tekstai.lt

„Metų anketa“. Požiūriai. Jonas Jackevičius

jonas jackevicius
jonas jackevicius

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

 

1. Savo atsakymuose norėčiau vengti tiesią mintį slepiančių akademinių išvedžiojimų. Iš karto prisipažinsiu – esu euroskeptikas ir nors balsavau už stojimą į Europos Sąjungą, dabar atgailauju ir barstau savo galvą pelenais. Buvau apkvailintas kaip ir ne vienas lietuviškas runkelis, nes nemaniau, kad stojame į besiplečiančią imperiją, kurioje man, kaip ir kitiems, bus diktuojamos privalomos politinės, etinės ir – netiesiogiai – net estetinės nuostatos. Apie tai mąsčiau, stebėdamas, kaip tuščiai lekia į orą milžiniški pinigai, visiems masinės informacijos kanalams iškilmingai trimituojant apie Vilniaus – Europos kultūros sostinės – ir Lietuvos vardo tūkstantmečio metų pradžią. Beje, manyčiau, kad dažniausiai žiniasklaidoje vartojamas pasakymas „vardo tūkstantmetis“, bet ne paminėjimo tūkstantmetis, klaidina, nes Lietuvos vardas, be abejo, egzistavo anksčiau, negu buvo užrašytas mums nedraugiško metraštininko. Niekas oficialiai neišdrįso pasakyti, o gal taip ir nemano, kad tas „šviesų spektaklis“ buvo milijonus kainavęs absoliutus kičas. Priminimas apie panašius renginius kitose solidžiose sostinėse neįtikina, nes vargšės Europos miestų minia jau seniai yra apkvailinta pigaus skonio gausybe reginių. Vilniuje žioplių minios stumdėsi užkimštose Katedros aikštės prieigose, gatvėse ir beveik nieko nematė, išskyrus šviesos ir raketų pliūpsnius, o renginio organizatoriai buvo žadėję, kad šviesų spektaklio metu bus meniškai papasakota mūsų krašto istorija. Prisiminus tokią šventinių metų pradžią, lieka tik nemalonios nusivylimo nuosėdos ir nuo triukšmingos vibracijos padidėjusios mūsų tautos šventovės – Vilniaus arkikatedros – sienų plyšių žaizdos.

Ir dar – pastaruoju metu, kai protus pradėjo kutenti pasitikėjimo krašto valdžia, socialinės atskirties ir šalies likimo sunkmečio laikais klausimai, pasigirdo vienas kitas balsas: gal tai, kad prieš tūkstantį metų kažkuri iš baltų genčių nužudė ateivį, negerbiantį jų protėvių papročių, buvo pirmas negailestingas atsakas mus prievartaujančiai Europai? Ar nesureikšminame paties paminėjimo fakto, kaip ir noro bet kokia kaina būti „europiečiais“? Man asmeniškai – archajinės baltiškos mūsų kalbos, mitologijos, genetinio ryšio su savo tėvynės gamta ir kosmosu ištakos – žymiai įspūdingesnės ir brangesnės, negu svetimšalio raštininko paliudijimas apie įvykį, kuris, atrodo, mūsų istorikų interpretuojamas gana vienpusiškai.

Nežinau, ar tokius tūkstantmečio ir kultūros sostinės renginius būtume planavę, jeigu būtume numatę artėjantį sunkmetį, tačiau, be abejonės, joks skepticizmas neturi kliudyti siekiui kuo geriau pasirodyti pasauliui ir norinčiai mus praryti Europai. Mūsų kultūrinis savitumas – esminė išlikimo sąlyga, o visuomenės, kultūros žmonių priedermė – aktyviai dalyvauti lietuviškos tapatybės paieškose, kurti šalies įvaizdį ir kontroliuoti tuos, kurių rankose mūsų šventinių metų programos ir pinigai.

Iki šiol, ko gero, mums dar neaišku, kas esame – gal „lietuviškų barbarų“, plėšusių savo kaimynus, gal tolerantiškų, gamtą ir kosmosą garbinusių baltų palikuonys, o gal ir tie, ir tie – vienu metu. Kiek esame Rytų, kiek Vakarų vaikai – taip pat nėra aišku. Viena neginčijama tiesa – Lietuvos nueitas kelias per mūsų minimą tūkstantį metų – didingas ir nepakartojamas, tačiau tik mūsų pačių sąmonėje susiformavęs istorinis mitas bus esminė tautos ir valstybės išlikimo sąlyga. Kodėl mitas? Ogi todėl, kad istorijos mokslas renka faktus, juos sintetina, interpretuoja, tačiau remiasi taip pat rašto šaltiniais, kurie irgi yra interpretacijos. Remiantis archeologine daiktine medžiaga, taip pat tenka spėlioti. Laikas sudėlioja įvairių istorikų tyrinėjimų mozaiką – ir atsiranda didingi istoriniai mitai, kuriais didžiuojasi graikai, anglai ar prancūzai, nors realioji kiekvienos epochos būsena – išdavystės, žudynės ir kraujo upės. „Drebu, skaitydamas istoriją“, – tai eilutė iš H. Radausko eilėraščio. Taigi gal mūsų Vytautas ir buvo, anot istoriko, šunsnukis, tačiau tokie buvo ir Aleksandras Makedonietis, Timūras, Napoleonas ir kiti didieji. Objektyvaus istoriko susitikimas su Vytautui paminklą stačiusiais kaimiečiais, manau, geruoju nesibaigtų.

Ar mes tikrai esame tokie vakariečiai, kokiais nori mus padaryti kai kurie politikai ir kai kurie istorikai? Kodėl dažnai užmirštame Mindaugo, Gedimino ir Vytauto Lietuvą, nuostabią unikalią baltų mitologiją, papročius, etiką, ypatingą tautinę toleranciją, o drauge ir milžinišką bizantinės kultūros įtaką mūsų kraštui? Ar todėl, kad carinė priespauda ir sovietinis laikas suformavo iracionalią Rytų baimę, ir mes pasakymą „lux ex oriente“ tapatiname su Rusijos grėsme? Ar iš tiesų Lietuvos ir Lenkijos unija mus padarė tikrais vakariečiais ir ar tai – aukščiausia ir neginčytina vertybė? Kartais fantazuoju – gal daug ką paaiškintų lietuviškų genų tyrimai, naudojant naujausius šiuolaikinio mokslo metodus. Esu įsitikinęs, kad paaiškėtų, jog esame ir šiek tiek totoriai, ir šiek tiek slavai, ir dar kažkas. Gal ateities mokslas tai ir nustatys, ir tada bus galima sužinoti, kas ir kada darė įtaką mūsų sąmonei, kokie pasąmoniniai archetipai ten karaliauja, gal geriau suvoksime, kad Rytų įtaka – reikšminga ne tik mums – pačioje Europoje kartais pamirštama, kad arabai Pirėnų pusiasalio žmonėms suteikė ne tik elementarių mokslo žinių, bet ir išmokė praustis, o Rytuose Konstantinopolis buvo didelė atsvara Romos barbarybei.

 

2. Europos istorija – kruvini karai tarp tautų ir valstybių, kurios dabar yra tos pačios Europos Sąjungos arba, jei norite, – būsimos imperijos dalys. Europos valstybės yra tarsi lygios, tačiau kai kurios jų – lygesnės. Tačiau ir tos valstybės, kurios kartais sugeba kitoms primesti savo valią – ne visada visagalės. Jos – labai priklausomos. Ar visi numanome nuo ko? Ogi nuo Baalo – aukso veršio, – to paties, kurį vergiškai garbino Mozės gentainiai, kai jis nulipo nuo kalno akmens plokštėmis su Dievo įsakymais nešinas. To veršio galybę pajutome ir mes – ypač dabar – spėliodami apie miglotą ateitį. Štai ir visa pasaka. O kas gi tada ta mistinė didinga Europos dvasia? Atrodo, vienintelis bendrumas, jungęs Europą, – krikščionybė ir Dešimt Dievo įsakymų. Tiesa, nors tų Dievo įsakymų istorijos eigoje ir ne visada buvo laikomasi, tačiau tai prilygo kultūros ideologijai. Tokia, matyt, ir kitų religijų prigimtis. Tačiau šis istorinis krikščioniškų vertybių pamatas, kuriant Europos Sąjungos Konstituciją, buvo atmestas. Europos visuomenė šiuo metu visai sekuliari, net diskutuoti paprasčiausioje kompanijoje apie krikščioniškas vertybes – blogo tono ženklas. Taigi kas dar vienijo Europos kultūrą? Tikriausiai per kiekvieną laikotarpį skirtingų lyderiaujančių imperinių darinių šviesiausių protų kūryba, jų humanistinės ir ne visai humaniškos idėjos, skirtingai veikiančios atskirų šalių istoriją. Tos istorijos vertybinių reliktų ieškočiau tik knygose, taip pat klajodamas po Europos paveldo – antikinio pasaulio – griuvėsius, po muziejus, po tuštėjančias romanines, gotikines ar barokines bažnyčias, arba klausydamas praėjusių šimtmečių muzikos. Na o moderniosios Europos „dvasia“ – tai susvetimėjimas, vartojimo ir beprotiškiausios reklamos suvešėjimas, popso kultūros kičas ir t. t. Ar pastebėjote, kad pasikeitė net žmonių išvaizda: saldi dantis rodanti šypsena ir bejausmis žvilgsnis, labai lygūs, išpuoselėti ir panašūs vidurinės klasės, arba valdininkų veidai, unifikuotas moterų makiažas, kuris dengia veidą taip, kad jį sunkoka vėliau išskirti minioje, sudievintas chamo ir agresoriaus tipažas reklamoje ir gyvenime. Sakysite – yra dar elitinė kultūrinė erdvė. Na taip – prašom: jei dailė – šaltos komercinės konstrukcijos, noras šokiruoti ir kuo brangiau parduoti, jei muzika – nervų karas konkursuose, technizuotas akrobatiškas tempas, jei literatūra, teatras, kinas – begalinis kapanojimasis juslių pasaulyje, siur- arba hiperrealizmas, kur visi klykia ir draskosi. Tokioje realybėje atsiduria ir mūsų graudžiai kaimietiškos arba agresyviai miestietiškos literatūros kūrėjai. Esu įsitikinęs, kad lietuvių literatūros bei kitų menų kūrėjų talentai gali išlepintus vakariečius daug kur pranokti, tačiau mūsų autoriai, norėdami būti išgirsti, Europai priversti siūlyti tik į popkultūros pusę linkstančią produkciją. Žinoma, yra ir išimčių.

Tai kurgi tie mūsų dvasiniai resursai? Pirmiausia – apie kompleksus. Tikra tiesa, tuo metu, kai vakariečiai skaitė lotynų bei graikų autorius, o vėliau kūrė literatūrą ir filosofiją, neturinčią analogų pasaulyje, lietuviai net metraščius rašė senąja baltarusių kalba, o savąją literatūrą sukūrė, švelniai tariant, – smarkiai pavėlavę. Gal mes darome klaidą, atsisakę tų savo šalies protų, kurie manė esą lietuviais, bet rašė ir kalbėjo kitomis kalbomis? Gimtąja ir tik gimtąja kalba kuriamos literatūros prioritetas visoje Europoje buvo perspektyvus prieš šimtmetį, tai buvo svarbu atkuriant ir mūsų valstybę, kurią net Adomas Mickevičius matė tik praeityje. Dabar, atsisakydami pasenusių stereotipų, turime šansą susigrąžinti prarastą, bet mums priklausantį kultūrinį palikimą. A. Bučys neseniai išleistoje knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ mūsų literatūros ištakas nukelia net į Mindaugo laikus! Kita vertus – lietuvių dvasinė stiprybė yra tautosakoje, mitologijoje, senojoje liaudies muzikoje, kalbos lobyne, liaudies ornamentikos koduose. Moderniosios struktūralistikos ir lingvistikos „specai“ mano, kad šiuose lobiuose gali slypėti archajiškiausios Europos istorijos paslaptys.

Vienintelė, iš pirmo žvilgsnio labai utopiška, išlikimo Europos tautų katile viltis – Lietuvos jaunoji karta. Ta karta, kurią dabar žaloja alkoholis, narkotikai, kuri blaškosi, žūsta keliuose, žudosi, kuri ieško laimės užsieniuose, kuri nebetiki romantiškais savo tėvų ir senelių kliedesiais, tačiau netikėtai tampa kiečiausiais pragmatikais, šaltais tik naudos siekiančiais skeptikais, prisitaikėliais, kartais atsisakančiais net normalaus gyvenimo malonumų vardan naudos, karjeros ir pinigų. Vis dėlto jie nešioja genus, kuriuose užkoduota mūsų tautos ateitis. Greta jų – vitališkiausiųjų – ir tie jauni žmonės, kurie yra lyg ir šalia žiauraus laikotarpio, – tai smalsuoliai, kuriems tiesiog įdomu gyventi, kurie tampa į jokius standartus netelpančiais vizionieriais, mokslininkais, menininkais, keliautojais, vienuoliais, kunigais, arba lieka tiesiog paprastais niekuo nesidominčiais nevykėliais, užmirštais ir niekam nežinomais. Istorija moko, kad kokybinio virsmo stebuklas įvyksta, arba neįvyksta – nelygu, kokie genai ar kita mums nežinoma energija slypi žmonėse, be to, verta priminti, kad dalis naujosios kartos yra, taip manoma, nepaprasti – „indigo“ vaikai. Panašioje kryžkelėje turbūt yra atsidūrusi ne tik Lietuva. Kiekvienos tautos intelektualams tenka ypatinga atsakomybė puoselėti naujosios kartos kūrybiškumą, siekti, kad modernioje visuo-menėje informacijos gausa neslopintų galimybės savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymo kokybė vis dar lieka mūsų šalyje problemiška. Net mokantis užsienio kalbų gramatika kalama į galvą mechaniškais testais, neskaitomi ir neanalizuojami klasikų tekstai – nei grožiniai, nei moksliniai, kartais net mokantis gimtosios literatūros nediskutuojama, o tik atsakinėjama į klausimus, dažnai – tik raštu. Daug kas mano, kad testai – pats pažangiausias mokymo būdas Kyla įtarimas, kad kažkas tyčia slopina savarankiško mąstymo įpročius. O gal tai tik mada ir pedagoginių programų kūrėjų bukaprotiškumas?

 

3. Sovietmečiu daugelis išmoko prisitaikyti. Ar tuometinis konformizmas buvo absoliutus blogis – iki šiol diskutuojama. Net ir tuo atveju, jeigu prisitaikymas prie aplinkybių padėjo per sovietmetį tautos daliai išsigelbėti nuo visiško dvasinio arba fizinio sunaikinimo, konformizmas lieka nemalonus žodis, įvardijantis negarbingo elgesio stereotipą, prisitaikymą, prieštaraujantį sąžinės balsui. Kiek konformizmo liko mūsų laikais? Ar šių dienų konformizmas – sovietinės praeities liekana, ar mutavusi naujųjų laikų naujovė?

Daug kas, siekdamas karjeros ir pinigų, tampa konformistu. Klasikinis konformistas yra melagis. Meluoja iš baimės arba siekdamas naudos. Ar šių laikų Lietuvos demokratinėje visuomenėje žmonės gali bijoti sakyti tai, ką galvoja? Pasirodo, taip, daug kas, bijodami neįtikti darbdaviui, neatskleidžia savo pažiūrų. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Beveik visi mūsų žiniasklaidos kanalai yra įvairių finansinių magnatų nuosavybė, o juose kalbantys arba rašantys žurnalistai neliečia temų, netinkančių vienai ar kitai grupuotei, nekalbina kitaminčių. Kartais gali atrodyti, kad Lietuvos viešoje erdvėje atsirado netgi savotiška intelektualinė nomenklatūra – vis tie patys, ant rankos pirštų suskaičiuojami teisininkai, filosofai, sociologai, politologai – tokiu būdu užsakovams lengviau užtikrinti, kad nebus generuojamos kokios nors naujovės, o naujovių baimė – tai prisitaikymas prie situacijos, kuri visuomenei ne visada yra naudinga. 

Man baisiausia, kai konformizmo bacilos įsibrauna į jaunų žmonių sąmonę. Deja, tai dažnai atsitinka ne tik dėl netinkamų šiuolaikinės šeimos tradicijų, kur jaunas žmogus dažnai gauna pirmąsias savanaudiškumo pamokas. Ir nevykusios mokyklinės programos, ir negabūs pedagogai būsimus Lietuvos ateities kūrėjus paverčia konformistais ir melagiais. Dažnai kalbuosi su savo kolegomis – literatais ar šiaip humanitarais – ir nustembu, kad ne visi žino, jog daugumai Lietuvos vaikų lietuvių literatūros pamokos yra pačios nemėgstamiausios. Gerų pažymių, samdantis net privačius mokytojus, siekiama tik todėl, kad kitaip neįmanoma įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelabai mylimos ir istorijos pamokos. Taip yra ne vien dėl to, kad jaunuoliai dažniausiai svajoja būti ekonomistais, teisininkais, vadybininkais. Arba tikisi, kad įgytos žinios ir diplomai padės rasti prestižinį darbą ir apsigyventi užsienyje. Viena priežasčių – visokių nevykusių reformų įdiegtas mokymas, jau minėtų testų rinkiniai ir literatūrinių tekstų fragmentų vadinamosios „interpretacijos“, kai raštu reikalaujama vienintelio atsakymo, kur nelieka vietos diskusijai. Cituoju R. Ozolą: „Dabar vietoj rišlaus savarankiško bylojimo – fragmentiška interpretacija. Pats jos pobūdis yra satelitinis. Be to, dezintegruojantis vidujybę, nes nukreipia ne į visumą, o į detales. Taip pačioje vaiko gelmėje vykdoma jo robotizacija. Bet iš tų pastangų išaugs neregėto žiaurumo karta“ (R. Ozolas. „Paskui greičiausią pelną“,Vilnius: Diemedis, 2008, p. 67). Kai toks dirbtinumas ir nuobodybė traktuojami kaip literatūros gelmių pažinimo džiaugsmas – jaunuolis supranta, kad melas gali užtikrinti sėkmę.

Tapti gudriais prisitaikėliais padeda ir nuostabus suaugusiųjų patyrimas: bet kokia proga mūsų postsovietinėje erdvėje skamba kalbos, nerealiai vaizduojančios tikrovę, tarytum perrašytos iš sovietinių vadovėlių. Tekstuose, už kuriuos rašomi pažymiai, jaunuoliai „palieja“ jausmingą vandenėlį apie gilius visuomenės idealus, nuostabią tautos istoriją, apie ypatingą meilę tėvynei, o namie keikia mokytojus, juos prievartaujančią mokyklą ir svajoja apie rojų svetur.

Netikiu, kad veidmainystė ir prisitaikymas – vien sovietinių laikų palikimas. Atminkime, dabartiniai trisdešimtmečiai karjeristai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo dešimtmečiai vaikučiai ir yra tikrų tikriausi „tautinės mokyklos“ augintiniai.

Nenorėčiau, kad mano atsakymai į klausimus būtų suprantami kaip priešprieša bet kokioms permainoms ar beprasmis skeptiškas niurzgėjimas. Nors praradome didelę nepriklausomybės idealų dalį, turime džiaugtis, kad už kitonišką nuomonę niekas nesodina į cypę, o kadangi daug bėdų susikuriame patys, lieka viltis – gal kada praregėsime.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)