tekstai.lt

Valter Hugo Mae. Poezija

valter mae
valter mae
        Valteris Hugo Mae – portugalų poetas, rašo ir prozą, yra redaktorius bei leidėjas. Jis gimė 1971 m. Angoloje, gyvena Portugalijoje. Trijų romanų ir devynių poezijos knygų autorius, pelnęs įvairių premijų, tarp jų – ir prestižinę Chose Saramago. V. H. Mće kūrybos versta į daugelį pasaulio kalbų, jis yra sudaręs kelias literatūrines antologijas. Bendradarbiauja žurnale „Apeadeiro“. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį. Čia pateikiami eilėraščiai buvo išversti per renginį.

 
 
sotūs laukimo
 

gyveno karalaitė bjaurios širdies.

ji sėdėjo pilies lange
laukdama meilės
bet keikė kiekvieną
jausmų apraišką. juk jai
meilė kilo iš piktų dalykų ir
tai buvo tiesa. visi
karalaičiai klūpoję prie jos

kojų liko įkalinti vienatvėje šįkart

daug ilgesniam laikui ir visą gyvenimą

begėdiškai keikė savo likimą. mes suprantame

karalaitę. mes dedame gėlių puokštes

lange kur ji mirė ir skaitome

bjaurius eilėraščius liūdniems praeiviams. mes irgi

keikiam jausmus ir žinom kad meilė kyla

iš mirties visa cukrinė kad
užnuodytų mums kraują
 

esame lyg velnias, norime kad mergaitės

mus mylėtų o paskui užsičiauptų ir

baigta. mes tarsi velnias norime
tų jaunikaičių mirties.
 
 
 
meilės kapitalizacija
 
mes neslepiame jog esame išmokę

darytis kapitalą iš meilės lengvai

atiduodami puikiausias savo

akimirkas labiausiai ištroškusioms mergaitėms.

puikiai žinome, jog meilė yra tiesus kelias

į bergždumą, ir mes ieškome

mergaičių kurios pirmos taps bergždžios

prieš įprasčiausius gyvenimo dalykus.

mes nenorime kad mus trikdytų
paprastumas, ir mums net norisi

išmušti kiekvieną gestą neįprastais

bruožais, bet laikas bėga ir tirpsta

pinigai, o mes tik galvojame apie meilę
neturėdami kito būdo kaip tik
džiaugsmingai parduoti ją, lyg

fontanus nuostabiausio griausmo srūvančius

judriausiose mūsų miestų aikštėse. mergaitės

bėga pas mus, ištroškusios

ir kupinos gyvasties, derlingos kuo tik nori kai

meilė smogia joms. džiaugsmas gausus

pažiūrėti ir mes linguojame rankomis kad

patrauktume vis daugiau ir daugiau dėmesio ir
nebežinome kaip sustoti. esame
nevaldomos galios, tarsi rūstūs
gamtos mechanizmai, ir liausimės

tik tada kai imsime alpti iš meilės net

pačioms negražiausioms mergaitėms.

 
Vertė Vytautas Dekšnys
 
 
 
Intymaus aukso gija
 
atmenu tą akimirką, kai

mergaitė išliejo intymaus aukso grandinę,

beveik garuojantį sodrų skystimą,
stingstantį kaipmat nustebusiam
paklodžių baltume
 
laimę tokiame amžiuje
ženklina tragizmas, nežinome,
kaip pasielgti po to,
kai pasijuntam veikiau sutepti
nei aistringi, tada mes žiaurūs
 
tokie nesubrendę meilėje,
kad paliekame ją
dažniausiai negrįžtamai
 
atleisk, helena, pasilaikiau tą

paklodę, kuri šiandien nereiškia nieko,

o jeigu ir reikštų ką, tai tik vietą, kur mirė kažkas

 
 
 
froidas sėdi ant lovos krašto
 
abu mes sapnuojam tą patį
sapną. susikrimtęs froidas sėdi

ant lovos krašto. iš tikrųjų jis praleis čia

valandų valandas it labirintuose, pasirinkdamas

naujus labirintus, neatskleisdamas apsilankymo

motyvacijos. mane žlugdo mintis, kad

neįkertu vokiškai, negaliu jam patarti

jo kelyje į laimę. bruno tuo metu džiūgauja

dėl solidaus autografo, kurį tikisi gaut atsibudęs.

atsibundame. tyla mano namuos atrodo dar slepia

froido buvimą. bruno namuos nėr visiškai nieko.

jis sako – kas naktį jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga,

gyvenimo švelnumas, leksikos pamoka. egzistuoja kažkoks

nenutrūkstamas nuščiuvimas, nulydėsiantis mus

į absoliutų būties anuliavimą. dievinu froidą už mūs

demaskavimą ir knaisiojimąsi mumyse, kad išpirktų

savąją amžinybę. nekenčiu atsibust be garantijos, kad

budrumas pravers labiau negu miegas, nes kas naktį

jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga, gyvenimo švelnumas,

leksikos pamoka
 

mes galim paglostyti froidą it snaudžiančią katę,

vargšas padarėlis. bet psichozė piktina tėvą

ir palieka kraujuoti mus kaip atvirus čiaupus

tikėtinai ateičiai. mes žinom nebūsią laimingi,

bet mulkinam savo gyvavimą garsiais šūksniais, ir mes

                                                                trokštam,

kad visa išliktų tik taip, sąžininga kasdienėj kovoj ir

triumfuojančiuos būduos, mes panašūs

į fejerverkų strypus ir po froido sparnu – vis dar žavūs,

vis dar nepaprasti tarp moteriškų gretų, užverbuotų

į mūsų karą
 

eikš, lepūnėli, viskas yra gerai. taip, juk tai froidas vėl

sėdi ant lovos krašto
 
Vertė Sonata Paliulytė
 
 
 
amelijos skaistybė
 

pirmieji metai, teisės diplomas, modernos universitetas, portas,

devyniasdešimtieji
 

skaityk šią knygą, pridurčiau, su didesne meile

negu kitas. joje rasi
vaizdų, taip, vaizdų, kurie

gali tave nustebinti. tačiau neišsigąsk.

įsižiūrėk į daiktų prigimtį,
juk šios mintys tokios dažnos,
ir galbūt suprasi
 
tokiems kaip mes yra sukurta

eruditų pornografija. kažkas daugmaž tarp

noro tai daryti, dvasinės negalios

ir amžinosios meilės
 
tada ateik pas mane. užtikrinu,
lygiai penktą vakaro namuose
tėvų tikrai nebus
 
 
 

dvidešimt aštuoni svarbiausi pažadai

du tūkstančiai devintiesiems
 

persipjauk riešus, neaplenkdamas nė vienos venos,

užtvindyk lovą, per kelias minutes

susiūk jas vėl. tobulink visas

atgaivinimo technikas. tada gyvenk per amžius

apsėstas išskirtinio laimės godulio

 
 
 
sapnavau būdamas dvylikos
 
uždarytame stalčiuje
buvo saugomi daiktai,
bijantys vėjo. rafinuotos
kaklaskarės, kvepalai

ypatingiems atvejams, prarastos vilties

užgesinta ugnis ir mano brolio
kazimiro pelenai
 
tuomet kažkas pravėrė langą,

ir kiekvienas daiktas pagavo judėti.

rodės, ir mano brolis
sugrįš. mirksniui. 
darsyk, kad galėčiau
susipažinti su juo
 
 
 
storas ir plikas
 
kur eini, valteri hugo ma~e, toks
bedraugis, toks paniręs į kelio
tuštumą, ieškodamas ko
 

geriau liktum namuos, susitaikęs ir vienišas,

juk matai, kaip gyvenimas sliūkina užmiršęs kaltę ir garbę

 

esi keistas vaikinas, valteri hugo ma~e, įstrigęs

meilėje be atsako, ir tikiesi

vietos pasaulyje, kai pasaulis toks išsiblaškęs

 

turėtum mirti tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštųjų

kovo aštuonioliktąją, anot tavęs,

kad galiausiai įvykdytum

šį netikslų nuosprendį, tai yra gyvenimą

 

uždaryki duris, anapus niekas tavęs nelaukia

be to, šalta, sergi reumatu, skelia galvą, esi

storas ir plikas, nėra prasmės netgi mėgint

nusigauti iki pakrantės kelio anapus blausių šviesų, net jeigu

tai vieta, mažiausiai lankoma atvykėlių

 

dar sykį uždaryk duris ir galbūt pavyks užmigti, šiame name

tvyro maloni tyla, esu tikras, kad

tai pastebėjai
 

Vertė Eugenijus Ališanka

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)