tekstai.lt

„Metų anketa“. Požiūriai. Henrikas Algis Čigriejus

cigriejus
cigriejus

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

 

1. Tūkstantis metų. Tai daug ar nelabai daug, ar, ko gero, visai mažai? Štai turime nedidelį kišeninio kalendoriaus lapelį, kuriame – visos 365 metų dienos, skaičiukai nedideli, bet, kad juos įžiūrėtum, didinamojo stiklo nereikia, užtenka plikos akies. Kalendoriuko kortelė telpa ant delno. Metai. O šimtmečiui reikėtų šimto tokių lapukų, tie vėl paprastai tilptų ant paprasto mokyklinio suolo stalelio. Einant toliau – tūkstantmečiui jau prireiktų dešimties stalelių. O tie vėlgi lengvai lengvai nesigrūsdami stovėtų vienoje klasėje.

Vienoje kokios nors pradinės mokyklos nedidelėje klasėje prieš mūsų akis visos visos tūkstantmečio dienos.

Žinoma, šitas „eksperimentas“ teorinis – iš kur tu gausi tokių kalendoriukų nuo 1009-ųjų ligi šių metų. Tačiau čia nei akių dūmimas, nei triukas.

Kažkur ne per seniausiai skaičiau – viena pilietė stebisi, kad mes dabar taip smarkiai, su tokia pompa minime šitą datą. Ar to taip jau labai reikia? Mes, krikščioniška šalis, minim krikščionio nužudymą! Kas čia dabar – Kaino triumfas?

Tai kad ne – juk mes minim ne Šventojo Brunono nužudymą, o savo vardo pasirodymą, pirmąjį tokį prisistatymą. O kad tai atsitiko nelabai maloniom aplinkybėm, ką begalime padaryti.

Mūsų protėviai matė – ateina. Ko gi dabar tas ateina, mūsų dievus niekindamas, ar tik neseka paskui jį žvanginantys aštriom geležim? Atsarga gėdos nedaro, tai ir stuktelėjom kiek stiprėliau. Panašiai kaip ir tie prūsai, kurie, anot Jono Aisčio,

 
Adalbertą Vaitiekų nugalabijo,
Atėjusį sudrumst tylos...
 

Slogi nuojauta, deja, pasitvirtino – su tokiom geležim į mūsų kraštą ėjo ir ėjo, plūdo ir plūdo.

Na, tiesą sakant, ir mes patys buvome ne angelai, kitados buvom ir mes vikingai ant žirgų... Tokia mat jau ta istorija – kokia valstybė kada nors išsivertė be mirties padargų.

Tolokai nujojusiems iš toliau reikėjo ir parjoti. Šaunūs buvome, bet istorija mums vėliau pateikė vis dėlto per dideles sąskaitas.

O kad šiandien galim minėti Lietuvos tūkstantmetį, tai ačiū ne šveitriems kardams, bet šiaudinei pastogei ir žaliajai bruknelei, nuo speigų apšarmojusiai. Taigi ačiū Žodynui ir jo riteriams – baudžiauninkams, rašytojams, kalbininkams. Turėjom tokių riterių, tai kas, kad kai kurie avėjo tik vyžom ar naginėm. Šiandien tai žino kiekvienas mokinukas, bet būtų gerai, kad to nepamirštų ir vadovaujančios galvos. Ir ar taip jau labai reikia mums čia, savo krašte, taip sparčiai „anglėti“?

Sakom, kad esam krikščionys, na taip – bažnyčių daug. Net ir mažiausiame miesteliūkšty, kur vištos karkia palangėm, rasi kokį prakilnų stilių ar bent jo atšvaitą. Bet kaip ten dėl to krislo brolio aky?

Prancūzai, nors ir per karus ar revoliucijas nukraujavę, visada žinojo ir žino – jie liks prancūzai; vokiečiai, nors ir nugalėti, nors ir padalyti, visada liks. O ką daryti mums? Kai jau tiksėjo laikrodis, tuoj tuoj pasiruošęs užbirbint apie pabaigą, apie išnykimą ar po „draugiško“ plėšraus paukščio sparnais, ar po kūju ir pjautuvu.

Bet mes neišnykom. Prancūzai ir vokiečiai, anglai ir ispanai bei visi kiti didieji gal turėtų nusiimt prieš mus gražias savo skrybėles.

Na taip jie gal ir padarytų, tik kad tas Interpolas kartais tuose kraštuose labai paieško mūsiškių. Vaizdelis nekoks.

Šiandien yra taip, kaip yra. Sovietmečiu, su draugais susiėję, sakydavom – nepriklausomybė aukščiau visko! Ji vis tiek vieną kartą ateis, imperijos juk ne amžinos, jos kaip ir skorpionai nugaišta nuo savo nuodų. Gal to ir nebereikia, bet aš visą laiką dar ir dabar kartoju – nepriklausomybė svarbiausia. Turėkim tik ją, o bjaurius svilėsius, tas kvailas skersai ar išilgai dryžuotų kelnių partines ambicijas iš savo namų vis tiek išpūkštysim. Jei ne šiandien, tai rytoj. Pagaliau – poryt.

Toks linksmas pažįstamas man sako: „Gal tai kiek ir juokinga, bet aš, kai tik iškeliu koją į miestą, stengiuos eiti taip, kad galėčiau užmesti akį į pilies bokštą ir ten plevėsuojančią vėliavą. Na, tokią ne visai pagal heraldikos taisykles, bet mūsų.“

Rimti čia dalykai.

Taigi pirmąjį tūkstantmetį išlaikėm, su vargais, su negandom, su padalijimais, su okupacijom, bet išlaikėm. O kas bus toliau? Įžengę į antrąjį, ar įžengsim (ar mūsų ainiai įžengs) į trečiąjį? Jei tik kas šito mūsų pasaulio juokaudamas neišspogdins. Kas bus su kalba, juk būsim tik tol, kol gyva bus kalba. O gal didysis mūsų žodynas glūdės, dulkės tik akademinių bibliotekų lentynose, tik retkarčiais kokio nors filologo atsiverčiamas. Ar bebus kitiems, o ir mūsų ainiams beįdomus Donelaitis ar Vaižgantas, Vienuolis, Maironis, Nėris... Juk jau ir šiandien mokyklose daug kas nesupranta, ko ten ta Veronika ėjo skandintis...

 

Ką gi daryti su šių dienų raštais ir rašteliais?

Ne, tokios pesimistinės mintys toli nenuves, geriau:

 

Nuo pat jaunystės mane priešai puolė,

Bet nieko man nepadarė (Ps 129).
 
 

2. Pasaulis – paradoksų buveinė. Nuo moralinių ligi politinių bei istorinių. Štai kad ir mes – gyvendami Europoj, geografiniame jos centre, turime į tą Europą veržtis. Šitiek laiko buvom nežinomi. Kaip koks juodas humoras – jaunas anglas, paklaustas, kas yra Lietuva, atsakęs, kad gal tai kokia kopūstų rūšis… Vieno ir dar jauno žmogaus nuomonė gal nieko nereiškia, bet visai į ją nekreipt dėmesio irgi negalim. Beje, panašių atsakymų yra tekę išgirst ir daugiau. Dvidešimtam amžiui einant į pabaigą.

Žinoma, elitiniai Europos sluoksniai – kitas reikalas.

Europa kaip Europa, ji persisotinusi visokių gėrių ir grožių, bet kokie reikalai mūsų gryčioje?

Ir prieš Mažvydą ir dainavom, ir šokom, pasakas sekėm, trumpom patarlėm išsakinėjom gilias mintis, kitų kraštų meistrai mums padėjo prisistatyti bažnyčių ir rūmų, bet kol nepasirodė spausdintas žodis, kol neišbėgo į baltąjį lauką juodos avelės, kultūros pilnatvės nebuvo.

Knygos, pirmiausia jos! Katekizmo prastais žodžiais pasaulio ir Europos mes nenustebinom, kur jau čia. Bet mes 1547 m. sausio 8-ąją privalome gerbti netgi labiau negu 1009-ųjų kovo 9 d. Tai dar viena gimimo data.

Arba vėl – tai jau kiek vėlesni laikai, bet vis tiek dar mūsų kultūros aušra. Štai Strazdelis, kai, sakykime, dabar mes, tik išleidę pirmąsias savo knygeles, tuoj lekiam į miestą, tuoj pas draugus ieškoti garbės, taigi Strazdelis ar jojo ant savo kuino, tą išsikinkęs iš plūgo, per tamsoj ir baudžiavoj paskandintus kaimus su savo Giesmėm svietiškom ir šventom, – va tik jūs pažiūrėkit, tik jūs pažiūrėkit, ką čia aš dabar surašiau! Viskas čia nauja – Ecce nova sunt omnia.

Nejojo. Bet kas čia pagaliau gali žinoti – linksmų plaučių, rodos, buvo šitas poetas, šitas kunigas samdinys.

J. W. Goethe tuo metu galynėjos su „Faustu“.

Bet kuklių mūsų literatūros relikvijų – dviejų, deja, smarkiai jau defektuotų „Giesmių“ egzempliorių – vieno Mažvydo, kito Universiteto bibliotekoje – tegul mums pavydi ir prancūzai, ir anglai, ir tie, kurių knygų lentynos lūžta nuo neįkainojamų foliantų bei manuskriptų.

Kai tik prisimenam tuos pageltusius mūsų lapelius, negalime nesuprasti – laimingi žmonės ir mes.

Tų lapelių šviesa neapšviečia Europos kultūros viršukalnių, bala nematė, bet kaip jaukiai, kaip drąsindami šviečia mums. Ir joks čia egoizmas, joks pasigyrimas.

Niekas neieško bėdų, nesiveržia nei į vargus ir rūpesčius. Bet kai negandos žmogų ištinka, jis tada ir pasirodo, kas esąs iš tikrųjų. Baudžiavos, padalijimai sovietmetis. Šis mums buvo ypatingas išbandymas. Kiek vidinės laisvės ir pajėgų mes turėjom. Juk ir tada tame „tautų draugystės“ lagery kūrėme europinio lygio literatūrą. Ne mano čia mintis, šitai teigia literatūrologai.

Ir štai nuo tada iki dabar toje literatūroje – akistata su rūsčiu gyvenimu, bet ir ramus humaniškumas, neleidžiantis pernelyg prasiveržti nuoskaudai bei kartėliui, o tuo labiau sentimentalizmui ar deklaracijai, pro ausis nepraėję krikščionybės priesakai, pagaliau ir tai, kas išgirsta ir iš stoikų, ir net iš epikūriečių.

Nepapirkti liudytojai liudijo ir tebeliudija apie savo nepakartojamą metą.

Taigi imkit ir skaitykit – imkit Aputį, Granauską, imkit Strielkūną, Kajoką, Gutauską, Šlepiką, Martinaitį, Gedą, Vaičiūnaitę, Marčėną, Juknaitę, Stankevičių...

O jei gražų ir teisingą žodį užgoš civilizacijos – tos didžiausios kultūros draugės – pramanai ir kaprizai, tai užgoš. Ne mūsų reikalas, Jonai, ar ne? Likimas?

Su likimu kaip ir su laiku tai nepasiginčysi. Tik nereikia likimo erzint prastom dainuškom.

Ir dar. Ar tik nereikėtų mums prisiminti, kad vos ne visi esame žemdirbių palikuonys. „Tu, mano žemdirbe dvasia“, – taria M. Martinaitis. O žemdirbys, taigi tasai kaimietis – žmogus kantrus ir darbštus, nesitaško ašarom. Bet svarbiausia – kaimo Jurgio tu neapgausi sakydamas: „Va tau naujas, gražus gražus drabužis, kurio nemato tik visiškas kvailys. Va!“ Gudrių siuvėjų dabar daug, ir Europoje, ir pas mus.

Ar Europos dvasia tebėra didinga? Ar didinga kaip kitados, ar priblėsusi, ar perdėm sumaterialėjusi, man sunku atsakyti. Tik visi mes ne viena ausim jau girdėjom apie Europos saulėlydį. Ar taip iš tikrųjų yra? Kažin. Bet kad ir kaip ten būtų, žinom visi – ji mūsų kultūros krikštamotė. Mes vis dar gerbiam krikštamotes. Net kartais ir pasiligojusias.

 

3. Konformizmas – nieko labai doro nereiškiantis žodis. Tu įeini į direktoriaus kabinetą su savo nuomone, išeini su jo. Įvyko draugiškas nuomonių pasikeitimas. Toks draugiškas, kad sunku ir apsakyti.

Vis dėlto šitą sąvoką reikėtų kiek diferencijuoti. Ar esi konformistas dėl savo kišenės, karjeros ar dėl kitų etikos požiūriu abejotinų dalykų, ar turi savo politiką? Politiką, kuri iš tavęs plėšte išplėšiama, išprovokuojama. Tau reikia išlikti, išlaukti.

Tiek metų žaidėm žaidimą, kuris mums buvo primestas. Būtume nežaidę, šiandien neminėtume ir Lietuvos tūkstantmečio.

Kaip gera badyti pirštais į konformistus šiandien.

Esu apie tai kalbėjęs, bet dabar imsiu ir pasikartosiu. Kartą sovietmečiu vienas žinomas mūsų poetas, tarsi papriekaištaudamas, kad niekas nenori rašyti tarybinių eilėraščių, Rašytojų klubo salėje gana garsiai šūktelėjo: „Tai ką? Kas mėš šitą mėšlą?!“ Ar sąmoningai, ar ne jam išsprūdo „mėšlas“. Na, tuomet pagalvojau – tavo šičia mėšlidė, tai tu ir mėžk. Bet dabar tai aš puikiai jį suprantu, dar daugiau – jam aš turiu būti dėkingas. Jis dirbo smirdantį darbą, kad nereikėtų smardintis man.

O Dainų šventės. Sovietmečiu jos vykdavo tomis dienomis, kai mes, kaip sakoma, būtume turėję sėdėti, apsirengę ašutinėmis, o galvas apsibarstę pelenais. Bet ne – mes dainavom ir šokom. Ir gerai darėm. Prisistatę „perkūnsargių“ – dainų apie komunizmą, partiją ir kt. – dainavom apie savo kraštą. „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“... Vilnius tomis dienomis ūždavo ir šlamėdavo – jis tada tikrai būdavo panašus į švarią Lietuvos sostinę. Nusikaltimų ir tų tomis dienomis įvykdavo mažiau.

Ir tos Dainų šventės dabar jau, žinoma, apsivaliusios, yra reikšmingas ir garbingas mūsų kultūros paveldas, reiškinys, kuris tikrai gali stebint Europą.

Štai prasideda dalyvių eisena nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu ir toliau į Vingio parką. Kol Katedros aikštė ištuštėja, praeina net dvi valandos Sic! Pats fiksavau. Vis pasižiūrėdamas, ar nestovi čia kur kokie užsienio turistai, ar nemato, kas čia dabar daros. Stovi.

 
Veizėk, sviete nusiminęs,
Kas ten šiaurėj atsitiko –
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.
 

Manau, kad to konformizmo, tos savotiškos melo atmainos, buvome paliesti visi. Be abejo, ne vienodai smarkiai – ne ant vienų visuomenės pakopų stovėjom. Tiesa, ta pati pasaka ir dabar.

Bet koks nors rigoristas, žiūrėk, tuoj išsižvejos iš „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ graiką Chrisipą: „...vienas melas nėra didesnis už kitą melą. Mat ir tas, kuris yra nuo Knobo už šimto stadijų, ir tas, kuris tėra už vieno stadijo, abu lygiai nėra Knobe.“ Gal nederėtų garbiems senovės žmonėms prieštarauti, bet taip norisi. Nagi ne lygiai, vis dėlto gal nelygiai.

Yra dar vienas konformistinis atspalviukas: „Cit, susiedai, nėr ko pykt – reikia tankiai susitikt...“

Ir dar yra sąžinė. Tik vieniems ji – paprastas gėdos dėl neteisingo ar negarbingo poelgio jausmas, o kiti mano, kad tai paties Dievo balsas žmoguje. Gėdą mes galim ištverti, ne pirmas kartas, bet kaip kitu atveju?

Štai plūsta baisinga antikultūra (ypač per audiovizualinius menus), kuri nė kiek negeresnė už polonizacijas, rusifikacijas, germanizacijas. Stovi baisingas monstras ir šypsos – o man tai naudinga!

Galiu save pagirti už susivaldymą, kad netrenkiu taburete ar dar kokiu sunkiu daiktu į televizorių, tą „durnadėžę“, o tik išjungiu, bet niekaip negaliu – už tylėjimą. Juk nieko nedarau, kad sustabdyčiau tą bjaurią chamizmo, cinizmo, vulgarizmo, smurto propagandos kloaką, beje, atplūstančią ir iš tos pusės, iš kur kadaise tekėjo mums saulė – iš Vakarų. Paprasčiausiai neišmanau, nuo ko čia dabar ir pradėti. Gal nenoriu būt panašus į žvirbliūkštį, kuris, siūdamas prieš atsigrūdantį buldozerį, čirškia – apdujėli, ar nežinai, kad žolėje pilna namų!..

Tai tokios tokelės.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)