tekstai.lt

Arvydas Valionis. Atodangos: nuo Latvijos kultūros kanono iki miuziklo „Kapitalas“

 

Latvijos kultūros kanonas. 2007 m. pabaigoje buvo pradėtas kurti Latvijos kultūros kanonas. Kovo mėnesį po didelės atrankos ir svarstymų į Kanoną įrašyta 99 vertybės iš septynių meno ričių (architektūros ir dizaino, kino, literatūros, muzikos, scenos meno, tautos tradicijų, vizualaus meno). Literatūrą Kanone reprezentuoja E. Adamsono „Subtilūs negalavimai“, V. Belševicos „Metų žiedai“, „Skaudus laikas“, „Bilė“, U. Berzinio poezija, R. Blaumanio novelės ir „Indranai“, A. Čako „Mano rojus“, „Amžinybės palytėti“, R. Ezeros „Neregima ugnis“, J. Jaunsudrabinio „Baltoji knyga“ ir „Aija“, R. ir M. Kaudzyčių „Matininkų laikai“, K. Miulenbacho „Latvių kalbos žodynas“, J. Poruko „Perlų žvejys“, J. Rainio „Galas ir pradžia“, „Ugnis ir naktis“, K. Skalbės „Žiemos pasakos“, O. Vaciečio „Si minor“, I. Zieduonio „Aš įeinu savin“, „Drugelių antpuolis“, „Epifanijos“.

 

Paskutiniame etape iš sąrašo iškrito Aspazija, F. Barda, A. Belas, R. Dobrovenskis, A. Eglytis, J. Ezerinis, V. Lamas, G. Merkelis, V. Plūdonis, A. Pumpuras, P. Ruozytis, E. Veidenbaumas, E. Virza, M. Zarinis ir M. Zyvertas.

 

A. Solženicyno premija V. Astafjevui. 2009-ųjų A. Solženicyno literatūrinė premija paskirta po mirties Viktorui Astafjevui (1924– 2001). Vertinimo komisija pabrėžia, kad ši premija skiriama „pasaulinio masto rašytojui, bebaimiam literatūros kareiviui, ieškojusiam šviesos ir gėrio suluošintuose gamtos ir žmogaus likimuose“.

 

V. Astafjevo vardą išgarsino stambiosios prozos kūriniai – „Žuvų karalius“, „Matanti lazda“, „Paskutinis atsisveikinimas“, „Piemuo ir piemenaitė“, „Prakeikti ir užmiršti“, „Placdarmas“.

 

Be V. Astafjevo, A. Solženicyno premijos laureatais tapę B. Jekimovas, S. Bočiarovas, A. Zalizniakas, V. Toporovas, V. Rasputinas, A. Varlamovas, I. Zolotuskis, O. Sedakova, J. Kublanovskis, V. Bortko.

 

Apdovanojimas – šokolado knyga. Vasario 28-ąją Rygoje šokoladinėmis knygomis buvo apdovanoti rašytojai, dailininkai, vertėjai – taip įvertinti praėjusių metų Valstybės kultūros kapitalo fondo programos „Vaikų vertinimo komisija“ inicijuoto skaitymo maratono rezultatai. Rašytojai ir menininkai apdovanoti pagal keturias amžiaus grupes. „Vaikų vertinimo komisija“ buvo atrinkusi 12 naujausių latviškų knygų, kurias išleido įvairios leidyklos.

 

Knygos įvertintos per didžiojo skaitymo maratoną – jame dalyvavo 17 tūkst. jaunųjų ekspertų iš 573 šalies bibliotekų ir 14 latvių diasporos centrų. Tokia šventė Latvijoje surengta šeštą kartą.

 

Mėlynos spalvos istorija. Sorbonos profesorius Michelis Pastoureau spalvų simbolikai paskyrė knygą „Mėlyna. Vienos spalvos istorija“. Analizės objektai – literatūros paminklai, teisės traktatai, įvairūs meno kūriniai. M. Pastoureau tvirtina, kad antikos kultūroje mėlyna spalva nebuvo sureikšminama, nes nei graikai, nei romėnai nepaliko apie ją jokių užuominų. Tik XII a. mėlyna spalva sulaukė dėmesio, kai Mergelės Marijos rūbams buvo suteiktas atitinkamas atspalvis. Paskui šios spalvos atsirado riterių romanų puslapiuose, vitražuose, karalių herbuose. XVII a. mėlyna spalva flamandų dailėje buvo pati gražiausia. XVIII a. ji simbolizavo laisvę, amerikiečių ir prancūzų revoliucionieriai ją iškėlė savo vėliavose. Romantikai įamžino savo kūryboje (J. W. Goethe's Verteris įtvirtino madoje drabužius a³ la Werther). Legendinis žydas Levi Strausas XIX a. aštuntąjį dešimtmetį sukūrė džinsus. Šiandien mėlyna spalva simbolizuoja taiką, ji vyrauja Jungtinių Tautų, UNESCO, Europos Sąjungos logotipuose.

 

Dar vienas nežinomas J. R. R. Tolkieno kūrinys. Anglų rašytoją J. R. R. Tolkieną (1892–1973) išgarsino literatūrinių pasakų knygos „Habitas“ ir „Žiedų valdovas“ (pastaroji pasaulyje paplito maždaug 150 mln. egz. tiražu). Šių metų gegužę JAV bus išleista iki šiol nežinoma J. R. R. Tolkieno knyga „Legenda apie Sigurdą ir Gudrun“. Ji parašyta 1920– 1930 m., kai rašytojas profesoriavo Oksfordo universitete. Šioje knygoje pasakojama Sigurdo ir Gudrun istorija, į kurią įpinti kai kurie epizodai iš „Edų“, skandinavų sagų, „Nybelungų giesmės“ ir kitų literatūrinių šaltinių.

 

Nepaskelbtą tėvo palikimą leidžia jo sūnus rašytojas Ch. Tolkienas. Jo parengta knyga „Hurino vaikai“ išėjo 2007 m. (lietuviškai – 2008 m.).

 

Prancūzų rašytojų apklausa. Interneto tinklalapis „Telerama“ atliko šimto prancūzų rašytojų apklausą (jiems buvo pasiūlyta išvardyti dešimt žymiausių pasaulio rašytojų ir dešimt ryškiausių knygų). Dažniausiai – net 33 kartus – jie įvardijo Marcelį Proustą, kaip rašytoją, ir jo kūrinį „Prarasto laiko beieškant“, kaip žymiausią romaną.

 

Dažnai buvo minimi G. Flaubert'as, J. Joyce'as, F. Kafka, A. Rimbaud.

 

Biografija „Gabriel Garci´a Ma´rquez“. „Kiekvienas save gerbiantis rašytojas privalo turėti anglakalbį biografą“, – kartą pajuokavo G. G. Ma´rquezas. 2008 m. pabaigoje išleista fundamentali šio rašytojo biografija anglų kalba, kurią aštuoniolika metų rašė Geraldas Martinas. Pasak knygos autoriaus, daugumą gerai žinomų savo gyvenimo istorijų rašytojas sugebėjo pagarsinti keliomis versijomis, todėl kiekvienoje jų reikėjo rasti tiesos grūdą. Biografas skaitytojui pateikia visus žinomus variantus. Tačiau kelis epizodus G. G. Ma´rquezas nusprendė išsaugoti sau. G. Martinui jis priminė, kad „kiekvienas žmogus turi tris gyvenimus: viešą, privatų ir slaptą“.

 

Pirmoji romų abėcėlė. Volynėje (Ukraina) išleista pirmoji Europoje čigonų abėcėlė. Ją sukūrė visuomeninės organizacijos. „Terne Roma“ vadovai Sergejus ir Tatjana Grigoričenko, norėdami išsaugoti savo bendruomenės autentiškumą. Iki šiol romai (čigonai) neturėjo savo abėcėlės, vartojo rašmenis tos šalies, kurioje jie gyveno. Ši abėcėlė parašyta čigonų dialektu, kurį supranta daugiau kaip penkių šalių romai.

 

„Kapitalas“ taps miuziklu. Garsusis K. Marxo „Kapitalas“ per įsisiautėjusią finansų krizę darosi populiarus: jis perkuriamas į dainos ir šokio kalbą. Kitų metų pradžioje planuojama miuziklo „Kapitalas“ premjera Pekine.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)