tekstai.lt

Claudiu Komartin. Eilėraščiai

claudiu komartin
claudiu komartin
        Claudiu Komartinas – rumunų poetas, gimęs 1983 m. Bukarešte. Jo pirmoji poezijos knyga pelnė prestižiškiausias premijas už debiutą, o antroji buvo apdovanota Rumunijos akademijos Poezijos premija. Jis redagavo literatūros žurnalą „versus/m“ (2005–2007), šiuo metu dirba kaip vertėjas, verčia literatūrą iš prancūzų, italų ir švedų kalbų. C. Komartino poezija skelbta įvairiose tarptautinėse antologijose. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį.

 
 
 
Irina
 
Prisimenu mūrinį namą

ir ilgą alėją, ji leidosi kiemo pavėsiu,

kur dar nešienauta žolė rugpjūtį suželdavo

ligi pat kelių. Tai čia ir išvydau Irinos kūną,

išdrikusį tarp dagių, vabzdžių, buko šakų – ir pasaulis,

švelniai sulėtinęs eigą,
 

įsiliejo į jos krūtinės virpantį ritmą ligi

visiško užsimiršimo. Šypsena palaiminga.

Teberegiu atminty tos švelnios kulkšnies vaizdą (taip vos paraudusi

nuo sandalo dirželių)

ir tą baltą šlaunį, beveik dainuojančią,

suglumusią dėl vėjo, sušniokštusio netikėtai.

 
Dveji metai prabėgo nuo tolaik.
Ir vėl vasara, kaustantis metas,

užvaldęs visus judesius, net ir pačius paprasčiausius.

Jos kūnas subrendęs, ji užsiauginusi dar ilgesnius plaukus

(taip pasakyta man buvo) ir pašėlimą, na taip,

mano šėla jau numalšus, išsisklaidžius po šitiek daiktų ir žodžių.

 
Vyras esu išsiauklėjęs, vienas
vis dažniau pasvajojantis
apie mūrinį namą
ir ilgą alėją,

besileidžiančią pavėsinga ir šalta vietove,

negrįžtamai.
 
    
 
Black Butterfly
 

visai nebenoriu galvot apie žmones

jų meilę ir juodą drugelį
išskėtusį sparnus
ant paralyžiuoto gimnasto kaktos
 
išbūna ten ištisas dienas
švelnus jo akių žvilgsnis

suleidžia savo straubliuką į švelniausius audinius

ir džiaugiasi kaip vaikas
 
suleidžia straubliuką ir juokias
suleidžia straubliuką ir juokias
 
po svaiginančia saule.
 
Vertė Vladas Braziūnas
 
 
 
Juoda plaštakė
 
atsisakau galvoti apie žmones
jų meilė – plaštakė juoda
išskleidus sparnus
ant paralyžiuoto gimnasto kaktos
 
ten ji leidžia dienas
į akis švelniai žvelgdama

siurbtuku smeigdama į minkščiausius audinius

ir džiaugias savim kaip vaikas
 
įsmeigia siurbtuką ir juokias
įsmeigia siurbtuką ir juokias
 
apakinta saulės.
 
 
 
 
Rumunijos keistuolis
 
        Ki Young-In
 

lankiaus ten, kur žmonės darbuojasi net per miegus

pamilau geltonodę –

jai buvau tik keistuolis iš kito pasaulio:

poliglotas čigonas, kurio gerklinis balsas dudena

tamsoje vaiduokliško miesto,
su dešimt milijonų robotų.
 

kai nustojau maldaut šilumos ir supratimo,

pakėliau save nuo žemės it budistų legendoj

mano kūnas pakibo trumpam virš bedugnės

su neono šviesom ir regimaisiais kabeliais

 
ir visa akimirksniu sudegė
pavirto į pelenus akyse,
aptemdytose aistra ir beprotybe,

tarytum senoviškuos nebyliuos filmuos,

kur manekenai pamėgdžioja žmonių gestus ir įpročius.

 
Vertė Sonata Paliulytė
 
 
 
Dienoraštis
 

„ dabar mirtis pradėjo ne tik, kaip sakoma, sklandyti virš kiekvieno galvos, bet ir žvilgčioti į jų namus bei kambarius ir stebeilytis į veidus. Galėjai išgirsti, netgi prasilenkdamas gatvėse, kaip žmonės prašo Dievo malonės per Jėzų Kristų ir sako: „Esu vagis, esu svetimautojas“, „Esu žmogžudys“.

 
(Danielius Defoe. „Maro metų dienoraštis“)
 
1
 

slystu be garso pro žvilgsnių voratinklius

šalia manęs klupteli žmogus ir išlieja

espreso puodelį ant savo aksominio kostiumo

grakštūs judesiai tamsių automobilių signalai kaukiančios sirenos

kyla į balsų kalvą šiltame ore

skylėtame kaip rėtis nuo nesuskaičiuojamų veidų ir rankų

ištiestų link psalmės nepasiekiamos klausai

 
2
 

pamišę paukščiai nardo virš tavo pečių pravertais snapais

ištisi pulkai metas link laimę žadančio asfalto

ir tu kiekviename žingsnyje išgirsti kažką naujo

visi kalba skubėdami prakaituoja veidai perkreipti įsiūčio

žeria be perstojo žodžius į liepsna tvoskiančias krosnis

tarsi dirbtų su didingu tekstu tarsi didžiulio lokomotyvo katile

nuolat gaustų suspausta materija
 
3
 

bėgi apsuptas tūkstančio alkanų burnų kauksmo

susirietęs tarsi popierius gatvės liepsnoje

netrukus vieną iš mūsų sutraiškys

liks kaulai kremzlės ir mėsos rėžiai

mes slinksime toliau tirtantys išsekę pusgyviai

kai televizijos galvos praneš kad nėra jokių blogų naujienų

įgudęs operatorius filmuos šunis išgąsdintus reginių

ištisas rujas prašančias budelio pasigailėti

kai šis malonės kirviu skros išretėjusį orą

sijodamas sudegusius veidus ir rankas

 
 
 
***
 

Kas raitos skausmuos labiau už tave?

Kas kenčia,
kas savo mirties valandą

yra aklesnis, išdidesnis, labiau pamišęs?

Pragaištis darbuojas tavo kauluos ir nėra būtybės po saule,

kuri išgelbėtų tave.
 

Aprimus kosuliui riaugsi ir bezdi pasimėgaudamas, galbūt

manai, kad šitaip tavo kūnas atsikrato ligos

ir tolsta nuo mirties.

Ar yra kas visą gyvenimą save mylėjęs labiau

negu tu, tėt?

Mūsų sielvartas palaiko tavo gyvastį.

 

Kai buvai ten, kur niekas negalėjo surasti, mylėjau tave. Šešias dienas

tavęs ieškojo Faleštyje, Glincenyje ir Jegorovcoje,

kol aptiko kažkur griovyje.

Septintąją, kai tave pargabeno, buvai jau beveik išsiblaivęs.

Keikei mus ir mušei Olgą, kuriai tau nesant suėjo ketveri –

visa mano meilė subyrėjo ir nuėjo vėjais.

 

Dabar jauti, kaip linksmai plaučiuose šoka mirties lerva.

Bet vis užklumpu tave berūkantį, kai pasijunti geriau,

o aitrus tavo kūno skleidžiamas
skreplių, pūlių ir deguto kvapas
man tėra liūdesio ir lėto
dūlėjimo aromatas.
 

Vertė Eugenijus Ališanka

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)