. Tokia, kaimiška kalba, jam kaip tik atrodys netikra, nenatūrali.

A. Š. Paklausiu paprasto dalyko: ar tu gali parašyti eilėraštį apie genetinį kodą?

V. D. Iš principo tai yra galima...

A. Š. Ne iš principo, bet konkrečiai: čia ir dabar parašyk poemą apie genetinį kodą arba apie organų transplantaciją. O apie mirksėjimą?

V. D. Apie viską galima parašyti. Kas nors gali parašyti – yra tokia galimybė, kalba leidžia tai padaryti. Yra S. Gedos frazė – maždaug, iš atminties sakau: mažas geltonas robotėlis nuleidžia galvytę ir tyli. Kalba savo intensyvumu natūralizuoja ir dirbtinį pasaulį, apglėbia gailesčiu... Iš čia jau netoli iki eilėraščio.

A. Š. Tikrai ne. Mano mintis labai paprasta: apie mirksėjimą eilėraštį parašyti galiu, ir neblogą, o apie genetinį kodą ar Nielso Bohro atomo modelį – niekas neparašys! O dabar pasižiūrėkite į „Delfi“, kuris yra mano vienintelis „aktualiosios“ informacijos šaltinis. Kiekvieną dieną ten randu tokius iškilmingus skelbimus: surastas akies mirksėjimo genas; surastas šlubavimo genas; surastas rūkymo genas ir t. t. Man kyla pagunda užpatentuoti naują lozungą: Nė dienos be naujo geno! O dabar žiūrėkite, kas nutinka: vietoj rūkymo (žinote, kas yra rūkymas – jei ne, galiu pademonstruoti) atsiranda kažkoks mistiškas „genas“, savo galybe niekuo nenusileidžiantis ponui Dievui, nes irgi lemia kiekvieną plaukelį ant mano galvos ir net kitose vietose. Žinau, kas yra rūkymas, kadangi šį didingą darbą galiu parodyti pirštu, bet visiškai nežinau, kas yra tas rūkymo genas, kadangi nesu jo matęs ir niekada nematysiu. Be to, esu tikras, kad jo nėra matęs net žodžio „genas“ autorius. Štai šitaip makabriškai gyvena žargoninis „diskursas“, kuris ne tik neparodo jokio konkretaus daikto, bet priešingai – bet kokį daiktą, bet kokią regimąją konkretybę uždengia mistine skraiste. Šiuo požiūriu visas dabartinis mokslas yra pati juodžiausia mistika, lygiai kaip ir telekompiuterinė „informacija“.

V. D. Bet, Arvydai, tas biologinis ar net medicininis žargonas kitai sąmonei gali virsti metafora. Ar rūkymo genas nėra savotiška metafora? Jį galima paversti ir poezijos metafora, jeigu tik pasisektų tai padaryti.

A. Š. Bet kad niekam iki šiol dar nepasisekė! Tiesą sakant, gal niekas ir nebandė, nebent technologinės propagandos apkvailintas tarybinis pionierius.

V. R. Pirmiausia, mes mažai žinome, kas yra padaryta, ir kai mes imame taip apibendrintai kalbėti apie visą pasaulio literatūrą, tai neišvengiamai lėkštutėjame...

A. Š. Tai kalbėk apie tai, ką skaitei ir ką žinai, ir tuo remdamasis bandyk pamatyti visumą, nes, anot vieno protingo žmogaus, – smėlio grūdelyje matyti visas pasaulis.

V. R. Geriau pratęsiu dirbtinumo temą. Taigi pasaulis labai sparčiai technizuojamas ir kalba kartu su technika atsieja mus nuo viso to, ką esame linkę laikyti natūraliomis patirtimis. Kadangi jau ir žmogų galima klonuoti (jau įmanoma dviem savaitėms gaminti chimerines būtybes, susiejant žmogaus ir gyvūno genus), tai ateities pasaulyje ir kalba bus kitokia.

A. Š. Chimera yra labai paprastas dalykas: tai ožkos galva plius šuns pasturgalis, plius Brežnevo antakiai, o visi tie puikūs dalykai labai gerai matomi atskirai. Jei žmogui prilipdytų kiaulės galvą, jokios neregimybės tame kiauliažmogyje nebūtų. Bet aš juk kalbu apie „geną“, kuris yra anapus bet kokios mirtingojo juslinės patirties – ir dabartinės, ir net galimos. Aš jo negaliu pamatyti niekada, niekur, niekaip – jokiomis aplinkybėmis, nebent pasikonsultuočiau su aiškiaregiais ar šamanais.

V. R. Bet gali pamatyti jo darinį...

A. Š. O iš kur tu žinai, kad tas „darinys“ pagimdytas to mistinio geno; gal visai priešingai: juk ne „genas“ mane ištaria, o aš ištariu „genas“, bet vis tiek jo nematau. Tai iš kur jis atsirado ar gali atsirasti? Aš teigiu, kad jokio „geno“ anapus žodžio „genas“ apskritai nėra, lygiai kaip ir, pavyzdžiui, „angelo“, „dievo“ ar „rinkos“. Parazitinė žargoninė kalba ne „atspindi“, o pati sukuria „geną“.

V. D. Bet ar nėra taip, kad kalba natūralizuoja tai, kas joje iš pradžių yra dirbtina? Ir kad tai galima pastebėti vaikų kalboje: penkiametė mergytė apsikabina mažą aparatėlį žalsva akim, iš kurio sklinda pasaka, ir sako: mano muzikiukas... Kaip šuniukas...

V. R. Taip, be abejo, nes tie dalykai tampa žmogiškojo pasaulio dalimi. Mes juk ir gyvename tokiame pasaulyje, kuriame daug kas nėra natūralu: pasaulis nepaliaujamai žmogaus pertvarkomas, perdirbamas, beje, ir filosofiškai.

A. Š. Netiesa! „Genas“ niekada netaps tavo natūralaus, tikro pasaulio dalimi. Tai neįmanoma. Dar sykį pabrėžiu, kad jo apskritai nesama. Tai paprasčiausia pasaka ar, jei patinka, technologinis sapnas. Jis niekada nepateks į tavo normalaus žvilgsnio akiratį vien todėl, kad net jei išvis kažkur egzistuoja, yra pernelyg mažas, kad būtų matomas.

V. R. Jis ne toks jau mažas, genų industrija sparčiausiai plėtojama.

A. Š. Bet tai jau bus ne „genas“, tai jau ir bus kiauliažmogis. Žmogus su kiaulės galva ir asilo uodega – štai kas bus. Apie tą padarą jau galėsi ir eilėraštį parašyti.

V. R. Jeigu mes nepripažįstame genetinio gyvybės aiškinimo, daug kas darosi nebesuvokiama. Kaip galime paaiškinti, kad mūsų vaikai yra, tarkim, mano ir motinos darinys?

A. Š. O kam mums apskritai paprastus dalykus aiškintis šitaip makabriškai? Kuriam galui aš turiu „suvokti“ konkretų ir akivaizdų dalyką, jį pervesdamas į mistinę diferencialinių lygčių kalbą? Ir pagaliau, ar iš tikrųjų tie žargoniniai dariniai ką nors paaiškina? Gal tai paprasčiausi kliedesiai?

V. R. Genetinis kalbėjimo būdas yra nepaprastai technizuotas ir manipuliacinis. Jis nustato ir tam tikrus kasdienės kalbos režimus, nes per genetiką žmogus pradeda įsivaizduoti viską, pagal šitą diskursą viskas yra genai, genų sąveikos. Genetinis kodas yra tas raktelis, kuriuo galima atrakinti gyvybę ir per įvairias technologijas ją susieti su negyvąja gamta. Tai naujo pasaulėvaizdžio kalba. Ir ji bus dar labiau technizuojama, be jos nebebus galima susikalbėti.

V. D. Be abejo, kalba ir perima, ir kuria pasaulėvaizdį.

A. Š. Aš manyčiau priešingai – būtent Babelio kalba – o technomito kalba yra kaip tik tokia – galutinai sunaikins galimybę mums susišnekėti. Juk nuo to mes ir pradėjome šį pokalbį. Bet sugrįžkime prie poezijos. Kartoju: techno- ir info- žargonas naikina pačią poezijos ir net normalios kalbos esmę.

V. D. Kol kas ji nežlunga...

A. Š. Mano galva, ji jau žlugusi, o tai, kas vis dar vadinama poezija, tėra tik kultūrinės inercijos padarinys ir, deja, tik dirbtinis, per prievartą išstenamas „produktas“, lygiai kaip ta dirbtinė faraono mumija, išliekanti tūkstantmečius po faraono mirties.

V. D. ...yra labai geros poezijos.

A. Š. Na, dar pasitaiko, žinoma... Kuo žmonės labiau laukiniai, kaip Portugalijoje (ko vertas vien Fernandas Pessoa!), Pietų Amerikoje, arba netgi ikibriuselinėje Lietuvoje, tuo didesnė tikimybė rasti tikros poezijos liekanų, ir netgi tokių nuostabių, kaip S. Gedos „Septynių vasarų giesmės“.

V. D. ...palauk, Arvydai, leisk ir boboms kokį žodelį pasakyti... Kai mes bandome atkirsti natūralią kalbą nuo dirbtinės, tai ta riba labai netikra, niekada negalime aiškiai pasakyti: štai čia baigiasi, o čia – prasideda. Tarkim, Donaldas Kajokas...

A. Š. Kaip tik todėl, kad mes dar esame laukiniai, mums nesunku tikrą kalbą atskirti ir atkirsti nuo babelinės. Aš vartoju žodį „laukinis“ visai ne niekinimo prasme. Netgi priešingai, esu įsitikinęs, kad mano laukiniškumas yra nelygstamas mano (mūsų?) privalumas prieš briuselines mašinėles.

V. D. Taip, sutinku, kad tai mūsų privalumas. Mums žemė tebėra arčiau, ir pelkių mes dar turime. Pelkė – natūrali kalba, pirminė, o sukultūrinta pieva, kad ir kaip tai skambėtų pažangiai, yra dirbtinė, tai – pažangus žargonas...

V. R. Bet kai kur mes esame aplenkę postmodernistus...

R. T. Tokio žodžio man nėra, tai – akademikų žargonas. Ir apie pažangą apskritai sunku kalbėti.

A. Š. Laukinis yra tas, kuris gyvena konkrečių daiktų lauke, išsidėsčiusiame tiesiogiai regimoje artumoje!

V. D. Na, kiek tų konkrečių daiktų turi D. Kajokas? Jis turi daug ir nekonkrečių. Ir stebuklingai juos sudaiktina. Surimavo sniegeną ir miegame, ir tą jungtį aš tiesiog matau...

R. T. Su „Kazašu“ (sunku ištarti žodį, kaip azijietiškas keiksmažodis) jis visai pabėgo nuo daiktų, viską deformavo dėl intelektualinio žaidimo.

V. D. Taip, daug nekonkrečios kalbos. Bet tas mėlyno sniego motyvas, lyg kokia kalbos gyvybės arterija...

V. R. Ir Rytų, kinų poezija labai nekonkreti.

V. D. Bet jis valdo šitą kalbos kosmosą, gyvena jame kaip natūraliame, jo poezija mums leidžia tai pajusti – be jokios abejonės.

A. Š. Aš vėl grįšiu prie savo klausimų. Štai apie meilę yra daug gerų, gražių eilėraščių. Bet jūs duokite man pavyzdį – gerą eilėraštį apie seksą!

V. R. Sigitas yra rašęs...

A. Š. Na jau ne! Apie meilę – taip, bet ne apie seksą, t. y. ne apie pornografiją, kadangi nepornografinio sekso nėra, „seksas“ irgi egzistuoja tik televizoriaus ar kompiuterio Ekrane ir niekur kitur jo nėra.

V. R. Paskutiniai Sigito poezijos kai kurie žodžiai yra labai stiprūs, dabar jų čia neminėsiu, visi juos žinome...

A. Š. Ne viskas, ką Sigitas parašė, yra gera!

V. D. Gerumui, taip pat ir kalbos, reikia provokacijos, kuri kyla gal ir iš blogio, bent jau iš rizikingų dalykų. Grynojo gėrio nėra.

A. Š. Noriu pasakyti vieną paprastą dalyką, noriu supaprastinti mūsų kalbą: aš neskaičiau nė vieno gero eilėraščio, kuriame būtų pavartotas žodis „seksas“. Neskaičiau! Gal jūs skaitėte? Tai pasakykite, kur, kada ir kieno? Jeigu tokio eilėraščio ir esama, tai, garantuoju, jis irgi yra arba grafomanija, arba pornografija.

V. D. Mano patirtis man sako: gali būti!

A. Š. Gali? O iš kur žinai? Beje, nesu skaitęs nė vieno gero eilėraščio, kuriame būtų žodžiai „kapitalas“, „globalizacija“, „Newtono binomas“, „kalio sulfatas“, „transplantacija“ ar „proletariato diktatūra“... Tokių eilėraščių nėra ir būti negali!

V. D. Na, čia visa nelietuviškų žodžių rikiuotė, su jais sunkiau. Genas būtų lengvesnis variantas. Sąskambiai ar su geniu, ar su...

V. R. Genas – genijus...
V. D. Genys su genijaus genu...

A. Š. Na, tiesiog puiku! Kaip netikėtai ištryško Viktorijos poetinis genijus su genio genu... Galiu tęsti iki nuobodybės: negalima parašyti tikros poemos su žodžiu „buržuazinis“, ar „antitarybinis“, net su žodžiu „patriotas“, jau nekalbant apie tokias grožybes kaip, pavyzdžiui, „marksizmas–egzistencializmas“ arba „postkomunizmas“. Nėra tokios ir nebus!

V. R. Ir kam to reikia?

A. Š. Man! Kad parodyčiau, ką reiškia mus apipynusi pabaisiška žargoninė kalba. Jinai naikina visa tai, ką mes vadiname poezija, ir netgi tai, ką galima pavadinti normalia, dar nešizofreniška kalba.

R. T. Vadinasi, technologinė kultūra naikina žmogaus kultūrą. Patį žmogų...

V. R. Mano požiūriu, viskas tinka tam, kam tinka...

A. Š. Jei tik žodis atitrūksta nuo daikto – jis sunaikina ir daiktą, ir, kad ir kaip būtų keista, patį save! Jis tinka tik technošamanams, propagandistams, ideologams ir visų veislių fiureriams.

V. R. Bet juk filosofija irgi atitrūksta?

A. Š. Dabar kalbame apie poeziją! Apie literatūrą! Tačiau tikra filosofija, tarkime, Herakleito ar So/reno Kierkegaard’o, anaiptol neatitrūksta nuo regimų daiktų arba atitrūksta ne labiau nei M. Prousto tekstas.

V. D. Čia mums buvo išnirusi svarbi mintis: kaip ilgai mūsų kultūroje nebuvo kalbama apie Donelaitį. Taip pat ir apie Antaną Baranauską, jo „Anykščių šilelį“. Iš kur ta viltis, kad, eidamas į priekį, tarsi ir toldamas nuo pirminių šaltinių, žmogus gali grįžti į labai gilią praeitį, prie pačių daiktų, prie pirminių ir literatūros patirčių?

R. T. Čia jau toks gnosticizmo „mistinės spiralės“ principas. Žmogus visada nori grįžti į pradžią, į „prarastą rojų“, bet grįžti atgal įmanoma tik einant pirmyn, tik sąmonėjant... Jei tik bandai apsisukti, tiesiog pabėgti atgal, iškart degraduoji.

A. Š. Kaip tau puiku gyventi, jei taip gerai žinai, kur tas „pirmyn“, o kur „atgal“. Priminsiu netolimą praeitį: neabejotinu „pirmyn“ žinojimu švytėdavo hitlerjugendas ir komsomolcai. Tik kur jie dabar?

V. D. Grįžimas – didžiulė viltis...

A. Š. Kam tau tos vilties? Man jos nereikia, aš gyvenu dabar! Man pasidarė gera gyventi kaip tik tą akimirką, kai nusikračiau bet kokios „vilties“. Nuostabiausia yra beviltiška dabartis.

V. D. O man vilties labai reikia. Aš ir dabar be jos negaliu gyventi! Negaliu! Vėl prisiminkim Sigitą. Koks atkaklus buvo jo Donelaičio vagojimas, arimas! Jis grįžo ir grįžo, ir grįžo prie Donelaičio. O paskutinis vardas, ties kuriuo sustojo, buvo Žemaitė. Kodėl? Todėl, kad jo paties kalbos jausmas veikė kaip grąžinantis. Sigitas atgaivino Strazdą, Donelaitį, persakė juos dabarties, XXI amžiaus, kalba. Ir Žemaitę taip pat. Ir Maironį, ir Krėvę... O kur F. Villonas, Ch. Baudelaire‘as? Ir kokia kalba jis tai darė? Tarsi viską grąžino į natūralių kalbų pasaulėvaizdžio lauką.

V. R. Vėlgi išlieka tas tarsi...

V. D. Na, tegul būna – tarsi kalba...

V. R. Be šito tarsi juk ir kalbinės kūrybos nebūtų.

V. D. Taip, bet jau sakėme, kad poetinė kalba neišvengiamai kuriasi kaip kita, nenatūrali.

V. R. Su Sigito kūryba siečiau dar vieną dalyką – kalbos išlaisvinimą. Tai lyg malonė. Žmogus išlaisvina kalbą, bet ir kalba jam suteikia malonę laisvinti, nes tas laisvinimas yra kūryba. Kitaip būtų sunku paaiškinti, kaip pavienis individas gali tiek nuveikti.

A. Š. Man atrodo, kad Sigitas pražuvo dėl to, kad jį sudraskė jo sieloje vykusios grumtynės tarp gyvosios kalbos ir jį (kaip ir mus visus) terorizavusios briuselinės kalbos, t. y mūsų aptarinėjamo žargono. Kiek daug reikėjo įtampos, dvasinės energijos atsilaikyti prieš tą siaubingą dirbtinės kalbos tvaną! Tokiam žmogui, kuriam kalba yra tiesiog gyvenimo būdas, Babelio antpuolis tiesiog pražūtingas. Jis jį ir sunaikino. Beje, turiu dar vieną tokią kaip ir mistinę mintį (šiaip nemėgstu mistikos, bet ta mintis mane persekioja kaip prakeikimas). Man atrodo, kad bet kuris natūralus žodis tarsi išteka iš to daikto, kurį jis nurodo. Dusetos, medis, stalas, duona, kėkštas, prošvaistė, medus, saulužė...

R. T. Kad per žodį, per kalbą daiktas žmogui parodo save?

A. Š. Tarsi iš daikto išteka, na... tarsi kokios švytinčios dulkelės ir patenka į žodį, kaip tyro šaltinio vanduo į tošinį kreželį.

V. R. Va kaip, tik paklausykit! Vis neigia visokią mistiką, vis šaukia apie didįjį anonimą, o pasirodo...

V. D. Ne, ne – tai visai ne mistika, tai juk poetinė kalba...

V. R. Bet tas Arvydo anonimas ir yra visa poetinė kalba! Dirbtinė tikrovė...

V. D. Kalboje glūdi daiktų pradmenys...

R. T. Yra tokia teorija, homologijos principu aiškinanti daikto ir žodžio ryšį: daiktas ir žodis yra ta pati energija, skiriasi tik jos tankis. Žodis tarsi vibruoja kartu su daikto substancija. Žodžiais gali veikti daiktus. Kaip sakoma: moki žodį, žinai kelią. Taip aiškinamos maginės formulės, burtai, mantros, taip pat ir simbolizmo poezija. Žodis yra metonimiškas kabliukas, kuriuo gali prisitraukti kitame gale prie jo pririštą daiktą. Gal net ir Dievą…

A. Š. Natūralūs žodžiai yra stiprūs ir savaip amžini, t. y gyvenantys dabartyje. Štai man pati gražiausia Sigito ištarmė, kurią aš laikau savotiška lietuvių poezijos viršūne, pati nuostabiausia kalbos figūra, – net nelietuviška: „archipelagų agu aguma“. Man tai viršūnė! Ir juk tai – lietuvių poezija!

V. D. Tai tikriausiai ateina iš Kazio Binkio...

A. Š. Galbūt, man nesvarbu, iš kur ateina. Lygiai pamatuotai galiu pasakyti, kad ateina iš Graikijos – juk „archipelagas“ yra graikiškas žodis. Svarbu, kad tuos žodžius būtų galima pakartoti ir tam graikui, kuris tai ištarė, iš kurio salynų, iš archipelagų, juose esančių daiktų grožis persiliejo į žodį ir yra gyva, yra tikra net ir mūsų kalboje. Tie žodžiai tikrai gyvi. O dabartinė naujakalbė? Jos žodžiai negyvi, į juos niekas neįteka! Jie ateina iš niekur, jie paženklinti Niekio apgamu, tai tiesiog vaiduokliai.

V. R. Visi mes esame vaiduokliai. Patys sau vaidenamės...

R. T. Čia jau prabilai vienuoliškai, kaip rezignuojantis Jogaila iš Balio Sruogos dramos...

V. D. Į tuos naujus žodžius įteka tai, ko mes neatpažįstame...

A. Š. Čia ir yra bėda – neatpažįstame! Ir kaipgi tu gali atpažinti tai, ko niekada nematei ir ko nematė niekas, ir niekada, ir niekur.

V. D. ...bet tai nereiškia, kad jų neatpažįsta kiti. Tie žodžiai irgi turi savo atpažinimo lauką.

R. T. Sakyčiau, šiame ginče dėl kalbos tikrumo susikerta ontologinės pozicijos. Jei pirminė realybė yra daiktas, tai žodis visada jam eis iš paskos ir, toldamas nuo daikto, darysis netikras. O jei pirminė realybė yra kalba, idėja, tai ji turi galios suimti į save visus įmanomus daiktus bei reiškinius, ji gali viską įvardyti ir parodyti, net išsaugoti. Toks begalinis tikėjimas kalbos realybe būdingas literatui ir poetui – jis tiesiog neturi kur kitur gyventi. O filosofas ieško realybės anapus kalbos ir galų gale atsiremia į daiktą. Ilgainiui tikras filosofas į žodį pradeda žiūrėti su neslepiamu pasidygėjimu ir pripažįsta tik tokią kalbą, kurioje išlieka magiškas daiktiškojo jusliškumo, daikto dalelių pėdsakas. Tai, aišku, aesthesis – jusliškai patiriami žodžiai, kitaip tariant, poetinė kalba. Toks nominalistinis kalbėjimas baigiasi tikrovės rodymu pirštu – tatai, budistiniu tathata... Vienu atveju kalba tarsi sudvasina ir įtraukia daiktus, kitu – daiktai kalbai suteikia realumo, kol ta kalba dar nėra atitrūkusi nuo žemės ir nuskridusi kaip balionas padebesiais, kur jau ji darosi nebevaldoma ir nieko nereiškianti, kaip ir tuščia. Taip aš įsivaizduoju mūsų ginčo dėl kalbos esmę.

A. Š. Grįžtu prie savo minties. Žodis yra akistata su daiktu. Arba dar kitaip. Tikras, poetinis, žodis atsiranda iš pažinties, bet ne iš žinojimo! Kiekvienas natūralios kalbos žodis reiškia susitikimą, susipažinimą, arba atpažinimą – ir vis su štai šituo daiktu, tode ti, anot Aristotelio. Žodis yra bekalbių daiktų kaimynas ir bičiulis.

V. D. Bet kiekviena žmonių karta siunčia kitokius atpažinimo signalus. Ir tai, kas mums atrodo kaip visiška katastrofa, nes mes kažko neatpažįstame, kitiems žmonėms bus visai normalus, net natūralus dalykas. Tą tiesą turime gerai suvokti.

A. Š. Kodėl manai, kad dabartinis metas dar nėra katastrofa? O aš linkęs manyti, kad gyvenu po jau kadais įvykusios katastrofos, žinoma, tylios ir neregimos, ir tokią nebylią jos neregimybę kaip tik ir išreiškia katastrofiški babelinio žargono luitai. Ar negaliu, sakykim, žodžio „postmodernizmas“ pavadinti katastrofišku vien todėl, kad, kaip kalbėjau, jis naikina patį žmogiškumo branduolį, o sykiu ir daiktų centrą?

R. T. Jei kalba yra pirminė ir savaiminė, jokios katastrofos jai negresia. Yra tik jos kaita. Bet jeigu kalba atsiranda iš daiktų, tai ji ir mirs su daiktais. Su gamta...

V. R. Vėl noriu grįžti prie Sigito. Jis išlaisvino mūsų poeziją iš visos socialistinės literatūros. Jis savo „26 rudens ir vasaros giesmėmis“ tiesiog nubraukė, padarė nebeįmanomą visą sovietinį poetinį mąstymą. O dabar jo paties mirtis nurodo tokį istorinį dalyką: visos pavardės, kurios kaip nors siejasi su sovietine literatūra, nušluojamos į visiškus literatūros pakraščius, jų tarsi nebelieka. Lieka tik S. Gedos darbas, jo didysis kalbos išvalymas. Išvalė poeziją, o per poeziją – ir kalbą.

A. Š. Na gal ne vien Sigitas...

V. R. Bet jo figūra ir vaidmuo yra didžiausias. Aišku, be tinkamos terpės nebūtų tokio darbo.

V. D. Neabsoliutinkime visko. Prisiminkime, kad yra ir V. Bložė, kuris ima kalbėti šiek tiek prieš S. Gedą; yra ir Albinas Žukauskas – kalba labai stipriai, gaivališkai, yra ir Jonas Juškaitis...

V. R. Aš noriu šiek tiek literatūrinės metafizikos...

A. Š. Bet juk tokios socialistinės poezijos nebuvo. Nebuvo, nes tokios apskritai negali būti.

V. D. ...yra Judita Vaičiūnaitė, yra...

V. R. Svarbiausia gelminis poveikis kalbai, o sykiu kalbos išsiskleidimas – su S. Geda mes čia nieko nepalyginsime. Be to, Sigitas atvėrė lietuvių kalbai kitų kultūrų kalbas, leido joms sutekėti... Jis daug ką suvokė ir sukvietė.

V. D. Na, Vytautai, čia jau ne tiek suvokimo, kiek lemties dalykai.

V. R. Taip, ir lemties dalykai. Jis yra malonės žmogus.

V. D. Jis buvo kaip galingas malūnas: jei nepilsi grūdų, jis mals pats save. Ką dar galėtume pasakyti apie kalbą? Paprastai, žmoniškai?

V. R. Mano mintys tokios. Kalboje slypi visa mūsų savivokos istorija, visa mūsų atmintis, kokie mes esame pasaulyje, literatūroje. Su literatūros tradicijos raida man siejasi du žodžiai: kurti ir tverti.

R. T. Kurti – kūrenti, tarsi gyvybės ar dvasios ugnį palaikyti; tverti – aptverti savo buvimo, suvokimo ribas, tarsi kosmosą.

V. D. Kalbininkai pasakys, kad tverti kūrybos prasme yra nelietuviška.

R. T. Tą jų ribotumą dėl Sutvėrėjo semantikos jau yra argumentuotai parodęs Dainius Razauskas „Liaudies kultūroje“. Jei neturime tvoros, gal ir blynų nebėra? Man lietiniai toks pat negyvas, dirbtinis žodis, kaip ir visi tie Arvydo minėti žargono siaubai. Kalbininkai valgo lietinius, o aš tebevalgau tuos pačius blynus, kaip ir vaikystėje.

V. R. Tai štai kalbininkai ima slopinti kalbą. Reikėtų ją saugoti, o ne slopinti. Ir joks kalbininkas nepasakys, kuris žodis buvo pirmesnis: ņāīščņü ar tverti?

R. T. Painus ginčas, juk slavų ir lietuvių (na, baltų) kalbos yra labai artimos, giminingos. Tverti, ištverti... Dar neaišku, kas iš ko ir ką pasiėmė.

V. R. Nė vienas iš mūsų kalbininkų į tokį klausimą man neatsakė. Tai kodėl tada negalima tverti pasaulio? Į tai jau – tyla. Bet šitie du žodžiai – kurti ir tverti – aiškina visą pasaulio kūrimo ir mūsų literatūros esmę. Žodis kurti ir įkurti susijęs su pasaulio kūrimu. Kūryba, kūrenti – romantiška šio žodžio samprata reiškia, kad būtina palaikyti viską, kas dega ir kur pagaliau pats sudegi. Kūrybinė ugnis.

R. T. Kaip parašyta sanskrito tekstuose, žmogus atsiranda iš gyvybės ugnies, lyg iš kokio degančio, aistromis spragsinčio laužo, ir sugrįžta ten pat po mirties. Pasaulis yra dieviška kaitra. Ją galima ištupėti (tapas), išmąstyti, sutelkti, perkelti į kalbą. Man tai gražu. Pirminė poezija, kuri negęsta iki šiol.

V. R. Ir yra žodis tverti. Tverti, aptverti, palaikyti, saugoti. Įtvirtinti tvarką. Tverti tvarką. Kartu ir ištverti. Taigi literatūroje yra tas kaitos, mainymosi veiksnys, kūryba kyla iš degimo, susinaikinimo, o kartu ji gali ištverti, išlikti, tęstis. Literatūros tradicija yra tokia kūrybos bei kultūros ištvermė.

A. Š. Iš tų žodžių man kyla asociacija su ugnimi. Stoikai, antikos saulėlydžio žmonės vartojo tokį žodį: pyr technikon, techninė ugnis. Man atrodo, kad mes irgi gyvename techninės ugnies laike. Ir šita techninė ugnis sudegins mūsų pasaulį. Apskritai turiu tokią apokaliptinę intuiciją (vadinkit tai kaip norit), neprimetu jos kaip kokios tiesos, tiesiog jaučiu viena: kai žlugs natūralūs daiktai, natūrali kalba, žlugs ir pasaulis. Nes be natūralių daiktų mūsų gyvenimas neįmanomas.

V. R. Kai nebejausime gyvo ryšio su daiktais ir pasijusime technizuotos visatos valdovais, tada ir bus mūsų pabaiga.

A. Š. Pasaulio pabaiga sutampa su poezijos pabaiga.

V. D. O poezijos pabaiga – su kalbos...

V. R. Bet kalba gali neužsibaigti – ji taps technizuota. O su natūralumo pabaiga bus sunaikinta ir transcendencijos pajauta. Ir tada mums bus nebepasiekiamas kitas, kuris egzistuoja anapus mūsų. Jis bus neįvardijamas, nesuvokiamas. Kito, kaip gyvos tikrovės, nebeliks, bet visa kita mes galėsime pasigaminti pasitelkdami naujausias technologijas, programas... Kai viską bus galima pasidaryti, tai ir bus pasaulio pabaiga.

V. D. Ir vis tiek ta pasaulio pabaigos mintis turėtų sulaukti kažkokio priešinimosi. Ar pati kalba rodo tokį pasipriešinimą?

A. Š. Tai žinoma! Juk Sigitas tą ir darė, jis priešinosi kaip įmanydamas.

R. T. Niekas nenori mirti, nei daiktas, nei žodis, ir nesvarbu, kuris iš jų pirmesnis, kuris gyvesnis.

A. Š. Taip, tas kalbėjimas apie pabaigą su apokaliptinėmis konotacijomis... Aš sakau visai nejuokaudamas, kartais net studentams prasitariu, kad pasaulio pabaiga jau įvyko. Žinau netgi datą: 1968 m. gegužės mėnesį. Mes jau gyvename po pasaulio pabaigos.

V. D. Ta data mums yra žinoma, sovietų tankai Čekoslovakijoje, bet manau, kad pasaulis jau daug kartų gyvena po pasaulio pabaigos.

A. Š. Mes negalime kalbėti už kitus, aš kalbu apie mūsų pasaulį. Kada žlugo natūrali kalba ir vietoj jos atsirado štai kas – diskursas! Taigi matote, koks puikus, tiesiog nuostabus mirusios kalbos pavadinimas – diskursas. Mes gyvename diskurse. Kai diskursas sunaikina kalbą, tai ir yra pasaulio pabaiga.

R. T. Tai dar vienas iš žodžių, kuriuos mano prigimtinis kalbos jausmas atmeta kaip svetimkūnį. Eilinė akademinė nešvankybė.

A. Š. Dabar, kadangi mes kalbame aistringai ir greitai, man sunku susikaupti. O ramiai pasvarstęs galėčiau pateikti šimtus natūralios kalbos naikinimo faktų. Peržvelkite, tarkime, dabartines mūsų „Problemas“. Man jų skaitymas dažnai tampa kančia, kadangi ten devyniasdešimt devynis procentus sudaro žargonas, ir jokios gyvybės. Visiškai negyvi straipsniai. Daug kur taip yra, bet aš kalbu apie tai, su kuo susiduriu tiesiogiai. Kiti iš manęs net juokiasi: tu skaitai „Problemas“? O kaip aš neskaitysiu? Privalau skaityti. Tai galų gale mano žurnalas. Ir visur tas pats – Anglijoje, Amerikoje, kad ir kur pažvelgtum. Vietoj žmoniškos kalbos atsiranda diskūūūrsas.

V. D. Ar nebus taip, kad mes prieisime prie absurdo?

A. Š. Mes jau priėjome. Seniai priėjome.

V. D. Ir jeigu jau priėjome ribą, kažkas turi įvykti.

A. Š. Jau ir vyksta. Jeigu klounas gali tapti prezidentu? Pretenduoti į prezidentus? Kur dar toliau eiti? Ar rastumėte dar tinkamesnį faktą, įrodantį, kad mes jau gyvename visiško absurdo pasaulyje?

V. D. Koks klounas?
A. Š. Koks? Valinskas, Viešpatie!
V. D. Juk jis ne prezidentas.

A. Š. Bet bus. Juk jis aukštai reitinguojamas, jau yra antroje vietoje po Dalios Grybauskaitės. Ar tai ne pabaiga?

V. D. Hm... Na, ne. Pasaulis negali baigtis komiškai. Turėtų baigtis tragiškai...

A. Š. Tu čia labai gerai pasukai, leisk man pavogti tą mintį – ji ir man buvo atėjusi į galvą. Pasaulis baigsis kaip tik taip – komiškai ar satyriškai. Galiausiai jis baigsis nešvankiai! Kaip nešvankybės fejerija ir nešvankybės spektaklis! Juk pasaulio pabaigos tarpsnį pradeda kaip tik nešvankybė – „The Beatles“ muzika. Man tai beveik mitinės figūros, destrukcijos simboliai. Paskui staiga visur pradeda kilti ant podiumo nepakeliama bjaurastis, kurios telkinys man yra smurtas, pornografija ir vadinamoji reklama – tie trys babeliniai fenomenai ir gali būti laikomi gyvenimo po pasaulio pabaigos būdais.

R. T. Gal ne taip viskas paprasta? „The Beatles“ – tai liaudiškos baladės, trubadūrų tradicija, romantizmas muzikoje, skirtas paprastam žmogui. Mane tas jų švelnumas ir etinis idealizmas jaunystėje siutindavo, tada reikėjo įniršio jėgos, kurią sužadindavo sunkusis rokas. Tik tokia pykčio energija ir padėjo sovietmečiu išlikti savimi. O sentimentalūs „The Beatles“ atrodė melagingi. Visgi jie buvo talentingi ir charizmos turėjo.

A. Š. Vis tiek nuo jų prasideda visas dabarties chamizmas. Į tribūną įrėplioja padugnė, kekšė ir banditas. Pasižiūrėkit į televizorių, jis parodo visą esmę. Kiti giriasi sakydami, kad nežiūri televizijos. Blogai, kad nežiūri, juk tai tiesiog akyse vykstanti metafizika. Tik apmąstydamas Ekrano esmę gali pagauti absurdišką dabarties centrą.

V. R. Televizinio, vaizdinio tikrovės pavidalo išvengti neįmanoma. Patys įgauname televizinių personažų bruožų ir šitai nuo mūsų nelabai priklauso – jei publika taip į tave žiūri, tai jos neperkalbėsi.

V. D. Ir vėl nereikėtų suabsoliutinti televizijos. Yra ir gerų programų. Kad ir Prancūzijos klasikinę muziką transliuojantis „Mezzo“ kanalas. Ištisai gera klasikinė muzika. Ir graži, klasikinė žmonių laikysena.

R. T. Puiki programa. Ypač pas mus pasigendu dvasinio aristokratizmo. Vien tik prasčiokų linksmybės.

V. R. Apie tai ir kalbame, kad stokojame brandžios miestų, urbanistinės bendruomenės. Turime tik antrą ar trečią miesto žmonių kartą. Tą stoką rodo visokios medžio glostymo, žemės grumsto ar žydinčios obels mitologemos. Juk savo klasika vadiname kaimo kultūros raštiją bei joje sukauptas jausenas. Beje, senieji graikai yra miesto, puotos, karų ir olimpinių kovų žmonės. Valstiečių kultūrai tapatinantis su graikais randasi keistų, gal net žavių pavidalų, bet tai jau kita kalba.

A. Š. Na, aš nesakau, kad viskas vien blogai, aš kalbu apie dominuojančias tendencijas. Kas tas „Mezzo“ kitų programų jūroje? Kas jį žiūri?

V. D. O jeigu ne viskas, vadinasi, vyksta sąveikos, sandūros, kažkas susibalansuoja. Ką dar galėtume šia tema svarstyti? Apie reklamos kalbą, kuri labai daug pasako apie mūsų laikų žmogų, jo sąmonę, poreikius.

A. Š. Geniali kalba. „Toyota Corrola – tikra asmenybė!“ Arba: „In Ad we trust!“ Bet grįžkim prie temos. Tikra poezija tampa nebeįmanoma. Arba daroma per prievartą. Kalba dirbtinai archaizuojama.

R. T. Čia daug triūsia Vladas Braziūnas. Ištisas eilėraščio Rumšiškes iš archajinių žodžių sąvartyno padarė. Įspūdinga pasivaikščioti, bet manęs ten nėra.

V. R. Manau kitaip. V. Braziūnas yra praamžino garsaraščio poetas, Rumšiškėms pernelyg gaivalingas. O juk ir tau pačiam vis dar svarbu skiedryno patirtis bei atmintis. V. Braziūno poetinė atmintis siejasi su kalbos garsine atmintimi. Tai prikelianti ir išsauganti poezija. Baltiško skiemenyno tylos garsai.

A. Š. Vėl ir vėl prisimenu Sigitą, jo žūtbūtinę pastangą: bėgti iš dirbtinio pasaulio, sugrįžti į natūralią kalbą.

V. D. O kaip suprasti tą mūsų meno ir žodžio žmonių pasitraukimą iš miesto, tarsi iš sumaišties pasaulio? J. Aputis, M. Martinaitis, B. Kutavičius?..

A. Š. Tas pats bėgimas, tas pats pasitraukimas iš netikro gyvenimo.

V. R. Tikra tai, ką pats darai tikrai ir teisingai. Iš aktyvios kūrybos neįmanoma pasitraukti. Kas kita, kai negali išlaikyti tikros kūrybinės ugnies – ji tai plyksteli, tai prislopsta.

V. D. Ar yra galimybė bėgant kažką sustabdyti?

A. Š. Ką žmogui daryti? Pirmiausia rūpiniesi savimi, tik paskui pasauline istorija. Aš irgi lygiai tą patį darau. Bet aš labai aiškiai žinau, kodėl bėgu. Aš bėgu nuo šito mirusio pasaulio. Nuo pasaulio, kuris tęsiasi po pasaulio pabaigos, bet tik imituoja gyvybę. Ir bėgu į tą natūralų gyvenimą. Bėgu prie upelių, bėgu į miškus, bėgu baravykų rinkti, bėgu upėtakių gaudyti. Aš tai labai aiškiai suvokiu, ir man nesvarbu – tegul tas pasaulis žūva. Nes aš visiškai nieko negaliu padaryti.

R. T. Nenori dalyvauti pabaigos diskurse?

A. Š. Aš tikrai nieko negaliu padaryti, kad klounas netaptų prezidentu. Beviltiškas reikalas! Atmintyje išliko epizodas iš anų laikų, buvo gal aštuntasis dešimtmetis, kai Sigitas dar gyveno Karoliniškėse. Sėdim ten, Sigitas, J. Aputis, aš – dar gal kažkas, nebeprisimenu, bet tuos tris tikrai prisimenu – ir apie valandą klausausi Juozo kalbos, kaip jis pats pasidarė knygų lentyną savo namelyje prie Ūlos. Kodėl tai svarbu? Tu kažką darai pats, savo rankomis, tu glamonėji medį, tu sugrįžti prie tikrų daiktų. 

V. D. Tai ir yra kažkas, kas būdinga visai tai kūrėjų kartai. Tarkim, Romualdas Granauskas, puikus stalius...

A. Š. Juk taip rašei ir apie B. Radzevičių... Mes esame iš tų ištremtųjų ir bandančių sugrįžti žmonių. Kartu suvokdami, kad tai jau neįmanoma, bent jau mums patiems.

V. D. Bet šie veiksmai kalbos požiūriu turėtų būti suvokiami kaip labai prasmingi.

A. Š. Na taip, ir B. Radzevičius tai liudija, ir R. Granauskas, ir S. Geda...

V. D. Yra didelė prasmė to, ką vadiname literatūros tyrinėjimais (bijau to žodžio mokslas). Prasmingas yra nuolatinis permąstymas, sugrąžinimas, perkalbėjimas dabartine kalba viso to, kas yra mūsų literatūroje, gyvenime... Tai atkuria žmonių ryšius, atkuria gyvenimo prasmes... kalbos prasmes...

R. T. Tai mes dar čia sugrįšime, vėl mus surinks draugėn kalba, literatūra, daug kas... Pasaulį riša gyvybė. O ji galbūt yra amžina.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)