tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Išėjusiems sugrįžti

 

 
leonardas gutauskas
leonardas gutauskas
 
 
O dienos klajonių,
Šviesa aš jus užrašysiu,

Šviesa, kurioj slypi žalčio kiaušinis.

Svetimakalbiai laikrodžiai, jūsų valandas sulesė vėjai

Ir dulkėti klajonių daiktai pašauks vienišą savo poetą,

Ir vijokliais apaugus naktis
Primins jam skubančio laiko vienatvę.


 

O dienos klajonių,

Pėsčiomis jūs išėjote sukdamos lankstą

Nuo Nemeikščių, Gruzdžių ir Pagėgių, ir Lodzės, ir Trumpiškio,

Lediniais Karaliaučiaus kanalais

Pro Tilžę, Flensburgą, Hanau ir Freiburgą

Ligi Baltimorės, Lemonto, Čikagos skerdyklų ir kapinių.

O dienos, nenujautusios, kad teks pasislėpti

Liepsnojančioj užmaršty virš Palūšės bažnyčios,

Virš miegančių Miškinio upelių ir apakintų ežerų.


 

O dienos klajonių,
Kieno jūs esate balsas?

Ar jūs prisimenat, kas išplėšė Vorutos karalių kapus?

O dienos, skaudesnės už vanago klyksmą debesy,

Jūs srūvat kaip smėlis tarp pirštų,

Kaip vaškas iš džiūstančių dravių,

Ir tos naktys – jos plėšrios nei lūšies šuolis į tamsą.


 

O dienos klajonių,

Kas įskaitys apsnigtus jūsų žingsnius?

Vakar virš griuvėsių niaukėsi vasara,

Moreniniais kaulų laipteliais leidos mėnulis

Ir tas skitiškas vėjas skėrio sparnais

Nulaužė alyvmedžio šaką,

Ir žleganti geležis pralaužė Rytprūsių dangų.


 

O dienos klajonių,

Žvėrys ar žmonės graužė akmenis, garbino kruviną stulpą?

Žinančios atsakymą, jūs ištraukite geluonį iš Stella Polaris akių.

Atskirtos kryžkelių kryžiais, jūs nuspėjot,

Kas sutrupino sargybinių bokštus pajūry,

Kas suklaidino vilkšunius, sekančius išėjusių pėdomis.


 

Vakarais iš suskirdusių žemės delnų veržias gyvas vanduo.

O keleivi, perbrisk vienatvės brastas,

Ant sapno krantų būk lietus suanglėjusiems rožių kerams.

Baltos moterys, kvepiančios laukinių bičių medumi,

Vis dar šoka jaunamartės šokį tarp mėnulio ragų –

Jų rankose tirpsta vėduoklės,
Kurių plunksnose meilė šlamėjo.


 

O dienos klajonių,

Girdžiu jūsų ilgesio garsą, jis sklinda iš kranklio krūtinės,

Jis sminga į didžiulį skausmo laužą dienų pabaigoj,

Jis artėja nuo plieninių Niagaros krioklių –

Tereikia sugaut jo įspėjantį šauksmą:

Jau laisvės šešėlis pakrypo
Lyg bevardė Kolumbo sapnų karavelė.


 

O dienos klajonių,
Paklususios piligrimiškai būčiai,

Jūs sugrįžot į Kalbą, kuri jums įsakė kartoti kas naktį

Rožinį, vaikiškus poterius,
Silabotoninę Maironio eilėdarą:
Neužgesins naktis žvaigždės.

O dienos, jei išeidamos tąsyk suklydote – ką gi,

Be klaidų čia gyventi dar nieks neišmoko.


 

O dienos klajonių,

Jūs pažirot į tūkstančius šukių –

Jas surinkt privalėjo kiti, tie, kas gimė po gaisro,

Kas neprisimena svilėsių alsavimo ir aštraus

Likiminio juodvarnio kranksmo.

O dienos, tai jums Kernavės kalvos ir po sąnašų klodais

Pasiruošusios pražysti laukinės lelijos.


 

O dienos klajonių,

Padalyta aštriais stačiakampiais erdvė virš tamsos –

Joje išbraižyti ženklai, išreiškiantys į užmarštį slenkantį laiką.

O dienos, jus išsaugojo molio klampumas, ta knyga be pradžios –

Jos lapai išėjusių sielas lydėjo.
O dienos, ar prisimenat valandą,

Kai išgelbėjot sąžinę nuo stabų vientulystės?


 

Pakeliui iš vergovės namų – atmintis,

Kuri moka bučiuot, apkabint ir palaimint,

O švininė nelaisvės gelmė išsprogdino liepsnojantį krūmą.

Vilko valandą išsiliejo derva,

Kurią sukaupė vakar mirusios žvaigždės

Ir tas vėjo trikampis, saugantis praeitį,

Į širdis įsmeigė žaliuojantį durklą.


 

Vilko valandą vilko vaikai indigo spalvos veidais

Ir ūmai apšlakstytas krauju iškyla užkariautojų sostas.

Vilko valandą baimė skverbės į sąmonę

Ir jei ne Kalbos prieraišumas –

Vilties šaknys nerastų dirvožemio.
Vilko valandą atsidūsta naktis

Ir raudono žvėries galva išnyra virš aklo akiračio.


 

O dienos klajonių,

Jūs žinot, kad išlaisvinimui pražysta žaibai

Ir kur bepažvelgtum – rugių sardoniksas,

Skirtas santarvei ir išsaugotai garbei.

Akmuo vakaro prieblandoj lyg akmeninė Žemaitijos širdis –

Jis toks baltas, jis švyti ir budi,
Ir laukia išraiškos tobulumo.


 

Juodasnapis buvo tas viesulas, juodanagė ta vėtra

Ir lapino kailis lyg kruvinas patalas. O tėve,

Ne ant rožių miegojai – ant žarijų pražilo tavo plaukai.

Neiškeisk savo kaulų, karaliau, į popierines vaškuotas gėles,

Te keleivis, praradęs namus, alyvos šaka užrašys ant dangaus

Vienintelį ilgesio vardą.
O dienos klajonių,
Jūsų aidas – išėjusiems grįžti,
Ir poetas prisimena liepsną karvelių

Virš svajingos Vienuolio, Biliūno Šventosios,

Baranausko sapnuos užsiglaudusią viltį.


 

Neparašytose knygose – vėjai, kurie nusimeta vilkenas

Ir išrauna užrūdijusį sielvarto dyglį.

Nors klajojanti vėtrungė neatspėjo krypties,

Bet vandenynas, išskleidęs bangų gobeleną,

Mokėjo priglaust ir apsaugot keleivį.


 

Šitaip keičiasi prasmės,

Ir prisikėlimas tereiškia tolimą ilgą kelionę

Šiapus melsvų vandenų –
Čia tamsa jau nebus visagalė.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)