Meiles ir mirties menas        Petras Venclovas. MEILĖS IR MIRTIES MENAS. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.

 

Petrą Venclovą pažįstame kaip neįprastų istorijų pasakotoją, ikišiolinėje savo beletristikoje surašiusį daug paslaptingų, keistų, pasąmoninių išgyvenimų. Autorius jau seniai yra susikūręs savotišką „metodiką“ – įtraukti skaitytoją lyg ir į kitą, nežemišką, gyvenimą, tačiau tokį, kur kūniškasis niekaip negali atkibti nuo vidinio, dvasinio šešėlio. Tas šešėlinis kūnas dažnai yra raumeningesnis, stipresnis, jis ne tik sugeria aplinką, jis tą aplinką ima daryti tokią, kokia jam reikalinga. Pasakojamoji, piešiamoji realybė tampa mėnesienos realybe. Šioje Petro Venclovo beletristikos realybėje kartais nėra ramu gyventi, kaži kokie paslaptingi, grėsmingi spinduliai lenda iš visų kerčių. Neramu, užtat esi lemtingai apšviečiamas, tiksliau – peršviečiamas.

 

Naujoje knygoje sudėtos trys apysakos viena nuo kitos gerokai skiriasi, jas būtų galima pavadinti trimis gyvenimo siūlų kamuoliais, vyniojamais, painiojamais, pagaliau suvyniojamais į vieną ganėtinai didelį: žmogų amžinai lydi lemtys, nuopuoliai, graužatys ir ypač – jau ne šešėlinės, o kasdieniškai paprastos ir aiškios – kūniškos aistros.

 

Arčiausiai ramiau perskaitomų ir jaukiau nueito gyvenimo kelią peršviečiančių apysakų šioje knygoje yra „Kelionė“. Arčiausiai dėl to, kad joje nesi nardinamas į kokią nors ypatingai juodą gelmę, kuri gal ir pagrįstai tave įsitraukia ir purto iki visiško dvasios ir kūno apnuoginimo; šioje skaidrioje apysakoje pasakojama štai kokia istorija: nepažįstama moteris pagyvenusį vyrą telefonu pakviečia į mirusio draugo laidotuves. Iš pradžių lyg ir neketinęs važiuoti, žmogus staiga nutaria vykti tuoj pat, jau į vakarą, o kelionė tolima, autobuso nebėr, reikia stabdyti pakeleivingas, bet kas tau stos ir norės pavėžėti senį, kai pilna paplentė jas stabdančių panelių? Bet apysakos herojų paima pavėžėti kaip tik tokia jaunutė panelė, ir ne tik pavėžėti, bet ir nuvežti ten, kur jam reikia, ir pabūti kartu laidotuvėse, pristačius ją kaip dukterėčią, paskui ir miegoti pas numirusio moksladraugio kaimynę viename kambary, ir jau ne tik skaitytojui, ir tai mergaitei akimirką sukrebžda mintis, kad jau čia visko gali būti… Bet nėra, šįsyk nėra, kitose šios knygos apysakose būna. Dar pakely į laidotuves jaunoji vairuotoja įjungia kasetę, pasigirsta Schuberto „Mirtis ir mergelė“. Ta muzika yra pirmoji užuomina, kas bus toliau ir gal net visoje knygoje. Apysakos pabaigoje paaiškėja, jog buvęs herojaus moksladraugis, daug pretenzijų turėjęs pradedantis poetas, matyt, ruošdamasis nusižudyti, paliko kažkokius popierius. Ne popierius, o vieną lapą su eilėraščiu, kurio posmai tam tikrais periodais jau kūrinio pradžioje buvo lyg ir mintyse prisimenami: mirtis – mano sesė… mirtis – mano brolis… mirtis – mano tėvas… mirtis – mano motė… Tai buvo jų jaunystės laikais, studijų metais kartu kurtas eilėraštis „Odė mirčiai“, rašytas jis apysakos herojaus ranka, nes dabar iš gyvenimo išėjęs draugas tada sirgo. Apysakoje pasakoja pats herojus, tad šioje vietoje jis skaitytojui sako: „Senamiesčio kieme siautėjo pūga, blausiai švietė lemputė be gaubto, kitame kambaryje narnėjo šeimininkė su dukra, retkarčiais visai pritemdavo, o mes, du jauni pakvaišėliai, mėginome suvokti tai, kas žmogui nelemta suvokti.“

 

Mažytis vaizdelis, bet jis iškalbingas tiems, kurie panašiuose „vaizdeliuose“ kadaise rašė savo pirmuosius žodžių menus! O vienas itin gražių apysakos taškų yra tai, kad paskutinis posmas, rastas draugo paliktame lape, sukurtas jau mirusiojo ir įrašytas jo ranka juodu (!) tušinuku, matyt, jau vėliau: mirtis – mano draugas…

 

Ir apysaką, gal ir šitą nupasakojimą skaitant, vis tiek lieka vienas neatsakytas klausimas: kas atsitiko tai nekasdieniškai mergaitei, kuri herojų vėžina ne tik į užmiršto draugo laidotuves, bet tokiu savo elgesiu senstelėjusio žmogaus atminty prikelia daug prasmingų vaizdų ir žadina nueito kelio apmąstymus. Toji mergaitė taip keistai pasielgė dėl to, kad tądien buvo jos gimtadienis, o niekas iš artimųjų šitos dienos neprisiminė! Jos tėvai uždarbiauja kažkokioje Indijos vandenyno saloje. Sustojo pavėžinti, nes stabdantysis jai pasirodė labai panašus į jos senelį, kuris vienintelis ją mylėjo ir visada turėdavo jai laiko. Atskirties, nereikalingumo jausminė būsena tokia stipri, kad jaunoji vairuotoja, to pakeleivio vežėja, kai jie sustojo Liškiavoj ir nuėjo ant piliakalnio, jau rengėsi nuo jo nuskristi į Nemuną.

 

Ir tas, kurį mergaitė vėžina ir su kuriuo būna jo moksladraugio laidotuvėse, taip pat jaučiasi bevietis, atskirtasis, jo gyvenimo ryšiai sutrūkinėję . Šit vienas jo prisipažinimas: „Apie buvusią žmoną nieko nežinau: mūsų ryšys buvo tarytum lynas perkėloje – visą laiką įtemptas, kol galiausiai nutrūko, o mudu likome kiekvienas savo pusėje.“

 

Mergaitės prisipažinimas, jos poelgio priežasties išsakymas yra labai prasmingas ne tik pats savaime, jis įprasmina ir gausybę herojaus anksčiau garsiai ir tyliai sau papasakotų atsitikimų, kurie dabar tarytum susiveria ant vienos ašies: kuo tampame, kai gyvenimo nuėję ilgą kelią pamatome, kad buvome nereikalingi. Arba kai lieka nepatenkintos nuolat menkstančios ir blunkančios nepagrįstos mūsų pretenzijos nežinia kam – gal kokiai nuolat prisimenamai lemčiai. Juk ir poetas moksladraugis, tapęs mokytojėliu, aplinkinių vadintas „pojeta“, į senatvę visai išsikraustė iš proto ir, nematydamas savo gyvenimu ir savo kūryba supilto prasmės kalno, nusižudo – vienišas ir nesuprastas.

 

Iš to, kas čia prabėgomis nupasakota ir akcentuota, kartais gali rastis įspūdis, kad tada, kai iš kasdieninių istorijų daromos jau labai didelės, liūdnos ar tragiškos išvados, jos esti lyg ir netvirtos, perspaustos, dirbtinai įprasmintos. Taip gali atsitikti, tačiau šioje apysakoje viskas išsilaiko gražioje darnoje, dabartis su praeitimi visur susiejama natūraliai, psichologiškai pagrįstai. Tiktai du paskutiniai apysakos sakiniai visiškai nedera prie kūrinio audinio ir nuotaikų: „Et, pasakiau, verta keliauti. Verta keliauti net į pamiršto draugo laidotuves.“

 

Verta šiuos du sakinius išmesti!
 

Antra knygos apysaka – „Šmėklos“ – pasakoja apie žmogų, kuris kadaise, sovietizmo laikais, slapstydamasis nuo kariuomenės atsiduria pas partizanus, stribų ir saugumiečių suimamas, pastatomas kartu su savo draugu prie duobės sušaudyti, bet pakelia rankas ir… paliekamas gyvas ir amžinai graužačiai, nes tuojau pat parsiduoda saugumiečiams, padeda jiems iššaudyti rūsyje besislapstančius partizanus, o dar anksčiau su miškiniais buvo pasiųstas nušauti kaimo komjaunuolę, kurios jie nenušovė, tiktai išniekino ar norėjo išniekinti. Tuomet jaunas apysakos herojus, palieptas vyresnio miškinio, virvagaliu pliekė tą merginą, kurią vėliau susitiko universiteto aktų salėje, ėjo pasivaikščioti į Vingio parką, grįžo į jos bendrabutį… O norėdamas išblaškyti saugumiečių abejones, kai buvo inplantuotas į partizanų būrį, nušauna kolūkio pirmininką. Stačiai visas ano laiko peripetijų kondensatas, dėl kurio pagrindinis herojus praranda patikimo autentiškumo žymes!

 

Gausybė scenų ir scenelių prabėga ir pro mūsų, ir pro herojaus (parsidavęs saugumiečiams, jis turėjo pakeisti pavardę) akis. Bebaigiąs nusenti, pasiligojęs, nupjauta viena koja, varstomas skausmų, knygos herojus dabar guli ligoninėje, prie jo budi dukraitė, dažnai nesuprasdama jo kliedesių prasmės, nes iki šiol jis gyveno gyvenimą, kurio net artimieji nežinojo. Baisu.

 

Jei naujaisiais laikais nebūtume skaitę gausybės mažiau ir daugiau žinomų žmonių biografijų, parsidavimų ir išdavysčių istorijų, šioje apysakoje nupasakotoji kur kas labiau kaustytų mūsų dėmesį. Dabar, tiesa, kaip ir visada meno kūrinyje, svarbiausia yra tai, kaip rašytojui pasiseka šitą klaikiai baisingą mirties laukiančio žmogaus būseną nupasakoti, atskleisti. Ir ne tik dabartinę: savo ryškiuose ir miglotuose prisiminimuose herojus save mato ir anuo, veikliuoju, laiku, anuo laiku jis ir išgyvena, gal ne jis, bet už jį – autorius. Petras Venclovas yra didelis tirštų spalvų tapytojas, tad ir šioje apysakoje net pačioms baisiausioms scenoms, būsenoms jis randa sukrečiančių žodžių ir spalvų, paleidžia srautus įdomių svarstymų, išvadų. Tie įvykiai ir į jų nasrus patekusių žmonių gyvenimai dar taip netoli, dažnai – visai čia pat, todėl kokiais nors abstrakčiais lemties, sąžinės pasvarstymais nelabai gali išsiversti, reikia gyvų, labai tikrų scenų, ne vien aikčiojančių atgailavimų, bet tokių, kurie plėšyte plėšytų. Ir tokių apysakos puslapių yra nemažai. Šiurpi susipainiojusio herojaus kelionė ieškoti savo tėviškės, šiurpi pažintis kunigui. Esti ir tokių pamąstymų, iš pradžių lyg ir lengvinančių kelionę kažkieno nulemta kryptim:

 

Ir tada galbūt pirmą kartą pasvarsto, kas vedžioja jo gyvenimo liniją. Tikriausiai ne jis pats, o kažkas nesuvokiamas, nuo jo nepriklausantis, kažkokia jėga, kuriai jis, kad ir labai nenoromis, paklūsta… Argi esama jo gyvenime kokios nors logikos, ar įmanoma paaiškinti kaip nors tai, ką jis daro? Tarsi sauja pasemtas vanduo, kuris aklai   suranda tarpelį ir ištrykšta, išsilieja, išsruvena pro tarpupirščius, pro saujos kraštus, kad ir kaip stengtumeis jo nepaleisti (p. 127).

 

Baisaus gyvenimo kliudyto žmogaus (ir žmonių) istoriją šioje apysakoje pasakoja autorius. Ne taip baisiai ji sukrečia gal todėl, kad dažnoje vietoje pernelyg nukrypstama į abstrakčius svarstymus, tačiau jei užplūsta kokia nors realybė, tai ji pernelyg išdidinama, ištęsiama, pervedama į savotiškai neberealią tikrovę, sumaišytą su ne visada pateisinama išmone. Daugoka kalbėjimo, pradedi ilgėtis trumpesnio ir tikslesnio vaizdavimo, kuris giliau rėžtųsi į sąmonę. Ar tik nebus per daug šioje apysakoje klumpama ties kūniškomis aistromis?

 

Gal kiek ir į šalį nuo svarbiausių kūrinio idėjų: apysakoje yra toks žmogelis, veikėjas, taip pat ligonis, kuris vis šaukia „ra-tui-te!“ ir nenustoja galvojęs, kad palatos kaimynui koją nupjovė lietuvių daktarai, kad jie ir jam koją nupjaus, jog visi ligoninėje meluoja, kai šneka, kad joje nėra nė vieno lenkų daktaro, tas žmogelis nepasitiki lietuvių daktarais, nes jie gal žino, kad jo kadaise būta „Armijos krajovos“ kovotoju… Žmogelis, Andžėjus Levanovičius, apysakoje pasirodo tiktai kelis kartus, bet įkrenta į atmintį.

 

Trečia apysaka, kaip nurodo pats autorius, parašyta remiantis Publijaus Ovidijaus Nazono, gyvenimą pradėjusio dar prieš Kristui ateinant į šį pasaulį, biografijos faktais ir fantazijomis, numanomą aną laiką perkeliant į abstraktesnes plotmes: nusikaltimo ir atpildo, tiesos ir melo, kūrybos ir gyvenimo, kultūros ir tamsybės. Ką gali kūryba, ko ji verta, kai apie ją niekas nieko nežino, ką reiškia poetui kūryba vienatvėj ir ką toje vienatvės tremtyje reiškia moterys? Apysakoje gausybė Romos imperijos laikų vardų, pavardžių, vietovių pavadinimų – iš tikrųjų pasijunti patekęs į gyvenimą ne ant šios žemės. Labai paveikūs yra autoriaus žodžiais nupiešti to gyvenimo paveikslai, tiršta buitis. Sunkiau pasakyti, kas čia tiesa, kas ne. Tikriausiai tai ne taip ir svarbu. Kadangi net apysakos gamtovaizdis yra turbūt Publijaus Ovidijaus Nazono laikų, tad ir apie šią originalią apysaką ką nors aiškesnio galėtų pasakyti Andrius Jakučiūnas…

 

Petras Venclovas šioje apysakoje parodė gebantis šiandieninio žmogaus nuopuolius įžvelgti jau tada, kai buvo daug dievų.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)