tekstai.lt

William Somerset Maugham. Salvatorė. Novelė

maugham
maugham
        Įdomu, ar man pavyks.

 

Salvatorę pažinojau, kai buvo dar penkiolikmetis, negražaus, bet malonaus veido, nerūpestingų akių, amžinai išsišiepęs. Rytais mažne nuogutėlis voliodavosi pajūryje, įrudęs, liesas it skiedrelė. Ir labai grakštus. Tik išbris iš jūros ir vėl jūron; plaukdavo, užgriebdamas vandenį lengvais plačiais mostais, kaip tikras žvejo vaikas. Basas (batus avėdavo tik sekmadieniais) užlipdavo ant uolėto kriaušio ir, džiaugsmingai klyktelėjęs, nerdavo į gelmę. Jo tėvas buvo žvejys, turėjo nedidelį vynuogyną; Salvatorės darbas buvo prižiūrėti du jaunesnius broliukus. Kai tie nuplaukdavo per toli, šaukdavo, kad grįžtų, liepdavo rengtis atėjus pietų metui; tada visi trys kopdavo į vynuogienojais apaugusią, karščiu alsuojančią kalvą.

 

Ten, pietuose, berniūkščiai bręsta greit, ir neilgtrukus jis beprotiškai pamilo gražią mergaitę iš Grande Marinos. Akys jos buvo it girios ežerai, o pati it karalaitė. Juodu susižiedavo, tačiau negalėjo susituokti, kol Salvatorė nebus atlikęs karinės tarnybos. Išvykdamas į karaliaus Viktoro Emanuelio laivyną, pirmąkart gyvenime palikdamas gimtąją salą, jis verkė kaip vaikas. Jam, laisvesniam už paukščius, tikra kančia buvo paklusti komandoms; dar didesnė kančia – gyventi ne vynuogienojų apsuptame baltame namelyje, o šarvuotlaivyje tarp svetimų žmonių; išlipus į krantą vienam vaikščioti po miestą, kur toks triukšmas ir grūstis, kad jis, pripratęs prie tylių takų, kalnų ir jūros, bijodavo ir per gatvę pereiti. Jis turbūt niekad nebuvo pagalvojęs, kokia artima jam Iskija, į kurią žiūrėdavo vakarais, spėliodamas, koks bus rytoj oras (saulei leidžiantis sala atrodė pasakiškai), ir auštant it perlas spindintis Vezuvijus; tačiau dabar, jų nebematydamas, miglotai suvokė, jog ir Iskija, ir Vezuvijus – jo paties dalis, kaip rankos ar kojos. Jis siaubingai ilgėjosi gimtinės. Bet užvis sunkiausia buvo pakelti išsiskyrimą su mergaite, kurią aistringai mylėjo visa jauna širdimi. Rašydavo jai ilgus laiškus – vaikiška rašysena, su begale klaidų, – kaip nuolat apie ją galvoja, kaip trokšta grįžti namo. Pabuvojęs ir šen, ir ten, Specijoj, Venecijoj, Baryje, galiausiai buvo išsiųstas į Kiniją. Ten apsirgo kažkokia paslaptinga liga ir keletą mėnesių pragulėjo ligoninėj. Kentė lyg šuo – tylomis, nieko negalvodamas. Kai išgirdo, jog dėl reumato nebetinkamas tolesnei tarnybai, iš džiaugsmo, kad galės grįžti namo, jam širdis vos nesprogo; jis visai nesijaudino, tiesą sakant, nelabai ir klausėsi, kai gydytojai sakė, jog jis niekad nebebūsiąs visiškai sveikas. Ko sukt galvą? Juk jis grįžta į numylėtą gimtąją salą, kur jo laukia mergaitė.

 

Iš Neapolio parplaukė garlaiviu; persėdęs į valtį, prieplaukoje išvydo tėvus bei jau paaugusius brolius ir jiems pamojavo. Laukiančiųjų minioje akimis ieškojo savo mergaitės. Jos nebuvo. Kai laipteliais užbėgo ant prieplaukos, tėvai ir broliai jį apibėrė bučiniais; sveikindamiesi visi susigraudino, net apsiašarojo. Jis paklausė, kur mergaitė. Motina atsakė nežinanti, jie jau dvi ar tris savaites jos nematę; todėl tą patį vakarą, virš ramios jūros spindint mėnuliui, o tolumoje mirgant Neapolio žiburiams, jis nužingsniavo pas ją į Grande Mariną. Rado sėdinčią su motina ant slenksčio. Jis varžėsi, juk jie buvo taip ilgai nesimatę. Paklausė, ar ji gavusi laišką, kuriame jis rašė, jog grįžtąs namo. Taip, laišką jie gavę, tačiau vienas vaikinas iš salos sakęs, jog jis, Salvatorė, sergąs. Tai tiesa, todėl jis ir grįžęs, ar ne laimė? Gal ir taip, bet jie girdėję, jog jis niekad nebebūsiąs visai sveikas. Et, daktarai visko prišneka, dabar, grįžęs namo, jis pasitaisys. Pritrūkę kalbos, nutilo, paskui motina kumštelėjo dukteriai. Toji nė nebandė smailinti liežuvio. Be užuolankų, kaip ir visos jos tautietės, išklojo, jog netekėsianti už žmogaus, kuris niekuomet nebus tiek stiprus, kad pajėgtų dirbti kaip tikras vyras. Jie visi – motina, tėvas ir ji pati – viską apsvarstę ir jos tėvas nieku gyvu neduosiąs sutikimo.

 

Grįžęs namo, Salvatorė sužinojo, jog namiškiams tai ne naujiena. Pasirodo, mergaitės tėvas atėjęs ir pranešęs savo nuosprendį, bet jie neišdrįsę jam pasakyti. Įsikniaubęs motinai į krūtinę, apsiverkė. Jautėsi baisiausiai nelaimingas, tačiau mergaitės nekaltino. Žvejo gyvenimas sunkus, reikalaujantis ištvermės ir jėgų. Salvatorė puikiai suprato, kad jokiai merginai neapsimoka tekėti už vyro, kuris vargu ar pajėgs ją išlaikyti. Graudi tapo jo šypsena, o žvilgsnis – lyg primušto šuns, tačiau jis nesiskundė ir apie mergaitę, kurią taip karštai mylėjo, nepasakė ne vieno kartaus žodžio. Paskui, po kelių mėnesių, kai, grįžęs į vėžes, darbavosi tėvo vynuogyne ir žūklavo, motina jam pasakė, jog kaime esanti mergina, vardu Asunta, kuri nieko prieš už jo ištekėti.

 

– Bjauri kaip velnias, – pasakė jis.

 

Buvo už jį vyresnė, dvidešimt ketverių ar penkerių, jos sužadėtinis, atlikdamas karinę prievolę, žuvo Afrikoje. Ji turinti šiek tiek pinigų ir, jei Salvatorė ją vestų, galėtų jam nupirkti valtį, jie galėtų išsinuomoti vynuogyną, kaip sykis vienas esąs laisvas. Motina pridūrė, jog jis Asuntai kritęs į akį per bažnytinę šventę. Salvatorė švelniai nusišypsojo ir atsakė pagalvosiąs. Sekmadienį, apsivilkęs juodu standaus audimo kostiumu, su kuriuo atrodė daug neišvaizdžiau negu su apiplyšusiais kasdieniais marškiniais ir kelnėm, jis nuėjo į bažnyčią ir įsitaisė taip, kad per sumą galėtų gerai apžiūrėti tą merginą. Parėjęs namo, motinai pasakė sutinkąs vesti.

 

Žodžiu, juodu susituokė ir apsigyveno baltame namelyje vidury vynuogyno. Dabar Salvatorė buvo stambus, augalotas vyras, aukštas, plačių pečių, tik šypsena liko tokia pat atvira, o akys patiklios, malonios kaip vaikystėj. Nesu matęs mandagesnio žmogaus. Asunta, niūri, aštrių veido bruožų moteriškė, atrodė ne pagal metus sena. Tačiau buvo geraširdė ir nekvaila. Mane žavėjo prieraiši šypsenėlė, kuria ji apdovanodavo Salvatorę, šiam tarus vyrišką, valdingą žodį; ją džiugino nuolatinis jo švelnumas. Tačiau ji nekentė Salvatorę atstūmusios merginos ir, nors jis šypsodamas jai priekaištaudavo, nuolat ją koneveikdavo. Netrukus juodu susilaukė vaikų.

 

Gyvenimas buvo nelengvas. Per žūklės sezoną jis su vienu broliu kas vakarą plaukdavo žvejoti. Nusiyrę šešias ar septynias mylias, kiaurą naktį gaudydavo sepijas. Paskui irdavosi atgal, kad suspėtų prieš išplaukiant ankstyvajam laivui į Neapolį parduoti laimikį. Kitu metu nuo aušros iki tol, kol karštis nuvarydavo poilsio, ir vėliau, kai šiek tiek atvėsdavo, iki sutemos jis plušėdavo vynuogyne. Neretai dėl reumato visai negalėdavo nieko dirbti, gulinėdavo pajūryje, rūkydavo ir, nors sąnarius varstė skausmai, maloniai šnekteldavo su kiekvienu praeiviu. Užsieniečiai, atėję maudytis, jį matydami sakydavo, jog italų žvejai – tikri tinginio pančiai.

 

Kartais atsivesdavo maudyti vaikus. Abu buvo berniukai, vienas trejų, kitas nepilnų dvejų metų. Jie nuogi voliodavosi ant kranto, o Salvatorė, stovėdamas ant akmens, juos nardindavo į vandenį. Vyresnis kęsdavo, bet mažylis visa gerkle klykdavo. Salvatorės plaštakos buvo neregėtai plačios, sugrubusios nuo kasdieninio darbo, bet kai atsargiai laikydamas maudydavo, paskui rūpestingai šluostydavo vaikus, patikėkit mano žodžiais, jos atrodė švelnios kaip gėlės. Pasodindavo nuogą vaiką ant delno ir, juokdamasis iš jo mažumo, iškeldavo aukštyn, ir jo juokas skambėjo kaip angelo. Jo akys atrodė tokios pat tyros kaip ir vaiko.

 

Pradėdamas pasakoti sakiau: įdomu, ar man pavyks, ir dabar pasakysiu, ką norėjau padaryti. Man buvo įdomu, ar sugebėsiu jus sudominti pasakodamas apie paprastą žvejį, kuris neturėjo nieko ypatinga, išskyrus pačią rečiausią, vertingiausią, nuostabiausią savybę, kokią tik gali turėti žmogus. Dievas žino, kodėl toks turtas teko jam. Aš tik žinau, kad Salvatorė visiems jį dosniai dovanojo ne tik nesipuikuodamas, bet ir pats to nesuvokdamas; antraip daugelis būtų tuo dygėjęsi. Ir jeigu jūs dar neatspėjot, kokia toji savybė, – pasakysiu. Gerumas, paprasčiausias gerumas.

 

Versta iš: William Somerset Maugham. Collected Short Stories. London: Pan Books, 1980

 

Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)