tekstai.lt

Apie rašytojų drąsą ir laisvę keistis. 2008-ųjų knygos. Aušra Jurgutienė, Jūratė Sprindytė

regimantas tamosaitis
regimantas tamosaitis

1. Pirmiausias, paprasčiausias ir konkrečiausias klausimas: kas jums praėjusiais metais tapo literatūrinio gyvenimo įvykiu? Atrodo, įsibėgėja proza, pagaliau atsiranda tikrų ir gerų romanų. Ar tokių randate? Ką perskaitėte tiesiog savo malonumui – ne dėl profesinės pareigos – ir pasilikote asmeninėje bibliotekoje bei patarėte perskaityti kaimynui?

2. Ar neatrodo, kad mūsų literatūriniame gyvenime dažnai būna „daug triukšmo dėl nieko“? Nauja knyga pristatoma kaip didžiausias įvykis, nelyg visų skaitančiųjų šventė, o po mėnesio kito ji taip pat lengvai ir neskausmingai pamirštama, nes ją užgožia dar naujesnės knygos pasirodymą lydinti euforija. Tas reiškinys, primenantis komercinį „new brand“ efektą, juk stiprėja? Visa tai būtų gerai, nes literatūros pasaulis darosi intensyvus, bet ar per šį triukšmą nepražiūrimi tylūs, tačiau išliekantys kūriniai, „gilių šulinių paslaptys“? Bet gal visas šis foninis triukšmas ir nesibaigiančios sensacijos yra puiki trąša tikrai literatūrai, geras „mėšlas“ tarpti subtilesniems kūrybiniams sumanymams? Juk labai gerai, kad yra kasmetinė knygų mugė, geriausios knygos rinkimai (nors juose išrenkami ne kūriniai, bet vardai), įvairios literatūrinės premijos?..

3. Man atrodo, kad kai kurie mūsų žinomi autoriai visiškai išsisėmė ir ima rašyti literatūrą ne iš savęs, ne nuo savęs, bet tiesiog perrašinėti istoriją, pasirinkdami pikantiškesnius ar komerciškai patrauklius tos istorijos puslapius. Kai kurie žymūs mūsų kultūros bei istorijos vardai tampa pelninga knygų rinkos preke. Beletrizuota istorija, biografijų eksploatavimas – ar tai visada sąžininga? 

4. Kuo brangesnės knygos, tuo didesnė baimė ima, kad būsi apgautas... Ar kelia pasitikėjimą mūsų autoriai ir ypač – vertimai? Atrodo, kad auksinės literatūros ir bestselerių fondai nepaprastai išsipūtė, išpampo. Taip pat ar galima pasitikėti mūsų literatūrine spauda? Kiek ji vis dar aktuali, įdomi ir nukreipianti skaitytoją teisinga linkme?

5. Greta tikros literatūros į knygų rinką mikliai iššoka visokios naujo tipo knygos, kurias rašo žurnalistai ir bet kurių kitų sričių veikėjai. Jų novatoriškumas, rašymo drąsa, nauja tematika (kultūros, sociologijos reiškinių perkėlimas į beletristiką), be abejo, džiugina – mūsų knygų pasaulis vis didesnis. Bet vėl – ar tai neužgožia svarbiausios literatūrinės arterijos? Ar tai nėra tik sensacijų troškulio patenkinimas, rašančiųjų reagavimas į vartotojiškos skaitančiųjų masės išaugimą? Kūrybos impulsu nūnai tampa ir paties rašančiojo psichikos problemos, įvairūs jo kompleksai, kurie tiesiogiai atsispaudžia tekste, nepaisydami jokių literatūrinių konvencijų ir niekaip neparodydami rašančiojo talento (apie jį šiandien mažiausiai kalbama). Randasi patologinės literatūros reiškinių, kurie, didžiai mano nuostabai, spaudoje taip pat sutinkami kaip kūrybinis laimėjimas, kaip unikali autoriaus saviraiška bei jo drąsa! Ant kokios bangos visa tai išplaukia? Koks čia reklamos vaidmuo? Ir ar nereiškia tai estetinių kriterijų erozijos? Be viso kito, mūsų literatūroje jaučiu įžūlumo antplūdį, kuris kyla ir su naujaisiais kūrybos reiškiniais, ir su kūrinių aptarimais – diskusijos pradeda panėšėti į anoniminių interneto žmogystų keliamą triukšmą. Ypač kai lietuvių literatūrą puola visokie entuziastingi „revoliucionieriai“, kurie patys nieko jai nesugeba duoti.

6. Kokia dabar yra kritika? Ar ji spėja srautui iš paskos? Aš pats, deja, imu nepasitikėti mūsų profesionalių kritikų geranoriškumu ir kompetencija – man yra tik keli vardai, kuriais galiu pasikliauti ir rimtai skaityti jų rašymus. Daugelio tekstai man atsiduoda arba akademine konjunktūra, arba rodo žmogišką ribotumą, „sprendimo galios“ silpnumą. Dar blogiau su jaunais recenzentais, kurių skubotais subjektyviais rašiniais užpildomi literatūrinės spaudos puslapiai. Pasitaiko ir tokių recenzijų, kur per visą „paklodę“ nepasakoma nė vienos konstruktyvios minties, nė jokio pagrįsto vertinimo. Pigiai moka, pigūs ir rašiniai. Kaip negali aklai pasitikėti prekybos centrų specialistais ar televizijos reklama, taip ir meno žinovais, nes jie gali būti suinteresuoti, arba tiesiog nekvalifikuoti. Ar literatūroje ir kritikoje sąžinės kriterijų laikote svarbiu?

7. Koks dabar yra mūsų poezijos pasaulis po Sigito Gedos? Kiek dar turėsime laukti panašaus masto talento, o gal jau mūsų lyrikos horizonte ryškėja, švinta nauja žvaigždė? Skaitydamas respublikiniam jaunųjų filologų konkursui pateiktą kūrybą (kasmet apie šimtą jaunų žmonių), turiu gerų nuojautų ir vilties. Visi kiti, atrodo, jau parašė, ką galėjo.  

 
 
Aušra Jurgutienė
 

1. Smagu, kad į pirmą paprastą klausimą šiais metais irgi nesunku paprastai ir konkrečiai atsakyti – literatūrinio gyvenimo įvykiu drąsiai pavadinčiau Danutės Kalinauskaitės knygą „Niekada nežinai“. Jau pats knygos pavadinimas skamba provokatyviai patraukliai, – ar mes optimistiškai galvosime apie vadinamosios žinių visuomenės laikus, ar pesimistiškai dūsausim apie šiuolaikinę krizę. Šia knyga dalijausi ir su savo intelektualiomis bičiulėmis, ir su giminaitėmis. Vadinasi, joje atspėta ir pasakyta kažkas labai svarbaus. D. Kalinauskaitės prozos pasakojimai taip stipriai išgyventi ir taip gerai apgalvoti, jog per akylai atrinktas konkrečias detales ir personažus labai autentiškai it kokiame romane veriasi visuminis posovietinės Lietuvos vaizdas. Kitas patrauklus dalykas, egzistenciniam gyvenimo myriop aprašymui surasta labai žmogiška, ironiškai ir vertybiškai angažuota pasakotojos intonacija, kuri savo atitraukto žvilgsnio blaivumu, oria laikysena (intelektualia introspekcija) primena Giedros Radvilavičiūtės prozą. Tokiai knygai parašyti, matyt, tik talento įdomiai pasakoti nepakanka, reikia dar kažkokio moralinio jausmo, atsakomybės, tikėjimo savo darbu. Tik tai gali rašytoją apsaugoti nuo totalaus komercinio slėgio, madų, reitingų ar premijų vaikymosi, pigaus pataikavimo skaitytojui. Nors komercinis vartotojiškumas nedaro išimčių jokiai humanitarinei veiklai (jei kasmet nekepsi knygų, nešmėžuosi žurnaluose ar televizijoje, tai išvis nebūsi), išlieka prasmingos ir tam tikros rašymo tylos pauzės, kurios leidžia rašančiam išsaugoti darbo rimtį ir susikaupimą, o jo skaitytojams susikurti stipresnę lūkesčio intrigą. Labai netoli šios knygos yra Kęstučio Navako, surimtėjusio, filosofiškesnio ir įdomesnio, „Du lagaminai sniego“. Labai stiprios naujos Aido Marčėno ir Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygos, Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Šėtono apžavai“, intriguojanti, žaismingai ironiškai (su Borato humoro intencija) kultūrų sąveikas tirianti Paulinos Pukytės knygutė „Netikras zuikis“. Galima būtų išvardyti dar bent dešimt gerų naujų lietuviškų knygų, bet juk reikia padėti ir tašką.

2. „Daug triukšmo dėl nieko“? Jūs ir klausiate, ir kartu atsakote, todėl belieka tik viskam pritarti. Tikrai literatūrinis gyvenimas, kaip ir tikrasis, deja, buvo ir bus netvarkingas, dažnai tenka nagus graužtis susižavėjus netikrais blizgučiais, pražiopsojus tylų tikrą daiktą. Tai jausdami literatūros žaidimo dalyviai instinktyviai, kad nepakriktų ir nebūtų sutraiškyti kultūrinių įvykių ir pramogų mėsmalėje, jungiasi į oficialias ir mažiau oficialias grupuotes, kad palaikytų vienas kitą. Kapitalizmas galiausiai į Lietuvą sugrįžo su laisvės džiaugsmu ir kančia. Vienas totalitarinės visuomenės pabaigos ženklų – leidyklų ir knygų gausa, kuri daugelį mano kolegų, pripratusių prie sovietinės leidybinės produkcijos griežtos apskaitos ir kontrolės, iš pradžių tiesiog nuoširdžiai piktindavo. Suprantu jų pasibjaurėjimą populiariosios literatūros estetiniu menkumu, bet tam aš visada turėjau savaip suregztą atsakymą: tegul rašo, kas tik nori, kad tik negertų ir nesižudytų.

O gausėjant leidybinei produkcijai, matyt, natūralu, kad juntama ir sustiprėjusi leidybinė reklama, ir konkurencija. Nematau nieko bloga, jei leidykla gerai dirba savo darbą, o keliamas reklamos triukšmas dėl knygų mano ausiai visada buvo malonesnis už visų kitų reklamų. Knygų mugėje non stop rengiami naujų knygų vieši pristatymai galbūt kai kam gali turėti maginės ar hipnozinės galios (iš seniau prisimenu, kaip mugėje it dievaitis buvo pristatinėjamas F. Beigbederis, sėkmingai komerciškai rašantis prancūzų autorius), bet asmeniškai aš tam darausi abejingesnė ir todėl neturiu susidariusi jokių konkretesnių įspūdžių. Tikrieji literatūrinio gyvenimo tvarkos sargybiniai tebėra viešai besireiškiantys rašytojai ir kritikai, kad ir kaip netobulai recenzuodami knygas, skirdami įvairias premijas ir sudarinėdami geriausių knygų sąrašus. Jei sugebėsime atviriau prisipažinti, kad mūsų geidžiama bei steigiama literatūriniame gyvenime tvarka negali išvengti kvailysčių ir imsimės dėl jų aktyviau diskutuoti, gal tai turės kokios didesnės naudos? Gal tada labiau pavyktų suprasti, kad jokios darnios ir ausiai malonios vienos nuomonės, vertinant literatūrą, nėra ir negali būti?

3. Apie literatūros ir istorijos ryšius. Išties šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitų šalių literatūrose yra sustiprėjęs dėmesys istoriniams pasakojimams ar žinomų istorinių pasakojimų perpasakojimų versijoms. Kai kas tai sieja su postmodernizmo tendencijomis ir aiškina remdamiesi švytuoklės principu – kaip perėjimą nuo sudėtingos estetinės modernios literatūros raiškos prie žmogiškai paprastesnės ir aktualesnės literatūros. Dėmesys vadinamajai kasdienybės istorijai, kai kiekvienas gali tapti savo giminės, gatvės, miestelio ar kaimelio istoriku ir kada daugelis narsiai imasi memuarų ar autobiografijos žanro rašymo, man atrodo patrauklus. Atminties istorijos, Europoje nuo XIX a. peržengusios dvaro vartus, jau seniai tapo apsišvietusios demokratinės visuomenės požymiu. Posovietinėje visuomenėje jos tarsi atrandamos iš naujo ir atlieka, be pažintinės, savotišką psichoterapinę funkciją. Žinoma, silpnesnės istorinės tematikos knygos neišvengia neskoningo rašančiojo susireikšminimo, praeities gražinimo ar pikantiškų faktelių rankiojimo dėl komercinės sėkmės. Vis dėlto Lietuvoje labai trūksta visapusiškai giliai kultūros asmenybę pristatančių monografijų ar memuarų, nes vis dar vyrauja paveldėta kultūrinių mitų ir simbolių kūrimo tendencija. Nuo bendro apie istorinės pakraipos literatūrą kalbėjimo pereinant prie konkretesnio, norėtųsi pažymėti kelias įsidėmėtinas knygas: Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“, Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės „Egziliantės užrašai“, „XX amžiaus žmogus: Aleksandro Štromo portretai“. Nenuostabu, kad iškart kaip paklausūs užsirekomendavo nauji istoriniai romanai: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ ir Sigito Parulskio „Murmanti siena“, abu išleido leidykla „Baltos lankos“, kuri demonstruoja gerą komercinę orientaciją ir labai aktyvią leidinių reklamą. Norisi pasidžiaugti tokiu gražiu Kristinos debiutu. Jos romanas apie baroko laikų Lietuvos gyvenimą su istoriškai gausia įdomia medžiaga tikrai vertas pagyrimo. Tačiau, mano nuomone, jis yra šiek tiek pergirtas, nes personažų charakteriai ir siužetas, sudarantys istorinio romano stuburą, yra blankoki. Bet jei pirmosios knygos sėkmė neapsuks autorei galvos, iš jos gal galima tikėtis įdomių istorinės tematikos knygų. S. Parulskio romanas „Murmanti siena“, kuriame per vienos šeimos trijų kartų atstovus aprašyta visa ilga dvidešimto šimtmečio Lietuvos istorija ir kuris turi stiprią simbolinę sienos įvaizdžio įkrovą, pasirodė kaip galingas projektas. Nors čia daug įdomių dalykų, dialogai ir personažai kur kas gyvesni nei Kristinos romane, bet knyga daro ne visai malonų, kaip minėjau, leidybinio projekto, skirto gal net labiau užsienio nei savai rinkai, įspūdį. Kritiškiau S. Parulskio naują romaną vertinti norėtųsi todėl, kad neabejoji jo talentu, o kiekvienas rašytojas jau pats turi spręsti savo rašymo prasmės klausimą. Jūsų kritiškus žodžius apie istorijos perrašinėjimą pačia blogiausia prasme, pasinaudodama Virginijaus Gasiliūno nuomone, galima būtų priskirti Užurkos istorinių romanų serijai.

4. Knygos, vydamosi europines kainas, brangsta, todėl nežinia, kas labiau mus apgaudinėja, ar jų, ar mūsų atlyginimų finansinė išraiška. Apie naujausius vertimus, kaip ir apie originalią literatūrą, nieko apibendrintai pasakyti nenorėčiau, juolab kad neturėjau laiko išsamiau su verstine literatūra susipažinti.

Galėčiau paminėti tik tuos kelis atsitiktinai perskaitytus vertimus, kuriuos norisi pavadinti skambesniu kultūrinio įvykio vardu: J. K. Hiusmanso „Atvirkščiai“, F. Nietzsche's „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, Nikos Kazandzakio „Paskutinis gundymas“, visad laukiu W. Gombrovicziaus ir J. L. Borgeso kūrybos vertimų, intriguojantys leidyklos „Kitos knygos“ vertimų leidiniai, tikriems literatūros gurmanams skirta LLTI senosios literatūros vertimų serija (Diktis Kretietis. „Apie Trojos karą“; Daretas Frygas. „Apie Trojos žlugimą“; Jokūbas Voraginietis. „Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“). Aišku, pasitaiko ir prastų, nepelnytai išliaupsintų prekių su blizgančiais arba, kaip Balys Sruoga rašė, „prostituciniais viršeliais“. Apskritai vertėjų bendruomenė visuomeniniu aktyvumu, intelektualumu, profesiniu reiklumu ir brandumu kelia didelių simpatijų.

Nežinau, ar jau taip būtina kuo nors, taip pat ir literatūrine spauda, labai pasitikėti ir ką nors kreipti teisinga linkme. Tai iš Apšvietos ateinantis kilnusis paprotys, kai buvo svarbu nurodyti neklystančius autoritetus, sektinus pavyzdžius ir apšviesti tamsią, ką tik iš baudžiavos išbridusią liaudį. Bet ar nesinorėtų socialinę ir kultūrinę atskirtį visuomenėje mažinti demokratiškesniais būdais? Nei per daug kvailinant, nei fetišizuojant skaitytoją? Todėl dabartinės literatūrinės spaudos egzistavimo faktą vertinu ramiai, kaip būtiną kultūrinio komunikavimo erdvę ir veidrodį, kur suplaukia įvairiausios nuomonės, – ir geros, ir piktinančios, ir prajuokinančios – bet visa tai ir yra viešo mūsų literatūrinio gyvenimo veidrodis. Blogiausia būna tada, kai literatūriniai leidiniai tampa nuobodūs. Iš kultūrinės spaudos, kuria nepasitikėdama pasitikiu, pasiimu man reikiamą informaciją ir įsidėmiu kai kuriuos tiek protingus, tiek kvailus vertinimus.

5. „Prekymetis, mugė mėgsta visa tai, kas marga ir pigu, ir prekymečio vyriausias pradas – kuo garsiau rėkti. Todėl prekymety vyriausias doros ir grožio kriterijus – skatikas“, – taip prieš devyniasdešimt metų literatūros žurnale „Skaitymai“ dėstė B. Sruoga. Pacitavau jį todėl, kad dažnai mūsų kalbos apie vartotojų visuomenę atrodo tokios, tarsi būtume ką tik iš medžio nulipę. Jau seniai ji egzistuoja kaip nepaneigiamas faktas, todėl klausimas tik vienas: kokį asmeninį santykį su ja aš nusistatau, o tų santykių ar vaidmenų, kaip savo teorijose įrodinėja sociologai, yra nelabai ir daug – pataikūno, mokytojo, tragiko, maištininko, ironiko, juokdario, esteto, atsiskyrėlio, aukos... Jūsų klausime taip pat girdžiu ne visai malonią tarsi gynybinę poziciją, kurią išprovokuoja alternatyvusis knygų skirstymas į „tikrąją literatūrą“ ir „visokio naujo tipo“, kurią išleidžia aktyvesni žurnalistai, o ypač žurnalistės. Būkime atlaidesni „visokio naujo tipo“ žurnalistų kūrybai jau vien dėl to, kad sovietmečiu finansiškai užtikrintas rašytojo profesionalo gyvenimas yra seniai pasibaigęs, ir nežinia, kada už kurio naujai iššokusio žurnalisto pečių gali sušmėžuoti Ernesto Hemingway'aus šešėlis. Išties žurnalistai geba rašyti socialiai angažuotą vadinamąją fakto, anksčiau sakėm, publicistinę, literatūrą, kuri visada buvo ir yra paklausi. Nežinau, ar „skaitytojų masės“ didinimą verta vadinti šios literatūros neigiamybe? Kritiškiau vertinti žurnalistinę literatūrą norėtųsi tada, kai socialinio aktualumo sąskaita paviršutiniškai, bet sensacingai pateikiami visuomenės skauduliai. Todėl joje tampa labai svarbi etinio jautrumo problema. Tačiau nesinorėtų kasti to pačio iš sovietmečio paveldėto griovio tarp socialiai angažuotos ir vadinamosios estetinės literatūros. Tokia priešprieša kelia labai daug įtarimų. Nes geroje literatūroje estetiškumas yra neatsiejamas nuo socialumo. Pastaruoju metu galima pastebėti tarsi madą – literatūroje ir literatūros kritikoje simuliuoti socialiniu aktualumu, neturint pakankamai nei įžvalgumo, nei drąsos visuomenei aktualias problemas iškelti ar ištirti. Kita vertus, pavojingas ir priešingas literatūros literatūriškumo, užsižaidimo poetizmų gražumynais pavojus. Kartais net stebiesi kai kuriais prozininkais, gebančiais labai gražiai, bet nuobodžiai rašyti. Kodėl jų klausa taip apkurtusi gyvenimo tikrovei?

O kūrybiniu impulsu tampančios rašančiųjų psichikos problemos, jei pasitikėtume psichoanalitikais, tikrai nėra tik dabartinės literatūros problemos (iš romantizmo perimtas ir A. Schopenhauerio išgarbintas bepročio genijaus kultas kaip priešprieša buržua praktiškumui nėra pasitraukęs iš kultūrinės pasąmonės). Svarbu, kaip rašančiajam pavyksta savas problemas sublimuoti ir kokius meninius pasakojimus ar eiles sukurti.

Estetinių kriterijų erozija – neišvengiamas faktas, nes literatūra ir gyvenimas kas minutę nežinia kur istorijos keliais ritasi, o kriterijai, it Gedimino stulpai, stovi vietoje. Galima tam nepritarti, šventai garbinant estetinius kriterijus ir aimanuoti nerandant jų verto meno. Bet gali ištikti ir kitas dalykas: atsiranda naujas menas, bet seni kriterijai jam netinka (apie tai daug ir įdomiai yra parašęs vokiečių fenomenologas W. Iseris, aptardamas XIX ir XX a. literatūros pokyčius). Tai gerai paliudija ir romano žanro istorija. Amerikiečių filosofas R. Rorty teigia dar rūsčiau tikroviškus, gal net pavojingus ir ne visai džiugius dalykus, kad tiesos mes teturime tiek, kiek sugebame jos įteigti. Panašiai galvojant, ir literatūros turime tiek, kiek ji sugeba save įteigti, kiek priverčia mus savimi patikėti? Vytautas Kavolis yra rašęs apie pliuralios (liberalios?) XX a. kultūros vaizdinį, reikalaujantį tolerancijos skirtingiems reiškiniams, kurios labai stokoja neseniai iš totalitarizmo išėjusios visuomenės. Akivaizdus nepakantumas kito nuomonei (iš čia ir atsirandantis vienų nesaikingas liaupsinimas, arba kitų kategoriškas atmetimas žaidimėlio taip ir ne forma) parodo, kad mūsų santykiuose vis dar pernelyg dominuoja emocinis pradas ir kad labai stokojame intelektualesnio analitinio vertinimo patirčių. Todėl ir mūsų kalboms apie literatūrą vis dar svarbesnė pseudodiktatūrinė estetiškai ir etiškai teisingos kūrybos direktyva. Ji atgraso savo klasicistiniu juoda–balta dualizmu, primityviu moralizavimu – tikru sovietinės mąstysenos paveldu. Kas vertinant svarbiau, – ar savais kriterijais griežtai sijojant nužudyti naujus svarbius reiškinius, ar, vertybiškai realiatyvistiškai nusi-dedant, palikti juos gyvus? Literatūros kritika sukelia nemažai pesimistinių nuotaikų, bet, man regis, svarbesnis tam yra ne aimanavimo, tačiau realaus darbo atsakas, juolab kai išeina tokios knygos kaip Aido Marčėno „Būtasis kartinis“ ar Laimanto Jonušio „Rūmas virš bedugnės“.

6. Mūsų dienų kritika? Tai toks sudėtingas klausimas, į kurį keliais žodžiais sunku atsakyti. Mes įpratę į kritiką žiūrėti kritiškai: arba kaip literatūros genijus aptarnaujantį, antraeilį, parazitinį žanrą, arba kaip į kokią ideologinę moralinę instanciją, diktatoriškai pakilusią virš visos literatūros (gal dėl tokio bjauraus įvaizdžio LLTI kasmet sudarinėjami geriausių knygų sąrašai sulaukia ne visai draugiškų komentarų internete?). Prie šių dviejų galime pridėti dabar vis labiau besiplečiančią, komerciniams interesams tarnaujančią reklaminę kritiką. Nė viena pozicija nėra patraukli. Visi ilgisi „normalios“ kritikos, kuriai rūpi ne pavyti ar pralenkti literatūrą, o partnerystės ir dialogo su kūryba santykis. Tik taip randasi gera kritika. Tačiau sąžiningam kritikui, be literatūrinio talento, reikalingos ir elementarios gyvenimo saugumą bei orumą garantuojančios sąlygos. Anksčiau kritikui gyventi trukdė ideologinė cenzūra, dabar reikalas paprastesnis: nei garbės, nei pinigų. Vis dar daugeliui labai sunku viešumoje sąžiningai kritiškai mąstyti ir laisvai vertinti, nes vis dar vertinamas Platono kaip draugo, o ne tiesos poreikis. Todėl ir lieka arba visagalė reklama, arba kritikos simuliacija, arba retos sąžiningos – bet kokios svarbios ir reikalingos! – jos apraiškos. Kartais net imi pagal sąmokslo teoriją įtarti, kad galbūt toks literatūros kritikos menkumas ir menkinimas kam nors yra naudingas? Kritikos kokybei gerinti reikalingos ne tuščios kalbos, bet labai konkretūs, jau seniai išsakyti ir visiems gerai žinomi veiksmai ir darbai. O sąžinė kritikai reikalinga kaip bet kokiam kitam žmogaus darbui – kūrybai, statybai, gydymui ir pan., jei tik jis nori savo pradėtą darbą gerai atlikti.

7. Po Sigito Gedos pasaulis nykesnis, savo kūryba jis nuolat kėlė klausimus, stebindavo, džiugindavo ir piktindavo, neleisdavo ramiai gyventi. Jis neatskiriamas nuo mano gyvenimo – su juo kaip filologijos studentė ir literatūros tyrėja subrendau, su Vytauto Kernagio įdainuota jo poezija užaugo mano vaikai. Jis suformavo labai platų estetinio lūkesčio horizontą, kurio fone vyksta šiuolaikinis naujausios literatūros suvokimas. Bet kiekvieno reikšmingo rašytojo išėjimas turėtų kelti ne rezignaciją, o įpareigoti mus geriau pažinti jo kūrybą ir didinti profesinės atsakomybės pojūtį. Kultūros, meno ir sociologijos institute birželį jau rengiama jo kūrybai skirta konferencija. Neabejoju, kad panaši konferencija bus surengta ir LLTI. Kadangi tenka dirbti ir su studentais, tarp kurių yra labai kūrybingų žmonių, ir ypač su tikrai įdomiais filologijos specialybės doktorantais bei doktorantėmis, apokaliptinių nuotaikų nejaučiu, tik atsakomybės skausmą.

 
 
 
Jūratė Sprindytė
 

Pirmiausia išvardysiu tas 2008 m. prozos knygas, kurios buvo įdomios, pastebimos, gan novatoriškos, sąlyginai kokybiškos ir žyminčios vienokią ar kitokią gairę konkretaus autoriaus kūryboj: Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, Sigito Parulskio „Murmanti siena“, Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“, Petro Dirgėlos „Jauno faraono vynuogynuose“, Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“, Leonardo Gutausko „Daiktai“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Liutauro Degėsio „Kitaip nei kitaip“. Gailiuosi neperskaičiusi Raimondo Kašausko „Laukimo“ ir Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavų“, jie turbūt papildytų sąrašą. Atskaitos taškas šiemet man buvo konkretaus pasakojimo tonacija: nenervinga, nepašaipi, neprasčiokiška, ne perdėm šmaikštaujanti ir orientacijos nepraradusio, nekompleksuoto pasakotojo laikysena. Tiesog labai normalus, ramus kalbėjimas, pagarba Kitam (tiek personažui, tiek skaitytojui), tolerancija, ramybė ir išmintis. Foną ar kontekstą šiems kūriniams sudarytų moterų romanai apie plaštakes ir pelenes (Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“, Anetos Anros „Katinas Temzėje“, Janinos Survilaitės „Vartai Nr. 3“, Irenos Buivydaitės „Padovanok man savaitgalį“) bei dar vienas kitas neišrankiai auditorijai skirtas prozos veikalėlis, kurį teko skaityti.

Šįkart nežadu „apdainuoti“ kiekvienos minėtos knygos ir, deja, nesugebėsiu svariai atsakyti į „Metų“ redakcijos klausimus. Jie taiklūs, turiningi ir net pernelyg išsamūs – formuluotėse iškart slypi atsakymai, kuriems tegali entuziastingai pritarti: taip, taip, taip! Konstatuojami literatūrinio lauko faktai neginčijamai teisingi. Esama situacija susiklostė labai logiškai. Baigę tarybines mokyklas dar prisimena kertinę tezę apie bazę ir antstatą (baziniai materialūs dalykai nulemia dvasinius). Juk tai ne tiek marksizmo, kiek materializmo kategorijos, ir dabar materija posovietinėje erdvėje yra lemianti jėga. Šiaip ar taip, kultūra sovietmečiu buvo antstato vietoje. Regis, nė nepastebėjome, kaip jau pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu kultūra persidislokavo į ekonomiką. O ekonomistų lozungas – žinom kainą, nežinom vertės. Ir dar jie žino reklamos, viešujų ryšių naudą. Visi „triukšmai dėl nieko“ keliami skatinant pardavimą, o ne rūpinantis literatūros turtėjimu, kokybe, originalumu, nacionaline specifika ar panašiais „mažmožiais“, kurie gal tik neštų nuostolius. Jo didenybė Interesas pamynė Vertybės garbę. Ir kitaip jau nebus. Gaila, kad vėl sulaukėme laikų, kai talentas – nebeegzistuojantis dydis kaip ir socrealizmo doktrinoje. Išmokęs rašyti žmogus įsivaizduoja galįs kurti. Pirmokė kolegės dukra, grįžusi iš šiųmetės mugės, ėmėsi rašyti knygą. Tėvai smagiai skatino šią kūrybiškumo kibirkštį, žadėdami visa tai atspausdinti kompiuteriu ir „publikuoti“ namudiniu variantu. Ne, ima verkti mažylė, noriu, kad išleistų „Alma littera“! Nežinau, kiek Skaitymo metų edukaciniai projektai padėjo žmonėms vėl atrasti knygas, tik akivaizdu, kad autorinės ambicijos buvo ir tebėra skatinamos ant kiekvieno kampo. Pranašingai rimavo Vladas Šimkus: „Ar maža gyvenimas temų pakišo? / Linkiu tik sėkmės / Ir kūrybinio šišo.“ Matau vienintelę menką išeitį – daug ir garsiai kalbėti apie geros literatūros statusą atitinkančius kūrinius ir jų autorius, juos išskirti iš rašliavos srauto dažnais citavimais ir premijomis (tai gana sėkmingai daroma, o premijuotus rašytojus pastebi ir platesnė publika) bei viešoje erdvėje formuoti vertybines nuostatas, kad gero lygio knygą skaityti yra prestižo reikalas.

Bet čia atsiranda kita bėda – visuomenė jau praranda „klasikinius“ skaitymo įgūdžius, skaitytojai nebesugeba adekvačiai suvokti teksto, ypač sudėtingesnio. Skaitoma gal ir ne visai mažai, bet kokie prioritetai? Ar nebus taip, kad Paulo Coelho Lietuvoje turi daugiau gerbėjų, nei visi lietuvių rašytojai kartu sudėjus? Ar kuris nors rašytojas bandė įsivaizduoti, kiek jis turi potencialių skaitytojų be savo artimųjų rato ir poros kritikų, na, dar kelių kraštiečių (jei prozos knygos veiksmas dislokuotas gimtinėje ir skaitytojas turi galimybę iššniukštinėti prototipus)? Ar knygos nerašomos į tuštumą? Supaprastinti tekstai, prisistatantys kaip literatūra, ima formuoti (gal jau ir suformavo) pigų jaunesnės kartos estetinį skonį ir negebėjimą įkirsti normalios meninės kokybės. Pasiremsiu vienu pavyzdžiu – daug dėmesio sulaukusia D. Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“, nes į ją esu geriausiai įnikusi, kiekvieną iš devynių apsakymų skaičiau keliskart (knyga išrinkta į skaitomiausių penketuką, gavo Rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijas, tad teko šiek tiek domėtis suvokėjų atsiliepimais žiniasklaidoje). Nustebino, kad D. Kalinauskaitės kūryba laikoma „depresyvia“, mat autorė daug rašo apie senatvę, ligas, negražų kūną, senų žmonių slaugą, mirtį. Bet kažkodėl išsprūsta, mano galva, svarbiausias dalykas: nelinksmas praradimų koncentratas yra tik tematizuojamas objektas, o juk esmė slypi pasakotojos santykyje su tuo objektu. Pasakojama su autorefleksiška ironija, distancija, be sentimento ir savigailos ir be jokių depresyvumo implikacijų. Iš visų praradimų išeinama sustiprėjus ir godžiai trokštant toliau siurbti gyvenimo syvus, pasaulis skleidžiasi kaip gundantis visavertiškai BŪTI, buvimo konstantą iškeliant aukščiau netekčių ir bet kokio TURĖTI. Praradimai moko nepateikti sąskaitų, nekaltinti, nezyzti, o matyti Dievo pasaulio grožį ir turtingumą, kuris egzistuoja pats savaime ir sau. Kai pasakotoja, lankydamasi Tunise, užčiuopia šiurkščios vilnos pledą, kandančios vilnos faktūra jai padvelkia vaikyste ir švysteli gelbstinti mintis: „Tu nieko nepraradai, nes šioje žemėje tau niekada niekas ir nepriklausė“ (p. 108). Praradimo pamoka steigia egzistencinę dimensiją (egzistencinę ne dėl ribinių situacijų), kurioje yra ir „namai po namų“, ir „laikas, kuris neturi laiko“. Ypatingas jos prozos reljefiškumas skleidžiamas per išradingai sumetaforintas empirines detales, bet kažkas – neatpažindamas metaforų – ima ir pavadina tai „smulkmeniškumu“ ir „buities vaizdeliais“. Kitas kritikas dūsauja, kad D. Kalinauskaitės knygoje per daug giminaičių, daiktų, faktūrų, nesvarbu, jog pasakotoja pabrėžia: jai pasaulis esąs „ne kontūrinis, o tūrinis“. Visos žolės ir daiktai čia turi konkrečius vardus ir istorijas, taip plečiasi pažinimas (septintokai LTV laidoje „Tūkstantmečio vaikai“ nesugeba atsakyti, koks lapas didesnis – varnalėšos ar gysločio, nors jų anatomijos ir fizikos žinios yra puikios). Tūriai dabar nepaklausūs, duokit plokštumėlių, paviršėlių, lakių lengvų brūkšnelių! Dar sugebama suvokti, apie KĄ pasakojama, bet KAIP – jau ne. Neišlavintas žvilgsnis labai daug ko nemato, konstatuoja L. Degėsys savo esė knygoje. Bet kas tą žvilgsnį lavina? Viename forume istorikė Ingė Lukšaitė skaitė pranešimą apie kultūros kaitos ir tęstinumo galimybes. Nors ji kalbėjo apie XVII amžių, universalus teorinis modelis tinka bet kuriems laikams. Įsiminė jos frazė, kad rimtoms ir pozityvioms permainoms kultūroje turi būti „intelektualinė parengtis“ arba, anot Arvydo Šliogerio, „kritinė masė“. Skurstame, lėkštėjame, banalėjame – tai ko galime tikėtis? Literatūroje nebevertinamas profesionalumas. Palengvintų variantų paklausa perša mintį, kad situaciją keičia ne tik rinkodaros mechanizmai, bet ir pokyčiai suvokėjų sąmonėje. Keisčiausia, kad prie literatūros susinimo prisideda net tokios institucijos kaip Kalbos inspekcija, varžydama rašytojų ir vertėjų laisvę – plokščias tekstas jai priimtinesnis už sodrų. Kas, jei ne rašytojas, dar gali savo noru likti vienu pagrindinių ir pasaulio, ir kalbos pilnatvės sergėtojų?

Jau kelerius metus pastebiu tendenciją, kad lietuvių prozoje grįžtama prie paprastesnio pasakojimo, linijinės laiko slinkties, siužetiškumo, dėmesio personažo charakteriams. Pirmiausia šaunanti į galvą priežastis – persisotinta gurmaniškais naratyvais (nuo psichologinių subtilybių iki patologinių ekscesų), pasiilgta „duonos ir vandens“, kažko jaukaus ir žmogiško. Tas procesas Vakaruose jau seniai įsibėgėjęs; pvz., kaip liudija britų romano žinovai, atgimsta neorealizmas, pasiilgstama mimezės, stabilumo, skaidrumo. Antai ir Lietuvoje vieno personažo romaną nuo 2003 m. puoselėja Romualdas Granauskas (jau parašė tris tokio žanrinio tipo kūrinius). L. S. Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ traktuotinas kaip bildungsromano modelis, kaip pozityvo ilgesys, savikūros pavyzdys, kuris jauniems žmonėms turi rūpėti. R. Šerelytės romane, savitai rekonstruojančiame sovietmetį, veikia trys personažai, tačiau jie kalba kaip vienas. Šiandien kritikui atrodo nebepadoru užsiminti apie tokį anachronizmą kaip pasakojimo technika. Daugelyje kūrinių medžiaga menkai struktūruojama (nes struktūra yra tvarka, kurią reikia išmanyti). Brandaus amžiaus skaitytojoms D. Jazukevičiūtė tiražuoja audringas vienos moters gyvenimo istorijas, skirtinguose kūriniuose varijuodama tik kūrinių anturažą, o kone dešimtimis debiutuojančios jaunos autorės propaguoja hedonistinį mergužėlių gyvenimo būdą serialo „Seksas ir miestas“ stiliumi (snobizmo viršūnė – „Katinas Temzėje“). Vieno personažo romaną sukonstruoti (ir perskaityti) lengviau nei panoraminį ar polifoninį, ir jam parašyti reikia mažiau sąnaudų. Autorius varžo įsipareigojimai leidykloms (nuo metų iki trejų), laisvo laiko stoka, nenoras ir (ar) negebėjimas studijuoti dokumentinės medžiagos, jei rašoma ne iš autentiškos patirties (juk tai elementariausia). Populiarėja šeimos ir giminės romanai. Lengvai tampama ir savo įvaizdžio (nebūtinai paties susikurto) įkaitu – į tradicinę epiką pasukęs S. Parulskis kone boikotuojamas kaip neva išdavęs skeptiškojo ironisto amplua. Jo buvusiems gerbėjams nesvarbu, kad šimtmečio Lietuvos paveiksle ieškoma universalesnio vaizdo. Sveikinu rašytojų drąsą ir laisvę keistis.

Šiuo metu įdomiausia skaityti memuarus ir kritikos veikalus, niekad nenusivili ten randamos informacijos kiekiais. A. Girdzijauskaitės „Atminties salos“ buvo ta knyga, kurią labiausiai norėjosi dovanoti, o D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ ir taip visi graibstyte graibstė. Nuo 2005 m. apsakymas ir novelė vis ryžtingiau atsikovoja pozicijas iš esė, kuri aiškiau diferencijuojasi į viešąsias problemas nagrinėjančią publicistiką (L. Degėsys), arba į grožinę literatūrą (K. Navakas).

Pastarųjų metų prozoje įžiūriu turbūt neišvengiamą tendenciją – paprastinant pasakojimą artėti prie popliteratūros standartų ir taip likti skaitomu rašytoju. Imu įtarti, kad tie standartai gali veikti jau ir nesąmoningai, taigi žengtas žingsnis į kompromisą su masine kultūra, kurios spaudimą išties sunku atlaikyti. Apmaudžiausia, kad per prastą literatūrą žmonių galvose įteisinami stereotipai – ir suprimityvinta meno samprata, ir riboti mentaliniai reikalavimai.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)

 

Skaityti toliau