tekstai.lt

Apie rašytojų drąsą ir laisvę keistis. 2008-ųjų knygos. Laimantas Jonušys, Solveiga Daugirdaitė, Valdemaras Kukulas

laimantas jonusys
laimantas jonusys
        Laimantas Jonušys

 

1. Tokio įvykio, kaip 2007 m. pabaigoje pasirodęs Andriaus Jakučiūno romanas „Tėvynė“, pernai gal ir nebuvo, bet turbūt įvykiu lietuvių prozoje galima laikyti lyg ir grįžimą prie „tikrų ir gerų romanų“. Visų pirma tai romanai su epiniu užmoju – Sigito Parulskio „Murmanti siena“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Nuo ankstyvos jaunystės man keistai ir įtartinai skambėdavo, pvz., tokia frazė: „Ten jis (tarkim, koks Thomas Mannas) rinko medžiagą savo būsimam romanui.“ Regis, medžiaga meno kūriniui turi plaukti iš sielos versmių, o ne iš archyvų ir bibliotekų. Nors ir dabar sakyčiau, kad dažniau man geriausią įspūdį padaro inspiracinio, o ne objektyvistinio postūmio literatūra, viskas nėra taip paprasta, ypač stambiojo žanro, romano, atveju. Tuo labiau, kad visada yra sveikintina literatūros įvairovė.

Pastaruosius du dešimtmečius lietuvių literatūroje ryškiai reiškėsi asmenine patirtimi grįsti prozos kūriniai, iš dalies konfesiniai, jų parašyta visokio lygio, bet taip pat ir labai gerų – nuo Jurgio Kunčino „Tūlos“ iki S. Parulskio „Trijų sekundžių dangaus“, jau nekalbant apie beletrizuotą eseistiką. Taip pat parašyta įdomių ne asmeniškos atverties, bet originalios vizijos kūrinių (R. Gavelio, R. Kasparavičiaus, L. Gutausko, H. Kunčiaus, M. Ivaškevičiaus, D. Kajoko), o realistinės linkmės proza, nors ir buvo rašoma, dažniausiai išeidavo blankoka. Ir štai dabar „Silva rerum“ stebina dar ir tuo, kad tai autorės literatūrinis debiutas, o romanas tiesiog profesionalus (tai, tiesa, nebūtinai aukščiausias kūrinio pagyrimas, bet čia jau būtų ilgesnė kalba). Vakaruose tokio pobūdžio istorinių romanų, giminės istorijų kuriama daug, pas mus tai jau buvo išėję iš mados.

Pagal šį kontekstą paminėtinas ir Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ – nors epinio užmojo čia nėra, bet yra panašus į tradicinį pasakojimas ir artumas kitam senam literatūros tipui – jausmų ugdymo, arba tapsmo, romanui. Be šių trijų romanų, prie geriausių metų prozos knygų (neišskirdamas iš visų šešių kurios nors vienos ir, aišku, nieko nenustebindamas) priskirčiau dar ir Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, Kęstučio Navako „Du lagaminus sniego“ ir Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikus“.

2, 4, 6. Euforinis, dažniausiai reklaminis triukšmas yra reiškinys, einantis pas mus iš Vakarų, bet didesnį intensyvumą, matyt, pasieks tik ateity. Nors yra pavyzdžių, ateinančių tiesiai iš užsienio, kai knyga pateikiama kaip karšta naujiena, kaip graibstytina naujovė. Imama karštligiškai skubėti – prieš kelerius metus viena mūsų leidykla gyrėsi, kad ispanų autoriaus Javiero Sierros romaną vertė iš rankraščio (Vakaruose tai kartais daroma) ir ši knyga pas mus išėjo anksčiau negu Amerikoje. Tada radijo laidoje sakiau, kad tikriausiai po dvejų metų tas romanas bus pamirštas ir pas mus, ir Amerikoje. Panašiai ir atsitiko, nors romanas nėra visai prastas, tikrai geresnis už „Da Vinčio kodą“ (regis, šio sėkmės įkvėptas). Šitaip skubant tarsi pripažįstama, kad knyga turės vienadienę vertę. Bet leidyklos yra pelno siekiančios įstaigos ir natūralu, kad jos tai daro.

Pas mus išeina gyva gausybė vertimų. 2007 m. Lietuvoje išleista apie 870 verstinės grožinės literatūros pavadinimų knygų (praėjusių metų duomenų nemačiau, bet turbūt jie panašūs) – skaičius stulbinantis, netgi turint galvoje, kad čia įtraukta ir vaikų literatūra, ir pakartoti leidimai. Paskaičius reklamines anotacijas tų knygų viršeliuose išeitų, kad didelė jų dalis yra šedevrai. Štai čia, žinoma, ir pasigendame aktyvesnio literatūros kritikų ar šiaip nepriklausomų vertintojų dėmesio. Veriasi mūsų kultūrinės spaudos trūkumai: parašyti recenziją – darbo daug, o atlygis simbolinis. Vis dėlto „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur paplitęs trumpų apžvalgų žanras daug ką sustato į savo vietas – ypač kai rašo išlavintą pajautą turintys mūsų rašytojai. Nelieka nepastebėti ir tylesni, sensacijos nežadantys romanai, kaip norvego Pero Pettersono „Vogti arklius“ – šio ir vertimas į lietuvių kalbą pelnytai įvertintas premija.

Taip, „auksinės literatūros ir bestselerių fondai nepaprastai išsipūtė, išpampo“. Neretai išsipučia (fiziškai) ir pačios knygos, o kartu ir jų kainos. Tai yra knygos-plytos, leidžiamos tiems, kurių pilna piniginė, bet tuščios lentynos. Šitaip išpūstas Iris Murdoch romanas „Juodasis princas“ (tikrai ne vienadienės, o išliekamosios vertės kūrinys) jau gruodžio mėnesį, kai dar nebuvo „drakonizuoti“ mokesčiai, kainavo 46 litus.

3. Dėl istorijos eksploatavimo jau užsiminiau pradžioje – manau, kad mūsų rašytojai galėtų daugiau įnikti į istoriją, to mes dar stokojame. Nors turime labai dramatiškų ir įdomių savo istorijos laikotarpių, bet romanistams čia dar daug galimybių pasireikšti. Išskirtiniais atvejais tai gali būti ir ne mūsų istorija – štai jau turime pirmą lietuvišką romaną iš senovės Romos istorijos, ir labai sėkmingą (A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“). O dabar pasirodė jau minėtas K. Sabaliauskaitės romanas iš XVII a. Lietuvos istorijos.

Biografinės ir autobiografinės knygos, kaip galima spręsti iš retų pavyzdžių, turi didelę paklausą, o pasiūla Lietuvoje dar menka. Žinoma, komercinis eksploatavimas čia turbūt bus neišvengiamas – žadinamas ne visada sveiko skaitytojų smalsumo. Manau, kad čia ateičiai „šviečiasi“ gana derlinga komercinė dirva leidėjams ir autoriams. Vakaruose ši tendencija jau darosi kiek iškreipta. Mes apie savo mirusių rašytojų asmeninį gyvenimą dar linkę kalbėti su veidmainiškais nutylėjimais (veidmainiškais todėl, kad tarpusavyje pasišnekame apie viską, o viešai ištariame tik pjedestalo vertus apibūdinimus), vis dar bandome palaikyti tikėjimą, kad talentingas autorius, menininkas gyvenime visada būna doras ir taurus. Vakaruose nukrypta į kitą kraštutinumą. Gerų rašytojų biografijos kartais skaitomos godžiau negu jų knygos. Apie minėtąją I. Murdoch po mirties pasirodė kelios biografijos (vienoje buvo teigiama, kad ji guldavo į lovą vos ne su kiekvienu pasitaikiusiu vyru), labai kandžių biografijų išleista ir apie kitus anglų rašytojus – Johną Fowlesą, Kingsley Amisą. Jos ne vieną paskatino pasidaryti išvadą, kad didieji talentai yra tokie pat žmonės kaip mes, tik blogesni.

5. Literatūrinė kūryba dabar nėra vien tik tam amatui, arba tai misijai oficialiai palaimintųjų užsiėmimas. Ir tai gerai, nes visada gali atsirasti netikėtų įdomių autorių, ateinančių į literatūros sodą iš visokių daržų, lankų ar kalnų. Savaime suprantama, plūsta ir niekalo iš visų pašalių. Vienas, gana margas, srautas yra komercinio apetito pažadintas – jis gana lengvai atpažįstamas.

Bet yra ir kitas, tarkim, klastingesnis srautas, nes jo skleidėjai kartais būna gana geranoriški ir kaip tik nusistatę prieš komercializavimą. Šio politizuoto, kairuoliško, anarchistinio srauto mes gana ilgai nematėme, nes turėjome tam atsparų barjerą – sovietinę literatūros ir apskritai meno vulgaraus ideologizavimo patirtį. Dabartinis jaunimas šio imuniteto kartais jau nebeturi, todėl gali lengvai pasiduoti agresyvioms geranoriškų teisuolių, isteriškų svieto lygintojų ir radikalių politikierių manipuliacijoms. Dailėje tas meno politizavimas jau matomas, nors nėra dominuojantis. Manau, tai netaps esmine problema, tačiau tokie „revoliucingi“ vertintojai, kaip Castor & Pollux bei visa ta negausi, bet triukšminga kompanija, yra prisiėmę įžūlaus meno politruko vaidmenį. 

 
 
 
solveiga daugirdaite
solveiga daugirdaite
Solveiga Daugirdaitė
 

1. Metų įvykių ne tiek mažai. Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ – visų pirma tuo, kad toji knyga išvis pasirodė. Tarybiniams laikams einant į pabaigą, pradėjau dirbti „Moksleivio“ žurnale, Danutė sėdėjo gretimame kabinete ir, atrodo, net buvo mano viršininkė (vadovavo kultūros skyriui ir turėjo vieną pavaldinę – mane). Pirmąją knygą jau buvo išleidusi, augo Justytė. Paskui daugiau ar mažiau, realiai ar virtualiai vis bendravom. Kiek mačiau, visus dvidešimt metų nedaužė galvos į sieną, kad „nesirašo“, sunkiai dirbo juodą ir nedėkingą darbą – redagavo sudėtingas knygas, vertė, buvo smalsi skaitytoja, kino žiūrovė... Net nežinau, kas mane labiau žavi – ši moteris ar jos kūryba, turbūt viskas kartu. Aplink labai daug noro „būti profesionaliais rašytojais“, leidyklų spaudimo „greičiau, greičiau“ aukų: nuovargis, kartojimasis, skuba. Rašytojų dalis daug laimėtų, jeigu sugebėtų kurį laiką pamiršt literatūrą, išeit pasėdėt ant atsarginių suolelio.

Dar džiaugiausi Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Vertinu šią debiutinę knygą ypač dėl gražios kalbos ir epochos pažinimo. K. Sabaliauskaitė yra autorė, rašanti ne „iš savęs“, o iš kultūros išmanymo, nors matau kai kur ir siužeto banalumą, ir dar visokių priekaištų galėčiau prilasioti, bet man šios knygos privalumai persveria trūkumus. Epochos, net visai nesenos, pažinimo klaidos man atima daug skaitymo malonumo. Man nepriimtina, kai žmonės neva realistiniuose kūriniuose net apie sovietmetį prikaišioja detalių, kurios išduoda buities nepažinimą. Tarkim, romanistas rašo, kad į mišrainę tarybiniais laikais dedami konservuoti kukurūzai (žirneliai buvo „deficitas“, o kukurūzų konservų išvis nebuvo), o romanistė dėsto, esą Mongolija buvo pirmoji šalis, iš vergovinės (turėtų būti – feodalinės) peršokusi į socialistinę santvarką, ir pateikia tai kaip sovietinį lozungą... Gal tuo ir patraukia Leonardo Gutausko „Daiktai“, kad daiktai turi istorijas, kurias pasakojant neklystama. Tiesa, kad ištęsta, kad sentimentalu, bet yra kažkas, kas šį romaną skaitant paliečia.

Esu Paulinos Pukytės skaitytoja, žaviuosi jos humoru, pastabumu, lakoniškumu. „Netikras zuikis“ man atrodo intelektuali bei sąmojinga esė ir „minidramų“ knyga.

Skaitydama pernykštes knygas, sau buvau susikūrusi „pusės knygos“ kriterijų: jeigu pusė paskaitoma, laikau knygą vykusia. Iš „pusinių“ populiariosios literatūros knygų minėčiau Andrės Eivaitės detektyvą „Naktis prekybos centre“ (paantraštė: „Įkaitų drama“). Būta gražiai parašytos dokumentikos (Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“), kartais erzino autorių egocentrizmas (nuo Laimos Sruoginytės „Lenino galvos ant padėklo“ iki Algimanto Baltakio „Gimiau pačiu laiku“). Minėčiau dar knygą apie Jurgą Ivanauskaitę „Jurga“: bent pusę jos perskaičiau su malonumu, ypač išskirčiau Audriaus Beinoriaus straipsnį, kuriame analizuojamas Jurgos santykis su budizmu ir Rytais.

Iš poezijos debiutantų knygų išskirčiau Gvido Latako rinkinį „Kol išsiris varniukai“. Asmeninėje bibliotekoje stengiuosi kuo mažiau visko laikyti, nes žinau, kaip bjauru tampyti knygas kraustantis. Juoba nežinau, ar jos bus įdomios mano vaikams. Ką skaityčiau savo malonumui, nemėginu spėlioti, nes dirbu Šiuolaikinės literatūros skyriuje ir viską, prie ko prisiliečiu, kaip karalius Midas verčiu privalomąja moksline produkcija ar bent jos kontekstais.

2. Atrodo. Bet „daug triukšmo dėl nieko“ yra senas reiškinys. Nereikia painioti leidyklų reklamos kampanijų su literatūriniu gyvenimu. Kaip triukšmingai knyga paleidžiama į rinką, priklauso nuo leidyklos vadybininkų. Žinoma, specialistai neturėtų prarasti sveikos nuovokos. Iš pastarųjų metų keistenybių minėčiau entuziazmą, kai buvo pristatyta Dalios Jazukevičiūtės „Anarchistės išpažintis“, kokios pakilios buvo recenzijos. Su kiekvienu nauju jos romanu entuziazmo mažėjo, mažėjo...

3. Norėčiau konkretesnio klausimo: kas tie „kai kurie“ išsisėmę autoriai? Gyvenam mažoj šaly, vieni kitus pažįstam ir esam susiję, bet ar dėl to turim kalbėt puse lūpų?

4. Pasitikėti negalima niekuo. Yra gerų vertėjų ir juos branginančių leidyklų, yra prastesnių. Taip pat – ir recenzentų. Kino pasaulyje pasitikiu Živilės Pipinytės skoniu, literatūros kritikoje tokių neprašaunančių pro šalį nežinau.

5. Rimtų priežasčių skambinti pavojaus varpais nematau. Panašūs procesai, jeigu gerai suprantu klausimą, Lietuvoje vyksta jau dvidešimt metų.

6. Tiesa, kad kritika silpnoka, nes nėra kas ją rimtai rašytų. Nepaveldėjom, anot Virginios Woolf, savo kambario ir 500 svarų per metus, turim užsidirbti kasdienę duoną – iš kritikos šiuo metu Lietuvoje nepragyvensi. Vis dėlto sąžinė nėra vienintelis svarbus dalykas vertinant kūrinius: jei žmogus sąžiningas, bet neturi skonio ar neišprusęs?

7. Literatūros procesui svarbūs ne tik didieji vardai. Nors S. Geda buvo labai gyvybingas autorius, sugebėdavęs pats save „dekonstruoti“, svarbiausios jo knygos, mano supratimu, parašytos jau senokai, jos veikia literatūrą nepriklausomai nuo to, gyvas autorius ar miręs. Lietuvoje yra puikių autorių, kurie tarsi nepastebimi, nes jokių skandalų – žmogiškų nei literatūrinių – nekelia.

Džiaugiuosi, kad populiarus aktorius Rolandas Kazlas atrado sau Vladą Šimkų. Gal ta proga ir dar kas jį prisimins. Šio poeto reikšmė nėra suprasta nei įvertinta.

 
 
 
valdemaras kukulas
valdemaras kukulas
Valdemaras Kukulas
 

Atrodo, mažne viską, ką apima „Metų“ klausimai, skaitei, kartais gal net ir daugiau, o kai reikia, neprisimeni nieko, vėl kniaubiesi į sąrašus, žiūri, kas ir kaip recenzuota, kas iš principo nutylėta, ir tai daugmaž viską pasako apie mūsų literatūros šiandieną: pačią literatūrą lyg ir turime, lyg ir neblogą, bet nėra rašytojų, kurių kūrybą nuolat sektume, kurių kūrinių lauktume ir kuriuos paprasčiausiai mylėtume. Yra kažkokia bendra masė, kurioje jau net tendencijų, pakraipų nebeįmanoma nusakyti, o tuo labiau – įvardyti. Visi tarsi išmokę gerai rašyti (postmodernizmo kriterijus: nėra tiesiog gerų poetų, yra terminas – pakankamai geras poetas), visi tarsi pakankamai geri rašytojai, bet apie kūrinio gyvybę, jo jėgą, sugestiją ir paveikumą jau seniai nebekalbame, nes tai būtų įžeidimas „pakankamai geram autoriui“. Ir kai klausiama apie atsirandančius gerus romanus, tegaliu atsakyti, kad, išskyrus R. Jakučiūno „Tėvynę“, tokių romanų aš neskaičiau. Jei turimi galvoje L. S. Černiauskaitės ir R. Šerelytės pakankamai gerai įvertinti romanai, nesiginčysiu, bet pasakysiu, kad juos sunku skaityti vien jau dėl kalbos: nebėra įgimto kalbos jausmo, todėl kalbos grožis, gal tiksliau būtų pasakyti – jos dekoras kuriamas dirbtinai, per jėgą, ir metafora, metaforiškas kalbėjimas skamba jau ne kaip originalios pasaulėmatos ženklas, o kaip prasto vertimo segmentai. Dėl siužetų, pasirinktos poetikos principų nesiginčysiu: tiesiog sveikinu, kad L. S. Černiauskaitė sumanė parašyti klasikinės sandaros kūrinį, o R. Šerelytė nuo šio siekio niekada ir nebuvo nutolusi. Kita vertus, nei siužetas, nei epinė kūrinio struktūra nieko negarantuoja: antai kaip uraganas į prozą įsiveržusi D. Jazukevičiūtė iš pradžių daug žadėjo ir kol rėmėsi savo asmenybės autentika, natūraliu poetinės kalbos tekėjimu ir savo charakterio intonacijomis, tol buvo įdomi ir intriguojanti („Anarchistės išpažintis“), o kai ėmėsi pasakojimo, siužeto, iškart „pasipjovė“ („Dviejų mėnulių baras“). Todėl šiame kontekste minėtinas pats netikėčiausias, iš kitokios erdvės atėjęs romanas – T. Četrausko „Dangiškasis kinematografas“. Daug kas sakys, kad tai ilgametės vertėjo patirties padiktuotas kūrinys, ir tai bus tiesa, bet užtat visi dirbtiniai, susigalvoti teksto kūrimo principai čia lieka formaliajame, struktūros lygmenyje, o kalba lieka nesuvaržyta, išlaisvinta. Šiaip jau su kalba geriausiai sutaria smulkiųjų žanrų kūrėjai – apsakymų knygos „Niekada nežinai“ autorė D. Kalinauskaitė ir eseistas K. Navakas („Du lagaminai sniego“). Įdomu, kad švari, autentiška kalba tarsi savaime atveria ir filosofinę potekstę, ir psichologinę gelmę, ir gal todėl kai kas D. Kalinauskaitės apsakymus vadina esė, o K. Navako esė novelėmis: ten, kur veriasi esmė, žanrinės skirtys ir atskirtys nieko nebereiškia.

Taigi vieną savo „literatūrinio gyvenimo įvykį“ jau paminėjau – tai A. Jakučiūno „Tėvynė“. Greta statyčiau dvi poezijos knygas – R. Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“ ir S. Stacevičiaus „Ne ėriukai nakty“. Abi jos turi gana panašią priešistorę: kad išleistų savo „Antspaudą“, R. Stankevičius turėjo parašyti kelias normalias – nei geras, nei blogas – knygas (dabar ir jis pats prisipažįsta, kad iki šiol rašė daugiausia remdamasis svetimais, tegu ir gerais pavyzdžiais), ir šlovė tiems, kurie jau jose sugebėjo įžvelgti šiandieninį poetą. Dar klaidesniais keliais į savo „Ėriukus“ ėjo S. Stacevičius: jis leido ne šiaip vidutines knygas – „Valstiečių laikraščio“ leidykla yra išleidusi tiesiog blogų jo knygų, autoriaus laimė, kad niekas neskubėjo jų nei pastebėti, nei recenzuoti. Galbūt ir dėl to, kad nebuvo kas numuša autoriui ūpo apskritai kurti, ir sulaukėme jo „Juodosios“, o dabar – „Ne ėriukai nakty“. Šalia šių dviejų originalių eilėraščių rinkinių į geriausiųjų, reikalingiausiųjų lentyną dėčiau pomirtinę R. Buroko rinktinę „(ne)gyvenimo fragmentai“ ir taip pat pomirtinę A. Ambraso eilėraščių, dramų, prisiminimų knygą „Žeme, nepalik mūsų“. Abi knygos kažkaip gražiai susiliečia, susišneka, versdamos bent apytikriai kalbėti apie neišsipildžiusią laisvų poetų nelaisvoje šalyje kartą ir besiformavusią, bet taip ir nesusiformavusią jos poetiką – kaip reta šviesią, gamtišką, grindžiamą vien išgyvenimo ir pasaulėmatos pustoniais, vos juntamais ir atpažįstamais vaizdiniais. Įdomu, kad šiaip jau lyg ir oficialiai saugiai gyvenęs A. Ambrasas sistemai galėjo būti daug pavojingesnis (todėl ir jo pirmoji knygelė buvo tokia plona, susitraukusi), negu visų ujamas ir persekiojamas R. Burokas, rašęs nieko neįžeidžiančius meilės ir gamtos eilėraščius. Dar įdomiau, kad vienas ano meto gyvenimo absurdą realizavo Koridoriaus teatro scenoje, o kitas absurdo dramą kūrė iš savo gyvenimo. Ir suvaidino ją iki galo. Kaip konceptualus paminklas šioms dviem pomirtinėms knygoms galėtų būti suvokta K. Subačiaus sudaryta anksti (iki keturiasdešimties metų) mirusių poetų antologija „Lyg įžanga į Reguiem“: niekada neįsivaizdavau, kad Lietuvoje yra tiek daug neišsipildžiusios, neparašytos poezijos ir kad J. Janonis, Z. Gėlė, E. Steponaitis ir V. Daunys sudaro tik menką jų dalį. Tai knyga, pribloškianti gal labiau ne tekstais, o visos mūsų poezijos likimiškumu, dramatiškos skirties nuojautomis ir išsipildymais.

Visa kita – jau fonas, ir nors nepritariu formuluotei, kad žinomiausieji mūsų autoriai „jau parašė, ką galėjo“ (kol poetas gyvas, niekada niekas nežino, ką jis parašys, pvz., ar kas tikėjosi, kad A. Žukauskas tik ir tepradės rašyti senatvėje), vis dėlto jie nieko ir nenustebino. Nepaliaujamai intonaciškai keičiasi Just. Marcinkevičius („Naktį užkluptas žaibo“), bet iš naujo peržiūrėdamas, ką jo knygoje pasižymėjau, ties kuo labiausiai suklusau, imu įtarti, kad ironiškėjančioje, groteskiškėjančioje jo poetinėje aplinkoje vis labiau pasiilgstu senojo Just. Marcinkevičiaus, jo šviesos, švaros ir tylios filosofinės gelmės (eil. „Sena obelis“). Mirties savaip nušviesta paskutinė A. Maldonio knyga „Už saulėlydžio“: tai eilėraščiai, skirti skaityti jokiu būdu ne jaunam ir jaunatviškai lengvabūdiškam skaitytojui ar kolegai (kaip, beje, ir Just. Marcinkevičiaus). Nebesuprantančiam elementarių, bet kertinių žodžių prasmės bei reikšmės, tuo labiau bus nesuprantama likimiška, himniška anų eilėraščių intonacija. Gerai, kad dvidešimto amžiaus lietuvių literatūros lobyno bibliotekoje pasirodė J. Degutytės rinktinė: ji dar labiau užmiršta, negu gyvi jos bendraamžiai ir bendražygiai (džiugu, kad ėmė rodytis jaunų autorių apie šią poetę straipsnių). Beje, savo estetiniais ir etiniais siekiais prie šios kartos poetinio salyno šlietųsi ir filosofo J. Balčiaus knyga „Ir kaip akmens tyla“, tik gaila, kad ją aptariant pirmiausia ir bus kalbama apie intencijas, siekius, tikslus. Tai tikrai tauri, plačiai aprėpianti poezija, gyva savo intonacijos autentiškumu, natūralumu, bet – nekreipianti jokio dėmesio į poetinę raišką, formą. Tauriausios, giliausios ištarmės rimuojamos kaip banaliausioje estradinėje dainoje.

Visada rizikinga rašyti apie apibrėžtą poezijos ar šiaip meno saviraidos laikotarpį, nes tuomet neišvengiamai svarbesni tampa tegu ir laikinesni, bet paveikesni, labiau emociškai motyvuoti kriterijai (naujumo, netikėtumo ir pan.). Todėl jei metų lyderiais išsirinkau R. Stankevičiaus ir S. Stacevičiaus rinkinius, tai dar nereiškia, kad blogas knygas išleido K. Navakas (rinktinė „Stalo sidabras“), G. Grajauskas („Eilėraščiai savo kailiu“), A. Marčėnas („Šokiai“). Tiesiog dabar G. Grajauskas kaupiasi tam, ką K. Navakas jau peršoko, t. y. rinktinei, ir būtų keista, jei, neužbaigęs vieno savo kūrybos etapo (o gal jis jo niekada ir neužbaigs), jis imtų esmingai keistis. Kita vertus, nesikeičiantis, gana monotoniškas poetas, savo poetiką jau įtvirtinęs skaitytojų sąmonėje ir pasąmonėje, neturėtų taip gausiai leisti knygų, kaip tai daro G. Grajauskas: eilėraščio matrica vis sparčiau dyla ne tik pačioje kūryboje, bet ir skaitytojo atmintyje. Tas pat pasakytina ir apie A. Marčėną: jau vien tai, kad knygą galima sudaryti nuosekliai pagal eilėraščių parašymo datas, kelia abejonių. Vadinasi, jokio vidinio konceptualumo čia ieškoti net neverta, nes jo ir nesiekta, nors šiaip – ko nereikalaujame iš eilėraščio, privalome reikalauti ir sulaukti iš eilėraščių knygos. Užtat kaip netikėtai išnyra J. Kalinauskas su savo vienuoliktąja knyga „Miego meistras“. Gal kad niekad niekas iš šio autoriaus nesitikėjo jokio racionalaus moralinio ar estetinio mosto, konceptualesnio gesto, dabar tiesiog nustebina knygos konceptualus nekonceptualumas ir vientisumas. Ir – ažūrinis eilėraščio vaizdinis piešinys. Tai esmingai nuo ankstesniųjų skirtinga knyga, ir gaila, kad ji mažai aptarta, beveik neįvardyta (tiesa, jau parašęs šį tekstą „Šiaurės Atėnuose“ perskaičiau puikų Just. Kubiliaus straipsnį apie tris vėlyvąsias J. Kalinausko poezijos knygas: įvardijama, kas tarsi ir neįvardijama, apibūdinama, kas sunkiai leidžiasi apibūdinamas). Meninio vaizdo efemeriškumu prie J. Kalinausko šlietųsi G. Bleizgio „Giedanti tuštumon kariuomenė“: tai „autoriaus nervais grojanti“ poezija ir jos kokybiniai apibūdinimai priklauso vien nuo skaitytojo pasitikėjimo autoriumi. Būna taip, kad nepasitikėjimas kultūrine autoriaus laikysena skaitytojo sąmonėje niekais paverčia net autentiškiausią, jautriausią poetinį tekstą. Norėtųsi beveik neminėti, apeiti A. Balbieriaus „Formų knygą“, bet jei turėsime galvoje, kad nenusisekusią knygą parašė šiaip jau neblogas poetas, toks paminėjimas bus gal ir atleistinas. Keista, kad įsipareigojimas (jau pačiame pavadinime) formai taip laužo, racionaliai „išlanksto“ net A. Balbieriui įprastus lyrinius gamtos eilėraščius. Nežinau, kam įsipareigojusi A. Žagrakalytė („Visa tiesa apie Alisą Meler“), bet nei poetinis žaismas, nei ironiškas kalbos fejerverkas norimo rezultato nepasiekia: knyga taip ir lieka tuščio žaidimo, tuščių spalvotų burbulų pūtimo scena. Tiesa, knygos pabaigoje įdėta kokia dešimtis intymių „asmeninių“ eilėraščių, atrodo, kaip tik nuo jų ir turėjo prasidėti knyga. Ir tęstis jų tonacija bei intonacijomis.

Kokie laimingi būtų praėjusių metų debiutantai, jei knyga „Heterų dainos“ poezijoje nebūtų debiutavusi šiaip jau ne debiutantė G. Kazlauskaitė! Galinga poetinė fantazija ir itin stiprus vidinis dramatizmo branduolys sukuria tobulą eilėraščio struktūrą, o vidinių įtampų ir kompleksų kupinas turinys kuria papildomas, ne vien estetines sugestijas. Tiesa, knygelė labai plona, ir kai antrame skyriuje aptinki kelis eilėraščius, kuriuos būtų galėjusi parašyti ir N. Miliauskaitė, ūmai suvoki, kad su šia knyga G. Kazlauskaitė kaip poetė galbūt ir baigiasi, kad galbūt ji paprasčiausiai dabar neturi eilėraščių, kuriais galėtų pakeisti anuos sekimus, ir toliau skaitysime jau vien G. Kazlauskaitės eseistiką, literatūros kritiką ir galbūt vėl prozą (autorė pirmiausia ir debiutavo apysakomis). Pagal potencijas nuo G. Kazlauskaitės galėjo neatsilikti ir M. Milašius-Montė (knyga „Lioj!“), bent jau iš periodikos buvau susidaręs visai kitokį šio poeto vaizdą, nei sutikau knygoje. Atrodo, sudarinėjant rinkinį bandyta eiti paprastėjimo, skaidrėjimo keliu, atsisakant sunkiasvorio mąslumo, komplikuotų lyrinių intonacijų, ir eita turbūt teisingai, bet patekta į kolektyvinio kalbėjimo zoną: taip, kaip M. Milašius-Montė, poetiškumą šiandien įsivaizduoja daug kas, tad ir rezultatas daugeliu atvejų būna panašus. Itin atidaus įsiklausymo laukia A. Riebždaitės eilėraščių rinkinys „Beribė“. Ne iš pirmo karto jis atsivėrė ir man, ilgai nesisekė rasti jos intonacijų rakto, bet kai suradau, patikėjau visais nereikšmingais, tarsi atsitiktiniais autorės potyriais, pastebėjimais, nes tai – vientisa, nedaloma. Pasidavus bendrai knygos sugestijai, nebe taip į akis krinta ir silpnesni eilėraščiai (sutelkti knygos viduryje). E. Ignatavičiaus knyga „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ intriguoja pirmiausia tuo, kad tai diplomato poezija (aliuzijos į J. Baltrušaičio, I. Šeiniaus, J. Savickio likimus). Be to, įdomu, kaip vaduojamasi iš klampaus „Svetimų“ liūno. Knyga įdomi, subtiliai niuansuota, bet – tik tiek. Man regis, tie eilėraščiai, išskaidyti nedidelėmis publikacijomis, skambėjo įtaigiau. Ir G. Latakas atrodė įdomesnis publikacijose, negu knygoje „Kol išsiris varniukas“. Jo eilėraščiuose daug rupios vaizdo faktūros (nebūtų dailininkas!), intonacija griežta, kartais tarsi net grasinanti (tai mūsų lyrikoje nauja), daug dėmesio skiriama formaliajai eilėraščio pusei. Bet paradoksalu: kol kas neįsivaizduoju, kad iš šių savitų eilėraščių būtų galima sukurti vientisą savitą poetinį pasaulį. Silpniausias tarp praėjusių metų debiutantų man pasirodė T. Taškauskas – jo knyga „Audrapaukščio monologas“ pernelyg racionali, pernelyg „padaryta“, pernelyg visų ir niekieno. Tiesa, kiekviename eilėraštyje sugalvojamas koks nors netikėtas minties posūkis, nelauktas metaforos „apvertimas“, bet fonas vis vien lieka nuobodus ir pilkas. Žodžiu, tai knyga apie nuobodulį, verčianti ir mane nuobodžiauti.

Tragiška poezijos vertimų padėtis. Įsivaizduoju, kaip užsienio autorių verčia jauna filologė, gerai išmananti kalbą, bet neturi jokių poetinio eiliavimo įgūdžių, – natūraliai išeina pavyzdinis pažodinis eilėraščio vertimas, kurį skaitant privaloma girdėti dar ir originalo balsą. Bet niekaip nesuprantu, kaip šiuo keliu nueina patys poetai, kuriems kalbos klausa yra tiesiog privaloma. Visa, ką iš klasikinio fondo išvertė S. Geda, teks kada nors versti iš naujo. Visa, ką išvertė J. Mečkauskas-Meškela, teks kada nors versti iš naujo. Bijau suklysti, tačiau įtariu, kad ir K. Platelio poezijos vertimų laukia toks likimas (bent jau E. Poundo – tai tikrai). Dabar skaitau J. Mečkausko-Meškelos verstą P. Eluard'o eilių tomelį ir stebiuosi: kas liko iš plastiško, itin subtilių intonacijų poeto! Verčiama semantika, žodžių reikšmės, bet ne prasmės, visiškai apleidžiant poetinę formą, o juk kaip tik joje dažnai ir slypi visa poezija. J. Mečkauskas-Meškela vertimus prigriozdina nesuskaičiuojamą galybę būdvardinių daiktavardžių, kurie su mūsų poezija itin sunkiai susišneka.

Dabar kelios pastabos dėl konkrečių anketos klausimų. Taip, knygų recenzavimą, literatūrologinę viso proceso refleksiją pakeitė pompastiški knygų pristatymai ir, baisiausia, patys autoriai dažnai šventai tiki tuo, kas per pristatymus apie juos bei jų knygas sakoma. Bet nieko nepadarysi: kritikų liko nedaug, knygas recenzuojančios mergaitės dar tik mokosi metodologijų taikymo gudrybių, tad apie aiškesnius estetinio vertinimo kriterijus šiandien net kalbėti drovu. Didieji dienraščiai neįsileidžia ne tik profesionalios kritikos, bet ir elementarios anotacijos, – o ir anksčiau tas anotacijas rašydavo patys leidyklų darbuotojai. Jiems reikia įvykio, o pristatymas – jau įvykis, ir bent šitaip kūrėjas patenka į populiariosios spaudos puslapius. Todėl menininkai, trokšdami savo knygų pristatymų, pasiduoda bufonadai, pramogų šou, klounadai ir pan. Kita vertus, čia galime įžvelgti ir kai kurių būsimo literatūrinio gyvenimo ženklų. Neatsitiktinai tas pats jau minėtas E. Ignatavičius stebisi, kad pas mus dar leidžiamos solidžios klasikų knygos, vyksta klasikiniai literatūros vakarai ir poezijos skaitymai. Vakarų Europoje jau seniai poezija gyva tiek, kiek ji įsilieja į muzikos, kino, teatro erdves, kiek virsta nauja medija, nauju performansu, ji reikalinga tik kaip fonas garsui, judesiui, spalvai. Per Poezijos pavasarius mes galime prisižiūrėti kaip tik taip savo kūrybą pristatančių svečių. Reklaminiai knygų pristatymų šou mus irgi pratina prie tokios ateities. Tuose pristatymuose kalbantys kritikai, kolegos suformavo absoliučiai naują literatūros kritikos žanrą, kurį pavadinčiau ritualinės kritikos vardu: gražių žodžių ir gražių apibūdinimų sekos, už kurias nereikia atsakyti ir po kuriomis nebūtina pasirašyti. Beje, šio žanro rudimentai jau smelkiasi ir į profesionaliąją kritiką. Tad ruoškimės – bent jau taip stoiškai, kaip savo „Pažadėtoje žemėje“ formuluoja Just. Marcinkevičius: nežinau kokia, bet dvidešimt pirmame amžiuje mūsų poezija bus kitokia. Dabar pamažu aiškėja, kad tas kitoniškumas bus susijęs su pramoga, atrakcija, reginiu. Skaudu šitai suvokti, nes taip bus palaidota pati meno esmė, bet ir literatūrą kuria tik žmogus. Deja, tik žmogus.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)