tekstai.lt

Nerijus Cibulskas. Prabylančių formų knyga (Alis Balbierius. Formų knyga)

 

formu knyga
formu knyga
        Alis Balbierius. FORMŲ KNYGA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 96 p.

 

Pasiūlymas skaityti knygą apie formas – savitai įtartinas ir intriguojantis. Tai lyg vos įžvelgiama, sąmoninga (o gal priešingai?) provokacija: kaip įmanomas formos perskaitymas? Visgi skaitytojo rankose atsiduria tikrai ne monolitinė studija, tyrinėjanti architektūrą ir visą jos stilių arsenalą. Juolab tai nėra grįžimas prie seno mokyklinio vadovėlio, telkiančio esmines žinias apie geometriją, seniausią matematikos mokslo šaką, kuri tyrinėja erdvinių santykių problemą. „Formų knyga“ – naujausias, septintas poeto, eseisto ir fotografo Alio Balbieriaus eilėraščių rinkinys, pasirodęs po ketverių metų pertraukos. Prasminga būtų klausti, apie kokias formas ir turinius byloja ši poezijos knyga?

 

„Formų knygą“ galima pradėti skaityti jos dar neatsivertus. Knygos viršelyje vaizduojama vyno taurė, kurios pavidalas sudėliotas iš įvairių dydžių raidžių. Čia lyg ir nesunku išskaityti tam tikrą mini potekstę: apibrėžta forma „pažaboja“ siaučiantį, padriką, galbūt kažkada prasmę įgausiančių turinių svaigulingą chaosą. Žinoma, bet kaip sugulusios raidės neperduoda informacijos, tačiau išaiškėja, kokį svarbų vaidmenį atlieka pati forma. Ji suvaldo, sustyguoja, įprasmina ir išsaugo. A. Balbierius yra minėjęs, jog visą pasaulį galima pavadinti begaline permainų knyga, kurios puslapiuose žmonės tėra vaikščiojančios raidelės. Mąstoma, jog tos raidės yra nuolat pučiamos vėjo. Tačiau kartais ir blaškanti, griaunanti jėga gali sukurti išliekančių dalykų. Atrodo, jog visa „Formų knyga“ yra tartum iš eilėraščių supustyta kopa. Poetas ramiai susitaiko su vienos iš stichijų vitališkumu ir teigia, kad „nieko neradęs / džiaugiuosi – vėjo / gyvybė tarp pirštų“ (p. 6).

 

Rinkinys suskirstytas į šešias dalis, gausi eilėraščių formų įvairovė. Keli skyriai nužarstyti trumpais trieiliais, kurie savo maniera primena skambiuosius japonų haiku. Tačiau tai nėra išgryninti, taisyklingi haiku, nes A. Balbierius nesistengia laikytis griežto šios prozinės poezijos stiliaus (nesutampa eilučių skiemenų skaičius). Taigi pavaldumas įprastai formai šiuo atveju negalioja. Kita vertus, poetas subtiliai imituoja senosios japonų poezijos turinį: („Brolis, – ištars / vienišą akmenį / sutikęs vienuolis“ (eil. „Kelyje“), „Cikadų balsai / virš upės – kaip / debesų atspindžiai“ (p. 83), „Šviesoj gimęs / į šviesą išeina – / Budos keleivis“ (p. 51). Tokie poetiniai blyksniai turi intensyvumo, trumpieji eilėraščiai primena nerūpestingus brūkštelėjimus dažais ant šilko. Paulina Žemgulytė, recenzavusi A. Balbieriaus poezijos rinkinį „Strazdo anatomija“, teigia, jog poeto trieiliai pasižymi prasmės talpumu, yra taiklūs, įdomūs. Šį apibūdinimą iliustruoja subtilus eilėraštis „Kartais“, sukurtas... iš tylos, kurios motyvas šiame rinkinyje dažnas. Nemažiau poetas išsiskiria ir autentiškumu, platesnių kontekstų prisitraukimu, tokiuose trieiliuose varijuodamas ir kitas temas, pavyzdžiui, istorines, senosios kultūros (eil. „Trys eilutės iš topografijos istorijos“). Kartais priartėjama prie neseniai pasitraukusio laiko realijų, iškylančių stambiomis, tačiau visai negriozdiškomis detalėmis („senas hipis / drabužiais juodais / meldžias medinėj bažnyčioj“ (p. 87). Na o pastabesnis A. Balbieriaus poezijos skaitytojas susidurs ir su nedideliu kuriozu: aidėdamas per du skyrius (I ir IV) keliauja eilėraštis „Sekundžių lietus!..“ – lengvas, tarsi vėjo pagvelbtas trieilis.

 

Iš viso rinkinio labiausiai išsiskiria antras skyrius, kuriame poetas, nutoldamas nuo savo kontempliatyvių trieilių, tampa homo ludens, savotišku eilėraščių architektu. A. Balbierius modeliuoja grafiškus tekstus, kurie įgauna taisyklingą, vizualią formą. Tokių eilėraščių minėtame knygos skyriuje yra vienuolika. Čia galima aptikti dvimačius pavidalus, pavyzdžiui, koloną (eil. „Kolonos užkalbinimas“), smėlio laikrodį (eil. „Šiame laikrodyje“), arba iš raidžių „išlietą“ senovinę amforą. Poetas geba sumeistrauti ir gamtos objektus (eil. „Kaip ruduo burnoje“). Tai neįpareigojantis, smagus žaidimas (gal ir užsižaidimas?) formomis. Turbūt ne vienam skaitytojui tokie figūriniai eilėraščiai pasitarnauja ir kaip saikingos rinkinio „Formų knyga“ iliustracijos. Na, gal tik pasagos pavidalo eilėraštis skyriaus pabaigoje kiek išskydęs, ne itin vykęs. Turbūt todėl ir lyrinis subjektas apmaudžiai savęs klausia: „kas iš to kad radau“ (p. 27)? O gal tokia sudėvėta pasaga kaip tik neša laimę? Visgi A. Balbierius, projektuodamas savo eilėraščius-paveikslus, nepasirodo labai novatoriškas. Jau XVII–XVIII a. Lietuvos raštijoje buvo galima aptikti tokių „žaislinių“ eilių. Bene seniausias (1616 m.) žinomas pavyzdys galėtų būti neeiliuotas, triumfo arkos pavidalą įgijęs tekstas, išspausdintas Vilniaus akademijos panegiriniame leidinyje, dedikuotame Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui. Vėliau geometrines figūras imituojantys figūriniai tekstai atgimė moderniojoje literatūroje (E. Mieželaičio, J. Degutytės eilėraščiai). Šiomis dienomis tokių vizualių eilėraščių randama B. Januševičiaus kūryboje.

 

Įdomiai A. Balbierius elgiasi vienu atveju: eilėraščio pavadinimu (jeigu šis yra) tarsi pristatoma, kokia figūra bus nupiešta šį kartą. Ir tokiame kūrinyje surandi bent mažą, bet akivaizdžią nuorodą, kuri lenda į akis ir sufleruoja, jog šį kartą skaitai eilėraštį-paukštį arba eilėraštį-kardą. Gali pasirodyti, kad poetas tartum nepasitiki skaitytoju (o gal kartais nebus atpažinta, kas nupiešta?) ir skuba į pagalbą, norėdamas kuo išsamiau paaiškinti, kas šį kartą įsitaisė puslapyje. Pavyzdžiui, figūrinis eilėraštis, pavadintas „Kryžiai“. Kūrinio pavidalas – grakštus ir aiškus, čia tikrai vaizduojamas kryžius. Tačiau pačiame eilėraštyje būtinai užsimenama, kad „iš tiesų / kryžiai / yra kaip / ąžuolai / uosiai / jie kaip / medžiai / šaknijas / į žemę“ (p. 22). Ir tampa visiškai aišku, apie ką yra eilėraštis. Žinoma, įmanoma ir tai, jog poetas tyčia pasitelkia tokią teksto perskaitymo strategiją, bet tuomet nukenčia visai nepaviršutiniškas figūrinio eilėraščio turinys. Atrodo, kad skaitai, giliniesi, mėgini įsitraukti, o vis tiek prieš akis – tik stypsantys kryžiai...

 

„Formų knygoje“ yra užuominų, kurios leidžia suvokti A. Balbieriaus susidomėjimą tapybiškomis formomis, vizualinio efekto perteikimu. Poetas užsimena apie tapytoją P. Cézanne’ą, kubistus (eil. „Sulaukėjusio sodo kriaušė sprangi“), yra domėtasi olandų kilmės dailininko abstrakcionisto P. Mondriano geometrinėmis kompozicijomis, jo paveikslų serija medžio tema (eil. „Žiemos sodas“). Skaitant eilėraščius įvairiausi „laikinumo ornamentai“ ryškėja „tarytum Paulio Klee pieštuko piešinys“ (p. 26). Vis dėlto tai nėra vien nuogi dailės meno faktai, įterpti į eilėraščius. Poetas turi sukaupęs daug žinių, kurios padeda kurti įsimenamą, margą ir paveikų gamtos vaizdą. Tai viena plačiausių temų, gyvai trykštančių A. Balbieriaus poezijos rinkinyje. Anot P. Žemgulytės, poetas moka žvalgytis ne tik kaip poetas ar kaip fotografas. Jos manymu, A. Balbierius savo eilėraščiais įrodo, jog gali būti ir geru dailininku, peizažo tapytoju. Užtenka sugrįžti kad ir prie vieno iš trieilių: „Medžio šešėliai / baltuoja ant sniego – / juoda mėnesiena“ (p. 87). Miniatiūrinis, taupus eskizas, tačiau vykusiai perteiktas kontrasto principas. Pastabus žvilgsnis išskiria specifinį spalvų žaismą, todėl lyrinis subjektas išvysta, kaip „juodos žuvėdros tūpė ant baltų lizdų / geltonoj vidudienio saulėj“ (eil. „Ornitologija“). Poetas dosniai demonstruoja turimą žodinės tapybos pranašumą, į eilėraščius saikingai įlieja metaforiškų akvarelių (eil. „Dulksna virš arimų“). Peizažas visai neatrodo statiškas, ypač kai priešais „gamtovaizdis nušvinta tarsi apsinuogintų / dvi grakščios kalvos palei upę“ (p. 38). Kai kurie įvaizdžiai parodo visą savo spontaniškumą, jie veržte veržiasi iš formos karkaso (eil. „Ir muzika tėra tik laikas...“). Gamta turi intensyviausius gajumo ir nykimo laikus, kai „vaisių nokimas beprotiškas / kaip ir žiedų pražydėjimas / kaip žiedlapio skrydis į žemę“ (p. 34). Poetas yra išsitaręs, jog visa yra tarp savęs susiję, viskas pasaulyje vientisa, bet vienintelis trūkumas yra tai, kad esame riboti ir apibrėžti laike... Todėl yra svarbu įžvelgti momentą, kai „forma / jau baigias kaip ir ruduo / burnoje“ (p. 24). Žmogus taip pat regimas kaip gamtos forma, kurios kontūrai vieną dieną ištirps ir baigtis bus neišvengiama („aš / su vandenų judėjimais sutapęs / pamiršęs pabaigą beprasmę / ir ne daugiau prasmingą pradžią“ (p. 68). Netikėtas yra eilėraštis „Fontanas kaitroje“, įvaizdžiais ir poetiniu braižu artimas H. Radausko kūrybai. Šiame kūrinyje išsiskiria pastarojo poeto pamėgtas transformacijos principas, piešiama gamtos ir kultūros objektų susiliejimo situacija. Kitas eilėraštis, pavadintas „Pavasaris su kovarniais. Prisilietimas prie Radausko“ leidžia suvokti, jog žymusis lietuvių modernistas rinkinyje svečiuojasi ne atsitiktinai.

 

A. Balbieriaus žiedžiamas formų indas primena mitinį Amaltėjos ragą, iš kurio liejasi ne nektaras, o praėjusio laiko srautas. Laikinumas yra bene labiausiai išsiskirianti rinkinio „Formų knyga“ dominantė. Birios, istorijos nusvidintos praeities nuolaužos renkamos ir perskaitomos tarytum iš archeologo pozicijos. Galbūt būsimiems žodžiams, tekstams išsaugoti „iš tiesų kartais vertėtų naudot / senovės artefaktus“, dvelkiančius „tikrąja istorija“ (eil. „Artefaktas“)? Ant tokių liekanų (šukių, etruskų vazos gabalėlių etc.) turėtų būti išrašoma ir dabartis, mūsų laikas, nes popieriaus ir „išmatuotos monitorių erdvės“ nebepakanka. Lyrinis subjektas netgi mėgina svarstyti, kokia yra „civilizacijos forma“ (eil. „Laiveliai nežinia kur“). Tikriausiai ji ne taurės pavidalo, o gerokai masyvesnė. Reikėtų išsitarti, jog poetas savo kūryboje labai atidus smulkmenoms, miniatiūrinėms eilėraščių inkrustacijoms, tačiau kai kada jų spindesys gali nuvarginti. A. Balbieriaus poezija yra daugiažodė, nugramzdinanti į mįslingus gelmenis, todėl kai kur punktuacijos ženklų atsisakymas (visas II skyrius) šiek tiek verčia painiotis chaotiškame tekėjime.

 

Skaitant šį poezijos rinkinį nuolat atrodo, kad istorijos dykumose klaidžioja nepailstantis beduinas, bandantis dėlioti išnykusio laiko fragmentus į visumą, sukurti vieną iškalbią formą. Minimas klajoklis visada stovi arčiau sunykusios kultūros kapinynų, istorinių vyksmų bei vietų, būdamas vieninteliu išlikusiu liudytoju. Jis regi, kaip „šumero laivas lekia smėlio jūrom“, nors žino, jog šis „neišplauks iš niekur“ (p. 39). Pranašiškai sako, kad „barbarų ordos / visada buvo tikslesnės / už netikslius žemėlapius“ (eil. „Trys eilutės iš topografijos istorijos“). Eilėraščiuose skleidžiasi ir įvairių erdvių aplankymo galimybės: nuo Nemuno deltos, kur pučia Sambijos vėjas iki Kuršių marių, nuo „šviesa skulptūriškai“ užlieto senamiesčio iki mitologinės Valhalos. Toks platus yra rinkinio puslapiais vedančio beduino žingsnis.

 

Nepasakyčiau, kad A. Balbieriaus „Formų knyga“ yra „įdomios struktūros“, nors tai santūriai skelbia trumpas pristatymas paskutiniame knygos puslapyje. Taip pat ši knyga netapo ir originalių eksperimentų lauku. Tačiau poetui pavyko sumodeliuoti savo naujo rinkinio idėją, ją įforminti, taip pat ir suteikti jai tapybiško bei reflektyvaus turinio. Alio Balbieriaus siūlomi poezijos pavidalai turi būti kalbinami. Jeigu pasiseks – įmanoma prakalbinti ir visą knygą apie formas.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)