tekstai.lt

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje. Eseistinė apysaka (1)

jonas mikelinskas
jonas mikelinskas
        Jeigu nori, kad gyvenimas tau neapkarstų

Ir neprarastų prasmės,

Ieškok Dievo net tada, kai nebesitiki Jį surasti.

J. M. 
 
Vilniuje ant Tauro kalno
 

Tu šį rytą pabudai be galo gerai nusiteikęs. Taip gerai, jog net nepagalvojai, kaip visuomet rytais, kad būtina kuo greičiau apsirengti, kadangi nelabieji, kurie tremia žmones į Sibirą, mėgsta juos užklupti pusnuogius. Ir buvo taip linksma, kad visa gerkle užtraukei savo mėgstamą dainą: „Ant kalno mūrai, joja lietuviai...“ Tik daug vėliau, kai jau pasimankštinai, iki juosmens nusiprausei šaltu vandeniu, žvilgsniu palydėjai už lango skrendantį balandį, tu vėl prisiminei visu savo gyvenimu išbandytą taisyklę, tapusia kone aksioma: „Jeigu tau be regimos priežasties pasiutusiai linksma, žinok, kad tavo pėdomis jau seka kipšas ir laukia patogios progos tau kepštelėti. O kipšo kepštelėjimas tolygus nuodų taurelės maktelėjimui.“

Prisiminei tą nei iš šio, nei iš to nuolat išnyrančią pasiutaksiomą ir, užuot ramiai sėdęs prie kavos puodelio, tu pamažu, beveik nejučiomis ėmei ieškoti to nesuprantamo linksmumo priežasties.

Savo laimei ar nelaimei, netrukus ir nesunkiai tą priežastį suradai. Ir ne bet kokią, o svarią kaip Diogeno samprotavimai iš statinės dugno apie nepriklausomą gyvenimą ir mąstymą. Tau linksma šį rytą buvo dėl to, kad kiaurą naktį skridai. Skridai plasnodamas rankomis it sparnais. Skridai virš laukų ir miškų, medžių ir namų, upių ir ežerų... Žmonių ir gyvulių. Skridai ir niekas tau netrukdė. Nei bažnyčių bokštai, nei fabrikų kaminai, nei vėjų gūsiai, nei lėktuvų sparnai, nei kalvos, nei kalnai... Absoliučiai niekas! Skridai... nugalėjęs savo žmogišką ribotumą. Tą ribotumą, kurį tau įvarė ilgametė draugystė su rusišku žurnalu „Voprosy filosofiji“. Ką tai reiškia? Ogi tą, kad ten ne vienas straipsnio autorius, gvildenantis Vakarų filosofų pažiūras – net tokio rango išminčių, kaip Hėgelis ar Sartras, nepraleisdavo progos pažymėti, jog jiems pasiekti to, ką yra pasiekę Marksas, Engelsas ar Leninas su Stalinu, sutrukdė mąstymo ribotumas. Ne kartą sutikęs tą Vakarų filosofų „ribotumą“ sovietinių „išminčių“ raštuose bei straipsniuose, tu ne juokais pradėjai domėtis Marksu, Engelsu, Leninu... Be didelio vargo, kadangi skaitai ne tik lietuviškai, rusiškai, bet ir prancūziškai bei vokiškai, į tavo rankas pateko „Komunistų partijos manifestas“, „Kapitalo“ ištraukos, „Gamtos dialektika“, „Materializmas ir empiriokriticizmas“ ir daugelis kitų kelrodžių, vedančių į to ribotumo giljotiną. Ši sunki, daug jėgų, azarto bei atsidavimo reikalaujanti kelionė tęsėsi tol, kol įstrigo garsiame Karlo Markso teiginyje: „Die Philososophen haben die Welt nur verschieden interpretiert, es kommt aber darauf an, sie zu verändern“ (Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet uždavinys yra jį pakeisti – vok.)

 

Verändern?! Pakeisti?! Pakeisti?! Pakeisti?! Tu tada visa kita pamiršęs kartojai lyg apdujęs. O ką reiškia – pasaulį pakeisti? Viską pradėti nuo žmogaus prigimties pakeitimo. Visa tai, ką mes turime dabar, pasiųsti po velnių, pristeigti konclagerių, sargybos postų, ar kaip kitaip? O iš žmogaus sukurpti Čapeko robotą? Atsakymų į šiuos klausimus tu nesuradai ir negalėjai rasti, tik neaiškiai jutai, kad po didžiųjų genetikų Mendelio, Veismano ir Morgano atradimų apie sėkmingą žmogaus prigimties pakeitimą negali būti rimtos kalbos.

Visa tai šį rytą tu prisiminei, kai ką apgalvojai ir vėl sugrįžai prie pagrindinio klausimo – kodėl pabudai toks linksmas, taip gerai nusiteikęs, kaip dar niekada. Nejaugi vien dėl to, kad sapne skridai? Po to sekė ir kitas, pats svarbiausias klausimas: nejaugi žmogus savo ribotumą nugali tik sapne?

Su šiais klausimais, su tuo neaiškumu tu tąsyk ir išėjai iš namų. Bet išėjai ne taip, kaip pernai, užpernai ar dar seniau, kai išsiruošdavai į panašią kelionę. Mat šį kartą tu buvai parvažiavęs į Vilnių tik trumpam – reikalų spaudžiamas. O dabar sėdai į troleibusą Nr. 2, kad jis tave nuvežtų prie taupomosios kasos, kur tavęs laukė indėlis. Antrukas lėkė pasišokinėdamas it koks paauglys ir iškratė visas tavo mintis apie tą nelemtą ribotumą ir palaimingą skrydį virš laukų, miškų, upių bei ežerų. Ir tu sėdėjai kaip lėktuve. Bet tik tol, kol tavo akys susitiko su kreivanosio tipo akimis. Tada prisiminei, kad jau seniai esi sekamas ir panūdai artimiausioje stotelėje išlipti. Taip ir padarei, bet judviejų akys vėl susitiko. Tik šį kartą vieno iš gatvės, kito – iš troleibuso. Tavo liežuvis nespėjo paklusti protui ir iššoko iš burnos, o jis, it apspjautas, nusišluostė atpakalia ranka kreivą nosį. Į taupomąją kasą įžengei kaip į ritualinių paslaugų biurą ir kurį laiką nesusigaudei, kodėl stovi už tų prakaituotų nugarų. Prieš akis staipėsi daugiaveidis seklys ir šluostėsi nebe kreivą nosį, bet prakaituotą kaktą. Tave pažadino nekantrus balsas:

– Graždanin, vy stoite ili spite? (Pilieti, jūs stovite ar miegate? – rus.)

– Stoju i mečtaju o tech, kotoryje v more (Stoviu ir svajoju apie tuos, kurie jūroje – rus.), – ramių ramiausiai atsakei ir pats nusistebėjai, kodėl taip ramiai ir keistai tau išėjo.

 

 

Pasiėmei vieną šimtą rublių ir, vargais negalais susiradęs pardavėją, kurios anksčiau lyg ir čia nebuvo, nusipirkai porciją ledų. Sulaižei tą šaltą daiktą ir galva vėl pradėjo veikti kaip ką tik iškėlus koją iš namų. Ir, nepaisant to, ji, ta galva, vis ieškojo prie ko nors prikibti. O tam netrukus atsirado ir tinkama proga, kai tu nežinia kodėl, užuot sėdęs į troleibusą ir pasiekęs užmiestį, kad ten susirastum „balsuodamas“ prie plento kokį sunkvežimį ar automobilį, kuris tave pamėtėtų į Pasvalį, iš taupomosios kasos patraukei Kalinausko gatve aukštyn. Ir jau iš tolo, ko gero, ne tiek pamatei, kiek pajutai tuos Santuokų rūmus, kurie, pamynę po kojomis buvusias garsias liuteronų kapines, įžūliu balzganu balnu iškilo ant Tauro kalno, tau tapo ne tiek vyro bei moters jungtuvių, kiek žmogaus beširdiškumo ir niekšybės simboliu. Juk dar taip neseniai tu nerimo ir skausmo valandomis čia vaikštinėjai skaitinėdamas vokiškas epitafijas.

Taigi, iš tikrųjų tavo galvoje netilpo ne tiek tie Santuokos rūmai, įžūliu balzganu balnu iškilę ant mirusiųjų kaulų, kiek tos barbariškai panaikintos liuteronų kapinės, kurių paminklų granitas, marmuras ir metalas buvo išgabentas žinoma ir nežinoma kryptimi, kiek sovietinės valdžios su niekuo nesiskaitymas, panieka amžių patikrintoms vertybėms. Ir tave tai nuteikdavo ne tik liūdnai, bet ir slegiamai, priešiškai. Ir jau nuo pat studijų meto. Ne paskutinę vietą užėmė ir tos valdžios baimė. Ypač universitetinės. Mat, stodamas į šią aukštąją mokyklą, nuslėpei, kad karo metu atlikai Vokietijoje Reicho darbo tarnybą, nes be jos negalėjai įsigyti brandos atestato ir studijuoti. Jau vien tas faktas, kad buvai užsienyje ir matei, kaip ten žmonės gyvena, tarybinei valdžiai sukeldavo įtarimą, nepasitikėjimą ir nenugalimą norą kuo greičiau tokį subjektą izoliuoti arba net likviduoti. Todėl ir tavo kiekviena diena universitete galėjo būti paskutinė. O tam atsirado net ir konkrečių ženklų, pavyzdžiui, – ilgi ir lipnūs vienos fakulteto komjaunimo veikėjos žvilgsniai, kurie bet kurią akimirką galėjo pavirsti rūsčiu priekaištu: tu iš aukšto žiūri į mus ir paniekinamai stebi visa tai, ką mes darome studentų labui. Žinoma, viso to tu negalėjai ignoruoti, bet negalėjai ir nepastebėti, kaip koks nors vyr. dėstytojas Kostelnickis dedasi visų galų meistru ir skraido ne tik universiteto kiemais bei koridoriais, bet nevengia ir miesto griuvėsių. Štai dėl ko tu, užuot visą laiką sėdėjęs auditorijose ar kabinetuose, neretai klajodavai po miestą, užsukdamas į jo bažnyčias ir kapines. Čia atgaudavai prarastą dvasinę pusiausvyrą ir sutvirtindavai pašlijusį įsitikinimą, jog niekas tau nepadės, jeigu neišmoksi padėti pats sau. Padėti net ir atsidūrus prie išsiveržusio ugnikalnio. Stiprus tas, kuris randa atramą ne kituose, o pats savyje.

Tokių ir panašių minčių nešamas ir stabdomas, tu, nejusdamas lagamino svorio ir saulės, pakilusios kone į zenitą, kepinimo, pasijutai pačiame Tauro kalno viduryje, kur visas saulės šutinamas miestas atsidūrė tau po kojom. Iš pradžių išpūtęs akis dar spoksojai į dangų, o paskui visa galva vėl atsitrenkei į tuos Santuokų rūmus, kurie dabar atrodė kaip prakaito lašas ant to kreivanosio, likusio troleibuso viduje, kaktos. Žiūrėjai, stebėjai, bet nebesibjaurėjai, kol staiga it aidas iš begalinės tolumos atklydo epitafijos išmintis: „Was wir bergen in den Särgen, ist den Erde Kleid. Was wir lieben ist geblieben bis zur Ewigkeit“ (Ką mes guldome į karstą, tai tik žemės rūbas. Ką mes mylime, per amžius išlieka – vok.).

 

Toji epitafija, atklydusi iš tų tolimų, tarsi nerealių studentavimo metų, tave sukrėtė lyg antausis ir praregėjimas ar dvasinis nušvitimas. Tu, pasidėjęs ant žemės lagaminą, net atsisėdai tiesiog ant žolės. Sėdėjai ir kone su neapykanta žvelgei į ... SANTUOKŲ RŪMUS.

Žvelgei, kol tave pažadino žodžiai. Ne, ne žodžiai, bet iš kažkokių aukštybių nukritęs klausimas:

– Sėdi?

Tu pasimuistei lyg pažadintas iš miego.

– Vis dar sėdi ir nepažįsti? Ar nenori pažinti?

Tu išplėtei akis. Prieš tave stovėjo juodas, didelis it kalnas vyras su skaudžiai geltona lazda. Tasai geltonumas tiesiog akino. O dar tie žodžiai „Was wir bergen in den Särgen, ist den Erde Kleid...“ vis ruseno galvoje. Nevalingai rankos mostu tu užgesinai tą rusenimą, skiausčiu delnu patrynei vieną akį, paskui kitą ir vėl įsižiūrėjai. Vytautas! Jis buvo dar labiau sustorėjęs, nesveikai įraudęs, glotniai sušukuotais juodais plaukais, prisimerkęs, ko gero, mintyse atsisveikinęs su viena ir kita diabeto suniokota koja. Stūksojo priešais tave pasirėmęs ta savo geltona it milžiniška askaridė lazda. Tasai geltonumas juodame fone atrodė kažkoks paslaptingas ir kartu sopulingas.

– Vytautas?

– Vytautas! Vytautas! Kaip čia atsiradai?

– Va ėjau ir atėjau, – pasirėmęs į lagaminą, tu atsistojai ir padavei jam ranką.

– Niekur neskubi?
– O ką?
– Noriu tau kai ką pasakyti.
– Tai ir sakyk.
– Bet dar nežinau nuo ko pradėti.

– Kas nežino nuo ko pradėti, perfrazuojant Kromvelį, tas daugiausia pasako.

– Ko gero, pataikei į patį dešimtuką.

– Aš viskam pasiruošęs. Kariuomenėje už taiklumą buvau gavęs atostogų.

– Bet vis abejoju, ar iš viso būtina tau sakyti.

– Ne laikas abejoti, kai reikia kovoti, – bravūriškai atkirtai ir net pasitempei kaip kareivis, laukdamas vado įsakymo. Bet ilgai jo nesulaukei.

– Jeigu jau taip, tai galėjai prieš mane ne stovėti, bet gulėti.

– Na, na! – tu ne juokais jau susidomėjai ir paraginai. – Varyk toliau!

Tada Vytautas pasisuko į vieną, į kitą pusę, apsidairė, kone visa krūtine atsirėmė į tą geltoną lazdą ir vos girdimai tarė:

– Šitoje, na gal kiek ir kitoje vietoje, žodžiu, ant Tauro kalno tave, Joneli, daužė ir spardė.

– Mane?! Daužė ir spardė? Kas?!
– Tas, kam įsakoma ir užmokama.

Paskubomis sugavęs jo nusuktas į šalį akis, tu nekantriai pakėlei balsą:

– Turi galvoj enkavėdistus, kagėbistus ar kokią kitą šutvę? Kalbėk aiškiau!

– O tu nesikarščiuok ir nešauk. Negi nežinai, kad ir sienos ausis turi?

– Žinau, gerai žinau, bet, Vytautai, neturiu laiko čia su tavim pilstyti iš tuščio į kiaurą.

– Iš tuščio į kiaurą?! – pakėlė balsą ir Vytautas M. – Kalba eina apie žmogaus, tai yra tavo gyvybę. Koks čia pilstymas iš tuščio į kiaurą. Aš tavęs nesuprantu, Jonai.

– O aš tave, Vytautai, jau seniai perkandau.

– Oho! – kažkaip keistai visu stambiu kūnu nusistebėjo jis. – Net šitaip?

– Nors esi mėtytas ir vėtytas, bet kartais negali atsispirti pagundai žmogų pakankinti.

– Ne pakankinti, o atakinti.

Tu, užuot atsakęs ir toliau pešęs iš jo žodžius, nekantriai pasisukai ir žengei žingsnį į priekį:

– Skubu!

– Kur?! Kur skubi? – čiupo jis laisvąja ranka tau už alkūnės, kone desperatiškai šaukdamas. – Kurgi tu šitaip aklai nuskubėsi?

Tu, valdingos jo rankos sulaikytas, sustojai lyg įbestas, o jis, nervingai stuksendamas ta savo geltonąja lazda į grindinį, tiesiog prapliupo, prieš tai dar suskubęs priekaištingai pažvelgti tau į akis. Ir taip prapliupo, jog žodžiai iš jo burnos ėmė verstis vienas per kitą, tarsi juos kas būtų šluota šlavęs.

Iš to žodžių srauto tu supratai tik tiek, kad toje vietoje, kur dabar stovit, na gal kiek arčiau buvusių liuteronų kapinių – kažkokie banditai mirtinai sumušė žmogų. Ir daužė, mušė, spardė jį tol, kol paaiškėjo, kad jis ne tas, tai yra ne tu, bet visai kitas, tik panašus į tave žmogus.

– Kas tas... ne tas, o kitas? – iš pradžių nesusigaudei tu. – Kaip reikia tai suprasti?

– Suprasti reikia taip, kad jie vietoj tavęs mirtinai prikūlė kitą pilietį. Tik panašų į tave.

– O kas tie jie? – sukluso ir sunerimo ne tik tavo ausis, bet ir širdis, nors nebe pirmą kartą šiandien susitinki su tais nelemtos ateities pranašais.

– Kas? Kas? – pakartojo jis kelis kartus. – Ir vėl tas pats. Tarsi gyventum ne Tarybų Sąjungoje, kur triumfuoja komunizmo darkytojo kodeksas.

– Tai tu įsitikinęs, kad šuva pakastas ne kur kitur, o tik sudarkytame komunizme?

– Tuo įsitikinęs ne tik mąstantis komunistas, bet ir apsiskaitęs katalikas.

– Turi galvoj pirmuosius krikščionis? – tu iš karto susidomėjai tuo netikėtu minčių posūkiu. – Gali man plačiau paaiškinti?

– Kodėl ne, tik gaila tavo laiko, kuris ką tik taip spaudė tave, – priekaištingai šyptelėjęs, sutiko jis.

– Laikas ne kiškis – nepabėgs, – pats nepajutai, kad susidomėjimas tuo nauju minčių posūkiu pasiekė tokį įtartiną tau laipsnį.

– Tu nori pasakyti, kad laikas, būdamas ne kiškis, nepabėgs, o toks Vytautas, būdamas paskutinio laipsnio diabetikas, gali ne tik pabėgti, bet ir kojas pakratyti? – tai ištaręs jis su švilpesiu atsiduso, suėmė abiem putliom rankom tą savo geltonąją lazdą-askaridę, pakėlė ją prie drimbančio per diržą pilvo ir kažkaip keistai subliūško, suglebo. Tačiau tai truko tik sekundę kitą, paskui vikriau, negu galima buvo iš jo tikėtis, atlošė glotniai sušukuotą galvą ir paklausė: – Juk taip, Jonai?

– Ne, Vytautai, ne visai taip, – pasiskubinai tu paneigti. – Atvirai pasakius, mane sudomino ne kas kita, o tik netikėtas mūsų pokalbio posūkis – nuo konkretaus fakto, konkretaus nusikaltimo prie idėjinio, politinio ir net religinio apsisprendimo. – Gal aš čia kiek ir utriruoju, bet manau, kad supranti mane.

– Tikiuos, kad suprantu, nes visuomet didelę prasmę ir reikšmę skyriau tavo pačiu juodžiausiu visiems metu viešai ištartus žodžius: „Audiatur et altera pars“ (Tebūnie išklausoma ir kita pusė – lot.).

 

– Iš kur tai? – kone išsižiojai iš nuostabos girdėdamas šiuos žodžius iš „stuk...“ Vytauto M. lūpų.

Jis, it koks jautrus kamertonas, pastebėjęs ar pajutęs nuostabą ar sutrikimą, užuot pasakęs pavadinimą knygos, kur tuos valdžiai baisius žodžius tu įdėjai į kunigo lūpas, ėmė lyg ir teisintis ar priekaištauti:

– Tai tu manai, kad aš tavęs neskaitau, kad esu kažkoks ne toks, kaip tu ar kiti?

– Ne, nemanau, Vytautai, tik nustebau, kad taip gerai viską prisimeni, net ir atskirus dialogus.

– Kaipgi neprisiminsi to, kas griauna kruvinos imperijos pačius pamatus. Nejaugi tu manai, kad mūsų grobikai nežino tokios patentuotos aksiomos: kas melu buvo sukurpta, tas tiesa bus sugriauta. O kas okupantui gali būti baisiau, kaip suteikti žodį ir oponentui.

– Tu taip drąsiai, nevyniodamas žodžių į vatą, šneki, jog man net baisu pasidarė.

– Manai, kad provokuoju?

– Manyti tai gal ir nemanau, o pagaliau, kas tave žino.

– Juo labiau, kad kai kam esu ir „stukačius“. Negi ne?

– „Stukačius kaip stukačius“, bet kad kažkokių reikalų su jais turėjai ar turi, ne vienas pasako ar įtaria.

– Nesiginu, pakinkytas buvau, bet sąžinės nepardaviau ir neparduosiu, – pasakė Vytautas ir lazdos smūgiu į šaligatvį savo žodžius tarsi užantspaudavo. – Ypač dabar, kai mano giesmelė jau sugiedota.

– Tikiu, bet mes per toli nuklydome nuo reikalo esmės, – pažvelgęs į laikrodį ant rankos, susirūpinai tu. – Iš viso to, ką man pasakei, kokią padarytum išvadą?

– Tu pasmerktas, – iš karto, neišsisukinėdamas, ištarė jis – Virš tavo galvos kabo Damoklo kardas.

– Kaip tu apie visa tai sužinojai?

– Aš turiu vieną draugą, kuris šventai įsitikinęs, kad, ten tarnaudamas, Lietuvai atneša daugiau naudos, negu desidentai.

– Ir jis buvo to įvykio liudytojas, o gal net dalyvis?

– Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo, bet jo žodžius galiu perduoti gana tiksliai, – šniokšliai išpūtęs orą, jis įsidėjo į burną kažkokią tabletę, nurijo, apsilaižė lūpas ir varė žodį po žodžio it kokias pakrikusias žąsis į tvartą: – Trumpai drūtai šnekant, pirmiausia jie tą nelaimėlį lazdos smūgiu į galvą apsvaigino, partrenkė, spardė, daužė ir... iškrito jo piniginė, paėmė, surado joje pasą, nusviedė, lyg nudegę rankas, ir... į kojas. Kaipgi kitaip? Tik taip. Jiems juk nereikėjo nei jo paso, nei pinigų. Jiems reikėjo tik jo gyvybės, kad daugiau neviauksėtų, nejuodintų tarybinės tikrovės, kaip tu sau leidi. Juk visiems jau pranešta, kad esi pagrindinis tarybinės tikrovės juodintojas. O visam tam, tikriausiai tu net nežinai, pradžią padarė genseko Sniečkaus parankinis Genrikas Zimanas, kai jis, pasirėmęs tavo „Kūdikėliu“, apšaukė tave banditų ir banditizmo Lietuvoje reabilituotoju, – baigęs šią ilgą savo tiradą ir vėl šniokšliai atsidusęs, jis atsilošė ir taip kurį laiką stovėjo didingas, grasus ir sopulingas, tarsi laukdamas iš tavęs prieštaravimo ar pritarimo.

Nebesusigaudydamas mintyse ir savyje, tu irgi tylėjai. Tuo tarsi pasinaudodamas pro šalį ėjęs žmogus, išraudęs nuo karščio ir tvankumos, palietė Vytauto M. alkūnę ir tarė:

– Jei nieko prieš, lauksiu tavęs prie „Minties“.

– Gerai. Aš tuoj.

Abu žvilgsniais pasekėme jį, nueinantį didingų Profsąjungos rūmų link. Kai nepažįstamasis atsitolino, tu paklausei:

– Tai ką man daryti?
– O kad aš žinočiau!
– O ką žinai?

– Žinau tik tiek, kad jie, ką nors pradėję, nesustoja pusiaukelėje.

– Tą ir aš žinau. O ką darytum mano vietoje tu pats?

– Aš? Aššš... ko gero, sprukčiau iš Vilniaus. Ir kuo toliausiai. Gal net ir į užsienį.

– Gera pasakyti. Aš ne Venclovos sūnus.

– Svarbiausia – nesimaišyti jiems akyse. O tai bus kaip kunigams... Laurinavičiui ar Zdebskiui... Ir ne tik jiems.

– Ačiū, Vytautai, bet... bet...
– Kas „bet“, Jonai?

– Bet, bet... tegul tas BET pasilieka tik man.

– Kažko svarbiausio tu, Jonai, nenori man sakyti, – atkišdamas prakaituotą ranką atsisveikinti, graužėsi jis.

– Nenoriu, nemoku ir... ne tik tau, bet ir sau.

Juodu išsiskyrėte nei šiaip, nei taip. Tiesą pasakius, tu jį palikai bestovintį ant šaligatvio.

Tave pažadino iš kažkur išlindęs ilgas, kaip staiga užėjęs kosulys, autobusas ar troleibusas, kurio languose žmonių galvos atrodė lyg įvairiaspalvės ledų porcijos. Plačiai pravėręs akis, tu žvelgei į tas „porcijas“, kol kosulys pavirto aštriu, maudžiančiu troškuliu, vėsos, švarumo ilgesiu. Ir kartu niekaip negalėjai nei pradėti ir užbaigti kažkokios minties, nei nuryti seilės. Tu sudejavai ir atsirėmei į artimiausią tvorą. Stovėjai ir spoksojai į buvusias liuteronų kapines, kur ramiai ganėsi kažkieno balta ožka.

Ir staiga tave nuo tos geležinės tvoros atplėšė drąsi, netikėta, atskridusi iš studijų metų epitafija: „Wer das Leben verachtet, fürchtet den Tod nicht“ (Kas niekina gyvenimą, mirties nebijo – vok.).

 

Ir tada, žvilgsnį atrėmęs į tuos ne vietoje patupdytus, šventvagiškus Santuokų rūmus, garsiai pats savęs paklausei:

– O aš? Ar neniekinu gyvenimo?

Niekas tau neatsakė ir negalėjo atsakyti, tik už kelių žingsnių pakilo į orą juodų paukščių būrelis ir it sudegusių trobesių plėnys sklandė bežadėje tyloje. Bežiūrint į jų alsų, nevikrų skraidymą tavo galva prakiuro ir pasipylė klausimai: Argi tu niekad netampei meškos už uodegos ir ūsų? Juk savo „Kūdikėliu“ tu nedviprasmiškai parodei, kad tavo simpatijos yra „banditų“, bet ne liaudies gynėjų pusėje. Ką gi byloja tavo garsusis „Audiatus et altera pars“? Ir dar įdėtas į „tamsybininko“, tai yra kunigo, lūpas? O argi Šimulio laidotuvių aprašymu tu nepasišaipei iš garbingų tarybinių aktyvistų? Argi neteisus buvo Vytautas Sirijos Gira tavo „Laisvę už horizonto“ pavadinęs fašistiniu romanu? Ir dar kur? Rašytojų Sąjungos plenume. Argi čia ne provokacija? Argi ne meškos tampymas už uodegos ir ūsų? Argi čia ne žaidimas su mirtimi? Ne panieka jai? O kam? Kam visa tai?

Tu ir pats nepajutai, kaip garsiai pasakei:

– Kam? Kam? O tam, kad neužmigtų, nesuniekšėtų Lietuva. Kad ji nestatytų Santuokų rūmų ant mirusiųjų kaulų.

Tai ištaręs ir užgniaužęs savyje apmaudą ir nerimą dėl viso to, kas ką tik įvyko, tu palikai staiga pasunkėjusį lagaminą ten, kur stovėjai, ir susiradai tokią vietą, iš kur atsiskleidė tie Santuokų rūmai visu savo nekenčiamu grožiu ir svarbumu. Žvelgei ir plačiai atvėręs akis, ir prisimerkęs, o mintys vijo viena kitą, kol jas visas nustelbė kategoriškas, likiminis klausimas: kaip gyventi toliau, kai viskas šitaip keistai susiklostė, kai aš čia ir dabar stoviu tik per laimingą atsitiktinumą? Apmaudų kai kam nesusipratimą. Juk aš jau pasmerktas. Ir dar nežinia, ar iš čia išnešiu sveiką kailį.

Tavo nerimas, apmaudas, baimė, nepasitenkinimas savimi dar labiau išaugo, kai sugrįžęs ten, kur palikai lagaminą, jo neberadai. Neberadai, bet ieškojai, tarsi jis būtų pavirtęs pinigine ar įdedamu į kišenę ir iš jos ištraukiamu daiktu.

– Čia dabar! – sugriežei dantimis ir beviltiškai ėmei akimis klaidžioti po buvusias liuteronų kapines, lyg ieškodamas į ką nors bent žvilgsniu atsiremti. Niekur nebesimatė net tos baltos ožkos, kuri ką tik ramiai ganėsi išniekintoje žemėje.

Ir dar ilgai tu akimis klaidžiojai po šitą vietą, niekur nesurasdamas tokio daikto, į kurį žvilgsnis galėtų atsiremti. Visi daiktai, medžiai, namai ir žmonės sprukdavo nuo tavęs lyg nuo raupsuotojo, išsigandę ar pasidarę gyvesni už gyvus. Vien tik tamsa žemėj, ore ir danguj. Tu nejučiom persižegnojai, lyg gindamasis nuo piktosios dvasios. Ir staiga tavo ausyse nuskambėjo aiškus, tvirtas, neatšaukiamas it pati mirtis balsas:

– Niemand stirbt vor seinem Tage (Niekas nemiršta anksčiau savosios dienos – vok.).

 

Šie žodžiai atsimušė į Santuokų rūmus ir vėl aidu sugrįžo pas tave.

Iš amžių glūdumos atskridusi epitafija tave atgaivino it šalto oro gūsis. Galva suskato dirbti aiškiai, šaltai, tiksliai. Kaip visada. Kieno šitie žodžiai? Aišku, kad fatalisto. O rasi dabar okupuotoje Lietuvoje, kur sekamas kiekvieno piliečio žingsnis, tik fatalistas, nesigrauždamas ir negrauždamas kitų, ir gali gyventi. Gyventi, stumti dienas ir nesikraustyti iš galvos. Na dar giliai tikintis katalikas, kuris ne apaštalauja, o tik poteriauja.

Kai jau pasisukai eiti iš šios nelemtos vietos, išvydai ant tvoros atbrailos, prie kurios ką tik stovėjai, tvarkingai sudėtus baltinius ir ant jų patupdytą juodą beretę. Tu sustojai it įbestas. Juk tai tavo manta, kurią vežeisi į klėtelę prie kapelių! Vadinasi, vagiui reikėjo tik lagamino ir dovanų, skirtų motinai. O kam jam svetimi baltiniai? Išrankus velnionas! Tačiau ir kultūringas rupūžgalvis – neima to, ko jam nebūtinai reikia. Tokį subjektą reikėtų net pagarsinti spaudoje. Na kad ir tokia antrašte: „Vagis, kuris nepaklausė Stalino ir neatsikratė sąžinės.“ Arba dar geriau šitaip: „Vagis, kurio chimera-sąžinė atsilaikė net prieš Tautų Vadą.“ Arba – trumpai drūtai: „Balta varna.“

Tas netikėtas radinys ir jo sukeltos mintys tave galutinai atgaivino, ir tu, susidėjęs baltinius, beretę ir dantų šepetėlį į raizginę, kurią visuomet nešiojaisi, kone linksmas patraukei ieškoti troleibuso, vežančio į užmiestį. Tokį troleibusą netrukus susiradai, o persėdęs į „pirmuką“ atsidūrei Žvėryne, iš kur į Ukmergės plentą – tik keliolika žingsnių. Čia prie žinomo vienaaukščio namelio užėmei savo įprastą vietą ir ėmei „balsuoti“. Bet šią vėlyvą popietę sunkvežimiai, lengvosios mašinos ir kitokie ratuoti padarai lyg apduję ar apakinti skrido vis pro šalį ir pro šalį ir niekas nekreipė dėmesio į tavo pakeltą ranką.

Kai tu, suprakaitavęs, išsikamavęs svilinančioje saulėje, ėmei prarasti bet kokią viltį iš Vilniaus išsikapstyti, prie tavęs tarsi iš žemės išdygo šiaudine skrybėle tipas ir lyg niekur nieko pasakė:

– Matau, kad jau kiaurą valandą čia balsuoji ir niekam neužkliūvi.

Tave nustebino ne tik netikėtas jo pasirodymas, bet ir kiek familiarus, bravūriškas balsas.

– Kas jūs toks? – paklausei, leidęs suprasti, kad nenori su juo prasidėti.

– Tas, kuris nepraeina pro žmogų lyg pro kokį daiktą. Ar ne? Ir nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėjęs.

Paskutiniai trys žodžiai, pasakyti kiek luktelėjus, tave tiesiog sukrėtė. Juk juos, tuos žodžius, kaip tavo pasmerkimą mirčiai, prieš valandą kitą ištarė Vytautas M. Ir dabar žodžiai „Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję“ ne tiek tavo ausyse nuskambėjo, kiek Damoklo kardu virš galvos pakibo. Todėl ir pats nepajutai, kaip pakėlei balsą:

– Ko jūs norit iš manęs?

– Sakau, gal pasėdėsi kartu su manim kokioje vėsesnėje vietoje, nes atrodai kaip šlapia višta, šiukšlyne pamesta.

– O jūs su ta savo šiaudine skrybėle atrodot kaip gaidys, tos šiukšlyno vištos išbrokuotas.

– Tai nesutinki? – tarsi neišgirdęs šių paniekos žodžių, paklausė.

– Atstokit nuo manęs! Skubu!

– Kaip sau nori, kaip sau nori, bet kai suims pilvą ar širdį, bus per vėlu.

– Kuo čia dėti mano pilvas ir širdis?

– Pyktis pirmiausia juos pašalina iš rikiuotės, – kone grasinamai pasakė ir atsikabino. Bet nuėjo nuolat atsigręždamas, tarsi norėdamas visam gyvenimui įsidėmėti tavo veidą ar laukdamas, kad tu jį dar pasivytum.

Tam tipui dingus iš akių, tave vėl prislėgė tie žodžiai: „Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję.“ Ką tai reiškia? Nejaugi jie, šitie, šitie... taip tave supakavo, jog kad ir kur tu pasisuktum, visur atsitrenksi į akliną sieną. O tu net nebandei to tipelio ilgesniam laikui sulaikyti ir bandyti kai ką išsiaiškinti. Na kad ir tai, iš kur jam šovė į galvą tie žodžiai, kuriuos jau šiandien girdėjai. Žinoma, išsiaiškinti ne tiesmukai, bet taip pamažu, nejučiom, pasinaudojus prancūziškų detektyvų bei romanų subtilumu. Ne, šito nebuvo. Tik buvo, kaip ir visada, vien laiko deficitas, amžinas skubėjimas į niekur net ir tada, kai naujas ar senas pašnekovas gali, žada ir neslepia turįs ką pasakyti daugiau, negu galima iš jo tikėtis. Va ir dabar, užuot pabėgęs pusvalandį nuo svilinančios saulės į pavėsį, kaip tau buvo pasiūlyta, ir išgirdęs iš nepažįstamojo lūpų tai, ko tau šiuo metu labai reikia, tu arogantiškai jį suniekinai ir pasiuntei po velnių. Argi šitaip daro ir elgiasi žmonės, kurie bent kiek dar turi sveiko proto ir suinteresuoti sveiku kailiu? Juk pagaliau šitaip atsikratęs tavim susidomėjusio pašnekovo, dar nežinia ką ir pats ant savo galvos užsikrovei. Argi dabar, kol tu čia stypsai, neateina tau į galvą tokia paprasta mintis, jog po viso šito, kas jau šiandien čia ir kitur atsitiko ar įvyko, gali prie tavęs sustoti mašinėlė paslaugiai praviromis durimis ir...

Ši mintis, pavirtusi net vizija, tave supurtė nuo galvos iki kojų. Dar ją lyg tyčia papuošė to kreivanosio iš troleibuso paslaptinga šypsena. O dar už minutės kitos, lyg mostelėjus burtininko lazdele, prie tavęs sustojo naujos laidos moskvičius, prasivėrė durys ir išniro plika, įdegusi, plaukuota ranka:

– Į Pasvalį?

Tu instinktyviai atšokai toliau nuo tos čiumpančios rankos ir sumurmėjai:

– Ne, atsiprašau, ne į Pasvalį.

Moskvičius, paskandinęs tave troškiuose dūmuose, nuvažiavo, o tu, čiaudėdamas ir ašarodamas, nudūlinai toliau nuo tos užburtos vietos. Nusišluostęs ašaras, atgavęs kvapą, garsiai savęs ir viso pasaulio paklausei:

– O dabar, dabar, ką daryti čia ir dabar? Nejaugi tik sakyti: kvailas, kvailas ir dar kartą kvailas!

Žinoma, niekas tau neatsakė ir negalėjo atsakyti, tik gerokai nustebai suvokęs, jog vis dažniau pasikalbi pats su savimi. Ir dar labiau nusistebėjai, kad jau kuris laikas nestabdai pravažiuojančių mašinų. Stovėjai kaip pasamdytas ir žvelgei į NIEKĄ, kaip pastaruoju metu vis dažniau tau atsitikdavo.

Ir dabar atsitiko tai, ko nelaukei, nesitikėjai iš savęs: užuot toliau žvelgęs į NIEKĄ, tu užsimetei ant nugaros tuos staiga pasunkėjusius marškinius, beretę bei kitus daiktus ir patraukei į artimiausią troleibusų stotelę. Patraukei iš anksto ramindamas save, kad žmona su sūnum Palangoje ir niekas niekur tavęs neklausinės, kas ir kaip. Be to, galėsi ten pasiimti ir atsarginį lagaminą, ir pasirūpinti naujomis dovanomis motinai, kuri viena ten grytelėje prie kapelių kovoja su žiurkėmis.

Saulė, perkopusi zenitą, droviai pasislėpė už aukštesnių medžių viršūnių. Apsidžiaugei, kad „Žvėryne“ ir troleibuse nesutikai nė vieno pažįstamo, kuriems parūpsta, kodėl tu šunti mieste, kai visi protingi žmonės maudosi ir gaivinasi jūroje.

Todėl dar lėkdamas į Antakalnį troleibusu nusprendei savo kambarėlyje atsigaivinti „kristaline“, kurios butelį juodai dienai laikei sekcijoje tarp knygų. Atsidūręs savo pastogėje, pajutai ne alkį, bet troškulį. Vos spėjęs nusimesti nuo pečių naštą, čiupai už pakarpos tą „kristalinės“ butelį ir ėmei gaivintis. O ji, nelaboji, užuot gaivinusi, vis pikčiau troškino. Tą troškulį malšinai kaip niekada. Susikaupęs ir įniršęs. Nepasidavėt nei vienas, nei kitas. Užpuolė pasiutęs žagsulys. Ik ir ik! Kiaurą pusdienį prisikankinęs, tu atsargiai it kūdikis, ką tik išmokęs vaikščioti, iš trečio aukšto nuslinkai į gatvę ir nupėdinai į vaistinę.

– Gal turite nuo... gal turite nuo... – niekaip tas pasiutėlis nesileido pavadinamas tikruoju vardu.

– Žinom, žinom, – atsakė vaistininkė, kone paauglė.

– Ką jūs žinot... ik?
– Reikia išlaukti.
– Kąą... iš... laužti?

– Ne išlaužti, o išlaukti, – nusijuokė lyg kokia sadistė paauglė.

– Ko? Ko?.. – tu dar bandei ieškoti teisybės, bet tuo metu įėjo į vaistinę toks džinsuotas subjektėlis, ir vaistininkė pamiršo tave.

Vėl vargais negalais parsiradęs namo, apžiojai čiaupą ir kiek apsiraminai, bet žagsulys dar ilgai nepraėjo. Tik tada, kai išgėrei kefyro butelį, vėl prisiminei, ko čia sugrįžai. Užsirūkei, įsižiūrėjai į NIEKĄ, pasijutai, kad dar gyvas ir pasidarė geriau, bet ir liūdniau.

Šiaip taip nurijęs ar sustabdęs žagsulį, nulingavai į „Kregždutę“ ir ten, užsigerdamas žiguliniu alum, sukišai į gerklę porciją gruziniško šašlyko. Akys prašviesėjo. O kai išmetei dar šimtą gramų baltos, padarei svarbią išvadą – likimas dar man palankus. Juk išlakęs ant tuščios tokį „kristalinės“ butelį, galėjai įsitaisyti ne tik žagsulį, bet ir nukeliauti pas Abraomą. Tad nenukabink nosies, spruk iš čia ir važiuok ten, kur vakar nenuvažiavai. Tik ten, o ne kur kitur tu atgausi pusiausvyrą ir dvasinę ramybę. Pusiausvyrą ir dvasinę ramybę? Dabar, kai mirties nuosprendis tau jau priimtas? Kai pats jų papročių ir veiklos metodų žinovas Vytautas M. įspėjo, kad jie ką nors pradėję pusiaukelėje nesustoja? Ir tu dar neatsikratei iliuzijų, kad gali kur nors Lietuvoje rasti ramų kampelį?

Slidi, tarsi netikra būtis ir buitis vėl kaip grėsmingas kalnas iškilo prieš tave. Todėl sėdėjai ir žvelgei jau nebe į NIEKĄ kaip paprastai, bet į tą grėsmingą kalną, kuris kaleidoskopiškai keitė savo parametrus ir spalvas. O kai prisistatė restorano oficiantas, apkūnus ir nuo kojų iki galvos juodas, tu jį palaikei Vytautu M. ir kone džiaugsmingai šūktelėjai:

– Vytautas?! Kaip čia atsiradai?

– Nei Vytautas, nei karalius Mindaugas, tik savo pareigas atliekantis Knistautas, – prisistatė oficiantas ir padėjo ant stalo firminį lapelį.

Tu beregint atsikvošėjai ir, užuot atsiprašęs, karštligiškai ėmei naršyti po visas kišenes, kiek jų tik buvo švarke ir kelnėse. Ne, nėra. Tuščios, kaip iššluotos. O buvo dvi didelės ir viena maža. Piniginės. Nebėr! Nebėr! Na ir pats kipšas Belzebubas iš tavęs tyčiojasi.

– Kas bus? – stebėdamas tavo desperatiškus judesius, paklausė oficiantas. – Pas mus dar ne komunizmas.

– Velniop visus tuos komunizmus ir komunistus! – išsprūdo tau iš lūpų mirtinai pavojingas keiksmažodis ir tik galutinai atsikvošėjęs pamatei ant savo rankos laikrodį. – Galiu tą, – nupuolusiu balsu pasiūlei.

– Tiek to. Nereikia, – didžiadvasiškai pasakė oficiantas. – Sumokėsit, kai Laisvė nušvis ne tik už horizonto.

Tu pralinksmėjai.
– Skaitėt?

– O kaipgi. Aš viską jūsų skaitau.

Galva tau nušvito, ir prisiminei, kad eidamas į „Kregždutę“ apsivilkai kitą švarką. Dar neapvemtą.

Išėjai iš „Kregždutės“ beveik linksmas, dainuodamas „Kur lygūs laukai, snaudžia šviesūs miškai...“ Kai baigei šį posmą, savęs paklausei:

– Kaipgi aš neprisiminiau, kad važiavau į Rygą?

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)