Tęsinys. Skaityti pradžią
V. R. Vadinasi, poeziją, literatūrą galime laikyti pasipriešinimo linija?
A. Š. Bet literatūra jau nebepajėgia priešintis. Gyvosios kalbos žmonėms tenka dėti tiesiog titaniškas pastangas, kad atsilaikytų prieš vadinamojo informacijos srauto laviną, t. y. prieš babeliškojo Žargono terorą, kuris galiausiai juos pražudo. Priminsiu tragišką B. Radzevičiaus ir S. Gedos likimą. Apskritai poetas kankinys yra beveik pavyzdinė moderniosios Europos figūra.
V. R. Visgi kalboje yra tiek daug vidinių galių, tad ji gali ir atsigauti.
A. Š. Bet juk nesama kalbos be kalbančiojo. Ar ir jo vidinių galių resursai neriboti? Abejoju. B. Radzevičius tikriausiai galvojo kitaip.
V. R. Šiuo metu, turėdami omenyje lietuvių literatūros situaciją ir bendrą kalbos raidą, turėtume neužmiršti vieno dalyko: mūsų bendrinė kalba yra labai jau nesenas kūrinys – nors mums atrodo, kad ji gyvuoja nuo amžių amžinųjų – jai tik apie šimtas penkiasdešimt metų. Ir ji vargu ar radosi natūraliai: į literatūrą natūrali kalba ėjo, tarkim, per Žemaitę, bet daugeliu atvejų ji atėjo iš dirbtinės kalbinės realybės, iš kitų tekstų.
R. T. Anot F. Nietzsche’s, knygos išauga iš knygų...
R. T. Kartais juokais sakau, kad nuo Donelaičio prasidėjo lietuvių meninės kalbos degradavimo procesas. Meninė kalba lietuvių literatūroje ėmė degraduoti nuo pirmosios knygos.
V. R. Taip, Donelaitis. O kokia tai kalba? Natūrali, gyva.
V. D. Pati gyviausia. Apie Donelaičio kalbos degradaciją galima kalbėti tik kaip apie žmogaus mirtį, prasidedančią nuo gimimo. Gyvas ir yra gyvas. Miręs yra miręs. Ir dar kas šiuo požiūriu svarbu – juk tai bendrinė lietuvių kalba. Visiems suprantama, žinoma. Iki šiol, jei kokio žodžio ir nesupranti, tai kalbą supranti. Ir mintis, ir intencijas.
V. R. Bendrine ji tapo vėliau, svarbu, kad buvo natūrali. Įdomiausia tai, kad Donelaičio kūrinys neveikė jokioje literatūrinėje erdvėje, nes nebuvo jokios erdvės – nei literatūrinės, nei visuomeninės, kurioje tas kūrinys galėtų veikti. Jis apskritai buvo miręs ir tik vėliau prikeltas. Ar ne panaši mūsų kalbos padėtis šiandien? Mes esame įsišakniję Donelaityje. Jei sakome, kad bendrinė kalba buvo sukurta vėliau, tai reiškia, kad mes įsišaknijame jau mirusiame Donelaityje ir prikeliame jį naujam gyvenimui. Ir tai vyksta jau net ne tame areale, kuriame atsirado Donelaičio kalba, o kitur. Tokių kalbos raidos paradoksų galėtume atrasti labai daug. Ir ypač daug jų dabar, kalbų bei kultūrų maišymosi metu, tik juos iš arti ne taip lengva pamatyti. Juk dabar fundamentaliai keičiasi gyvenimo formos. Mes literatūros kalba aprašome tuos kintančius pasaulio pavidalus, įvairius gyvenimo būdus, o kadangi jie nuolat keičiasi, dar nėra įgavę žodžių, tai mes jų ir neatpažįstame. Tačiau tokioje tikrovėje mokame gyventi ir gebame susivokti. Nepamirškime, kad turime ir kitą dalyką – vaizduotę! Tai nepaprastai svarbi mūsų galia, juk galime įsivaizduoti tai, kas dar neišreikšta kalboje. Juk ir susitapatindami su personažu įsijaučiame į labai įvairius ir skirtingus vaidmenis, kurie šiaip mums yra visiškai svetimi. Literatūros kūriniai tai ir daro: žadina vaizduotę, atveria žmogiškų išgyvenimo galimybių lauką.
R. T. Ir išplečia pačios kalbos ribas?
V. R. Tokia ir yra didžioji literatūros užduotis. Dabartinėje mūsų literatūroje daugelis gyvenimo būdo ir vertybių kaitos reiškinių tikrai tampa svarbūs. Pastaraisiais metais pasirodė daug įdomių literatūros kūrinių, kai kurie iš jų yra lyg laiko ženklai, aš iš karto galėčiau išvardyti bent penkis gerus kūrinius ar reikšmingus autorius. Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Andrius Jakučiūnas, Kristina Sabaliauskaitė, Sigitas Parulskis.
V. D. Rimvydas Stankevičius, Stasys Stacevičius, Elena Karnauskaitė...
A. Š. Visa mergelių kompanija! Įtariu, kad gyvoji kalba, prieš numirdama, tampa moterų monopoliu. Atspėkite kodėl?
V. D. Žmonių! Pirmiausia žmonių, Arvydai!
A. Š. Man net juokinga. Kai žvilgteliu į knygynų vitrinas, apstulbstu: beveik visa makulatūra, kuri ten guli (o ten beveik viskas yra makulatūra), parašyta vien tik bobelių! Vyksta ne tik visuomenės, bet ir kalbos feminizacija. Mano nuojauta negera – iškart prisimenu dekadentišką helenizmo epochą, kai visose gyvenimo srityse irgi buvo pradėjusios vyrauti moterys, tačiau, kaip žinote, tas aleksandrietiškas karnavalas labai greitai baigėsi tamsybių ir barbarybės triumfu. Mesalina beveik žaibiškai mutavo į krikščionišką davatką-fanatikę.
R. T. Juk moteris visuomet buvo kalbos saugotoja, tradicijų perdavėja. Nuo lopšio viską perduoda. Beje, lopšio tai jau nebėra...
A. Š. Įdomūs dalykai... Bet kodėl gi didžiųjų Vakarų poetų sąraše – jau nekalbant apie filosofus – nėra nė vienos moters? Negerai: dar Konstantinui reikėjo dekretu nustatyti moterų-filosofių procentą, kaip dabar tokius procentus nustatinėja Švedijos parlamentas.
V. D. Taip, moterų nemažai. Abejose pusėse: ir besistengiančių neatitrūkti nuo patirties bei patiriamų dalykų, tarsi savaime brandinančių, o kartu ir saugančių kalbą, ir besiverčiančių literatūra, meilės romanais. Meilės romanai menkina jausmus, sumaišo jų natūralią hierarchiją, pakerta ir jausmų kalbą, patį jautriausią sąmonės klodą.
V. R. Kalboje glūdi beveik visi įmanomi įsivaizduoti dalykai. Ir visos istorinės gyvenimo formos – nuo karalių ir vergų visuomenės, – taip pat ir įmanomi dalykai bei santykiai, kurių realiai dar nėra buvę. Kalbos galimybės viską įvardyti yra neišsemiamos. Žmogus gali neturėti kokios nors patirties, bet jam pasakius, žodžiais ją paaiškinus, žmogus gali tą patirtį suvokti, įsisavinti, lyg ją būtų pats išgyvenęs.
R. T. Suaktyvinti patirties galimybę per vaizduotę. Juk vaizduotė ir yra kuriamoji galia.
V. R. Literatūra tą visą laiką ir daro. Nesvarbu, kad mes dabar kažko savo kalboje nebeatpažįstame, nesuvokiame, bet juk ją galima pasukti, kažką joje prikelti ar priartėti prie to, kas dar bus ateityje. Reikėtų pakalbėti ir apie Sigitą Gedą, kaip kalbos išlaisvintoją: kiek daug jis yra prikėlęs, atgaivinęs! Mane apstulbino jo pasakymas, kad Maironis mūsų dar laukia ateityje. Gili tiesa, numatanti būsimo atgimimo galimybę. Per poetinę kalbą. Jo pasakymai verti akademiko laurų.
A. Š. Tikrai, gali laukti. Ir Maironis, ir Donelaitis. Tik būgštauju, kad laukti jiems teks dar labai ilgai ir nežinia, ar jie išvis sulauks to kalbos prisikėlimo. Tačiau norėčiau pokalbį vėl susieti su mūsų tema. Apie lietuvių kalbos bėdas šnekame šiek tiek liūdnokai, tarsi apie ypatingus, tik Lietuvoje vykstančius dramatiškus pokyčius... Galiu papasakoti apie tai, kas man artimiau, apie filosofinę kalbą. Per pastaruosius du šimtus metų įvyko stulbinanti filosofinės kalbos degradacija. Pažvelkite, kokia praraja tarp Arturo Schopenhauerio ir, pavyzdžiui, Gilleso Deleuze’o, Jacques’o Derrida ar kokio nors Slavojaus Žižeko! Arba palyginkime I. Kanto kalbą su vadinamųjų postmodernistų rašiniais – tiesiog košmaras! Kalba tiek sunaikinta, virtusi tokiu klaikiu žargonu, kad toliau jau nebėra kur. Net ir M. Heideggerio raštuose, kuriuos aš tikrai išsamiai studijavau, aiškiai regimas tas pats katastrofiškas kalbos žlugimo vyksmas. Prisimenu, 1991 m. buvau Frankfurte. Goethe‘s universiteto bibliotekoje pelijo daug M. Heideggerio pomirtinio raštų leidimo tomų – net nežinau, kiek ten jų buvo, gal penkiasdešimt ar daugiau. Pirmiausia kibau į žymųjį „Beitraege zur Philosophie“. Tai didelės apimties tekstas, kurį bandžiau labai atkakliai skaityti. Tiesą sakant, tą kankynę vargu ar galima pavadinti „skaitymu“, kadangi nesupratau nė vieno sakinio, nes prieš mano akis, tarsi priešmirtinių konvulsijų tampoma, raivėsi sunaikinta, sugriuvusi skudurinė kalba, tiesiog pabaisiškas žargonas. Filosofinės kalbos mirtis dabar yra visuotinis reiškinys, – ją galutinai išstūmė bjaurus žargonas, o iš tų, kurie bando išsaugoti gyvąją kalbą, tiesiog šaipomasi, nes jie, girdi, neprofesionalai, jie tokie antrarūšiai eiliakaliai. Visi Europos ir Amerikos mokslo biurokratai tokius eretikus stengiasi atjungti nuo maitinimo baterijų. Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad filosofija – abstrakcijų kalba. Nieko panašaus! Filosofinės kalbos branduolį irgi sudaro natūrali kalba. Kai tik šitas branduolys išnyksta, filosofija žūsta. Šiuo požiūriu filosofija nuo poezijos kaip nors ypatingai nesiskiria. Taigi natūralios kalbos žlugimas yra totalinis reiškinys. Kaip tas procesas vyksta literatūroje, aptarti negaliu, neturiu tokios kompetencijos. Bet vis dėlto, žvelgdamas, kas Vakarų literatūroje vyksta po W. Faulknerio, R. M. Rilke’s, po M. Prousto, ypatingo džiaugsmo nejaučiu. Tas pats ir Lietuvoje. Man skiriamoji riba, kur pradeda žlugti literatūrinė Vakarų kalba, yra Jamesas Joyce‘as. Prisipažinsiu, aš J. Joyce‘ą apskritai laikau grafomanu. Tos jo pabaisiškos knygos – kalbu ne apie „Finegano šermenis“, o apie „Ulisą“ – negalėjau įveikti dėl vienos paprastos priežasties – dėl šleikštulio ir beveik fizinio pasidygėjimo. Šitaip poetauti apie tuštinimąsi... Ačiū, man tai nemalonu. Na o „Finegano šermenis“ siūlau pervardyti ir pavadinti „Kalbos šermenimis“.
R. T. Aš apie tai bijodavau prasitarti, nors manydavau sau, kad ta snobų knyga patinka tik visokiems proto apsigimėliams, rebusų mėgėjams... Knygų lentynoje gimusiems, saulės šviesos nemačiusiems... Štai J. Joyce‘o sekretoriaus kūryba – visai kas kita.
V. R. Man „Ulisas“ – viena iš kelių pasaulinių viršūnių. Joje sutraukta visa pasaulio literatūra, airiškoji kasdienybė bei pasaulėjauta, o sykiu ji savo kalbiniais „mechanizmais“ tarsi nepaliaujamai veikia pasaulinę literatūrą.
R. T. O aš galvojau, kad rašytojai knygas rašo ne filosofuojančiųjų malonumui... Manęs J. Joyce‘as tai niekaip nepaveikė.
A. Š. Man ta jo knyga šlykšti, baisi jos kalba! Joje viešpatauja žargonas. Po J. Joyce‘o kas dar lieka? Na, dar A. Camus gal kažkiek gyvas. Per pastaruosius dvidešimt metų atkakliai ir nuoširdžiai bandžiau rasti nors vieną autorių, kuris man sudarytų bent dešimt procentų W. Faulknerio ar M. Prousto dovanojamo džiaugsmo, tikrumo ir pilnatvės – deja, tokio neradau. O lietuvių literatūros kalbos smukimas dar nėra toks baisus kaip prancūzų, anglų ar kitų Vakarų Europos kalbų. Didžiųjų literatūrų kalbos nuosmukis yra pabaisiškas. Kaip išsigimė rusų literatūra! Palyginkime Ivaną Buniną ar Michailą Bulgakovą su dabartiniais autoriais, kad ir su „superžvaigžde“ Viktoru Pelevinu. Iš natūralios kalbos likę tik draiskanos, kažkokie kokteiliai ar pusiau pornografiniai „performansai“. Visoks išsidirbinėjimas, vadinamieji eksperimentai su kalba. Ir neatsitiktinai literatūroje į paviršių iškyla tokios keistos figūros kaip Salmanas Rushdie. Jei neklystu, jis yra arabas, ar indas, o rašo jam svetima, iš knygelių išmokta anglų kalba, – ir dar laikomas geru autoriumi. Aš jo nelaikau net vidutiniu autoriumi – tai holivudinių scenarijų stiliaus rašliava. Skaičiau tą jo romaną. Dar man be galo keistas ir įdomus Jorgo Luiso Borgeso fenomenas. Tai vienintelis žmogus – kito tokio autoriaus nežinau – kuris kažkokiu neįmanomu būdu sugebėjo suvaldyti Babelio žargoną. Matyt, reikėjo titaniškų pastangų, bet tai vienintelis toks autorius. O šiaip žargonas suėda kalbos žmones, suėda didįjį stilių ir gyvąją kalbą. Ir tu negali tam pasipriešinti, negali atlaikyti. Nors beveik nežiūriu dabarties pavyzdinės kalbos mašinos – televizoriaus, bet kartais eksperimentuoju perjunginėdamas kanalus, ir po kelių valandų galvoje – visiška košė, jaučiuosi kaip šizofrenikas. Juk vargana žmogaus galva negali suvaldyti tų dinozauriškų kalbos masyvų, užgriūvančių ją iš ekrano. O kas vyksta kokioje jauno žmogaus galvoje? Juk pienburniai ar net vaikeliai dabar beveik prievarta grūdami į tą kalbos dėžę.
V. D. Gal tai greičiau vaizdų kalba?
A. Š. Kad vaizdai ir yra kalba, nekalbančių vaizdų apskritai nėra ir būti negali. Gal patikslinčiau tik vieną, teisybė, svarbią detalę – televaizdai ar ekranvaizdžiai mums grūda maksimaliai suprimityvintą ar net suvulgarintą kalbą, o tokia kalba irgi yra žargonas.
V. D. Na, ne tas pats, ne tas pats...
A. Š. Tu man parodyk nekalbantį vaizdą. Visus, net kasdienio peizažo vaizdus mes suvokiame kalbiškai. Kitokio suvokimo nėra. Tarp bekalbio daikto ar vaizdo visada ir visur įsiterpęs kalbos ekranas.
V. D. Galiu sutikti, kad viską suvokiame kalba. Bet vaizdas, kaip, beje, ir daiktas yra ir be kalbos. Arba savo buvimo kalba. Didieji tapybos vaizdiniai, ar jie yra? Aišku, kad yra.
A. Š. Tapyba irgi visada kažką reiškia, kažką kalba. Tai ne mano atradimas – tai jau seniai apmąstė atrado semiotikai, fenomenologai, Algirdas Julius Greimas, M. Heideggeris ir net Platonas. Kiekvienas daiktas kažką kalba. Esu pagavęs ir tokią mintį: natūralaus, bekalbio pasaulio mes netgi nematome, o pirmiausia jį skaitome. Pasaulis yra knyga. Ir pati knyga galėjo atsirasti tik dėl to, kad mūsų kasdienis peizažas atsiveria kaip Knyga, kaip kalbos luobu padengti daiktų ir įvykių ansambliai.
V. R. Ir „Toroje“ pasakyta, kad pasaulis kurtas iš knygos.
A. Š. Na taip, tai pirmapradžiai dalykai. Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas... Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus...
V. R. Man ir mėginti nereikia. Mano atmintis kiek kitaip veikia – neprisimenu, ką žiūrėjau prieš dvi valandas.
A. Š. Svarbūs ne faktai, ne vadinamasis turinys, o gniuždantis žargoninės kalbos srauto poveikis, svarbūs sielą griaunantys megalomaniškos informacijos (iš tikrųjų – dezinformacijos) smūgiai į mano nuogą pagavą.
A. Š. Ne, nenuklydome. Sakyk, ar anksčiau kada nors būta tokio begalės kalbų tvano, tokio kalbinio triukšmo, tokio gigantiško Babelio bokšto, įsikūnijusio Ekrane, kuris sunaikina ne tik žmogaus natūralią, pirminę, prigimtinę – todėl gyvąją – kalbą, bet ir visą su šia kalba tiesiogiai susijusį daiktų peizažą – gimtinę, namus, prieglobsčius, šventvietes, mylimas vietoves?
V. D. Neišnykstanti tema ir S. Gedos knygoje „Babilono atstatymas“. Koks atstatymas, kaip jis įmanomas? S. Gedos kelias – kalbos perleidimas per sąmonę, rizikuojant, einant iki ribos ir ją peržengiant – staugsmu, šauksmu, taip pat ir malda. Bet mes vėl per toli einame, pamėginkime gryninti, nes kalbame tokiais masyvais, kad užklojame visas konkrečias temas. Pamėginkime pasakyti bent dviem trim sakiniais – kas yra natūrali kalba?
A. Š. Galiu pasakyti paprastai ir aiškiai: natūrali kalba yra sudaryta iš žodžių, turinčių atitikmenis mano tiesioginio regėjimo akiratyje.
V. D. Na, sutinku, natūrali kalba yra tokia, kuri turi savo tikrovę, savo daiktus, veiksmus, aprėpia tai, kas mylima... Kai ji gali mus sugrąžinti. Arba nuvesti, kur nesame buvę.
A. Š. Gyvoji kalba rodo tai, ką matau čia ir dabar, arba ką galiu pamatyti, kaip kitą konkretų čia ir dabar. Pavyzdžiui, nors dabar Dusmenų nematau, bet ramiausiai galiu į juos nukeliauti ir matyti tenykštį daiktiškąjį kraštovaizdį.
R. T. Kalba natūrali, kai žodis turi egzistencinį turinį ir vitališkumo. Kai žodis yra tarsi gyvas ir lyg magiškai prišaukia tikrovės įspūdį, tampa įspūdžiu. Gyvas žodis turi daikto ar reiškinio jėgą. Tai literatūros esmė. Visa kita – siužetai, istorija, idėjos – priklauso politikos ir mitologijos sferai. Natūrali kalba yra magiška jėga. Bet technologinės kultūros inkubatoriuje išperėta sąmonė tokios kalbos jausmo neturi ir turėti negali. Ji parazitiškai vartoja istoriją ir tenkina literatūrinės nomenklatūros poreikius, taip pat ir knygų rinkos užsakymus. Man daug įdomesnės tikros istorinės knygos.
V. D. Tada turime sutikti, kad iš tos matomos, jaučiamos, lytimos tikrovės formuojasi tikra, gyva, natūrali kalba. Ir kad lietuvių kalba susiformavo turtinga, ekspresyvi, išraiškinga...
A. Š. ...nepriekaištingai tiksli, paprasta, graži ir intensyviai poetiška, niekuo neprastesnė už bet kokią kitą pasaulio tautų kalbą, o kartais net unikali.
V. D. Sutiksime, kad ji nėra išskirtinė, bet ir nenusileidžia kitoms kalboms.
V. R. Aš negaliu tiksliai apibrėžti, kas yra natūrali kalba, nes jeigu tik imčiausi, tai pereičiau į mokslinio supaprastinimo bei modeliavimo kalbą. Natūralus yra tas mūsų lyg savaime išsiugdomas kalbinis susižinojimo ir bendravimo būdas, buvimo pasaulyje būdas.
V. D. Taip, natūralus mąstymas ir kalba lyg auga iš žemės, iš patirties. Natūrali kalba turi galimybę augti – su tuo čia sutinkame visi. Turėjome klasikos literatūrą, kuri rėmėsi natūralios kalbos lauku, sutapo su rašančiojo erdvės horizontu...
R. T. Pasitelkdami augimo metaforą jau neišvengiamai atsiremiame į filosofinę, ontologinę problemą, ir kalbos samprata dramatiškai priklauso nuo pasaulėžiūros. Vieniems daiktas išauga iš žodžio, t. y. eidosas suteikia pavidalą žodžiui. Kitiems, kuriems žodis yra auganti reikšmė, kalba suvokiama kaip daikto virtimas žodžiu, lyg materijos sąmonėjimas, daikte slypinčios gyvybės sklaida. Atrodo, kad natūrali kalba (ir etninė kultūra) yra lyg ir gamtos tęsinys, kaip Vaižganto raštuose. Pradžioje buvo kūnas, ir jis tapo žodžiu, suvokė save mintimi, mąstymu, – tokia būtų evangelija nuo Vaižganto. Jei tas kūnas nemirtingas, turime vilties ir dėl kalbos gyvybės.
V. D. Kurioje vietoje atsiranda tas lūžis, apie kurį kalbame, kai žargoninė kalba ima išstumti natūralios kalbos apglėbtą erdvėlaikį. Kurioje vietoje, dėl kurios sutartume?
R. T. Kaip jau sakiau, man ryškiausiai matosi sovietinė epocha, kai griaunamas tradicinis lietuviškasis pasaulis, kai žodžiai neberanda savo gimtosios erdvės, savo namų – jie tarsi darosi netikri, lyg simuliuoja pasaulį, kurio jau nebėra. Juos palaiko tik kaimiškosios kilmės autorių nostalgija, poreikis atkurti kalboje gyvenimą, kurio jau nebėra (kaip M. Martinaičio trobelė, perkelta iš gimtinės į Vilniaus kolektyvinius sodus). B. Radzevičius rėkte rėkia apie namų praradimą ir desperatiškai bando tuos namus prikelti žodžio atmintimi, maksimaliai priartindamas kalbą prie daiktų, prie smulkiausių gyvenimo detalių. Sakome, egzistencinis rašytojas.
A. Š. Taip, nes kaip tik jis įkalbina ne tik mūsų, bet ir visos Vakarų kultūros tektoninį lūžį. Priminsiu, ką jau esu rašęs apie B. Radzevičių. Tas lūžis įvyksta tada, kai mūsų kaimo žmogelis savo seklyčios kampe vietoje šventų paveikslų pirmą kartą pasistato televizorių. Tai jau smūginis pokytis.
V. D. Gal ir smūginis... Aš ne visai sutinku su Regimanto siūloma B. Radzevičiaus interpretacija (kur iš kaimų suvažiavę studentai dalijasi prisiminimais apie savo vaikystės žodžius ir daiktus). Tai mano patirtimi paliudijama situacija, veiksmas gal ir vyksta Tauro ar „Stuokynės“ bendrabutyje. Iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos suvažiuoja jauni, kūrybingi jaunuoliai, būsimi lituanistai. Jie pasijunta atitraukti nuo savo patirties, dvasioje kyla begalinis paliktų daiktų ilgesys, ir jie klausia vienas kito: kaip vadinosi pas jus tas ar kitas daiktas? Ir džiaugsmingai atpažįsta, reaguoja: ir mes turime tokių daiktų! Ir mes turime šitų žodžių! Mes esame tie patys – lietuviai, mūsų gilioji patirtis, davusi pradžią kalbai, yra ta pati. Tai – savivokos slenkstis. Ir pavojaus kalbai bei kultūrai pojūtis, kai sąmonė ima veikti kaip natūralių daiktų kosmoso, natūralios kalbos apsauga.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)