tekstai.lt

Alfredas Guščius. „Aš baisiai pamėgau tiesias linijas...“ (Leonas Peleckis-Kaktavičius. Jurgis Jankus: Gyvenimas ir kūryba)

 

kaktavicius jankus
kaktavicius jankus
         Leonas Peleckis-Kaktavičius. Jurgis JANKUS: Gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008. – 304 p.

 

Kasmet ilgėja monografijų apie rašytojus knygų lentyna, štai keletas iš atminties išplaukusių veikalų: A. Zalatoriaus apie Vincą Krėvę, J. Žėkaitės apie Aloyzą Baroną, V. Daujotytės apie Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį, Joną Strielkūną, P. Bražėno apie Petrą Cvirką ir Juozą Aputį, V. Sventicko apie Aidą Marčėną, D. Mitaitės apie Tomą Venclovą...

 

Prieš kelerius metus pasirodė Leono Peleckio-Kaktavičiaus „Kazimieras Barėnas“, o pernai – „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“. Monografijų, kaip ir biografijų, esama visokių žanrinių atmainų. Tos atmainos tarpusavyje pinasi, todėl griežtų ribų tarp šių žanrų nėra. Tik laiko požiūriu biografijos yra gerokai vyresnės, pradėtos rašyti jau nuo antikos. Jeigu imtume ir paskaičiuotume, tai pamatytumėm, kad ir lietuvių literatūroje vyrauja biografijos tipo veikalai. Biografija rašyti „patogesnė“, nes dažniausiai rašoma apie praeitį, t. y. apie jau mirusį kūrėją, o dažnai ir apie pagarsėjusį. Sovietmečiu buvo graibstyte graibstomos S. Cveigo, A. Morua, A. Periušo, A. Lanu knygos apie žymius rašytojus, kompozitorius, dailininkus.

 

„Žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties yra biografijos objektas, chronologinė seka formuoja pasakojimo struktūrą. Biografijos autorius operuoja realiais faktais, kurie gali būti sutraukti į glaustą informacinį pranešimą ar išplėtoti į asmenybės raidos, jos aplinkos bei laiko studiją. Skirtingi biografijos tipai – mokslinė, populiarioji, meninė“ (V. Kubilius. Biografija / Lietuvių literatūros enciklopedija, LLITI, 2001, p. 66). Knygos pratarmėje L. Peleckis-Kaktavičius sakosi parašęs „monografinės formos studiją“, nors, manytume, tiksliau būtų ją apibūdinti kaip mokslinės ir populiariosios biografijos mišinį, arba kaip monografinę biografiją. Joje iškeltus uždavinius – „pristatyti“ svarbiausius J. Jankaus gyvenimo faktus, pagrindinius kūrinius ir jų interpretacijas, daugumą kūrinių paanalizuoti, pasekti, iš kur kyla jų impulsai, pasidairyti po rašytojo kūrybinę „virtuvę“, pateikti kultūrinį bei visuomeninį kontekstą, literatūrinio gyvenimo išeivijoje paveikslus – L. Peleckis-Kaktavičius įvykdė. Kitas klausimas – kaip? Studija parašyta panašiu metodu, kaip ir prieš trejus metus monografija apie Kazimierą Barėną, kaip ir 1999-aisiais pasirodžiusi esė, pokalbių, studijų knyga „Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai“, kaip 2007 m. tokio pat pobūdžio rinkinys „Žodi, kuris esi…“ L. Peleckis-Kaktavičius turi susiformavęs literatūros, literatūrinio gyvenimo ir rašytojų tyrinėjimo metodą, ir tai leidžia jam sukaupti daug medžiagos, pažinti tyrinėjamą rašytoją iš toli ir iš arti. To metodo pagrindiniai dėmenys yra autoriaus tikslingumas, darbštumas, atkaklumas. Bet šiuolaikinių monografijų ir biografijų konkurse (jeigu toks būtų surengtas) L. Peleckiui-Kaktavičiui atsilaikyti būtų nelengva, kadangi minėtieji A. Zalatorius, V. Daujotytė, P. Bražėnas, V. Sventickas, D. Mitaitė šio žanro moksliškumo bei meistriškumo kartelę yra pakėlę į aukštą lygį. Pagal šių tyrinėjimų kontekstą L. Peleckio-Kaktavičiaus rašymo metodas atrodo gana kukliai, bet, sakyčiau, „ūkiškai“, šį žodį suvokiant toli gražu ne neigiamai. L. Peleckio-Kaktavičiaus knygos pasižymi faktografinės medžiagos gausa, kuri vieniems gali patikti, o kitiems – užkliūti. Pastarieji veikalą palygintų su vežimu, kuriame šieno ar dobilų prikrauta tiek, kad nuo krovinio pertekliaus vežimas krypsta ir darosi baugu, ar jis pasieks daržinę neapvirtęs.

 

Skaitytojui, suprantama, maga kuo daugiau sužinoti apie egzodo literatūros atstovo Jurgio Jankaus kūrinius ir išgirsti jų vertinimus, pamatyti tų kūrinių „įstatymą“ į išeivijos prozos kontekstą, palyginimą su analogiška proza tėvynėje. Šį poreikį autorius jaučia ir daugumą pagrindinių J. Jankaus kūrinių komentuoja, referuoja, apibendrina. Tačiau norėtųsi, kad ši veikalo dalis būtų labiau išplėtota, solidesnė, ne tokia striuka.

 

Knygoje dominuoja faktografija. Būdamas kruopštus literatūrinis pėdsekys, L. Peleckis-Kaktavičius aprašo visus svarbiausius J. Jankaus gyvenimo momentus, kūrybos faktus, laikraščių, žurnalų, draugijų skirtas premijas, literatūrinio gyvenimo tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje ir JAV įvykius, jų užkulisius; nelieka „neaplankyta“ ir rašytojo šeima – jo žmona, vaikai, net marčios ir vaikaičiai. Ir paties rašytojo kūrybinė „virtuvė“ iššniukštinėta visapusiškai, – sužinome, kaip buvo renkami personažų vardai, koks jų santykis su prototipais, kokiu rašikliu jis labiausiai mėgo rašyti ir ant kokios spalvos popieriaus, ir kokiu paros laiku bei kokioje vietoje. Kūrinių atrankos ir knygų sudarymo bei leidybos peripetijos išnarpliotos... Be abejonės, neužmirštas ir J. Jankaus apsilankymas Lietuvoje 1991-ųjų rudenį, jam surengti literatūros renginiai Vilniuje, o ypač – Šiauliuose, nes rašytojas gimė (1906 m. rugpjūčio 9 d.) netoli jų, Biliūnų kaime, Skėmių valsčiuje, vėliau mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Nuodugnus rašytojo pasaulio ir buities pažinimas, taip pat ir asmeninė pažintis su juo bei gausus susirašinėjimas, visų šių žinių panaudojimas duoda dvejopą rezultatą: suteikia tekstui autentiškumo, nuoširdumo, tačiau neleidžia jo autoriui atitolti nuo nagrinėjamojo objekto, pažvelgti į jį per atstumą, per objektyvesnio literatūrologinio vertinimo prizmę. J. Jankaus kūryba gana gausi ir įvairi, todėl norisi sužinoti jos vertinimą esminiais turinio, problematikos, formos klausimais. Tiesą pasakius, vieną esminių J. Jankaus meninio stiliaus bruožų – pasakoriaus talentą, paprastumo, natūralumo siekimą, – monografijos autorius akcentuoja ne kartą ir dažniausiai remdamasis paties J. Jankaus samprotavimais. Jie tikrai originalūs, atspindintys gilų, išmintingą, sakytume, etninėse lietuvių tautos šaknyse susiformavusį jo talentą. Net kai kurias vartojamas sąvokas bei žanrinius terminus jis motyvuoja savo kilmės, pasaulėjautos kaimiškumu ir gamtiškumu. Kai novelių rinkinys „Pirmasis rūpestis“ (1951) jau jau lindo į spaudos šviesą be žanrinio apibūdinimo ir kai kritikas K. Keblys užsispyrė vis dėlto kaip nors tą žanrą įvardyti, tai autorius paskubomis užrašė: „Pasakojimai.“ Nuo to laiko ir pasklido nuomonė apie J. Jankų rašytoją – pasakojimų meistrą ir pasakorių... O jau senatvėje (1994) laiške monografijos autoriui J. Jankus plačiai dėsto šiuo klausimu savo požiūrį: „Argi žanrinis vardas gali darbo vertę pakelti? Kartais net lūpos į šypsnį dedasi, kai pusės puslapio gamtos vaizdeliūkštis vadinamas novele, arba pusantro puslapio apgrabokas rašinėlis – apsakymu. Ar kilmingas vardas pagerina menką darbą? O kiek pasikeitimų turėjo iškentėti tas niekuo dėtas žodelis, kol išvirto į esė. Niekada nepamėgau snobizmo, net ir to, kuris gal kur lindi ir manyje, tai ir savo rašinėjimų stengiausi nevadinti tais vardais, į kurių apibrėžtus rėmus negaliu savo darbo įsprausti ir negaliu tikėti, kad vien dėl to mano darbai gali būti menkesni, kad jie neįtelpa į senas ar naujas kieno nors sugalvotas formas. Gal taip nereikia, gal taip net negerai, bet kaip bepakeisi, kad toks miškų laisvume užaugau“ (p. 157). J. Jankus siekė stiliaus ir kalbos natūralumo, laiške S. Santvarui prisipažino: „Kai randu skaitydamas įmantriai iškarpytų sakinių, primenančių mezginius, pagalvoju: gal ir blogai darau nepakarpęs. Tam pakarpymui, rodos, ir dovanos, ir išmanymo gal netrūktų, bet vėl susilaikau. Aš baisiai pamėgau tiesias linijas ir kuklų paprastumą ir, ką sakydamas, stengiuosi pasakyti taip, kad ir paprasčiausias žmogus pajėgtų suprasti. Tas yra sunku, Stasy. Be galo sunku. Daug sunkiau negu karpyti mezginėlius ir po jais viską slapstyti. Noriu nudegti. Kai nudegsiu, mėginsiu dangstyti ir karpyti“ (kurs. – A. G., p. 252).

 

Knyga suskirstyta į šešis skyrius, pavadintus gana beletristiškai („Iš laumžirgio aukštybių“, „Apie žmones, turinčius ožio kraujo“, „Beieškant ir suradus paparčio žiedą“, „Istorija, nutikusi mokytojų suvažiavime“, „Žmogus visada pasiliks žmogum“, „Sapnas, arba beveik siužetas apsakymui“ ir t. t.). Keturi skyriai sukomponuoti chronologine seka, orientuojantis į rašytojo kūrinių pasirodymų datas. Likę du – jau laisvi, beapeliaciškai paklūstantys paties L. Peleckio-Kaktavičiaus valiai; penktame skaitome laiškus, rašytus leidinio sudarytojui į Šiaulius, šeštame sudėtos įvairios marginalijos (J. Jankaus mintys apie likimą, tekstai apie rašytojo mirtį, laidotuves 2002 m. birželio 12 d., B. Brazdžionio eilėraštis J. Jankui ir jo komentaras, ir kt.).

 

Novelinė knygos kompozicija akivaizdžiai byloja apie jos žanrą, – autorius rašė populiarųjį monografijos variantą norėdamas įtikti kuo platesniam skaitytojų ratui. Manyčiau, ir įtiko, ir tai padarė ne tik savo pastangomis, bet ir tyrinėdamas objektą, – J. Jankus yra ir ne tik talentingas lietuvių rašytojas, bet ir didelio žavesio asmenybė. Tą žavesį gerai pajaučiame iš jo laiškų, pokalbių, literatūrinių susitikimų, kuriuos L. Peleckis-Kaktavičius plačiai pateikia, aprašo. Tai ir yra čia recenzuojamo „rašytojų pėdsekio“ taikomo metodo teigiamoji pusė – liudyti, tarpininkauti, būti arti aprašomojo, akylai jį portretuoti, rodyti skaitytojams dažniausiai „stambiu planu“. Literatūrologinio, „mokslinio“ vaizdo pristingama, bet šį nuostolį kompensuoja rašytojo J. Jankaus artinimas prie skaitytojo iš nefasadinės, buitinės, kūrybinės laboratorijos, rašytojinės-leidybinės virtuvės pusės. Taigi galima susidaryti gana išsamų Jurgio Jankaus – kaip rašytojo ir žmogaus – paveikslą. Knygoje nemažai nuotraukų, yra ir kelios faksimilės; yra ir „summary“, „pagrindinės gyvenimo ir kūrybos datos“, asmenvardžių rodyklė. Visa tai didina knygos vertę.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)