kuryer litewski

Įvairiuose istoriniuose bei literatūriniuose tyrinėjimuose XVIII a. periodiniams leidiniams aptarti yra skiriamos vos kelios užuominos. Paprastai apsiribojama vienu kitu, dažniausiai neigiamu vertinimu: esą tai menkaverčiai, vienodo turinio, neturėję ypatingos reikšmės kultūros procesui leidiniai. Panašios nuostatos stokoja argumentuoto pagrindimo ir tėra tik tezės, nematant jokio reikalo į jas gilintis.

Pirmasis laikraštis Lietuvoje „Kuryer Litewski“ pasirodė 1759 m. Vilniuje1. Tuo metu tai buvo vienintelis periodinis leidinys, kurio spausdinimui suteikta karaliaus privilegija. Šis laikraštis, leidžiamas lenkų kalba, išeidavo kartą per savaitę. Jį spaudai rengė jėzuitai. „Kuryer Litewski“ turėjo ir įvairių priedų: „Wiadomości Literackie“ (1760–1762), „Gazety Wileński“ (1761–1764), „Wiadomości Cudzoziemskie“ (1762). Uždarius jėzuitų ordiną, „Kuryer Litewski“ perėjo į privačias rankas, o 1789 m. ir visai sustojo šio laikraščio leidyba2.

Lenkijoje pirmasis laikraštis buvo išleistas 1661 m., o antroje XVIII a. pusėje vien Varšuvoje periodinių leidinių buvo priskaičiuojama netoli šešiasdešimties (visoje Lenkijoje būta apie devyniasdešimt). Reikšmingiausias to meto viešosios nuomonės formuotojas3 buvo žurnalas „Monitor“, leidžiamas pagal londoniškio „Spectator“ pavyzdį. Šis Pranciškaus Bohomoleco redaguojamas žurnalas pasirodė 1765 m. ir ėjo maždaug du dešimtmečius. Tai buvo moralistinis leidinys ir kartu pirmasis literatūrinis žurnalas Lenkijoje4.

Švietėjiškos sąmonės formavimosi procesas turėjo įtakos interesų ir akiračio plėtrai. Imama domėtis kitų šalių naujais išradimais. Štai XVIII a. gamtos mokslams, medicinai ir technikai Europoje tapus reikšmingu tyrinėjimo objektu5, jų svarba aptariama ir to meto lenkų kalba leidžiamuose periodiniuose leidiniuose: „Politinėse žiniose paminėtas gudraus laikrodininko iš Paryžiaus išradimas sukėlė mūsuose nemenką nustebimą ir smalsumą. Tas nagingas amatininkas stengėsi perteikti pasaulio planetų sukimąsi ir taip meistriškai aną mechanizmą sukonstravo, jog vienas jo tvarkingas apsisukimas didžiųjų planetų sūkurius tolygiai atspindi“6. Atkreiptinas dėmesys, jog laikrodis XVIII a. buvo laikomas vienu iš svarbiausių (šalia garo mašinos, sukėlusios XVIII a. pabaigoje technikos revoliuciją) šimtmečio išradimu. Anot U. Im Hofo, laikrodžio „mechanika jau tuomet buvo labai tiksli, kurį turint buvo galima tiksliau paskirstyti laiką ir, vadinasi, jį geriau išnaudoti“7.

Suvokus, kad Žemė sukasi apie saulę, Žemė nustojo būti visatos centru. Taip atsivėrė kelias reliatyvumo pripažinimui, kuris, beje, nebuvo lengvai pasiekiamas. G. Galilėjus, pagrindęs ir išplėtojęs heliocentrinę M. Koperniko teoriją, buvo Bažnyčios pasmerktas tylėti8. Ne tik Romos, bet ir kitos bažnyčios, tvirtai laikėsi senojo astronominio mokymo. Ne išimtis ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje bei Lenkijoje. Turint omeny faktą, jog Ciuricho cenzūra buvo atmetusi 1721 m. Ciuricho gydytojo ir gamtos tyrinėtojo Johanno Jakobo Scheuchzerio išleistoje knygoje „Jobo gamtos mokslas lyginant su šiandieniniu“ kai kuriuos M. Koperniko teorijos svarstomus aspektus (t. y. jam buvo įsakyta išbraukti visas vietas, kuriose paliesta M. Koperniko teorija9), aptariamuose periodiniuose leidiniuose pasirodę svarstymai apie šiuos dalykus atrodo išties nauji ir pažangūs: „Filosofai pagal tai skirtingai visatą formuoja ir dėl to nevienodai sistemą aiškina. Pats žodis „sistema“ reiškia tvarkingą planetų ir žvaigždžių išsidėstymą, kuris anksčiau buvo nematomas, nes nežinota apie amžiną jų sukimąsi. Iš pradžių Ptolomėjus sistemą savo aiškino. Po jo sekė Klaudijaus Ptolomėjaus gudrūs mokymai. Galiausiai visų žinomas Kopernikas savo darbais maišatį, papiktinimą ir džiaugsmą sukėlė“10.

Švietimo centras iš pradžių buvo Europoje, tačiau europiečiai suvokė, jog pasaulyje gyvena ne tik jie. Pasaulis tapo universalus ir jį reikėjo universaliai suvokti. Didysis medikas, gamtos tyrinėtojas ir filosofas Albrechtas von Halleris 1755 m. teigė: „Niekas taip nepadeda atsikratyti išankstinio nusistatymo, kaip pažinimas daugelio tautų, kurių papročiai, įstatymai, požiūriai yra skirtingi. Tos skirtybės, įdėjus truputį pastangų, moko mus atmesti tai, dėl ko žmonės nesutaria, ir laikyti gamtos balsu tai, dėl ko visos tautos tarpusavyje sutinka. Kad ir kokie laukiniai, šiurkštūs yra salų, išsimėčiusių Ramiajame vandenyne, gyventojai, kad ir kokia tolima grenlandiečiui Brazilija arba Gerosios Vilties kyšulys, svarbiausi prigimties teisės principai yra bendri visoms tautoms. Nieko neįžeisti, kiekvienam pripažinti, kas jam priklauso, tobulai atlikti savo pašaukimą, – štai kelias į garbę, kuriuo žengė senieji romėnai, Deivio sąsiaurio pakrančių gyventojai ir hotentotai“11. Domėjimąsi svetimomis kultūromis skatino ne tik krikščioniškasis humaniškumas, bet ir Švietimo amžiaus, trokštančio visa, kas nauja, smalsumas bei moksliniai interesai. Norėta kuo daugiau žinoti apie visą pasaulį, publikuotos įvairios, kartais toli nuo realybės esančios istorijos: „Didžiai gerbiami metraštininkai tvirtino, kad esti Indijoje žmonių šuniškomis galvomis; taip pat pilna ciklopų tik su viena akim. Pasakojama, kad senovės egiptiečiai buvo apdovanoti net keturiomis akimis“12. Kitos tautybės ir kultūros žmonės vertinti pagal bendrus žmogiškumo kriterijus: „Ir vis dėlto nė vienas Azijos kraštas neįstengia pasiekti visoms tautoms būtino žmogiško padorumo“13.

Itin populiarūs tampa pranešimai apie tolimų kraštų įvairias vietoves14. Stengiamasi tiksliai apibrėžti jų geografinį išsidėstymą, nusakyti aptariamos vietos specifiką, apibūdinami gyventojai, nurodomas tikslus jų skaičius: „Nyderlanduose esti vešlūs, tankiai susispaudę kalnai. Jie tęsiasi nuo šiaurinės Olandijos ir Zelandijos pusių. Amerika tokia plati ir įvairiatautė. Šiuose kraštuose ne mažiau kaip du šimtai penkiasdešimt milijonų piliečių gyvena. Afrika yra daug mažesnė. Tai vieta, pilna laukinių, kurie nesudaro nė šimto milijonų. Azijoje, kaip žinoma, keturi šimtai milijonų gyvena“15. Spausdinamos ištraukos iš mokslinių tyrinėjimų, greta pateikiant moralistinius, didaktinius komentarus: „Iš tiesų įdomi ir vertinga yra knyga „Gamtos mokslai“ apie Lenkijos Karalystę, LDK ir joms priklausančius kraštus. Joje autorius skatina prisiminti garbingą Tėvynės praeitį, budina ją mylinčius ir dėkingumą saugančius, tuo svetimoms tautoms parodydamas, jog didelė ir garsi mūsų šalis buvo ne tiktai neaprėpiamu vietovės platumu, bet ir prie Aukso Laisvės buvusiu aukso ir kitų brangiųjų metalų gausumu, miškų, įvairiausių žvėrių, margiausių gėlių savitumu ir daugybe“16. Atrodo, knyga tampa ne tik praktiškų patarimų ar „tikėjimo tiesų“ šaltiniu – ji ir tautos praeities sergėtoja.

Suskantama rūpintis savo šalies autonomiškumu ir, sakytume, prestižu svetimų tautų akivaizdoje. Iškeliamos garbingos praeities formos, raginama jomis sekti, kartu neužmirštant (ar naujai sužinant) kitų kraštų vertingos patirties: „Persai, auklėdami savo vaikus, būna ypač stropūs ir pareigingi. Tai turėtų žinoti tėvai, kurie aklai savo meilę vaikams dalija, nesusimąstydami apie tokio poelgio ydingumą. Štai koks buvo jaunuomenės auklėjimas spartiečių Kretos saloje. Tos salos karalius nusprendė, kad jaunimas turi būti auklėjamas ugdant juose jautrumą bei nuoširdžią atjautą. Gyvenimas jų buvo griežtas, tačiau aiškus ir prasmingas“17.

Švietėjiškoji paskata ugdyti visapusiškai išprususį žmogų reiškėsi ir raginimuose dalyvauti to meto kultūrinėje veikloje, pavyzdžiui, teatro vaidinimuose18. Kaip vieną iš švietimo metodų, teatrinę veiklą akcentuoja ir „Kuryer Litewski“ priedas „Wiadomości Literackie“: „Argi mažai dėl gero auklėjimo duoda įvairūs teatriniai pasirodymai? Jaunuomenė mokosi įtaigesnio iškalbos meno, įgyja daugiau drąsos ir protingo pasitikėjimo, mokosi visokiausių meno gudrybių bei gražaus elgesio manierų, sužino, kaip tramdyti geismus ir ydingas aistras“19.

Ne viename iš aptariamų leidinių aprašomos garsių žmonių gyvenimo istorijos turėjo ir didaktinį aspektą – supažindinti su minimų autorių literatūrine, moksline veikla ir iškelti tai kaip pavyzdinį, sektiną dalyką, formuoti skaitančiojo vertybių (jas ne vienoje vietoje pabrėžiant) sampratą: „Ezopas buvo tikra savo amžiaus pažiba. Net didis Karalius su džiaugsmu priėmė iš jo vertingų kūrinių dovaną. Garbingas Epikūras troško, idant mokslo vardas kiekvienam žinomas būtų, kad tiek vergas, tiek laisvas žmogus vienodai pajustų mokslo didybę“20.

Žymių žmonių biografijos, dažnai publikuojamos periodiniuose leidiniuose, imponavo ne vienam daugiau išprususiam skaitytojui. Greičiausiai jos buvo žinomos ar bent girdėtos ir lietuvių didaktams. Tokią nuostatą galima susidaryti, pavyzdžiui, A.Tatarės knygoje „Pamokslaj iszminties ir tejsibes“, kur reiškiamas stebėjimasis žmogaus kūrybos galia, prilyginama Dievo veiklai: „Tai yra tikra teisybė: žmogus su savo razumu gali sulaikintie perkūną ir ledus, iš dangaus ant iškados žmonių puolančius, per tai žmogus yra karalium visų stvėrimų“21.

Geriausiomis sielos galiomis laikomas protas ir valia; išmintinga valia privalo visame kame rasti saiką ir naudą. Nuosaikumas pasiekiamas ribojant asmeninius poreikius, skatinant savidrausmę bei slopinant aistras, kurioms baroko amžiuje buvo duota didelė laisvė. Ištvermingumas turi nugalėti vangumą, pasitikėjimas savo jėgomis turi įveikti nesėkmes. Visa tai buvo orientuota į šviečiamosios programos užduotį – ugdyti aiškiai, logiškai protaujantį, šaltakraujiškai drąsų bei gerai apgalvojantį savo veiksmus žmogų. Tokio auklėjimo paveiktas asmuo turėjo būti dalykiškas, išsivadavęs iš tradicinių vaizdinių, aistringos ortodoksijos ir baroko entuziazmo: „Civilizuotų kultūrų filosofija moko, kaip privalome kontroliuoti bei tramdyti savo aistras, kaip liūdesy bei skausme elgtis, kaip išsaugoti tai, kas yra vertinga, ir, atvirkščiai, tai, kas kenkia, sunaikinti“22.

Vienas iš svarbiausių veiksnių, lėmusių švietėjišku atžvilgiu tobulo žmogaus formavimąsi, buvo savo praeities, savo tautos istorijos žinojimas. Istorijos mokslas, kadaise buvęs tik dalis retorikos, skirtos didingam karaliui šlovinti, dabar pradedamas suvokti kaip mokslas apie žmogų ir jo elgseną amžių tėkmėje. Greta iki tol viešpatavusios antikos istorijos iškyla savos Tėvynės istorija. Nuo 1729 m. leidžiamame „Kuryer polski“23 spausdinama Lenkijos istorija, t. y. iki pat šio leidinio paskutinio numerio pasirodymo yra supažindinama su įvairiais krašto istoriniais įvykiais ir pateikiami atskirų autorių vertinimai bei paaiškinimai. Laikraštyje „Kuryer Warszawski“24 1763 metų 105-ame numeryje pristatomi Lenkijos ir Lietuvos karalystės herbai bei vėliavos. Įdomus šiuo požiūriu yra 1791 m. pasirodęs leidinys „Kuryer Petersburgski“25. Jame yra skyrelis „Maskvos istorijos paveikslas“ („Obraz historyczny Moskwy“), kur kalbama ne tiek apie pačios Maskvos istoriją, o daugiau akcentuojami įvykiai, susiję su Lietuvos ir Lenkijos likimu26. Tai taip pat yra atsakas į brošiūrą „Atidengta kaukė“ („Maska odkryta“). Čia polemizuojama su teiginiais, kurie rodo palankumą Rusijai, bei nesutinkama, jog prūsų tauta, palyginti ją su rusais, esti tik niekingi pavergėjai: „Su dideliu džiaugsmu perskaičiau „Atidengtą kaukę“. Šlovinu autoriaus stropumą, šlovinu kilnų, vertą doro Lenko užsidegimą. Tačiau tą garbingumą užtemdo vienas ypatingas autoriaus nusistatymas, kuriuo jis nenukrypdamas seka. Šios brošiūros autorius prūsus regi juodžiausiomis spalvomis, o Maskvą, atvirkščiai, iškelia ligi dangaus aukštybių. Be menkiausios nuoskaudos pritariu, kad prūsas yra piktas ir nedoras, tačiau šimtus kartų blogesnė ir klastingesnė pasirodo Maskva“27. Apeliuojama į valstybės piliečio savivoką, savo krašto istorijos pavyzdžiais įspėjama apie netolimos prapulties grėsmę: „Pilietiškas rūpestis, kuriam kiekvienas, kuris garbingu Lenko vardu vadinasi, neabejingas esti, ragina apie tai kalbėti. Žinoma yra ne tiktai Lenkijoje, bet ir visoje Europoje, kad Lenkas didelę gėdą ir panieką po svetimųjų jungu patyrė. Netrukus sulauksime lygiai tokio pat meto, kada vidinis krašto pakrikimas, absoliuti anarchija pradėjo pataikavimų, veidmainystės ir visiško pasileidimo epochą“28. Deklaratyviai akcentuojamas lenko, kaip asmens, žinančio, vertinančio savo tautybę, pozicija. To paties meto lietuviškuose tekstuose priklausymas lietuvių tautai dar nėra plačiau reflektuojamas. Apskritai sąvoka lietuvis reiškė ne lietuvių tautos narį, bet Lietuvos valstybės gyventoją, nors ir ne visada lietuvių tautybės. Todėl lietuviu save vadino ir tikrasis lietuvis, ir sulenkėjęs lietuvis, ir Lietuvoje gyvenąs gudas arba lenkas bajoras, tuo norėdamas pabrėžti, kad jis yra Lietuvos valstybės pilietis ir naudojasi Lietuvos piliečio teisėmis. Kai Lietuvos bajorai sulenkėjo, pradėti net painioti, ypač santykiuose su užsieniu, Lietuvos ir Lenkijos vardai, į Lietuvą žiūrima kaip į bendrą Respublikos, trumpai vadinamos Lenkija, sudėtinę autonominę dalį. Beje, patys Lietuvos bajorai buvo už tradicinę unijinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę arba bent jau už autonominį buvusios LDK statusą Lenkijos valstybėje. Įdomus šiuo požiūriu Lietuvos bajorijos patriotizmo sampratą liudijantis dokumentas – „Lietuvių katekizmas“, rastas vieno 1863 m. sukilimo organizacijos nario bute Minske. Jame yra tokie klausimai ir atsakymai: „Ar tu lietuvis? Lietuvis iš Dievo meilės; Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto [turimas omenyje Lietuvos Satutas, galiojęs iki 1840 m. – J. Ž.]; Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais“29.

Žvelgiant iš tokios perspektyvos galima teigti, jog tautinės priklausomybės, tautinio patriotizmo sampratos pamažu formuojasi Vakaruose (konkrečiu atveju Lenkijoje, iš kurios sklis ir į Lietuvą), orientuodamos susipratusius piliečius sekti Švietimo epochos programa: „O Lenkai! Bičiuliai mano! Mylėkite Dievo Apvaizdą, kad 1791 metų Gegužės 3 dieną didžiom pastangom, energija ir narsiu heroizmu Šviesiausiajam Stanislovui Augustui, mūsų Tėvynės Tėvui, bei teisingam Seimui vadovaujant, Tėvynė mūsų padarė galą Maskvos kišimuisi ir intrigoms. Toks valdžios nuosprendis mus, Lenkus, padarė laisvus ir gerbiamus visoje Europoje. Tegu širdis jūsų nuožmų kerštą, degusį tuomet, kada grėsė įžūlus ir negailestingas išpuikusios ir galingos Rusijos užpuolimas, sujungia su santarve ir gera valia. Tačiau saugokitės fanatizmo, intrigų, išdavysčių ir klastingų pažadų, kurie vos neįsiveržė ir nepaleido tarp jūsų savo mirtinų nuodų. Jie sumaišytų jums protą, atimtų laisvės, kurią šiandien ragaujate, troškimą, sunaikintų jus pačius, prievarta ir smurtu uždėdami nelaisvės jungą“30. Fiksuojamas ir paties kalbančiojo „aš“, pateikiant ne tik tam tikras skaitančiajai auditorijai skirtas nuorodas (plg. su religinių raštų doroviniais pamokymais), bet ir savo įnašą formuluojamiems siekiams įgyvendinti: „Aš esu dalelė savo Tėvynės ir saugau ištikimybę bei pagarbą Jos didybei. Kaip tikras Lenkas skiriu šį darbą Jai, smulkiai išdėstydamas visas klastingos Maskvos, kuri mus nuo Augusto II laikų savam junge laikė, intrigas“31.

Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad antroje XVIII a. pusėje periodiniai leidiniai skleidė Švietimo epochos propaguojamas idėjas. Jie pateikdavo ne tik naujienas, pranešimus iš viso pasaulio, bet ir postulavo politines, patriotines idėjas. Šiuose leidiniuose spausdinti straipsniai apie teisingą jaunuomenės auklėjimą, garbingą savo krašto praeitį, svetimų šalių pažinimą tuo metu buvo gana nauji ir pažangūs. Regima pastanga reflektuoti turimas vertybes, akcentuojamas individualus, nebe bažnytiniais ar kitais autoritetais grįsto mąstymo ugdymas, apeliuojama į skaitytojo savišvietą bei saviauklą, turinčią teikti ne tik moralinį pranašumą, bet ir praktinę naudą. Norėta „apšviesti“ žmones įtikinamais argumentais, viliantis, jog, išsiveržę iš ortodoksijos nuostatų, jie taps įžvalgesni ir imsis vadovautis savo protu.

 

___________________

 

1 Lietuvių enciklopedija. – T. 13. – Boston: Lietuvių Enciklopedijos l-kla, 1991. – P. 393.

2 Po septynerių metų pertraukos „Kuryer Litewski“ vėl buvo pradėtas leisti. Nuo 1796 m. du kartus per savaitę jis pasirodydavo Gardine, o nuo 1797 m. persikėlė į Vilnių. Nuo 1833 m. „Kuryer Litewski“ leistas dviem kalbomis – rusų ir lenkų. 1840 m. buvo pakeistas laikraščio pavadinimas: lenkiškoji dalis vadinosi „Kuryer Wileński“, o rusiškoji – „Vilenskij Vestnik“. Po 1863 m. sukilimo dėl griežtos rusinimo politikos lenkiškoji dalis buvo panaikinta. Tad iki 1915 m. buvo leidžiama tik rusiškoji – „Vilenskij Vestnik“, kuri atvirai deklaravo priešingą nusistatymą lietuvių tautiniam judėjimui ir propagavo lietuviškos spaudos draudimą (žr:: Lietuvių enciklopedija. – P. 394).

3 Viešosios nuomonės formavimui įtakos turėjo ir tai, jog daugelis turtingų provincijoje gyvenančių žmonių, nepasitenkindami spaudoje pateikiama medžiaga, Varšuvoje išlaikydavo nuosavus korespondentus, privalėjusius laiškais pranešti savo globėjams paskutines naujienas bei paskalas. Tuo metu taip pat atsirado nauja institucija, padėjusi sklisti žinioms ir įvykių vertinimams, – kavinė. Baigiantis antrajai XVIII a. pusei, Varšuvos gyventojai buvo ne tik gerai informuoti ir aistringai besidomintys politika, bet, palaikydami progresyvias idėjas, kartu su jakobinų gerbėjais sudarė galingą ir itin reikšmingą politinę jėgą (žr.: Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 178).

4 Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – P. 177.

5 Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 167.

6 Wiadomości Literackie / Kuryer Litewski. – Wilno. – 1761. – Nr. 3.

7 Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – P. 170.

8 Ten pat. – P. 168.
9 Ten pat. – P. 168.

10 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 3.

11 Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – P. 194.

12 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 1.

13 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 6.

14 Iš pradžių žinių apie šių nepaprastų šalių įvairovę gauta iš jėzuitų ir kapucinų misionierių raportų, vėliau – iš kelionių pranešimų, kurių XVIII a. vis daugėjo. Apskritai XVIII a. apie egzotiškus kraštus buvo sukaupta tiek žinių, kad buvo galima pradėti jas sistemiškai aiškinti ir analizuoti. Tikrieji keliautojai tyrinėtojai vis dažniau leisdavosi į atkampiausias vietoves, kur dar nebuvo įsikūrę europiečiai. Tokių kelionių pranešimai buvo tapę mėgstamiausia literatūra, egzotiškumas – mada netgi formuojant interjerą ir veisiant sodus (žr.: Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – P. 191).

15 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 1.

16 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 1.

17 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 17.

18 Lenkijoje vienas iš aktyviausių teatrinės veiklos iniciatorių buvo žurnalo „Monitor“ redaktorius Franciszekas Bohomolecas. Jis rūpinosi ne tik šiuo leidiniu, bet ir kūrė realistines komedijas. F. Bohomolecas surado sąjungininką – karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, kuris, be kitų sugebėjimų, mokėjo anglų kalbą ir įsakė pastatyti W. Shakespeare’o statulą savo rūmų kieme tarp kitų didžiųjų teatro žmonių statulų. Karaliaus iniciatyva 1765 m. buvo įsteigtas minėtas žurnalas „Monitor“ ir nuo tada jo numeriuose vis dažniau buvo spausdinama publikacijų bei įvairių nuomonių. Tyrinėtojų yra pripažįstama, jog 1765 metai yra profesionalaus lenkų teatro pradžia. „Monitor“ leidėjas ir nuolatinis bendradarbis F. Bohomolecas į šio žurnalo puslapius įtraukė nemažai komiškų, satyrinių personažų: tai ir girtuokliai, pernelyg patiklios, dažnai į komiškas situacijas patenkančios „poniutės“, beviltiškai įsimylėję riteriai ir kt. Kai kuriuose leidiniuose pateikiami atskiri šių personažų dialogai, pvz., „Pokalbis jaunuolio su dama apie išpažintį“, „Šventa išpažintis vienos jaunos panelės“ (žr.: Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – P. 184).

19 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 17.

20 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 15.

21 Tatarė A. Pamokslai išminties ir teisybės / Sudarė V. Vanagas. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 81.

22 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 4.

23 Pirmasis laikraščio „Kuryer polski“ numeris išleistas 1729 m. gruodžio 21 d. Išeidavo kartą per savaitę. Leidėjas – Janas Naumańskis. Paskutinis šio leidinio numeris išėjo 1731 m. kovo 12 d.

24 „Kuryer Warszawski“ pradėtas leisti nuo 1761 m. Ėjo iki 1763 m.

25 Kuryer Petersburgski czyli intrygi Moskiewskie od panowania Jana Olbrachta czyli Alberta ciągnące się a przerwane pod panowaniem nayiaśnieyszego Stanisława Augusta (Peterburgo kurjeris, arba Maskvos intrigos nuo Jono Albrechto ar kitaip Augusto valdymo, kuris truko iki šviesiausiojo Stanislavo Augusto atėjimo į valdžią). – Warszawa, 1791.

26 Kalbama apie XVIII a. pradžioje susidariusią situaciją, kai 1706 m. visa Lenkija bei didelė Lietuvos dalis buvo užimta rusų. Petras I čia skelbėsi esąs lenkų bajorų laisvių gynėju. 1707 m. iš Saksonijos į Lenkiją grįžęs švedų karalius Karolis XII privertė rusus vėl pasitraukti iš Lenkijos ir Lietuvos, bet jį Petrui I ties Poltava 1709 m. sumušus, rusų kariuomenė vėl grįžo į Lietuvą ir Lenkiją. Neigiamai vertinama Lenkijos karaliaus bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Augusto II veikla. Jis, padedamas rusų, 1709 m. vėl grįžo į kraštą (kadangi, įsiveržus švedams, vietoj jo buvo paskirtas Stanislovas Leščinskis). Tačiau Lietuvos–Lenkijos bajorai nebenorėjo jo pripažinti valdovu ir reikalavo, kad Petras I atitrauktų savo kariuomenę. 1710 m. Varšuvoje buvo sušauktas seimas, kuris, gąsdinamas netoli stovinčios rusų kariuomenės, buvo priverstas priimti visus Augusto II ir caro reikalavimus ir pripažinti Augustą II Lietuvos–Lenkijos valdovu. Minimame leidinyje svarbią vietą užima ir caro Petro I bei Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo 1719 m. įvykęs susitarimas bendrai prižiūrėti Lietuvos–Lenkijos tvarką. Rusijos ir Prūsijos kišimasis į Respublikos reikalus nuo tada truko ligi pat valstybės žlugimo.

27 Obraz historyczny Moskwy // Kuryer Petersburgski. Ten pat. – P. 9.

28 Ten pat. – P. 5.

29 Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje XIX amžiaus Lietuva. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 24.

30 Obraz historyczny Moskwy // Kuryer Petersburgski. Ten pat. – P. 10.

31 Ten pat. – P. 9.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)