Loreta Jakonytė. RAŠYTOJO SOCIALUMAS. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – P. 254.

      

       Plačiai paplitęs kūrybinės laisvės supratimas, o tiksliau – ideologija, dažnai nuslepia socialinę laisvės, laisvo individo ar kūrėjo prigimtį, taip pat jos santykių su auditorija problemas. Net pati laisviausia rašytojo kūrybinė saviraiška nėra laisva: ji priklausoma nuo kalbos, o kalboje nusėdusi ir socialinių santykių istorija. Praėjusio šimtmečio literatūros tyrinėjimų tradicijoje galima įžvelgti nelyg svarstyklių svyravimą – arba linkstama pabrėžti rašytojo individualybę ir į kūrinį žvelgti kaip į laisvos meninės saviraiškos rezultatą, arba iškelti socialinės aplinkos, epochos struktūrų reikšmę ar net institucinį paties rašymo pobūdį. Vadinamajam „vulgariam sociologizavimui“ buvo priešinamasi įvairiais kūrėjo sąmonės fenomenologinės rekonstrukcijos ar hermeneutinių kūrinio interpretacijų būdais. Tačiau socialinės aplinkos galios tapdavo kitų įtakingų filosofinių bei literatūrologinių koncepcijų (pavyzdžiui, semiotinės, struktūralistinės ir poststruktūralistinės) prielaidomis – individualumas laikytas ženklų sistemos apraiška. Pastaruoju metu literatūrologus vis labiau domina socialinė kūrinių radimosi terpė, kūrinių distribucijos bei poveikio įvairioms socialinėms grupėms pobūdis, juolab kad sociologinę literatūros analizę skatina iš Prancūzijos ateinančios intelektualinės „mados“.
       Gilinantis į rašytojo socialumo, jo elgsenos ir visuomeninės reikšmės temą būtinas ne tik deramas teorinis (sociologinis, literatūrologinis, hermeneutinis) pasirengimas, bet ir empirinės tikrovės išmanymas, kuris dažnai nesileidžia įspraudžiamas į išankstines teorines konstrukcijas. Prisiminę mūsų pergyventą istorinį XX a. paskutinio, ugningo ir audringo dešimtmečio lūžį, galime suvokti, kokio nelengvo uždavinio ėmėsi Loreta Jakonytė, bandanti stingstančiame, tačiau vis dar atmintyje sproginėjančiame to meto išgyvenimų, kalbų, įsitikinimų lavos paviršiuje įžvelgti aiškesnį rašytojo socialumo raštą, kurį lemia po tuo paviršium glūdintis naujų visuomeninių santykių galios tinklas. Jos darbą sunkina dar viena svarbi aplinkybė – istorinių, kultūrologinių, sociologinių sovietmečio, ypač aštuntojo ir devintojo dešimtmečio, taip pat posovietinės tikrovės tyrinėjimų stoka. Šiuo atžvilgiu minėtina nebent Valentino Sventicko studija „Keturi portretai“ (1991), kurioje įžvalgiai iškelti bei aptarti vadinamojo sąstingio metų literatūrinio gyvenimo bruožai, brėžiama aiški socialinės refleksijos trajektorija, paryškinanti modernistinio rašytojo vaidmenį. Tad autorei teko remtis ne analitiniais modeliais, o savo įžvalgomis, kurias ji palaiko užsienio sociologų bei literatūrologų mintimis. Sovietmečio tyrinėjimų stoka – reikšmingas dalykas, reikalaujantis teorinės refleksijos: atrodo, jog gyvendami nepriklausomybės sąlygomis visiškai nenorime suvokti, kokie buvome sovietmečiu ir kokie buvo esminiai tarybinio socialumo bruožai, juolab nesiaiškiname, kaip tas patirtas tarybiškumas veikia dabartinius mūsų savivaizdžius bei prisiminimus. Juk kai kurie vyresnės kartos rašytojai, kurdami naująjį savivaizdį, stengiasi pakeisti ir tarybinio rašytojo vaizdinį, nutylėdami, apeidami ar trindami iš atminties santykį su valdžia (tapsmas savu valdžiai rašytoju) ir komunistine ideologija. Šitai liudija įvairiausių atsiminimų knygos – nuo Alfonso Bieliausko daugiatomės buitinės epopėjos iki Vytauto Martinkaus filosofinio fenomenologinio eseistinio „Šuns mazgo“.
       L. Jakonytė aiškiai išskiria pagrindinius analizės pjūvius, kuriuos susieja su pilietine, socialine ir kultūrine rašytojų savivoka, taip pat paryškina esminę prielaidą, neslėpdama, jog ją skolinasi iš literatūrologo R. H. Brodheado: rašytojui būdinga įsisąmoninta „vizija, kas yra rašytojas ir ką jis veikia“ (p. 9), taip pat ir nuovoka, kokioje aplinkoje jis veikia. Tačiau rašytojo susikurtoji vizija, kitaip tariant, jo savivaizdis, gali kirstis, o dažnai ir kertasi su tuo vaizdiniu, kuris ryškėja gvildenant jo socialinę elgseną bei santykius su valdžia. Tas neatitikimas ypač būdingas sovietmečiui, kai išsiugdė daugelio rašytojų socialiniai įpročiai bei įgūdžiai. Rašytojas galėjo manyti esąs laisvas kūrėjas, eksperimentatorius ar avangardistas, o sykiu dirbti kokioje ideologinėje institucijoje ar redakcijoje. Kita vertus, jis galėjo ir nesitapatinti su jokiu rašytojo įvaizdžiu, bandydamas išvengti kultūros bei ideologijos spendžiamų spąstų, tokiu atveju socialinį vaizdinį tenka „ištraukti“ iš jo kūrybos bei elgsenos, suvokiant jį kaip literatūrinio gyvenimo kaukę. Taip knygoje veriasi platus galimų hermeneutinių interpretacijų bei dekonstrukcijų laukas.
       Bendresni sociokultūrinės bei politinės rašytojų savivokos bruožai nustatomi gvildenant viešas kalbas bei pasvarstymus apie gyvenimą naujomis sąlygomis. Norint nepasiklysti tarp galimų prieštaringų interpretacijų, toks žvilgsnis yra būtinas, tačiau jame glūdi tam tikra yda – neįmanoma nustatyti, kaip viešos kalbos, ypač solidų simbolinį kapitalą sukaupusių rašytojų, išreiškia jų įsisąmonintus ar realius vaidmenis bei pozicijas. Juk galima, pavyzdžiui, girti valstybę, kuri nebekreipia dėmesio į menininkus, ir sykiu tais žodžiais įtikti naujai politinei konjunktūrai, tad ir išsikovoti naujų reikšmingų pozicijų. Todėl gerokai perdėti šiuo metu atrodo anais laikais išsakyti vertinimai, pagal kuriuos rašytojui teko „pasijusti paprastu, vargstančiu žmogumi“ (V. Kubilius), taip pat ir aiškinimai, esą pokomunistiniai intelektualai nesugebą adaptuotis pakitusioje sociokultūrinėje aplinkoje, nes jiems trūksta kritinio mąstymo, jie išsiskiria dviveidiškumu ir kitomis blogybėmis. Didžiumos tokių vertintojų karjeros ir vėliau užimtų pozicijų svarba bei gausa liudija priešingą dalyką – sugebėjimą konvertuoti ir padidinti sovietmečiu sukauptą simbolinį kapitalą, tad galima manyti, kad tokios kalbos buvo ne tik kovos už literatūrą ginklai, bet ir atliko naujai valdžiai reikalingą ideologinę funkciją, teisino valdžios ir naujųjų turčių požiūrį, esą rašytojų savigalbos rūpėjimas tik jiems patiems – normali jų būsena vakarietiškos demokratijos sąlygomis.
       Rašytojo savivokai, jo socialiniams vaidmenims bei socialinės raiškos formoms aiškintis knygoje pasitelkiami Pierre'o Bourdieu sociologiniai instrumentai bei konceptai. Į literatūrinį gyvenimą žvelgiama kaip į lauką, kuriame nepaliaujamai kaunamasi dėl savo padėties, dėl galimybių veikti galiojančias normas ir įteisinti savas vertybes, nuostatas bei programas. Kovojama siekiant sukaupti kuo daugiau simbolinio kapitalo, galinčio veikti socialinių ryšių struktūrą. P. Bourdieu, remdamasis Maxu Weberiu, literatūros (plačiau – kultūros) lauką aiškina ekonominių santykių pagrindu. Kultūros lauke vyrauja dvi esminės strategijos, kurių atžvilgiu galima sugrupuoti įvairius rašytojų savivaizdžius bei jų elgsenos tipus: gerinant savo padėtį stengiamasi išsaugoti esamą lauko būseną (tai galėtume vadinti konformizmu) arba konfrontuojama, bandant keisti nusistovėjusius lauko ryšius. Šis modelis gana gerai paaiškina, sakytume, normalią literatūros raidą, kai jos lauke vykstančios kovos yra nedaug susijusios su politine galia. Pavyzdžiu gali būti modernizmo ir kitų meninių judėjimų iškilimas XIX a. Tačiau taikant šį modelį mūsų tikrovei dera atsižvelgti į svarbią sovietmečio aplinkybę. Sovietinėje sistemoje veikė aiški, visiems gerai suvokiama valstybinė rašytojų vaidmens įtvirtinimo, taip pat jų kūrinių leidybos bei vertinimo sistema. Tad rašytojai niekaip negalėjo kovoti dėl teisės spręsti, kas yra „tikra“ literatūra. Literatūros tikrumo ir tinkamumo kriterijai buvo valdžios institucijų reikalas, o rašytojai galėjo tik užimti daugiau ar mažiau įtakingas „partijos linijos“ nustatytas pozicijas. Žvelgiant į sovietinį literatūrinį lauką reikia turėti omenyje, jog jį struktūriškai „dalijo“ priklausymas komunistų partijai ir jame veikė du rašytojų tipai – komunistai ir nepartiniai. Partiškumas teikė galimybių prasimušti į įtakingas pozicijas, kadangi daugelio pareigybių nepartiniai apskritai negalėjo užimti. Tai buvo ir privilegija, ir valdymo bei gundymo („stok į partiją, mums reikalingi protingi žmonės, viską duosim – gerą darbą, butą...“) priemonė. Visų respublikinių periodinių leidinių, leidyklų ir kitų svarbių spaudos įstaigų vadovų bei pavaduotojų postai buvo Centro komiteto žinioje. Beje, toje pat nomenklatūroje, kaip ypatingos svarbos, buvo ir kūrybinių sąjungų vadovų pareigybės. Kitas svarbus dalykas tas, kad kovojant už Nepriklausomybę ir ją atkūrus rašytojai nenorėjo išsaugoti esamos literatūros lauko padėties, nes beveik visi stengėsi iš to lauko ištrūkti ar nuo jo demonstratyviai atsiriboti. Suprantama, vieni sugebėjo geriau pasinaudoti naujomis galimybėmis, sykiu senais ir naujais ryšiais, o kiti – menkiau.
       Svarbus ir sėkmingai empirinę medžiagą autorei padedantis suvaldyti yra P. Bourdieu įtvirtintas habitus konceptas – tai rašytojo nuostatos ir įsitikinimai, lemiantys gyvenamojo pasaulio suvokimą, deramą elgseną, veiksmų pasekmių numatymą. Kitaip tariant, habitus – tai išsiugdyti ir dažnai nereflektuojami „mokėjimo gyventi“ įgūdžiai, kurie laiduoja individo savimonės visuomeninės padėties dermę. Tad paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis liudijo esminį lietuvių rašytojo habitus virsmą. Naujomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikia kitoks individas, kitokios grupės ir kitos institucijos, nes pasikeičia ekonomikos, kultūros ir politikos sąveikos pobūdis. Kita vertus, išliko institucinė rašytojų organizacija – Rašytojų sąjunga, svarbi viso kultūros lauko veikėja. Gvildenant politinę rašytojo veiklą, aiškinantis senojo ir naujojo habitus skirtingumą, pravartu atkreipti dėmesį į literatūros institucijų sąveiką, hierarchiją, kuri ir lemia rašytojo socializacijos pobūdį. Šiuo atžvilgiu sovietinės RS vaidmuo buvo didžiulis, tačiau kol kas deramai neišryškintas. RS buvo svarbiausia rašytojo socializacijos institucija, pripažįstanti bei įtvirtinanti jo statusą ir suteikianti jam galimybių tą statusą panaudoti, taip pat padedanti „susitvarkyti buitį“. Priklausyti RS buvo geidžiama, nepaisant individualių nuostatų sovietinės tikrovės atžvilgiu ar kūrybinių pažiūrų. Be abejo, rašytojo statusas teikė ir tam tikrą apsaugą, palengvindavo „įtartinų“ kūrinių publikavimą. Literatūros lauko ir jame vyravusių institucijų pasikeitimas, įsivyraujant rinkos santykiams, skatinusiems rašytojo įgūdžius paversti apčiuopiama nauda, taip pat viešos to meto kalbos verčia monografijos autorę daryti pagrįstą išvadą, jog pervartų metais „viešai interpretuojant savąjį socialinį statusą dominavo atstumtojo įvaizdis“ (p. 93). Tačiau tas įvaizdis nėra vienareikšmis. Jis nusakė ne tik kai kurių, beje, nedaugelio, rašytojų būseną, bet ir buvo pasitelktas stiprinti RS institucijos bei jos vadovų pozicijas besikeičiančia ekonominiame ir politiniame kontekste. Buvo tikimasi, jog atskleidžiant žmonėms (skaitytojams, o kartu – elektoratui) varganą rašytojų padėtį, politinis elitas pajus neigiamą tam tikrų socialinių grupių nusiteikimą – esą elitas skriaudžiąs mūsų rašytojus, kurie daug nuveikė Nepriklausomybės labui. Kita vertus, autorė iškelia labai svarbų RS vaidmenį kuriant bei įtvirtinant teisines normas, kurios laiduoja rašytojui ne kokią išskirtinę, bet deramą socialinę apsaugą.
       Monografijoje brėžiama rašytojo socialumo ir jo savivokos trajektorija yra ir pagrįsta, ir įtikinama, nors autorė nelaiko jos vienintele galima ir kviečia brėžti kitas trajektorijas: „Atgimimo laikotarpiu vyravusį „tautos poetą/vedlį“ netrukus ėmė stelbti modernistinis „estetas“, greta kristalizavosi postmodernistiškai kultūra žaidžiančiojo vaizdinys, įvairią humanitarinę bei meninę veiklą derinančio „rašto profesionalo“ punktyras“ (p. 214). Naivu būtų „taisyti“ tą trajektoriją asmeniniais prisiminimais ar patikslinimais – į juos taip pat reikia žvelgti savikritiškai. Svarbesnė abejonė – ar aiškinantis kai kuriuos pergyvento lūžio aspektus nebūtų pravertęs labiau apibendrintas sovietmečio rašytojo (ar kelių rašytojų tipų) ir sovietinio literatūros lauko vaizdinys. Tokie „tipai“ aprašyti, pavyzdžiui, Czesławo Miłoszo knygoje „Pavergtas protas“. Palyginus su jais, ryškiau pasimatytų patirti pokyčiai, taip pat ir prisitaikymo bei kultūrinio kapitalo konvertavimo strategijos Nepriklausomybės laikais.