tekstai.lt

Nijolė Kepenienė. Stiklas. Novelės

nijole kepeniene
nijole kepeniene
        Išminties prilesę paukščiai

 

Pasauly viskas yra surizgę, sumazgyta dūmų virvelėmis ir vėjų kilpelėmis. Štai mano močiutė Eugenija yra uogienių karalienė, ji stovi prie viryklės ir karaliauja, o baltame emaliuotame puode tyliai pukši bruknių su kriaušėm uogienė, žaismingai sproginėja saldūs burbuliukai, šnabždėdami geranoriškus palinkėjimus, nuo kurių nedidelis mūsų butelis virsta šventykla, pačia svarbiausia Žemėje vieta, iš kurios užkeikimai ir palinkėjimai, ir planai, net jų sprendimo būdai, priemonės bei taisyklės, net šių išimtys saldžiom uogienės garų kilpelėm vinguriuoja pro langą ir užtvindo kiemą, gatvę, miestą ir jo sodus, ir...

Bet taip būdavo anksčiau: močiutė karaliaudavo prie viryklės, senelis eidavo į darbą – į muziejų, kur klasifikuodavo daiktus pagal jų svarbą, mama, et, jai dažniausiai skaudėdavo gražią galvelę, o aš... man tiesiog būdavo leista būti silpno proto berneliu. Aš tyrinėdavau mūsų namus, tuos du kambarėlius, – vienas pailgas, ten sofa, du foteliai ir televizorius, pernelyg reiklus ir diktuojantis žaidimo taisykles, dažniausiai mes jį išjungdavom dar neįsismarkavus, į dar nespėjusį pagauti liepiamosios nuosakos intonacijų, išjungdavom ir nunirdavom kiekvienas į savo minčių klampynėlį; antras kambarys, kone kvadratinis, priklausė močiutei, seneliui ir promočiutei, ten jie bardavosi taip turiningai ir išraiškingai, kad jokie televizijos serialai, jokie koncertai ir vienaip ar kitaip imituojama realybė nepasiekdavo senukų barnių lygio. Iš tų barnių aš sužinojau, jog mes gyvename Saulės sistemoje, jog Žemė apvali, jog magminės, nuosėdinės ir metamorfinės uolienos tapačios kitų planetų uolienoms, jog pasaulinis vandenynas – uždara sistema, kurios nesusivienijusios pasaulio tautos nesugeba valdyti, et, viską viską, ką žinau apie žemynus ir vandenynus, apie šalis ir politinę planetos padėtį, viską, ką nutuokiu apie moralines nuostatas ir religinius prietarus, sužinojau iš senelių barnių, jie formavo mano literatūrinį, meninį, netgi, drįsčiau teigti, seksualinį skonį. Bet ką aš čia paistau?! Seksualinis skonis. Tokio nėra ir negali būti, nes seksas yra vaisius, egzotiškas, čepsėjo senelis; na jau ne, bet kuris obuolys labiau egzotiškas nei karščiausias seksas, atčepsėjo promočiutė. Aš šventai tikėjau seneliais ir jų barniais, todėl man ir į galvą nebūtų atėję, kad sekso apibūdinimą derėtų vertinti kiek kitaip nei, tarkim, visatos apibrėžimą ar kokios nors estetinės teorijos apibūdinimą. Seksas yra seksas, vaisius, ir tiek, kiek aštroko skonio, tiesa, gal net kiek nuodingas, nesubrendusiems organizmams nerekomenduotinas. Taip ir pasakiau mamai, ji juokėsi, pavadino mane kvaileliu, paskui užkliuvo už kilimo kilpos, pargriuvo ir užmigo – apgirtus ir geibi, tarsi neprinokęs sekso vaisius. Mano mama. Galėjau žiūrėti į ją valandų valandas, dienų dienas, savaites ir mėnesius, ir metus, ir man niekada nepabosdavo. Gyvenau Rojuj, minkštų, kartais gal kiek nekoordinuotų mamos rankų glostomas, turiningų močiutės ir senelio barnių mokomas. Rojus yra Rojus. Rojus priklauso kvailiams. Šią išmintį taip pat močiutė man pasakė.

Tais užčiūčiuotais Rojaus metais Prudencija man parodė stebuklą plonyčiu piršteliu, ak, mačiau visas jo rieveles, vis mažėjančiais apskritimais besisukančias esminio taško link, ir aš supratau, kad vien tas įstabusis Prudencijos pirštelio piešinys įrodo dieviškojo plano buvimą – kito tokio pirštelio niekur nėra. Po trejų, gal penkerių metų buvau priblokštas, kai išsiaiškinau, jog dieviškojo atspaudo visiškas savitumas padeda kriminalistams susekti nusikaltėlį. Visi nusikaltėliai ir jų aukos suklasifikuoti pagal tą dieviškąjį atspaudą. Dievo dovana išniekinta. Tąsyk verkiau ir norėjau nusikapoti pirštus, tam netgi nugvelbiau nuo stalo didįjį peilį, kuriuo močiutė Eugenija pjaustydavo mėsą, paskui peilį sąmoningai pamečiau, visada viską pametu sąmoningai, netgi sąmoningai užmirštu pametęs, manau, šitaip elgiasi visi, tik neprisipažįsta, močiutė, kelias dienas paieškojusi peilio, nusipirko naują, šįsyk ne tokį didelį ir, manyčiau, prastesnės kokybės, išties, kam mėtyti pinigus daiktams, kurie vis tiek dingsta, bet grįžkime prie penkiametės Prudencijos pirštelio, krapštančio lietaus sudrėkintą, šunų pripėduotą žemę prie jazmino, sprogdinančio pirmus tą pavasarį pumpurus. Žemė mūsų kieme buvo nederlinga, atmiešta smilčių kruopelytėm, šiugždančiom apie tikrąjį buvimą be įsipareigojimų penėti ir sotinti, smiltys visada tokios, kai pirmą sykį nuėjau į paplūdimį, vis tyliai jų atsiprašinėjau, kad trikdau jų malonią ramybę, bet jos į mane nekreipė jokio dėmesio, net jei išrausdavau duobę, joje atsiguldavau ir užsikasdavau, net jei pastatydavau smėlio pilį, aš jų nesutrikdydavau, jos tarsi žinojo, kad pilys subyrės ir nėr ko jomis stebėtis, įdomus tik laikinumas, grynas, šiugždantis ir beprotiškai linksmas.

Beprotiškai linksmas. Ir man šie žodžiai taikomi. Dažnai. Dažniausiai – manęs gailintis. Būna – manim stebintis.

Stovėjau ir žiūrėjau. Beprotiškai linksmas.

Taigi Prudencija prakrapštė žemės luobelę, rausvu nagu įsirausė gilėliau, paskui...

Paskui atsivėrė Žemės akis. Žemė žiūrėjo į mane graudžiai suplotu gelsvu našlaitėlės žiedu. Žiūrėjo pro stiklinį pensnė. Žiūrėjo įžūliai ir kažkaip nepritariamai.

Kodėl?

Kodėl ir už ką Žemė mane smerkia? – susimąsčiau sukdamas akis į šoną. Nepakeliamai sunku stebeilyti į Žemės akį. Ima rodytis, kad, praplėšęs tabu sluoksnį, priartėji prie pačios didžiausios paslapties ir tuoj sužinosi, kodėl Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš Rojaus. Visose tose pasakose apie debesyse skendinčią Pažadėtąją Žemę nėra nė krislelio tiesos. Dievas negano debesėlių po dangaus lankas. Jis nieko apie mus nežino, nes pačiose Žemės įsčiose dirba kūriku. Ir ne tik kūriku dirba. Dievas dar ir galvoja. Ne apie mane, ne apie mamą ir ne apie močiutę su seneliu, netgi ne apie prosenelę ir ne apie Prudenciją. Apie mus galvoti jis neturi laiko. Be to, mes asmeniškai nepažįstami.

Dievas galvoja apie tai, kad štai jei gautų atostogų, nė nežinotų, ką per jas veikti.

Taigi Dievas nesiliauja kūrenęs krosnies.

Nesiliauja spoksojęs į mane.

Dabar jis pažįsta mane asmeniškai.

Kokia graudi ironija – jis atmerkė akį, kad susipažintų su savo ganytiniu. Turėjo pamatyti geriausią žmogų, tačiau išvydo mane. Dievo kvailelį.

– Aš nevertas! – šaukdamas parklupau.

– Kvailuti, tai tik SEKRETAS, – paaiškino Prudencija ir padėjo man atsistoti.

– Tik sekretas... Žodis truputį džeržgia, bet šiaip – skambus.

– Na gerai, PASLAPTUKAS, – suirzo Prudencija. – Bet nebūk toks.

Ir ji paėmė mane už rankos, kad aš, stovėdamas priešais Dievo akį, nebijočiau.

Dabar stovėjom dviese.

Nė neabejoju, kad tąsyk Dievo akis matė ir močiutę, tupinėjančią prie viryklės, ir senelį, rūšiuojantį muziejaus vertybes, ir girtą mano mamą, trokštančią nežinia ką pamiršti, nežinia ką rasti.

– Ji geria iš meilės TAU, – pasakiau įžūliai spindinčiai akiai ir nustebau, kad tai – šventa tiesa.

O aš iš meilės Prudencijai susirinkčiau visus proto trupinius, savo ir kitų, svetimų, jei tik žinočiau, kad tai nėra vagystė, – juk tas krosnių kūrikas kažkada kažkam yra paliepęs: nevok.

Tačiau išminties trupiniai nepavagiami. Jais lesinami paukščiai, ir tiek.

 
 
 
Ropinukės ir laiko baidyklės
 

Mano mama gerdavo viena. Kartais, sniaukrojančiu balsu traukdama kokią metalinę baladę, ji laistydavo močiutės alijošius, išsikėtojusius su savo sveikos gyvensenos filosofija į visas puses, manau, močiutė jų tiek daug augino, kad šie kažkokiu paslaptingu būdu auklėtų jos dukrą, pati šiai niekada nepriekaištaudavo, orumas neleido, bet ką aš, kiemo, ne, mokyklos, gal net miesto kvailelis, išmanau apie orumą. Nors ne, miesto kvailelis – jau solidu, net šiek tiek oru. Taigi pirmą stiklą, mažytę, visiškai mažutytę senovinę taurelę, kuri veikiausiai net ne alkoholiui, o vaistams gerti buvo skirta, mama pakeldavo prieš šviesą – nothing else matters, – tik paskui gurkšteldavo vyšnių trauktinės ir taurelę apvarvėjusiais kraštais pastatydavo į vietą, į siaurutę nišą už trečio alijošiaus. Na štai, taurelė tuščia, liūdna ir susigėdus, bet viltingai drumzlina – rytoj ir vėl bus nothing else, ir vėl ji bus pilna. Stebuklas. Niekada nebandžiau išsiaiškinti, kas taurelę pripila, nes tikiu, kad stebuklui turime palikti laisvės ir laiko, kitaip jis neįvyks.

Kad ir mano mama. Manau, ji neturi stuburo. Ne perkeltine ar kokia nors poetine prasme. Ji tarytum nulipdyta iš plastilino, jokio nugarkaulio man niekada nepavyko įžiūrėti, nors kartą ji net paprašė mane nusegti liemenėlę, ir ką gi – per patį nugaros vidurį – griovelis, įduba, jokio nugarkaulio, man net keista, kad esu jos sūnus – visi taip sako, – mano kaulai taigi styro atsikišę, gali mokytis ne tik žmogaus anatomijos, bet ir kaulų sandaros, o ji...

Ji juda kaip ėjikė, sumaniusi paįvairinti žingsnį naujais judesiais. Krypt krypt, nė akimirką nesustoja tiesi, vis sukiojasi, aptakiais rankų mostais pila vandenį ant pasipūtusių alijošių, krypt krypt, maukt, ir antras stiklas – menzūrėlė, pažymėta keliom padalom, – tuojau atsiduria prie jos lūpų, šį sykį skystis žalias, žinau, kvepia mėtom. Ji išsiriesdama pasisuka, ir menzūrėlė užsiglaudžia už alijošiaus vaikučio, dar nespėjusio prisisiurbti žemiškosios puikybės.

Kurį laiką mama žiūri pro langą. Žinau, jos mintyse vyksta kova, bet rankos tiesiog nejučia slysteli už septinto alijošiaus, anemiškai atsišliejusio į lango stiklą, ten pūpso artipilnė ropinukė, užkimšta stikliniu kamšteliu. Šis man kelia didžiausią nerimą, stiklas prie stiklo nepriglunda, tarp kamštelio ir kaklelio lieka tarpas, labai siauras, lašas neišvarvėtų, bet garas, kvaitulingai drumsčiantis ir protą, veržiasi pro tuos plyšelius, kutena šnerves vos juntamu begėdystės tvaiku.

Šįsyk mama atsilaiko. Ropinukė lieka kur buvus, ir anemiškasis alijošius tįsteli aukštyn, jis visomis skaidulomis gerbia šeimininkės orumą.

Mama apsiauna aukštakulnius ir išeina. Ji dirba. Pozuotoja.

Esu laisva menininkė, mėgsta sakyti mano mama.

Cha cha. Net aš savo menku proteliu suvokiu, kad tas jos darbas ir menas bendra teturi tiek, kiek stiklas su smiltimis, iš kurių yra padarytas.

Baisiausiai nustebau, kai sužinojau, jog stiklas gaminamas iš smėlio, iš tų pabirų nederlingų žemės kruopų, gražiai byrančių pro tarpupirščius. Tie aštrūs kristaliukai prilimpa prie padų, įsigraužia į visas odos rieveles tarytum saldus cukraus padažas. Beviltiškas padažas. Užtenka palaižyti smėlį.

Tarpdury paskutinįsyk suskambėdavo nothing else, ir mama iškaukšėdavo į tą savo stiklinį smėlio saldumo darbą.

Paslapčia ją išlydėdavau. Kartais dėl to vėluodavau į pamokas, meluodavau, kad man tereikia į antrą ar trečią pamoką, turėdavau į jas eiti, juk niekas man nesuteikė kokių nors ypatingų išimčių, neišdavė vilko, šeško ar kirstuko balto bilietėlio. Apsimesdavau, kad kuičiuosi savo kambaryje, iš tiesų klausydavausi, ar mama jau eina, ar neskimbčioja ropinukė į molinį anemiškojo alijošiaus vazoną.

Ji žingsniuoja stikliniu šaligatviu, kurio sudėtis, kai pagalvoji, labai mažai tesiskiria nuo ropinukės ar bažnyčios vitražų – net graudu. Iš to graudumo imi matyti kiaurai šaligatvį. Ten, po mamos kojomis, – amžina pagunda. Kvaitulio versmės.

Samanė, viskis maišosi su pieno upėm, atplaukusiom iš liaudies dainų, ir grybiena, dar nevirtusia anei rudmėsėmis, anei baravykais; brendžio ežerai, konjako versmės, jų šokolado saldybės, vos vos prisidengusios popierėliais, pagaliau – vyno, šampano fontanai, jų purslai aptaško mamos kulkšnis.

Ji eina. Caksi krištolo kurpaitės į stiklinį šaligatvį.

Kodėl krištolo kurpaitės?

Visos princesės avi krištolo kurpaitėm. O mano mama – princesė. Žinau, vakare, nusiplūkusi nuo įtampos, neišvengiamos, kai valandų valandas sėdi priešais negailestingą dailininko žvilgsnį, juk nėr jame nei meilės, nei užuojautos, kūną varsto tik aštrus stiklinis vyzdys, skaidantis karališką motinos išdidumą į miriadus vaivorykščių, blankiai šviečiančių jai po akimis, ant žastų arba kaklo. Kartais tiems dailininkams pavyksta nulupti nuo mamos odos gal tūkstantį vaivorykščių – tų tviskančių apdarų, bet nuoga ji niekada nelieka. Prisidengia stiklu, ropinukėmis ir butelaičiais, taurėmis ir menzūrėlėmis, kurių išgertas turinys ima žilpinti akis ir neleidžia įžiūrėti šviesios ateities.

Namo sugrįžta jau ne princesė. Jau karalienė. Ir jos kurpaitės jau ne stiklinės. Tai minkštos atlasinės šlepetaitės, siuvinėtos perlais ir atminties inkliuzais stiklo briaunotuose induose.

Ji apkabina mane. Sako:
– Myliu tave, mano vaikeli.

Ir sutraška perdien tarp mūsų sustingęs stiklas, bet gal tik nerimo ledokšnis, kuris varva radioaktyviais lašais. O gal tik ašarom. Krištolinėm.

 
 
 
Ilgesys kala geležį
 

Mama gerdavo iš meilės Dievui. Viskas, kiekvienas veiksmas, sakydavo, randasi iš meilės arba iš jos stokos.

Stokos tais metais nejautėme. Dievo buvo tiek daug. Mama vis keldavo akis į dangų. O aš žinojau – Dievas gyvena požemiuose. Ir visai nesvarbu, kas tau atvėrė akis, parodė tiesą – tegu ir maža mergaitė pirščiuku prakrapštė žemės luobelę, nuvalė stiklą, už kurio žydėjusi našlaitė pažvelgė į tave skaudžiu Dievo žvilgsniu.

– Jis, sėdėdamas ten, tamsybėse, nė nežino apie mus, ir jei ne Prūdės sekretai... – kalbėjau aš mamai.

Bet mama kaip visada nukreipė šneką nuo Dievo į kasdienybę.

– Nevadink Prudencijos šitaip negražiai. Rūtai nepatiktų...

Ir ji išsitiesė ant lovos, atsivertė kažkokį romaną, ak, ne, dabar ji kankina filosofines knygas, mat mano, kad yra tuščia ir neprotinga, įsivaizduoja, jog tos filosofinės knygos prikrės jai į galvą kažkokios absoliučios išminties, neginčijamų tiesų. Vis tat Rūtos, Prudencijos mamos, pramanai. Mūsų mamos – lituanistės. Abi bestudijuodamos įsimylėjo Sąjūdžiui prijaučiančius vyrus, deja, abu jie buvo vedę, tik mažumėlę apsvaigę nuo ūmai atsivėrusios laisvės perspektyvos, laisvę, pasakojo mama, galėjai jausti tekant gyslomis. Laisvė, tarytum sūkuringas, žiedadulkių pritvinkęs pavasario oras, kuteno šnerves, ir atrodė, kad jokie suvaržymai nebeįmanomi. Taigi aš ir Prudencija gimėme tiesiog iš laisvės, galima sakyti, esame kolektyvinės laisvės vaikai.

Na, mano ir Prūdės tėveliai greit atsipeikėjo ir sugrįžo į savo šeimas, o mūsų mamytės... Ak, jos saugojo laisvę kaip vienintelę tikrą vertybę. Jos neįrodinėjo tėvystės, nepiršo tiems vyrams nei savo atžalėlių, nei mergiškai svaigios savo meilės. Jos išsaugojo laisvę. Trapesnę ir už stiklą. Todėl itin saugotiną.

Bet grįžkime prie meilės Dievui.

Kartais aš galvoju, kad Dievas yra mano motina, tai yra, kad mano motina ir yra Dievas. Įsivaizduoju, kaip ji atsisėda dailininko dirbtuvėje, arba auditorijoje pilnoje studentų, apsirengusi ar nuoga, tai neturi jokios reikšmės, Dievui nereikalingos drapanos, nors mes Jį aprengėme pagal savo skonį; ji atsisėda ir atsitveria stiklu, pro kurį gal net geriau matyti, nes tai ypatingas stiklas, kiekvienas pro jį mato savaip: vieni regi ypač ryškius kontūrus, antriems – atvirkščiai, vietoj kontūrų mirga vaivorykštės, tretiems vaizdas deformuojasi, padidėja akys ar kitos kūno dalys, jos apauga žvynais ar plunksnom, et, jie visi stengiasi pragremžti stiklą, visaip tupinėja, markstosi ir kelia į viršų nykščius, ieško kažkokios esmės ir dieviškumo, kai tuo metu mama nieko neslepia, ji tiesiog yra, tegu už stiklo, bet...

Motina gėrė iš meilės Dievui. Gal ir negalėčiau to beatodairiškai tvirtinti, jeigu iš kasdienybės dulkių ir žiedadulkių, iš visų piestelių ir kuokelių, iš Paukščių Tako būčiau supratęs, jog yra koks nors kitas objektas, vertas tegu ne beatodairiškos meilės, tegu tik laikino susidomėjimo, bet jo nebuvo, ir mama vis kilnojo pilnas ir artipilnes stiklines už tą Aukštybių Nepasiekiamąjį.

– Jis tave matė, mam. Prūdė prakrapštė žemės plutą, o iš ten pažvelgė Dievo akis, tiesa, truputį abejingai.

Aiškinau jai, kaip išmaniau, bet ką aš, silpno proto bernelis su perdėm savotiška vaizduote, galėjau įrodyti.

– Kvailuti tu mano, kvailuti, – pakedeno man plaukus mama ir nuplaukė link alijošių giraitės, kur tarp vazonėlių stovėjo ropinukės bei menzūrėlės su antpilais ir kitais švelniai žudančiais skysčiais.

Tada – nežinau kodėl – man ir kilo mintis nusivesti mamą į metalo muzikos koncertą. Ar ten namų šeimininkės tarškina samčiais į puodus? – pajuokavo mama. Nevykusiai, beje, pajuokavo, pati žino, kad metalistai pareina iš gerojo ir teisingojo pragaro, už kurio anas nieko apie mus nenutuokiantis gelmių dievas kala savo vienatvę. Jis geras kalvis, tasai NeHefaistas, mus visus apkerėjęs nepagydoma gelmių vienatve, kartais spokso į mus pro vaikų piršteliais prakrapštytas akis našlaitėlėmis ir naiviomis saulutėmis, tarytum, išvydęs tą mūsų vienatvę, įstengtų ką nors pakeisti. Taigi toji ilgaplaukė NeHefaisto svita, pamatiniai ar tiesiog archeologai mėgėjai, metaliniais gitarų dūzgesiais pragręžia žemės plutą, išblaško vienatvę, toji aprūdijusiais ginklais armija savo ritualiniais galvų purtymais kartais ją, tą, kurios vardo daugiau neminėsiu, nubaido.

Taigi, atėjome mes į tą koncertą. O ten Volteras – Voltis, juodais kaip smala plaukais ir vaikiškai jusliomis lūpomis, visą vakarą rėkalojęs darbą šlovinančius šūkius, po koncerto kažką sušnabždėjo mamai į ausį. Nežinau ką, nes netikiu tuo, ką ji drabužinėje man atkartojo:

– Gyventi – tolygu dirbti. Darbas yra žmogaus gyvenimas. – Dar pridūrė: – Tai jis, Volteras, pasakė.

– Na taip, mama. Ne šitas Volteras. Kitas.

Bet argi tai svarbu? Šitas ar kitas? Volteras yra Volteras. Ir mama metė gerti. Nustojo ir alijošius laistyti, ir šie, kažkaip keistai cukruodamiesi, vyto.

Ropinukės ir kiti skysčiams bei biriems produktams sukurti stiklai gaišo nuo troškulio.

Tada ir supratau, kad Dievas yra. Ilgisi tavęs pačiame pragarėlio vidury. Ilgėdamasis kala geležį.

 
 
 
Į ką panašūs mylimosios keliai?
 

Pirmą sykį Prudenciją pamačiau, kai man buvo penkeri. Ir jai tiek pat. Pamačiau apgamėlį virš jos lūpos, panašų į žvaigždutę, o gal prilipusį trupinį, gadinantį lūpos kontūrą, taip ir norėjosi ranka jį nubraukti, bet net tada, būdamas penkerių, neišdrįsau to padaryti. Nuo to laiko – ogi prabėgo jau dvylika metų – kasdien kovoju prieš begalinį gaivališką norą palytėti Prūdės apgamą, bet žinau, kad aš šioje kovoje – net ne karys, negalėčiau įsakyti rankai pakilti. Kai esu šalia Prūdės, mano kūną valdo ne mano smegenų centrai ar dar kokie nors mano veiklą organizuojantys įtaisai, valdymą tuoj pat perima Prūdės vidinis senatas, prezidentas ar net karalius, nežinau, aš nežinau, kokia jos vidinė valdymo forma, šiaip ar taip, ji tobula, ir aš besąlygiškai kapituliuoju.

Tądien, būdamas penkerių, pamačiau ir jos odą, tą švelnesniu už švelnumą pūkeliu pasidengusią gynybinę sieną, saugančią nuo svetimųjų žvilgsnių, žodžių ar kitokio kokio nors įvertinimo vidinius Prudencijos miestus, dykumas ir atogrąžų miškus. Ji girdi savo paukščių čiulbesį ir savo medžių šlamesį, upių čiurlenimą, net žuvų giesmes. Ji viską žino, nežinodama nieko, viską iškalba tylėdama.

Prudencija atsisėdo ant vaikiškos kėdutės, – mudviem vaišes mamos buvo padėjusios ant atskiro mažo stalelio, tarsi batų dėžės, – ir patempė kojų pirštus kaip besimankštinanti balerina ar gimnastė.

Aš kone pravirkau. Nelabai galėčiau paaiškinti kodėl, tik ūmai visas ankstesnis mano pasaulis subyrėjo. Ir ačiū Dievui. Jaučiausi jame lyg už stiklo. Visas tas mano ankstesnis pasaulis buvo stiklinis, net grindys buvo tik stiklo čiuožykla, kur neišgirsi lentos girgždesio ar kinivarpos krebždesio, lango stiklas, tarsi kokia plėvė, viską iškreipdavo, tonus ir pustonius paryškindavo, ką jau kalbėt apie žmones, šie tiesiog gyveno stiklo skafandruose, juose šypsodavosi, kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet iš tiesų nei jie džiaugdavosi, nei jie kentėdavo, šypsenų ir verksmų buvo tik išmokę, žinojo, kada susijuokti, kada išspausti ašarą, ir kai kartais jie suklysdavo, atsakydavo ne į tą klausimą, arba ne laiku rankomis suplodavo, na...

Visa tai subyrėjo.

Girdėjau, kaip dūžta stiklas. Tarsi varpeliai toli toli, balzganose priešaušrio ganyklose skambėjo.

Paviršiai, nepadengti stiklu, šiurkštūs. Kai braukiau plaštaka per stalą, panašų į batų dėžę, šiek tiek padengtą laku, jutau skausmą, nes stiklo, aiškios ribos tarp gyvenimo ir manęs, nebebuvo, čiuopiau suaižėjusį laką ir žliumbiau, kriokiau veršelio balsu, cypiau kaip uodegą į spąstus įkišusi pelė, žagsėjau kaip promočiutė, suspringusi penkis didžkukulius, bet vis dar nepasisotinusi, nes užmiršo, tiesiog užmiršo, kad valgė. Kas tam vaikui? – apspito mane mamos viešnios, tos lituanistės, pasiklydusios tekstuose ir jų paraštėse, bet tų viešnių čia nė nebuvo, tik dabar supratau, kad jos sudurstytos iš žodžių ir banalių frazių, kasdien reikia perrašyti išsitrynusias teksto vietas, jog moteriškės vėl būtų matomos, ir mano mama, kurios taip pat nebebuvo, bandė mane parašyti dailyraščiu, net išrado naują raidžių rašymo būdą, kaligrafijos ir encefalogramos tarpinį variantą, beje, kartais aplaistomą ašaromis.

Ir štai – dvylika metų aš gyvenau be stiklo.

Dvylika skaudžių metų.
Dvylika žmogiškų metų.

Dvylika – kai pagalvoji, velnioniška daugybė dienų. O valandų... O jau minučių ir stebuklingų praregėjimų, tų grynuolių, kurie lieka laiko rėtyje ir atmintyje. Iš tiesų tos atminties labai jau nedaug, ir pragyventų ar nugyventų metų skaičius neturi nieko bendra su atmintim, ta truputį lipnia ir klampia medžiaga, kurios, žinau, metams bėgant lieka vis mažiau ir mažiau. Štai mano močiutė Pranciška, gimusi pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vis dar bando tą senkančią atmintį išsaugoti, pavyzdžiui, kadaise Pranciška lankė baleto studiją, tai dabar sukasi ir sukasi ant puantų priešais veidrodį, bet atmintis graudžiai išvarva per ausis, per nosį, išteka ašaromis ar kaip nors kitaip, na, jos nelieka. Gal ir graudu. Bet štai mano promočiutė Elžbieta, gimusi per Pirmąjį pasaulinį, atmintį seniai modifikavo į kur kas patvaresnę ir modernesnę medžiagą – salsvoką dujų mišinį, kurį kasdien naują susikuria. Elžbieta vieną dieną su smulkiausiom detalėm pasakoja apie dvarą, kuriame augo kaip žirnis šilku išklotoj ankšty, kitądien jau riečia istorijas apie baudžiauninkės dalią arba jos, juodaodės Afrikos dukros, plukdymą laivu per Atlanto vandenyną į dangoraižių pridygusią Ameriką, visi laikai čia susiplaka į salsvą dujų mišinį – tiesiog gyvenimą be pradžios ir pabaigos, kartais net ir be skonio, be kvapo.

Ne.

Tik stiklo pluta paslepia skonį ir kvapą. Prašmatni perregimybė.

Toji mergaitė dvylika metų vedė mane per tradicijų brūzgynus, stūmė per būtinybės tiltus, pakibusius virš bedugnės, kurioje – nežinia kas, gal žydintys sodai, gal viską praryjantys kriokliai. Kartą – kaipsyk mūsų klasė šventė Kalėdas, mamytės, aplipusios L raide suremtus suolus, triauškino sausainius užsigerdamos drungnais plepalais – ji, Prūdė, parodė man pliką keliuką. Nusivedė mane į viršutinę laiptinės aikštelę, pakėlusi sijonėlį, nusmaukė žemyn pėdkelnes ir parodė.

– Žiūrėk, argi jis nepanašus į kūdikėlio veidelį? – paklausė.

Neišsyk atsakiau. Ne, į kūdikio veidelį jis man nepasirodė panašus, tik į bandutę, į kurią įkepta didelė saga ar medinė kaladėlė.

– Ne, nepanašus, – pagaliau, atitraukęs akis nuo tobulo glotnaus kauburėlio, išstenėjau.

– Gaila, kad nepanašus, – nusivylė Prūdė. – Mama žurnale perskaitė, kad moterų keliukai turi būti panašūs į kūdikių veidelius.

– Tu ne moteris, – pasakiau. – Iki moters tau gal dar milijonas šuoliukų.

Į šiuos mano žodžius Prūdė neatsakė, tik pridėjo delną prie stiklo. Ant jo atsispaudė drėgnas kontūras. Mažasis pirštelis buvo truputį kreivas. Juokingas toks.

Ir šįsyk, prabėgus tiekai metų, ji užsivedė mane į viršutinę laiptų aikštelę. Priglaudė ranką prie stiklo.

– Ar žinai, Pranciškau, ką reiškia būti įsimylėjusiam?

Jos pirštelis vis dar buvo kreivas. Tai teikė vilčių. Bet keliai. Abu jos keliukai, aptempti permatomomis kojinėmis, žvelgė į mane ką tik gimusių dvynukų veideliais.

– Ne, nežinau, – pasakiau ir nuėjau traškančiu ledu.

Ir vėl žemėje stojo ledynmetis.
Aukso žuvys po ledu.

Ir du maži apgamėliai, pabrėžiantys kūdikėlių – keliukų glotnumą.

 
 
 
Radvilų komoda
 

Galėčiau papasakoti ir apie tas laimingas dienas, kai stiklas neskyrė manęs nuo gyvenimo. Įstabiausios dienos, nėra ką sakyti – daiktai, augalai ir net gyvūnai gyvena tavyje, vieną rytą, žiūrėk, nubundi iliustracijoje matyto tigro širdimi ir norisi murkti iš pasitenkinimo, bet kažkodėl riaumoji, drumsti savo ir kitų ramybę; arba išsiruoši į mokyklą, bet pareit neįstengi, esi pavirtęs alijošium, aplinkui stiklinės ropinukės ir taurės – įdomu, kas pripylė į jas kalbų ir apkalbų vyno ar kokio kitokio skysčio su dar klampesnėm sakinių konstrukcijom, kurios lūžinėja, trupa, kur papuola krinta galūnės, priesagos, priešdėliai ir visokios dalelytės. Dabar ir vėl viskas apsitraukė stiklu, mano žodžių jau nebeįskiepysi rožei, nebepražys ji deminutyvais ir dainų priedainiais, nebeatlapnos iš kokios nors arabų pasakos liūtas, nebepastvers, nenusineš į svajonių tyrus, kurmis, ne, mano vaikystės vienakė žiurkė nenuneš mano verksmingų minčių požemių dievui, dar smarkiau kalančiam geležį.

– Juoktis sveika, – promočiutė Elžbieta kalbina komodą, bet aš jau nebegirdžiu komodos kikenimo, ūmai pamatau, kad mano promočiutė pavirto į nužydėjusią pienę, ak, kurį laiką veikiausiai visus dvylika metų aš nevadinau jos Širdingąja Elžbieta, kaip promočiutės draugės buvo įpratusios ją šaukti.

– Širdingoji Elžbieta, kodėl tavęs nelanko nei Michalina, nei Liudvisė? – klausiu iš savo stiklo bokšto, bet jau ir pats žinau atsakymą, žinau ir tai, kad šis pasaulis keistai sutvarkytas, netgi, sakyčiau, žiauriai, nors mirtis galbūt ir yra gražiausia, ką Dievas sukūrė.

– Juokis, – Širdingoji Elžbieta atsigręžė į mane. – Juoktis sveika. Gausėja vitaminų, ląsteliena pasimasažuoja.

Mes dar ilgokai kalbėjomės.

– Žuvų taukai geriau nei poliravimo skystis, – sako promočiutė Elžbieta.

– Viskas vėl apsitraukė stiklu, – atsakau aš.

– Ir man ausy kaži koks pagaliukas. Ne, nemanau, kad išsprogs pumpurai, – šlama šilko lūpom Širdingoji Elžbieta.

– Prudencijos keliai panašūs į kūdikių veidelius, – sakau aš. – Dvynukai, ir tiek.

– Ne, viršutiniame stalčiuje nelaikau dryžuotų kojinių, viršutiniame mano stalčiuje padėti geresnės kokybės pramanai, – kikena promočiutė Elžbieta, jos pasmakrės raukšlė kreta, o kaklo raukšlelės, apsivijusios ausis, šoka, šokdina pečius ir alkūnes, riešus ir visut visutėlius pirštelius.

– Na, pasijuokėm, užteks. Dabar man baleto pamoka, apauk, – ir ji atkiša kaulėtą kojytę, tokią beveik stiklinę, su persišviečiančiom kraujagyslių deltom, užtvankom ir šliuzais.

Apaunu promočiutę baletiniais bateliais, jų kaspinus vynioju, vynioju apie trupantį stiklą, kol lieka tik įkvėpimas ir drugelių šokis, skrydis per laiko tarpeklius ir metų kalnynus.

– Ir aš taip norėčiau, – sakau. – Pakilti ir išskristi iš šitos sulaukėjusios stiklo šalies.

– Tau dar ne laikas, – atsako promočiutė Elžbieta. – Juk tu tik Radvilos Rudojo pavainikis, o aš – jo motina.

Ką gi, gerai. Šiandien mes – Radvilos. Pabandysim šitame kaip stiklas trupančiame laike susikurti lopinėlį jaukaus pramano.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)