tekstai.lt

Ginta Čingaitė. Saviraiškos ribos 2008-aisiais

 

llti
llti

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius vasario 5 d. rinkosi aptarti svarbiausias praėjusių metų prozos, esė, poezijos, atsiminimų knygas bei bendras literatūros tendencijas. Pokalbis pavadintas „Saviraiškos beribiškumas ir ribos šiandieninėje lietuvių literatūroje“. Gerokai prieš diskusiją organizatorių išsiuntinėtoje M. Mažvydo bibliotekos bibliografijoje rikiavosi netoli 500 knygų: nuo apeliuojančių į didžiausias auditorijas („Jurgos“ knyga – 7000 egz.) iki skirtų siauram skaitytojų ratui (po 100 egz.). Taigi aprėpti daugiaknygį ir daugiabalsį literatūros procesą ir nubrėžti saviraiškos kryptis net ir labai apsiskaičiusiems nebuvo paprasta. Pokalbio pabaigoje įnirtingai diskutuota dėl knygų dvyliktuko, iš kurio instituto tarybos patvirtinta literatūrologų vertinimo komisija slaptu balsavimu išrenka laureatą – kūrybiškiausią metų knygą.

 

Kalbant apie vienų metų literatūros saviraiškos ribas ir tendencijas, svarbiausia – kintantys dydžiai, išryškėjantys tradicijų ir naujovių perskyroje. Naujas tendencijas (ar jų užuomazgas) paprastai ženklina talentingiausieji kūrėjai. Kritikai sutartinai tvirtino, kad literatūros vertes lemia ne vienadieniai buitiniai, ne egocentriški, bet gebantys skverbtis į žmogaus prigimtį tekstai. Kalbėjusieji apie bendrą literatūros situaciją akcentavo estetinę patirtį, knygas natūraliai suskirstė į „tikėtas“, nustebinusias ir įmanomas perskaityti „iki pusės“. Dažniausiai „pusės knygos“ kriterijus buvo ištariamas diskutuojant apie tekstus, rašomus (gaminamus) rinkai. Bandant aprėpti visumą, kalbėta ir apie popliteratūros poslinkius: pradedančiųjų (iškart po mokyklos) užmojai rašyti didelio formato dienoraštinio tipo knygas (K. Jokštaitė „Karta SOS“); konstruojami tekstai pagal pastatytus filmus („Nereikalingi žmonės“); detektyvų rašytojų mokykla – mūsų televizija, spauda; ryškėja nauja moteriška tapatybė – turtingų vyrų medžiotoja (barakuda). Diskutuota apie kriterijų ribas ir toleranciją bet kokiam tekstui: trūksta populiariosios literatūros recepcijos, kritikai nespėja reaguoti į abejotinos kokybės tekstus, nedaro įtakos jų prieinamumui ir skaitomumui (pvz., dainininko Stano knyga „Neįtikėtinos istorijos“ buvo pristatyta Rašytojų sąjungoje, literatūrologai dalyvauja popliteratūros knygų sutiktuvių renginiuose Vilniaus knygų mugėje). Akivaizdu, kad vis daugiau kūrybiškų autorių, rizikuodami savo talentu, pasiduoda komerciniam diktatui.

 

Aptariant 2008-ųjų prozos tendencijas, atkreiptas dėmesys į įvairiabalsę istorijos refleksiją, kaip būtiną asmens savivokos lauką. Istorijų pasakojimai (romanai, memuaristika, kultūros monografijos) kelia estetinės kilmės klausimus: kaip kuriamas siužetas, charakteriai ir kas naujo pasakoma apie istoriją, jos lūžius? Epika, po socrealizmo, postsocrealizmo išbandžiusi įvairiausias saviraiškos formas, vis dažniau pasikliauja tradicinio naratyvo rekonstrukcija. Prozoje mažėja egocentrizmo, neiškreipiamos proporcijos, sukuriami įsimenantys charakteriai, modeliuojami psichologiškai motyvuoti santykiai, liejasi ne jausmai, o liudijama. Daugėja kūrinių, kuriuose atskiro žmogaus dramos siejamos su socialine autentika, istorijos virsmais, o ne su vaizduotės ir prasimanymų būsenomis. „Tikroviškumo“, sąmoningumo ir savivokos poreikis atgaivina tikėjimą, kad tekstas gali keisti realybę. Ryškia kryptimi įvardyta objektyvumo dimensija, daiktiškumas, kuris liudija (D. Kalinauskaitė, L. Gutauskas, K. Navakas, A. Girdzijauskaitė). Tendencija kalbėti daiktų vardu leidžia objektyvybei egzistuoti pačiai sau, išryškina emocines, absoliučiąsias daiktų vertes be egocentriško pasakotojo santykio ir individualistinės pozicijos demonstravimo. Konstatuota, kad 2008-aisiais išlaikytas geros epikos bruožas – pagarba kitam – kitai tikrovei, kitai realybei, kitam žmogui, ne tik sau. Išskirtinai turtinga pasaulio faktūra, konkrečių detalių ir juslių galia pasižymi D. Kalinauskaitės novelės. Daugeliui kalbėjusiųjų imponavo autorės atsakomybė ir pajauta tekstui, žinojimas, kiek ir kam rašoma. L. Gutauskas savo kūrybos kontekste suranda naują kalbėjimo rakursą – atminties saugyklomis virtusių daiktų „pasipasakojimus“. Į neiškraipytą autentiką pretenduojantis romanas „Daiktai“ sulaukė priekaištų dėl romano struktūros, pasakojimo statiškumo. K. Navako eseistikoje irgi gėrimasi daiktais: metaforizuotais, sąmonėje permodeliuotais ir saugančiais atmintį. Meistriškai parašytas geriausias R. Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“. Romano kritikai kaip trūkumą akcentavo novelinio mąstymo struktūrą, dirbtinai persodrintą sovietmečio atmosferą. K. Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ įvardytas kaip reikšminga ir išmoninga, saikingai stilizuota baroko rekonstrukcija, kompensuojanti istorinių romanų poreikį. Kai kurie literatūrologai pasigedo įdomesnių konceptų, gelmės ar įžvelgė popliteratūros elementų. L. S. Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ sulaukė kritikos dėl pavadinimo („auklėjamojo“ romano tipas), dėl žodinės raiškos ir turinio neatitikimo, nepatikimos personažų imitacijos. Daug diskusijų sukėlė konceptualiai „kitokiu“ S. Parulskio kūrybos fone įvardytas tvirtos struktūros romanas „Murmanti siena“. Parulskiškas susikoncentravimas į subjektyvybės raišką, kūniškumą, artimąją aplinką natūraliai reikalauja atsitraukimo ir savęs suvokimo kaip istorijos formuojamo žmogaus. Angažavimasis istorinei refleksijai, vaizduojamas šimto metų istorijos tarpsnis priartina prie bendrųjų šeimos, giminės, tautos dalykų, siekiama visuotinumo pojūčio, tautos istorinių virsmų apibendrinimo. Platus romano problematikos spektras: „Ir Dievas, ir meilė, ir kūryba, ir keturiasdešimtmečių krizės sindromas, ir mentaliteto bei tapatybės modeliavimas (santykiai su lenkais, rusais, žydais)“ (J. Sprindytė). Tačiau autoriui buvo nemažai priekaištauta dėl nenuoseklumo, neatidaus teksto redagavimo, blefavimo, komercinių elementų, paviršutiniškumo. Kritikai pažymėjo, jog romano detalės meluoja, orientuojamasi į užsienio rinką, multikultūrišką visuomenę – tai naujas autoriaus vertybinis posūkis.

 

Aptariant šiųmetes prozos tendencijas, kaip viena ryškiausių knygų buvo minėta ir G. Kanovičiaus romanas „Šėtono apžavai“, nepateikiantis vienareikšmio atsakymo, o apeliuojantis į skaitytojo jauseną. Aptartos kultūrinių prisiminimų knygos: A. Girdzijauskaitės „Atminties salos“, S. Stravinskienės „Mano metai“, R. Šimkūno „Atminties proskynos“, M. Sluckaitės-Jurašienės „Egziliantės užrašai“. Kalbėjusieji atkreipė dėmesį į P. Pukytės, R. Jaro, P. Dirgėlos, K. Sajos kūrinius.

 

Poezijoje išskiriami pabėgimo nuo jausmingos ar net sentimentalios poetinės tradicijos būdai. Vieną jų išbandė V. Braziūnas, parašydamas tarminės poezijos knygą. Poetės akivaizdžiai ieško distancijos per kaukę. Saviraiškos ribotumą konstatuoja G. Kazlauskaitės heteros: ironiškumu, intensyvia kūno raiška kaunasi su sukonstruota dorybe. Tiesa, heterų įvaizdis įtikino ne visus. „Heterų dainose“ įžvelgta į moterį nesuaugusios merginos, besiilginčios esminių moteriškų patirčių, teritorijos gintis. Spalvingą kaukę – personažų rinkinį – užsideda A. Žagrakalytė, savo poezija pagaunanti epochos pulsą ir sugebanti sukurti netikėtumą. T. Marcinkevičiūtės eilėraščiai siekiasi oberiutų absurdo poetikos, kaukė – K. E. Lionė. Literatūrologė G. Bernotienė 2008-ųjų poeziją sutelkė į kelias dominuojančias programas: sentimentalistai (R. Stankevičius, A. Marčėnas, J. Kalinauskas); natūralistai (S. Stacevičius, G. Latakas, G. Bleizgys); akademistai (J. Zdanys, G. Kazlauskaitė); poetiškumo neigėjai (skirtingomis taktikomis – G. Grajauskas, Ž. Andriušis); vizualumo importuotojai (L. Gutauskas, P. Rakštikas, R. Rastauskas, A. Balbierius).

 

2008-ųjų poezijos knygose ryški gamtojautinė linija, susijusi su vietos svarba. Agrarinį pasaulėvaizdį keičia klestinti postmoderni pasaulėvaizdžių įvairovė. Kinta lyrinės kalbos formos: stiprėja naracinis pradas (ciklai, fabuliniai eilėraščiai, autokomentarai), daugėja mažųjų formų; kalbėjimo registras artėja prie kasdienės kalbos.

 

Po diskusijų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologai komisijai kūrybiškiausią 2008 m. knygą siūlė rinkti iš tokio dvylikos kandidatų sąrašo:

 

Vladas Braziūnas. „Priedainė“ (eilėraščiai ir vertimai), Vilnius: Apostrofa;

Danutė Kalinauskaitė. „Niekada nežinai“ (novelės), Vilnius: Baltos lankos;

Jonas Kalinauskas. „Miego meistras“ (eilėraščiai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla;

Grigorijus Kanovičius. „Šėtono apžavai“ (romanas), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla;

Elena Karnauskaitė. „Pasaulio krašte“ (eilėraščiai), Klaipėda: leidybos grupė „Druka“;

Aidas Marčėnas. „Šokiai“ (poezija ir eilėraščiai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla;

Kęstutis Navakas. „Du lagaminai sniego“ (esė), Vilnius: Tyto alba;

Sigitas Parulskis. „Murmanti siena“ (romanas), Vilnius: Baltos lankos;

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva rerum“ (romanas), Vilnius: Baltos lankos;

Rimvydas Stankevičius. „Laužiu antspaudą“ (eilėraščiai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla;

Renata Šerelytė. „Mėlynbarzdžio vaikai“ (romanas), Vilnius: Alma littera;

Agnė Žagrakalytė. „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (eilėraščiai), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Laureatė – rašytoja D. Kalinauskaitė – buvo paskelbta Vilniaus knygų mugėje, premija jai už novelių rinkinį „Niekada nežinai“ įteikta 2009 m. kovo 10 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)