tekstai.lt

Gintarė Adomaitytė. Keturios dienos, šiek tiek pakeitusios pasaulį. Vilniaus knygų mugės užrašai

 

ginate adomaityte
ginate adomaityte
2009. II. 12. Ketvirtadienis
 

Mugė dar neprasidėjo, o rašinio pavadinimą jau turiu. Tas pavadinimas – tik pamanyk – eina kartu su manimi į LITEXPO rūmus, spurda kišenėje, liepia imtis rašiklio.

Ar keis ši mugė pasaulį – matysime. Bet pirmoji, vykusi prieš dešimt metų... Tuomet dirbau savaitraštyje. Rašiau knygų apžvalgas – pasakodavau apie šešias knygas kas savaitę, rengdavau įvairius interviu.

Kolegos neslėpė pagarbos, gal net pavydo – juk skaitau redakcijoje. Jie, matote, dirba, o aš – skaitau.

Pagarba dvelkė ir skepsiu – taip gerbiamas reliktas. „Na taip, tos tavo knygutės... gal ir įdomu, aš taip pat vaikystėje daug skaičiau, bet... ateitis juk miglota?“

 Kartais bandydavau aiškinti, kad jų svajonių Amerikoje kiekvienas save gerbiąs magnatas būtinai turi leidyklą ar net kelias; kad net ir mūsų Lietuvoje, ne taip seniai išsivadavusioje, yra keli šimtai leidyklų, kad...

Rašyti apie pirmąją Vilniaus knygų mugę mane išsiuntė trečią jos gyvavimo valandą. Paaiškėjo, kad žmonės – kas galėjo spėti – į LITEXPO griūte griūva. Neplanuotas buvo tas mano reportažas, bet rašyti – saldu.

Iš mugės prieš dešimt metų parsinešiau ne tik knygų galybę, bet ir paslaptį. Susitariau su leidėju dėl pirmosios savo knygos.

Štai kodėl šiemet stumiu tolyn nuovargį, tingulį, begalinį norą iš žmonių šurmulio nerti į prieglobstį provincijoje – į miškų didybę.

Turiu ką švęsti.
 

Į atidarymo iškilmes vėluoju. Bet spėju pamatyti: prie durų tartum šešėlis priglunda dailininkė Sigutė Chlebinskaitė – ir ji laiku nespėjo. Skaitymo skatinimo premijos laureatė pavėlavo į apdovanojimą. Ji dirbo. (O aš – slampinėjau...) Sigutės rengiama kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ kol kas rami, tyli. Kol kas...

Apkabinu dvi kitas laureates – Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus vedėją Aldoną Šiaulienę, Vilniaus Abraomo Kulviečio mokyklos pradinių klasių mokytoją Onutę Bacvinkienę. Tegu kalba kas nori ką nori – žinau, kad visos trys premijos nenuoramų, tiesiog „trenktų“ moterų rankose. Amžinai ką nors išsigalvoja, o dar ir kitus įpainioja, ramiai gyventi neleidžia – už tai jas baisiai myliu.

Kiekvienais metais, vartydama mugės katalogą, pasibraukiu sau svarbiausią, reikšmingiausią renginį. Šį kartą – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės raštų „Karo meto dienoraštis“ III tomo pristatymą.

– Kalbėti apie Bitę prasminga, – taip pradeda mugės vidudienio susitikimą profesorė Viktorija Daujotytė.

Besiklausydama profesorės atsiduriu kitame laike, bet tame pačiame mieste – mūsų Vilnius priklauso ir Žemaitei, ir Vaižgantui, ir Bitei. Ką jau bekalbėti apie Lietuvos žurnalistiką – kilniai kadaise rašytojai klojo jos pamatus.

„Karo metų dienoraščio“ III tomo jau senokai norėjau, bet turėti niekaip negalėjau – tik dabar Puziniškio užrašai pasirodė netrumpinti.

Bitės tyrinėtojas Juozas Jasaitis yra tas laimingasis, kuris jau senokai skaitė viską. Ir net ranka nusirašė tuos fragmentus, kuriuos publikuoti drausta. J. Jasaitis susirinkusiesiems primena: Bitė, šešerius metus rašydama karo dienoraštį, rizikavo. Vokiečiai draudė dienoraščius; bausmė – įkalinimas.

Sarmata, bet namuose skaitau ne „Karo metų dienoraštį“, dar ne... Skaitau lengvabūdišką knygą: Niujorko aukštuomenė švenčia Metropoliteno muziejuje. Pramoginis tekstas man primena, kad ir aš galiu šį vakarą pramogauti. Taikomosios dailės muziejuje – mugės banketas.

Nuotykių nepatiriu. Išsinešu vien muziejaus prižiūrėtojos atodūsį: ir kaip tie žmonės nesuvokia, kad ant eksponatų nedera dėti nei taurės, nei lėkštės. Beje, ant fortepijono taip pat nereikėtų.

 

 
II. 13. Penktadienis
 

Į mugę šiandien neinu. Jau senokai pažadėjau Jurgai Žąsinaitei, kad dalyvausiu jos knygos „Akmeniniai Avondalio namai“ pristatyme Anykščiuose. Man velniškai patinka žmonės, tyliai ir ramiai, stipriais žingsniais einantys prieš srovę.

Pristatymas? Per mugę? Anykščiuose? Kai nuo knygos pasirodymo daugiau nei metai?

Romantiškos apysakos – ir pristatymas romantiškas. Koplyčioje. Su airiškos muzikos intarpais. J. Žąsinaitę su saviškiais supažindina anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas.

Jurga grįžo.

Grįžo prie savo Rubikių ežero, nuolat rašo „Šiaurės Atėnams“ ir...

Noriu tikėti, kad jos antra knyga (žinau, kad jau parašyta ir įteikta leidyklai) bus labiau pastebėta, išgirsta, aptarta, nei pasakojimas apie slaptingą akmeninę Avondalio salą.

Gal mugėje, gal ir vėl – Anykščiuose.

 

 
II. 14. Šeštadienis
 

– Noriu pasakyti, kad tai jau paskutinis „Benedikto slenksčių“ pristatymas, – taip savo kalbą Rašytojų kampe pradeda Laura Sintija Černiauskaitė.

Rašytoją kalbinantis Laimantas Jonušys atrodo kur kas laimingesnis, nei pati romano autorė.

Kiekvienam rašytojui linkiu tiek jo knygų pristatymų, kiek jis pats trokšta. Tegu ir nė vieno – niekada, jeigu jam pačiam nereikia. Kad apie „Benedikto slenksčius“ viešai kalbama paskutinį kartą – drįstu abejoti. Romanas ir aukštinamas, ir žeminamas – kiek skaitytojų, tiek nuomonių. Dėmesio lavina „Benedikto slenksčiais“ šliaužia autorės jau nevaldoma.

Šiandieną jaučiuosi mugėje tartum atlaiduose: gerai pažįstami, šiek tiek matyti, niekada nematyti ar daugybę metų nematyti veidai. Kavos puodelis, antras, trečias spaudos centre; rūkykla – kalbos ir apkalbos. Brendžio gurkšnis, įpiltas leidėjų. Jau ateina ta valanda, kai reikia plėšytis į kelis gabalus...

...Beje, tos apkalbos, tos kalbos... Rūkykla vienbalsiai nutaria: kokia laimė, kad Studijų mugės šiemet nėra – vyks kitą savaitę. Nėra sutrikusių, knygoms svetimų žmonių, balionėliais ir dar viskuo nešinų, ką tik galima pasičiupti.

Kita laimė: nėra užsienio garsenybių, prie kurių rikiuotųsi kilometrinė eilė, dalydama skaitančią Lietuvą į dvi dalis – tie, kurie trokšta autografo, ir tie, kurie tik šaiposi.

Dar apie laimę? Prašom. Per dešimt metų išaugo jauna karta, į mugę tiesiog negalinti nenueiti. Kai kam Knygų mugė – tartum antros Kalėdos.

Dar po rūkyklą kartu su dūmais sklando gandas apie tyrimą, neva atliktą Amerikoje. Krizės metais žmonės skaito daugiau. Leidyba nesustoja, net pasmarkėja. Nuostabus būtų tyrimas, guodžiantis. Tik kad mažesnių leidyklų savininkų paguosti jau niekas nebegali: ar lengva klausytis komplimentų ką tik ar kiek seniau išleistoms knygoms, bet beveik nieko neparduoti?

Didieji parduoda: šioje mugėje daugybė seniau išleistų knygų – itin pigios.

Bet man šiandien rūpi naujos.
 

– Susitikimų žiežirbos, skeveldros, – taip knygą „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ apibūdina sudarytoja Dovilė Zelčiūtė.

Pabūčiau, mielai ilgiau pabūčiau ir paklausyčiau Dovilės, bet – kaimynystėje Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ skaito Rolandas Rastauskas – skaito įsijautęs, tartum savą godotą kūrinį. Klausytum ir klausytum, bet...

Labai jau traukia į Talino universiteto profesoriaus Reino Raudo ir filosofo Alvydo Jokubaičio diskusiją „Apie susižavėjimo istorija privalumus ir trūkumus“. Diskusija, tiesą sakant, primena dviejų bendraminčių bendrą paskaitą, juolab kad ir publika – rimtais, net klusniais veidais. Ir aš, kaip studentė, stropiai užsirašau man svarbią A. Jokubaičio mintį – ji ir manyje senokai kirba.

– Filosofijos istorija nužudė filosofiją.

Pasak R. Raudo, vienintelis tikras daiktas yra ateitis, nes praeitis keičiasi kas dieną.

Mano artimiausią ateitį lemiu ne aš – minia. Srautas nuneša į Rašytojų kampą, kur energija, amžina jaunatve trykšta duetas – Violeta Šoblinskaitė, išleidusi rašinių knygą „Truputis lauktuvių“, ir apsakymų knygos „Svečias iš Magadano“ autorius Vladas Kalvaitis.

Neklauskime, kiek jiems, žaismingai koketuojantiems, metų – geriau atkreipkime dėmesį, kaip dosniai gėlėmis Tytuvėnų gyventoją V. Kalvaitį apipila Kelmės rajono žmonės.

– Provincija atskleidžia, kiek tavyje tikro žmogaus, o kiek – lako, – sako parapijos sodrų gyvenimą ir knygomis, ir savo gyvenimu tvirtinanti veliuoniškė V. Šoblinskaitė.

Nuo tų dviejų orių provincialų tiesiog atsikandu džiaugsmo kąsnį. Bet ir graužiuosi truputį. Dar neišmokau būti vienu metu dviejose vietose – negirdėjau, kas kalbėta apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“. Esu šios knygos gerbėja, o juk nuomonių – kaip apie „Benedikto slenksčius“ – kuo įvairiausių.

Joks srautas negali manęs nunešti pro šalį, kai poezijos ir fotografijos albumą „Sąskambiai: 1 + 2“ pristato Donaldas Kajokas ir Romualdas Rakauskas. Braunuosi per kamštį – tuoj apsistumdysime. Kažkaip nurimsta žmonės, kaip ir mandagesni tampa, kai sužino: dėl kamščio „kaltas“ autografus dalijantis Justinas Marcinkevičius.

Taip jau nutiko, kad pastaruoju metu mano namiškis D. Kajoko ir R. Rakausko knygą tiesiog įsimylėjo – skaito pats ir kitiems nuoširdžiai liepia. Pritariu tai meilei – kaip nepritarsi. Gal ir per dažnai mūsų namuose suskamba eilutė neištversiu meile mano neištversiu.

Gal.

Bet ką gi aš daryčiau, jei mano artimas šią ir kitas D. Kajoko eilutes deklamuotų svetimuose man namuose?

– Esu tarp dviejų maestro, – sako fotomenininkas Algis Kunčius ir ima meistriškai džiazuoti – vairuoti pokalbį.

Džiazas – ta sąvoka nuolat skambėjo pokalbyje apie retą, keistą fotografo ir poeto partnerystę.

Ir aš grįžtu namo pati sau džiazuodama. Kuprinėje turiu ne tik „Sąskambius“, bet ir kitą albumą – Andriaus Surgailio „Medinį Kauną“.

Malonus krūvis. Esu reta vilnietė. Ne tik provinciją myliu. Ir Kauną. Kuprinėje – mano vaikystė. Mano Žaliakalnis.

O ar viskas?

Dar Sigučio Jačėno dovana: kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“. Sulauksiu ramaus meto. Užsidarysiu namuose kaip tvirtovėje. Ir klausysiu – visą dieną klausysiu – Olitos Dautartaitės, Doloresos Kazragytės, Virginijos Kochanskytės.

Bet ne šiandien. Ne čia. Ne Vilniuje. Kituose namuose – provincijoje.

 

 
II. 15. Sekmadienis
 

Privalau užrašyti, kad viena itin reikli jauna literatė svarbiausiu ir įdomiausiu mugės reiškiniu paskelbė Vytauto Gendvilo misiją – visas keturias dienas jis mokė Brailio rašto. Dėmesio sulaukė tikrai daugiau – kur kas daugiau, – negu rašytojai, pelnę garbingiausius apdovanojimus.

Kas galėtų pamanyti, kad mugėje oaze taps vieta, tartum savaime pasmerkta triukšmui, bruzdesiui, klegesiui? S. Chlebinskaitės specialiai vaikams sukurta erdvė traukė ir suaugusius – tik pamanyk, pailsėti... Sekmadienį ilsėjosi ir žirafa – ją visas mugės dienas kartu su vaikais kūrė rašytojas ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius.

Bet nesiilsėjo penki rimti skaitytojai – penki paaugliai, pretendavę į Metų skaitytojo vardą. Kuo rimčiausias varžybas, diriguotas Kęstučio Urbos, laimėjo mergaitė iš Kupiškio rajono – netoli Alizavos miestelio vienkiemyje gyvenanti šeštokė Dalė Miknevičiūtė.

Nežinau, ką tą dieną, tą valandą veikė Justinas Žilinskas. Bet tikiu: rašytojas fantastas negalėjo neišgirsti – garsiai, įtaigiai, nuoširdžiai maumoja jo sukurtas maumas Gugis. Ištrauką iš knygos „Gugis – girių maumas ir žmonių draugas“ atmintinai skaitė Dalė. Tai jau tikrai – Šiaurės Lietuvos vienkiemio, jo nuošalės ir platybių balsas. 

 D. Miknevičiūtės rašinys „Kodėl skaitydama gerą knygą nesijaučiu šiam pasauliui svetima“ publikuojamas svetainėje Skaitymometai.lt. Nepatingėkite, knygų ateitimi abejojantys, paskaityti.

 
O apibendrinimas? Kaip be jo?

Jis toks: plačiai po mugės atverti namų duris, padengti vaišių stalą, pasikviesti svečių, švęsti. Kalbėtis, aptarti.

Ir maumiškai ilgėtis – miškų. Provincijos ramybės. Ten tai jau tikrai skaitysiu.

Gal ir rašysiu.              
 
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)