alt Meghan O'Rourke užaugo Brukline, Niujorke. 1997 m. Jeilio universitete įgijo bakalauro laipsnį. Nuo 2002 m. viena garsiausių šiuolaikinių jaunųjų Amerikos poečių Meghan O'Rourke redaguoja internetinį leidinį „Slate“, o nuo 2005 m. kartu su Charlesu Simicu – „Paris Review“. 2007 m. pavasarį debiutavo poezijos rinkiniu „Pusiaugyvenimas“. Jame skamba mirties ir gyvenimo temos. Poetės lyrinis „aš“ – jauna ir prieštaringa asmenybė, „maištaujanti prieš beprasmiškumą“. Rinkinyje daug miesto pasakojimų, kuriuos poetė rašo bemiegėmis naktimis. Tie pasakojimai šiurkščiai kandūs, pasūdyti gyvenimiška kasdienybe.
Aš gimiau mergvaikiu amfetamino puotoje,
kai motina pajuto pirmuosius vaisiaus judesius,
rausiaus į ją iš išgąsčio, kad ji manęs atsisakys,
ir ji manęs atsisakys.
Aš iškritau jai tarp blauzdų
į apvadus suknios su iškirpte ant nugaros, į apgaubtus,
įrudusius kelius, į vandenis nubėgusius, į linoleumo skutenas,
ir nieks manęs nematė,
pabudau ant žemės, lyg ketinčiau
grįžt į ją, įsikabint į ją
lyg kraitė nešama upės, lyg plukdoma tėkmės,
lyg stengčiausi sustoti, būgštaudama
ji pasakė, aš sapnavau trisdešimt šešias lazdas,
plūduriuojančias upe, ir šunį, kuris plaukt nemoka
ir aš plaukt nemoku, išslydau jai iš gniaužtų
kambaryje, kur dvi ugninės katės spokso
lyg valyvi pašaliečiai į jiems svetimą pasaulį,
ir aš be vardo glaudžiausi ten, jai prie krūties,
maniau, kad ją matau, jos plaukų sruogas, skruostą,
baimę, bet vos beįžvelgiau, slydau upe
tolyn nuo namo, kur miegojau saldžiai,
marškų vėsa dar nepakankamai atvėsusi,
ir išgulėtos žymės neriant
iškart pasivertė į dvi žąsis.
Už rankų kybau žmogaus
keisto proto miegamajame.
padirbtais iš pelių kailiukų.
Dūmtraukiu kyla dūmai.
Dar viena Dievo rykštė –
šiaurinėse ganyklose elegiški žirgai
trypia uosdami tvaiką kūnų,
Virvė apsivijusi pirštus girgžda,
nakties drugiai plaka langus,
gydytojas klupinėja –
padėsiančių užmigti,
pelės tyso it karaliai variniuose spąstuose.
Gulėk ramiai, sako jis,
truputį nepažnaibius. Supranti?
daug geriau nei laisvė.
Ji buvo tikras vaikas, labai naivi,
labai žaisminga, labai mieguista, labai blyški kruopelė.
Aš, aš buvau šešėlis medyje niekieno nematomas,
aš buvau ledo lytis potvynio nušluota.
Kai ji juokėsi, iš jūros chaoso gimė harmonija.
Aš buvau šešėlis medyje, dėmė
ant atlydžio šakos nematoma.
Jos gyvenimo valandos slenka kasdieniškai.
Sniego kaupas verčiasi ant sniego kauburio,
dulkės senos sodybos kampuose
išauga it pelės žiemą.
Aš, aš buvau sniegas, iškritęs per anksti,
prieš žemei įšalant, kad mane sulaikytų
ir jau nebepaleistų.
kadras, kadras, kadras.
Dirbtinis tra lia lia,
Kažkas visuomet stebi –
Staiga pasilenkia, apsisuka ir mirkteli.
pakilimai, atsinaujinimai, Florida,
saulę ryjančių ledynų –
jau žvilgčioja į laikrodį.
Čia gaisre sudegė pusbrolis.
Iš pradžių lovoje, vienaukščio garaže.
Paskui prie spynos, besibraižantis iš išgąsčio.
Greitai, greitai. Lova su ratukais
sudegė. Užmestas smuikas sudegė.
Kūno klavišai sudegė. Geltoni, raudoni
besivartantys lapai. Degantys daiktai
liepsnojantys gyva skraiste aptraukti: dūmai, oras,
kaulai laižomi; tada anglis, į kurią nieks neatsigręžia.
Instrumentas, nuodėmingai dykas.
Lauke bangų vilnis susiveja ir
liaujasi, susiveja ir laikosi,
lyg drapanos išdžiaustytos po
lėtūnais pakarailiais debesimis.
meta šešėlius vienas per kitą
po šviesiu prieangiu –
berniukas pasirąžęs ant vejos,
baidydamas miegą šalin,
čiupinėja čempiono žiedą:
jo motina šaukia, langinės
viršuj mažieji vartosi
per miegus, blakstienos lyg
mažytės nuokarpėlės ant skruostų.
Šunys loja, durys trinksi,
berniukai giliai kvėpuoja,
Epitafija motinai ir vaikui
Aš miegojau sapnavau, ir miegojau sapnavau –
Prabudau, radiatoriai braškėjo, lupinėjosi.
Aš miegojau sapnavau, gniaužiau skepetas,
virstančias paklodėmis –
motina išsidraikiusiais plaukais
peleniais it ąžuolo žievė;
miegojau sapnavau, prabudau: piktas sukrėtimas.
Prabudau: budėjau, nieko nenutiko,
kol ji nesuko į kelkraštį Route 9,
plaukai jos lyg vata burnoj.
Jos ranka ilsisi ant manosios,
mano koja ant jos kojos,
petys prie peties, plieninis mašinos kėbulas sudunda
kaip labai jauni, labai alkani
paukščiai, jos kūnas pakilo
tada užvirto, lyg vėl miegotume drauge.
Griovyje, aptvertame žiogriais,
skiriančiais rykštenes nuo žolės, mus nuo
sojos pupelių laukų, prabudome.
Stulpu, ties kuriuo susmuko,
ji vedžiojo pirštais nepailsdama.
Gulėjau šalia, pažvelgus pamačiau
vardą, įbrėžtą vaiko delne –
lyg jau gulėjome čia prieš daugelį metų,
vieną popietę, nepamenu, kai
oras dvelkė lapkričio dūmais.
Pastvėriau ranką lyg skepetą
nušluostyti jos veidui. Miegojau prabudau.
Radiatorius braškėjo, laikrodis išmuštas
vidurnakčio prakaitu.
Išgėrę virtom lovon.
Man iš burnos išplaukia laivė,
pirštai plūduriuoja seklumoj tavų trumpų plaukų.
Ir tavo akyje suskamba
luotas palei krantą – lipdama į jį
mačiau senienas iš tavos palėpės tamsumos,
peilius iš kito reiso į salas,
nuodus, kur atžalos iškėlė iš dievaižin kur.
O, nešlovingas grobis – ir taip, kažkur,
tie žodžiai, kurių neištarei tu niekada,
it pinta virvė pririša
mane prie šios sutręšusios svirties. Paliesk mane,
ir laivę, miestą degina it viskis,
tekantis gerkle. Juk taip jis skamba,
mūsų meilės mitas, prašmatnus barokas.
Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)