tekstai.lt

Stepas Eitminavičius. Novelės

stepas eitminavicius
stepas eitminavicius
        Sausio pūga
 

– Jūs labai nebijokite, nuvažiuoti į onkologijos centrą būtina. Paskambinsiu specialistui, susitarsiu.

Susitarė – priims po dviejų parų.

Grįždamas namo prisipirko sulčių, mineralinio vandens.

Atsisėdo prie lango ir pajudėti bijo. Reikėtų nusiprausti – bijo. Reikėtų aplankyti seserį – bijo. Kažkas skambina į duris – prieiti bijo. Atsiskirti, atsiskirti, susitaikyti, susitaikyti – bet kaip? Ir kodėl jam? Ką ne taip darė?

Prisimena: buvo paauglys, mažutėlis veršiukas apsirgo, veterinaras paaiškino, jog pagydyti neįmanoma, stovi toks, nejuda, mama prašo, kad palengvintų jo kančias. Pasiima didelį apystorį pagalį, užsimoja. Ką tada padarė: išgelbėjo ar užmušė? Gal dabar atėjo atpildas? Bet labai gailėjo ir veršiuko, ir mamos – gal jis kaltas dėl to, jog išdrįso pabūti teisėju?

– Padėk man bent valandą, – egzamino išvakarėse prašo bendrakursė.

Negabi tokia. Amžinai vaikšto viena, nei su ja pajuokausi, nei ką rimto pasikalbėsi.

– Niekaip negaliu. Taip suplanavau darbą, kad laiko man pačiam trūksta. Niekaip negaliu.

Pamena, mergaitė pravirko.

Dukrai gal penkeri. Skuba gatve ir susitinka kaimynę. Žodis, kitas – pamato, jog vaiko nėra. Lekia, ieško. O ji jau stovi prie namo ir juokiasi. Nesusilaikė – pliaukštelėjo ranka per užpakalį. Pliaukštelėjęs iš karto išsigando – kaip galėjo šitaip...

Randa traukiny piniginę. Net nemėgina ieškoti savininko, ramiausiai nuperka kilimą ir šypsosi, kad mažiesiems dvyniams patinka ant jo žaisti.

Tokios praeities akimirkos – tų dienų turinys.

Iš ryto, kai jau reikėjo važiuoti į Vilnių, labai pustė. Sėdi mašinoje ir nelabai mato kelio. Juda lėtai lėtai, tačiau vis tiek sunku orientuotis.

Kažkas stabdo. Išlipa, padeda nelaimėliui pastumti automobilį.

– Vežu sūnų į ligoninę. Labai neramu, – aiškina.

Paspaudė vienas kitam rankas kaip geri bičiuliai.

Uždarė dureles ir pajuto, kad tuoj užmigs. Išsigando. Iš termoso prisipylė stiprios kavos puoduką, išgėrė. Galima toliau važiuoti.

Gydytojo kabinete buvo visiškai apdujęs. Į tiesiąją žarną pūtė oro, norėjo nustatyti, kokio didumo polipai. Iš pradžių gėdijosi savo nuogumo ir jaunos mergaitės, paskui tik kumščius spaudė. Iškentėti, iškentėti, nerėkti. Kaip nors iškentėti. Skausmas didėjo. Atsisukdavo į gydytoją, šis paguosdavo, kad skausmas tuoj atlėgs. Kaip nors, kaip nors. Neištvėrė – pradėjo rėkti.

– Dar nematau.

Tolyn labyn skaudėjo. Ir staiga gydytojas ištarė:

– Viskas.

Nesupranta, iš kur jėgų atsirado.

– Viskas? Tai ir pradėti gydymo jau neverta?

– Jokių polipų nėra.

– Tai man – ne vėžys?

– Jūs visiškai sveikas.

Greitai išlėkė iš kabineto. Prie kioskų! Nusipirko sulčių. Staiga išgirdo, kaip gana garsiai iš jo pradėjo veržtis pripumpuotas oras.

Stovėjo prie kiosko, gėrė sultis ir nekreipė dėmesio į praeivius.
 


 

Tyla
 

O dabar galima ir mankštintis. Lėtai atsigula ant kilimo. Atsargiai pakelia vieną, paskui kitą koją. Pakartoja penkis kartus. Jau skauda. Mėgina atsikelti. Nesiseka. Atsiremtų į kėdę, bet bijo, kad ši krisdama užgaus. Reikia pagalvoti apie ką nors gražaus, tada ir jėgų atsirastų. Bet ką? Kaip vaikystėje įlipdavo į liaunus beržiokus ir nusileisdavo ant žemės. Pasidarydavo baisu, kai berželis nulūždavo. Ne kad užsigaudavo, bet kad medžio kaip ir nebėr. Užlipo į vieną liepą ir pamatė tiek daug, kad net apsiverkė. Miestelio namai, bažnyčia, parduotuvė – viskas aiškių aiškiausiai matėsi. Patiko. Kažkas jį pašaukė. Reikėjo labai greitai nulipti. Tai irgi malonumas.

Dar pamėgino – atsikėlė.

Reikia vaikščioti. Turi nusipirkęs žingsnių matuoklį: du tūkstančiai – norma. Pradeda. Neskubėdamas eina koridoriumi, pasuka į virtuvę, paskui pereina abu kambarius. Tik šešiasdešimt du. Keis maršrutą. Būtinai išeis ir į balkoną. O jeigu paslys, nukris? Išsilaikys, išsilaikyti – malonu.

Pats laikas judinti rankas. Koridoriuje atsiremia į sieną ir palengva kelia rankas. Pavyko. Gal pakilnoti ir kojas? Baisoka. Vėl pradėjo vaikščioti. Kad būtų smagiau, sugalvoja, kur eina. Virtuvė – tai vaikystės beržynėlis, pirmas kambarys – pieva prie šulinio, antras – vyšnynas. Pirmiausia pasisems vandens, du kibirus parneš namo, vėliau beržynėlyje paieškos lazdynų obelims paremti, galiausiai – į vyšnyną. Bet juk galima ir kitaip elgtis: pamatys, kad viena vyšnia nuo uogų linksta, jog gali storiausia šaka nulūžti, nieko nelaukdamas pasiims kirvį ir – į beržynėlį. Vieną šaką ramstydamas pastebės, jog dar dvi laukia paramos. Pavargs ir norės atsigerti. Yra ir trečias būdas. Apsidžiaugė ir pradėjo: ramstė šakas, gėrė vandenį, džiaugėsi ramybe. Užmiršo pažiūrėti, kiekgi žingsnių nuėjo. Norma viršyta! Gana. Gydytoja bus nepatenkinta.

Dabar – į balkoną. Ne, verčiau pro vaikystės langą žiemą žiūrėti, kokie paukščiai atskrenda į lesyklą. Pabėrė duonos trupinių ant gana aukšto stalo, kad greičiau pamatytų. Atsistojo prie spintos ir ėmė laukti. Praėjo gal dešimt minučių ir – nieko. Gal reikia kitaip: berti grūdus labai lėtai, ilgiau pastovėti prie stalo? Vėl atsitraukė. Šį kartą pasisekė. Pirmoji atskrido zylutė. Paskui dar dvi. Gerai, jam pavyko. Prisimena, kažkada skaitė, jog vienas garsus rašytojas turėjo stiklinį avilį, kad galėtų stebėti bičių gyvenimą. Įdomu, tačiau ar tai netrukdė bitutėms? Pamėgink gyventi visą laiką stebimas. Jo paskutinė direktorė buvo tokia: visus turi matyti, apie visus turi žinoti. Ką darai? Nepamatei sniegenos. Skubėdamas net atsitrenkė į lango stiklą. Dabar galima ir arčiau prieiti. Pamėgino. Paukščiukai iškart sunerimo, keli nuskrido. Kiti dar tupėjo, bet jį jautė. Vėl grįžo prie spintos. Suskaudo stuburą, tad atsisėdo ant kėdės.

Kas gi čia? Varna! Neiškentė – pabaidė. Vėl iš naujo: išėjo į balkoną, pabėrė trupinių. Bėrė taip, kad masalas būtų visas stalas, tada paukščiukams lengviau, nereikia grūstis. Šį kartą vaišins ne duona, o batonu su razinomis. Vidury stalo padėjo mažą lėkštutę, įpylė vandens. Gyvenimas šiapus ir anapus tęsėsi. Sėdėjo ir vos neužsnūdo. Kažko trūko. Kaip būdavo? Mama kepa blynus ar verda sriubą, į kurią įdėti keli šonkauliukai, o jis žiūri pro langą į tvorą, prie kurios – lesyklėlė. Įdomiausias atvejis: neseniai buvo perskaitęs „Kapitono Granto vaikus“, tad mąstė, kad dar daug ko nemoka, kad dar, ko gero, nesurastų tėvo, jeigu šis dingtų. Reikia sportuoti ir skaityti apie įvairias šalis, apie tykančius pavojus, apie gebėjimą susikurti laužą įvairiomis sąlygomis. Ne viskas: reikia mokytis suprasti žmones, jiems padėti. Va taip begalvojant ir atskrido lauktoji. Apsidžiaugė. Tuo metu mama pašaukė valgyti; kur ten išgirs – atskrido šarka! Ji tokia graži, tokia vikri. Prie žvirblių, sniegenų, zylių pripratęs, bet kai čia pat šarka, taip smagu.

– Keistas tu – radai ką lesinti. Vagišę, apsukruolę, skriaudėją.

Taigi ir dabar labiausiai trūko šarkos. Bet buvo beveik įsitikinęs, kad čia, į miestą, ji neatskris.
 


 

Užsispyręs
 

Kai atsirado du ėriukai, gyventi pasidarė smagiau. Užbėgti į tvartą – jau būtinybė.

Pavasarį gražiai sužaliavo. Ir avis, ir ėriukai buvo išleisti į lauką. Koks žvalus strakaliojimas, koks žavus nerūpestingumas! Berniukui atrodė, jog apskritai viskas namie gražiau. Net ir tai, ką anksčiau buvo pamatęs, išgirdęs, perskaitęs, dabar pasidarė svarbiau, įdomiau. Pirmąsias dienas prie pririštos avies ir laisve besidžiaugiančių ėriukų ir prabuvo. Žolės užteko, bet mažiesiems priraudavo dobiliukų ir atsargiai prieidavo. Prie jo priprato.

Vasarą daugiau darbų, tai ir rūpestis jau kitoks. Tėvas liepė avį pririšti prie atokios linmarkos. Ginčijosi: o jei ėriukai nuskęs, o jei vilkas užpuls?

Rytą išveda, įkala kuolą, paglosto ir bėgte daržo ravėti, bulvių vagoti, uogų rinkti. Dieną atbėga perrišti. Vakarop nulekia – viskas gerai. Namo grįžta lėtai, bet avys skuba, nori tvarte greičiau atsidurti.

Prieš eidamas miegoti dar nuneša duonos.

Kas buvo išskirtina tą vasarą? Išmoko pjauti šieną, greičiau pakinkyti arklį, jau visiškai nebijojo vaikščioti svetimame miške – už kokių trijų kilometrų. Ir viskas? Ne. Jau sugeba greitai plaukti! Įlipęs į liepą suprato, kad čia gali pastatyti mažą namą. Niekam nieko nesakęs, obliavo, pjovė, kalė. Pasislepia ir žiūri: jau kitaip, jau daugiau mato. Tris kartus pro jį praskrido gandras. Iš pradžių išgirdo ritmingą sparnų šlamesį, paskui visas jo namas staiga atsidūrė šešėlyje. Kelis sykius nutūpė kregždės – gal pasiklydo, bet gal joms čia irgi patiko.

Atvedė avis, parodė namelį. Jos nesuprato, tik pasilenkusios ėdė žolę, ir tiek. Bet buvo smagu.

Vėlai rudenį, kai vakarai patamsėjo, tėvas pasakė:

– Reikėtų papjauti vieną avį. Šiemet esame turtingi.

Mama pritarė.

– Abu žudikai – kaip šitaip galite?

– Koks tu dar kvailys! Kada užaugsi?

Tą dieną jis pabėgo. Iš pradžių žadėjo pasislėpti savo namuke, tačiau šis buvo per daug arti. Patraukė į svetimą mišką. Ėjo ir verkė. Aplankė vienišą pušį, žvyringą krantą, pasėdėjo ant akmenų prie kadagių. Triukšmavo įvairūs paukščiai.

Pradėjo temti. Gal čia ir nakvoti? Mama, sesuo nervintųsi, imtų ieškoti. Grįš tiesiau, per dirvonėlį. Netoli kupsto kažką įžiūrėjo. Lizdas. Pasilenkė – tai vieversio būstas. Kiaušinių lukštai. Šiuos pasiims. Paslėps savo namelyje.

Sustojo priemenėje. Girdėjo linksmus išgėrusiųjų balsus. Sukluso – tėvo žodžiai:

– Nebus iš mūsų jaunėlio žmogaus, nebus. Eina vieškeliu, sustoja, žiūri į dangų, į medžius. Namie ko nors paklausi, tai atsako nei šiaip, nei taip. Bet pažymiai geri. Nesuprantu. Labai užsispyręs. Tu, motin, kalta, – išlepinai. Kiti vaikai dažniau diržo gavo. Šito – vis pagaili. Mačiau, kaip arė. Vagos lygios, dirba sąžiningai, bet jei arklys stabteli ir jis sustoja. Pliaukšteltų botagu, paragintų, tai ne – gaila mušti. Pamatė priešais varlę, iš karto perkėlė kitur, bijojo užarti. Kur matyta, kad kaimo berniokas nesuprastų, jog avys ir auginamos valgymui!
 


 

Spektaklyje
 

Scenoje prietema. Hamletas rankoje laiko knygą, Polonijus pataikaudamas klausia, ką jis skaito. Ir jau seniai žinomas atsakymas: „Žodžius, žodžius, žodžius.“ Laukia pasirodančio Klaudijaus. Atrodo, jog jis ir yra geriausias aktorius. Ofelija silpnoka. Bet gal tai ir nėra tragiškas charakteris? Gal Šekspyro laikais moterys dažniau buvo tik statistės. Tada, kai vyrai suklupdavo prie amžinųjų klausimų slenksčio.

Va ir Klaudijus. Aktorius nenori akcentuoti jo ydų, gyvena taip, tarsi tai būtų tiesos, jo teisių liudijimas. Gildensternas, Rozenkrancas neįdomūs, išsyk suprantami.

Danija – kalėjimas, visas pasaulis – kalėjimas. Būti ar nebūti? Mes dabar žiūrime iš tolo, mums yra aiškiau, kitaip – kai įvykiai nauji, kai dar nepajėgi jų interpretuoti. Bijai suklysti pasirinkdamas vertinimus, vadinasi, bijai, ir save nuskriausti. Apie ką dabar mąstai? Apie Šekspyrą? Ne, žinoma, ne. Šiuo metu tu esi sovietų armijos leitenantas, paimtas į apmokymus tiesiai iš namų, iškart po Naujųjų sutikimo. Jau žinojai, jog Afganistanas paprašė broliškos pagalbos kovoje su šalies priešais. Esi tas, kurį gali ten nusiųsti. Kol kas – savotiškas įkaitas dviem mėnesiams. Būrio vadas už degtinės butelį išleido į Taliną, į teatrą. Tik kad aukštesnė valdžia nesužinotų.

Teatre labai šilta, scenoje – nepasitikėjimo, melo, konformizmo vėjai. Atsiveria praeitis, kuri apibūdina ateitį. Tuoj prasidės epizodas apie vargšą Joriką. Visada jo laukia. Visada baisu, kad žiūrovai gali matyti tiktai kalbėjimą kaukolei, bet ne sąžinės monologą. Būti ar nebūti, ir Jorikas – tvirčiausia, patikimiausia sąsaja. Jei sugebi ją komentuoti, sugebi savičiau aiškinti „Hamletą“. Tik šią dramą ar ir pastaruosius pasaulio įvykius? Baisu net sau atsakyti. Jei kas netyčia išgirstų? Bet ar jis tikrai objektyviai galėtų apibūdinti Afganistano karą? Lietuvoje viešai kalbėjo vienaip, keli bičiuliai šnibždėjo kitaip. Čia, kariniame dalinyje, visiška suirutė. Iš kareivių šaipomasi, tyčiojamasi. Kiekvieną rytą jų lieka vis mažiau – naktį išvežė ten. „Naktį išvežė ten“, – pašnibždom pasakoma, apsidairius, ar dar kas nors šalia nestovi.

Atsargos karininkų vadas dieną įprastai pradeda:

– Jums, prakeiktieji inteligentėliai, tuoj pilvus pamažins! Nustosite kvailai postringauti! Nedrįskite eiti į miestelio parduotuvę! Ten – karininkų vieta, ne tokių kvailių! Jūs – patrankų mėsa! Nacionalistinės kiaulės! Tuoj suprasite, kas yra Kalašnikovo automatas!

Prie majoro Jermakovo prieina vienas jų būrio kareivis, kažką tyliai pasako, ir pasigirsta komanda:

– Viskas yra mėšlas! Ir kad taip nesmirdėtų, kuo greičiau bėkite spirito! Jei pamatysite Dulybiną, slėpkitės!

Šventė: degtinė, geresnė užkanda.

Horacijus, Horacijus įsimins, papasakos kitiems. Vadinasi, šis žmogus yra sąžiningiausias, patikimiausias, išmintingiausias? Papasakos taip, kaip buvo. Bet kas žino, kas ir kaip būna? Mes visada sakome tik savo nuomonę? Bet kaip vertinti viešai pateiktą komentarą? Horacijus atstovauja pirmiausia Hamletui. Ar pajėgs suvokti Klaudijų, Ofeliją? Gana, gana, dabar jau ne laikas. Dabar turėsi skubėti. Į stotį, matydamas Talino gražumą, traukiniu – į jų miestelį. Paskui labai atsargiai, kad nepamatytų sargybiniai (užsimiegoję dar gali nušauti), keliose vietose pralįsti pro tvorą, nusigauti iki savo laikinų durų. Nuosavus drabužius paslėpti, išsiimti svetimus ir – į lovą.
 


 

Skruzdėlytė
 

Pasisekė: kaimynas eina į ligoninę ir pažadėjo iki turgelio panešti krepšį. Ji pati stumia vežimėlį, kaimynui gėda eiti šalia tokio kledaro.

Turgelyje, įprastoje vietoje, ji sujudo: greitai ant prekystalio išdėliojo kojines, nuo žemės surinko popierius, lapus. Iškėlė savo plakatą: „Džiaugiuosi, kad perkate pas mane.“ Skubiai nulėkė prie vartelių ir iš toliau pasižiūrėjo: atrodo, gražu, jauku. Belieka laukti.

Saulė apšvietė prie gatvės augantį klevą – nustebo: koks jis gražus! Žmonės, mašinos gražuoliui medžiui visai netrukdė. Penkiaaukštis namas, triukšminga stotelė ir ant baltų siūlų pakabintos kojinės – vienoje linijoje. O kur klevas?

– Aldute, kodėl šįryt taip anksti? – paklausė Stasė.

– Kaip visada.

Po pusvalandžio susirinko visi. Kiek čia jų tėra: gal šeši ar septyni.

Prekystaliu ropojo skruzdėlytė. Įsižiūrėjo. Prisiminė: kai vaikystėje ją palikdavo kieme, įdomiausia būdavo žiūrėti į skubančias skruzdes. Sėdėdavo, apkamšyta pagalvėm, ant ceratos ir džiaugdavosi, kad nelyja. Kartais mama duodavo medaus – greitai apspisdavo ir draugės. Gražu būdavo.

– Ar turite šiltesnių puskojinių?
– Ne, ruduo dar toli.

– Filosofė atsirado! O koks šitų dydis?

– Dvidešimt septintas.

Kol šnekėjosi, skruzdė dingo.

Kartais nuveždavo į mišką – tai būdavo pats gražiausias laikas. Visi lėkdavo ieškoti grybų, ji, pasilenkusi ar atsigulusi, žiūrėdavo, ką veikia skruzdėlės. Atsimena beveik visas išvykas: kuriose vietose ją palikdavo, ką kur mąstydavo, kas įdomaus atsitikdavo. Pravirko tik vieną kartą. Pasodino ant žemės netoli ežero. Priešais – vien mėlynumas: vandens ir tolimų miškų. Kairėje pusėje – platus griovys, pusiasalis, dar toliau – pelkė. Dešinėje – retas eglynėlis. Jai pasirodė, kad kažkas viską sujungia: ir už ežero augančius medžius, ir griovį, ir akmenis, ir didelį skruzdėlyną, genį, voveraitę. Ašaros pačios ėmė tekėti.

– Ar juodų turi?
– Turiu, – sukruto.

– Parodyk, – pageidavo ori moteris.

Pasistiebė ir neišsilaikė – nugriuvo. Mėgino greitai atsikelti, bet nepavyko.

– Sėdėtumei namie, bet ne – gadini kitiems nuotaiką.

Paskui ilgokai niekas nepriėjo.

Po pamokų įlėkė keli paaugliai. Dažnai užbėga, nes pakeliui. Vienas čiupo kojines ir bematant dingo.

Du litai – nieko baisaus. Vakar kaimynė atnešė tris apelsinus, dar liko vakarykštės sriubos, kažkoks keistuolis prieš savaitę paliko plytelę šokolado – ji turtinga, ko čia mąstyti apie porą kojinių.

Ir staiga pamatė mažutę skruzdėlytę. Ropojo lėtai, nedrąsiai.

Aldutė šlubčiodama priėjo artėliau, viniuku patiesino takelį, nukrapštė nuo jo kelis spyglius. Saugojo, kad niekas netyčia neužmintų.
 


 

Kregždutė vaivorykštėje
 
Jau vidurnaktis.

Neužmiega.

Pasižiūri pro langą: ramiai sninga.

Apsirengia. Išeina į balkoną. Snaigės krinta ant šermukšnio, kurį kadaise (kada? prieš pat mirtį) pasodino jos vyras. Snaigės krinta ir ant uogų kekių – ne visas sulesė paukščiai. Viršūnė dabar gražiai išplatėjusi, tarsi lizdas. „Lizdas mintims“, – šypteli.

Parsivežė iš tėviškės mažą medelį – išsikasė netoli gėlių darželio. Kaip jis ten atsirado, nežinia. Paauglystės didysis poreikis – sodinti medžius. Tėvai parodė, kur galima. Ilgainiui užaugo neįprastas miškelis. Kompozicija, nuleidusi galvą sušnibždėdavo.

Čia yra kitaip. Pasodino ir berželį, ir klevelį, ir kelis kadagius. Po kelių dienų rasdavo išrautus ir numestus. Vyrui pasisekė – jo šermukšnį paliko.

Mamai patikdavo gluosniai. Tvenkinį supo verkianti siena. Skalbia ir dainuoja. Ir ji? Viena skalbia, dvi dainuoja. Virš galvų nuolatos skraidydavo paukščiai. Paukščiai? Liaujasi snigti, ir jai staiga pasirodo, kad per mamos laidotuves į stiklą vieną sykį atsitrenkė kregždutė. Prieš pat išnešant karstą. O gal taip nebuvo, gal tik dabar tai sugalvojo? Gal brolis prisimena? Turėtų.

Grįžta į kambarį. Antra valanda. Jis, žinoma, miega, bet juk ne gėda tokiu reikalu prikelti.

Skambina.

– Rimai, ar neužmiršai mamos laidotuvių? Giedotojai giedojo, dar niekas nesiskirstė. Nelauktai į langą atsimušė paukštelis. Atsigręžėme – kregždutė. O tolumoje – ryškus vaivorykštės lankas. Nors lyg ir nelijo. Pameni? Paprašiau kartu išeiti laukan ir pažiūrėti. Neleidai išeiti, būtų negražu. Vėl žvilgtelėjau – nebuvo nei vaivorykštės, nei kregždutės. Aš dažnai apie tai galvoju. Man pasirodė, kad ir mamos veidas buvo neįprastai nušviestas. Greitai visi subruzdo atsisveikinti, norėjo palikti prie karsto tik artimuosius. Ar buvo taip?

– Nežinau. Juk praėjo trisdešimt metų.

– Trisdešimt dveji.
– Gal.

– Rimai, aš sėdu į mašiną ir po valandos pas tave atvažiuosiu. Nemiegok. Man labai svarbu, ar iš tiesų vaivorykštė apšvietė ir kregždutę, ir mamos veidą.
 


 

Priedermė
 

– Vaikai, mūsų Vilmutė labai negera. Pagailėkime jos – gal gydytojai apramintų. Nuvežkite į nervų ligoninę.

Šios priedermės imasi vyriausias brolis.

Rugsėjo lapų blizgesys ir didžioji apgaulė. Mašinoje dviese: sesuo juokiasi, jis – taip pat. Prie Šventosios sustoja. Kai paskutinį sykį čia buvo, sūnus piešė skausmą: tolumoje vieniša mažytė liepa, sąmonėje užsimezga vienas konkretus sakinys, pranešantis apie būsimą netektį. Plonytis siūlas jį ir medį sujungia. Bet dominuoja žalsva spalva.

– O gal pavalgome? – staiga pasiūlo Vilmutei.

Ši kelis sykius sugagena – nori saldainių.

Jau Rokiškis. Pamažu važiuoja per miestą. Posūkis į dešinę. Tiesiai. Centras. O dabar – vienintelė kryptis. Medžiai liūdni, neišvaizdūs. Pravažiuojantis autobusas aptaško. Vėl sustoja. Valo stiklą.

Sesuo sunerimusi.

Du žmonės, laikydamiesi už rankų, tipena prie pastato. Vyras atsimena: reikia pasukti kairėn, paskui – į antrą aukštą. Kalbasi su pasitikusia moterimi beveik pašnibždomis.

– Bet ji pirmą kartą svetimoje vietoje. Nepaleis manęs.

– Eisime lyg niekur nieko šiuo koridoriumi. Prie paskutinių durų stabtelėsime, atrakinsiu duris, abu įžengsite, jūs staiga – atgal, ir aš užtrenksiu duris.

– Tai gal kokią tabletę duokime?
– Reikia iš karto į raumenis.

– O jei ir stiprūs raminamieji nepadės?

– Pririšime prie lovos. Nebijokite – vaistai ligonę greitai paveiks. Nė kiek neskaudės.

Jau čia pat koridoriaus pabaiga. Vilmutė sustoja, išsiima mamos duotą nosinę, nuvalo jam nuo kaktos prakaitą ir pabučiuoja.

Durys iš tiesų užsitrenkė.
Klaikus šauksmas.
Skuba prie mašinos.

Girdi, kaip visa ligoninė aidi nuo sesers išgąstingo šauksmo.

Išvažiuoja.
Sesuo rėkia.

Centre, prie parduotuvės, pastato mašiną. Žiūri į bažnyčią.

Gal išgerti kavos šalia esančioje jaukioje kavinėje?

Ne.

Gal nueiti į muziejų ir bene šimtąjį kartą apžiūrėti Liongino Šepkos darbus?

Ne.

Greitai sėda į mašiną, atgal – prie ligoninės. Šauksmas, šauksmas. Apsisuka – reikia skubėti pas mamą.

Jau ir Šventoji.

Pradaro langą. Neviltim žaižaruoja lapai.

Jis staiga išgirsta tylų sesers verksmą.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)