1

       Snigo didžiuliais kąsniais, aš stovėjau prieš jį, susikūprinęs, spaudžiau rankomis prie smakro pakeltą apykaklę. Mano tėvas. Taip ir nesupratau, kas jis toks. Ir niekada nesuprasiu. Kas jis buvo, kas yra. Jo paslapties. Jis buvo, jis yra. Visas pasaulis jo pilnas.
       Tai keista girdėti: iš manęs, niekada apie jį, regis, negalvojusį. Kaip negalvojama apie orą, apie drabužius ant kūno: tiesiog einama per pūgą, kvėpuojama šaltu oru. Nors ne, netgi ne tai: tėvas nebuvo man gyvenimiškai svarbus. Dėl to retai jį prisimindavau. Jis ir nerašė man: kažkodėl. Nesurado, negalėjo rasti „reikiamo tono“. Mokyti – nesiryžo, į „draugus“ taikyti – tai buvo ne jam. Kokiu tonu galima rašyti savo sūnui? Nežinau.
       Kaip neįprasta: sūnus. Sūnus ir Tėvas. Tėvas ir Sūnus. Kodėl niekada nebuvau Sūnumi iš didžiosios raidės? O jis – mano Tėvu? Jokio Sūnaus savyje nejaučiau: net kreipdamasis į jį ragelyje „Tėte? Tu?“ – į tą žodį nieko neįdėdavau. Jis atsiliepdavo į „tėte“ – štai ir viskas. Tai buvo tik jo vardas: antrasis vardas. Tėtė. Tėtė Paša. Vardo „Pavelas“ kažkodėl niekada nemėgau, netiko man nei „Pavelas“, nei „Paša“: galbūt todėl, kad mane, dar mokykloje, vis skriausdavo vienas sadistas tokiu pat vardu. Paskui jį vienose muštynėse mirtinai subadė peiliu. Jį subadė, jo nebėra, o to, kad jis mane pažemino septintoje klasėje merginos, su kuria draugavau, akyse, – jam niekada neatleisiu. Nors apskritai myliu žmones ir esu pasirengęs viską atleisti. Bet šitam kažkodėl negaliu.
       „Tėtė“ – tai buvo vardas: vardas, ir tiek. Kai jis man duodavo pinigų, kai negrabiai gailėdavosi ir kartais taip pat negrabiai širsdavo, susierzindavo dėl manęs, – kaip jis man egzistuodavo? Jam puoselėdavau įvairius jausmus: jis buvo realybė, gyvenusi šalia manęs daugiau negu dvidešimt metų, ir negalėjau į ją nereaguoti, kažkaip į ją nežiūrėti. Jis egzistavo man, tėtė. Kaip kažkas savaime suprantama, kaip mano kūnas, nuo kurio niekur nepabėgsi, kaip tas namas, iš kurio niekur (kol neateis laikas) nedingsi. Bet apskritai... taip, apskritai juo bodėjausi. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Apskritai jis buvo tarsi nereikalingas: mano gyvenime. Nereikalingi buvo visi tie jausmai, kuriuos jam puoselėjau: tai nesuprantamą gailestį, tai susierzinimą, tai susitaikymą, tai gėdą. Gėdą dėl jo, dėl kai kurių jo charakterio bruožų. Taip, gyvenau tais jausmais, jie – kartu su kitais – mane užpildydavo. Bet kai išvažiavau į kitą miestą ir su jais atsisveikinau (nes realaus žmogaus jau nebebuvo šalia), su palengvėjimu atsidusau. Pats nežinau kodėl. Tėvas tarsi liovėsi man egzistavęs: ir aš apsidžiaugiau. Tai buvo jausmas, ne mintis. Protu suvokiau, kad „taip negalima“. Protas kalbėjo man apie neteisybę, nedėkingumą – ir tučtuojau žadino kaltės jausmą. Bet aš nieko negalėjau pakeisti. Papriekaištavęs sau, vėl lengvai alsavau: šalia nieko nebuvo. Man nereikėjo tėvo.
       Motina buvo visai kas kita. Ji buvo iš kitokiais matais matuojamos erdvės, iš kitos stichijos. Ji net kalbėdavo daugiau negu tėvas: ir net mokė. Bet aš tik šypsodavausi. Pavargdavau nuo motinos, bet ji manęs neatimdavo iš savęs paties. Jos nebijojau. Nebijojau jos žvilgsnio, jos priekaišto. Kaip galima buvo bijoti savo tėvo? Palikusio mane „pačiam sau“, nebaudžiančio, nesmerkiančio, amžinai gero linkinčio? Motina kalbėdavo, atvažiuodavo, jos buvo daug, ji buvo reali: žinojau, su kuo bendrauju. Bet tėvas, tas buvo toli: labai toli. Visada. Jis mylėjo mane? Jo meilė buvo kažkokia tyli: neegzistuojanti. Jis niekada „gyvai nesidomėjo“ mano reikalais. Taip, jis tikėjo manimi, tikėjo mano ateitimi. Jis buvo ramus dėl manęs! Ir žiūrėjo į mane, į mano gyvenimą iš tolo: iš savo kampelio. Tylėdamas: taip, kad aš nė nejaučiau to žvilgsnio. Bet kartais, nubudęs naktį, imdavau jį jausti, taip man atrodė. Ir darydavosi kažkodėl nejauku.
       Nors galbūt visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Galbūt – o kaip dažnai taip galvodavau! – tėvas buvo tas Paša inžinierius, mėgstantis alų ir gerą kompaniją, pavyzdingas šeimos žmogus ir šaunus vyrukas, toks, kokį jį visi pažinojo. Kartą, kai man buvo blogai ir kai pasirodė, kad turiu Tėvą, – parašiau jam laišką. Apie gyvenimą, apie save, apie jį. Man atrodė, kad man atsakys Tėvo balsas, išmintingas ir griežtas Tėvo balsas: juk kone pirmą kartą asmeniškai kreipiausi į jį, Sūnaus tonu. Aš turiu Tėvą – jis pritars ar pasmerks mane, patars, palaikys, suteiks vilties... Turiu dangų, virš galvos. Bet to nesulaukiau. Taip ir nežinau, ar jis gavo tą laišką. Laiškų rašyti tėvas nemėgo, o kalbėtis „aukštomis temomis“, apie gyvenimą, – nemokėjo, o ir, ko gero, laikė tokias kalbas nereikalingomis. Taip, sakiau sau, žinoma, mano tėvas visada buvo Paška, Paška, kuris mane pradėjo, maitino – paskui nuo manęs atsitolino, pasiliko savo gyvenime.
       Pradėjau mokytis kitame mieste ir ten vedžiau: ir taip pradėjome gyventi toli vienas nuo kito. Matėmės retai, dažniausiai susiskambindavome. „Kaip gyveni? Viskas gerai?“ Apie ką čia pasakosi? Išgirdau balsą – ir gana.
       Pastaraisiais metais jis pas mane nebeatvažiuodavo. Ne, mes nesusipykome, mes apskritai iki barnių niekada nebuvome priėję. Tiesiog „reikalai“ – ir jo, ir mano. Man šeima, du vaikai, jam – jis tada jau gyveno vienas, po mamos mirties – darbas, kuriam kažkodėl atiduodavo daugiau laiko negu jaunystėje. Jis visuomet buvo keistokas: darbas jį savaime domino. Dėl to jį mažai kas suprato: ir pažįstami, ir bendradarbiai, ir aš. „Jis – ką? Nesupranta, kiek jam moka? – ne kartą man sakė žmona, sužinojusi, kad eilinį kartą tėvas neatvažiuos pas mus. – Dėl tokių pinigų atsisakyti atostogų?“ – „Jis gauna neblogus pinigus“, – bandžiau užstoti tėvą. „Ką čia dabar šneki, Sergejau, – užsivesdavo Liusė. – Jis gauna neblogus pinigus už normalų darbą“. – „O anot tavęs, normalus darbas – tai nieko neveikimas?“ – „Sergejau, – Liusė prieidavo ir imdavo mane už rankos. – Tu juk pats viską supranti, kam ginčijiesi? Tu atbeldi savo valandas. Dėl atlyginimo. O tavo tėvas – neriasi iš kailio. Ir už tai turėtų gyventi kaip ministras“. – „Jis neblogai gyvena“. – „Serioža, kodėl tu, viską suprasdamas, dar ginčijiesi?“
       Ne, aš kaip tik nieko nesupratau. Nes ir aš, ir mano žmona, ir mano vaikai – buvom kitokie žmonės. Nenoriu pasakyti, kad mes taip jau nemėgome savo darbo: man patiko užsiimti šiltnamiais, inspektuoti, sekti temperatūros režimą. Mano žmonai patiko sukirpinėti drabužius siuvykloje. Bet tai buvo visai ne ta „meilė“: tai ir nebuvo meilė – tiesiog „patiko“. Tiesiog nebuvo kur dėtis, turėjome užsikabinti už ko nors gyvenime, ko nors išmokti, kur nors dirbti. Žmona išsimokė sukirpėja, aš – želdinių inžinieriumi. Ir jau sėdę, kaip dera, į savo šiltas vieteles, ėmėme dairytis: ir aptikome, negalėjome neaptikti daug tokių gerų pusių, kurių nebuvo kitose vietose. Tai ir reiškė – „patikti“, „mylėti savo darbą“. Patiko jaukumas žalumoje, kai už stiklo – sniegas (kas dar turi tokią vietelę?). Įsigilinimas į save, kai sukirpinėji: pabandytų į save įsigilinti ir nervų nesusigadinti mokytoja ar pardavėja! Taip, mes mylėjome savo darbą.
       Bet tėvas, jis buvo truputį... Ne, nenoriu pasakyti „trenktas“. Kiek pamenu – jis amžinai sėdi prie radijo schemos. Namie neveikia radijas, mirguliuoja televizorius, o jis užsiima nežinia kuo. Taip ir nesužinojau kuo. Nenutuokiau radiotechnikoje, elektronikoje, viskas joje man buvo svetima. Nesupratau, kaip galima mėgti tuos gelžgalius, ir čia įžvelgiau kažką net iškrypėliško: žmogus turi mylėti tai, kas gyva – gamtą, gyvūnus, žmones. Galbūt aš pavyduliavau? Galbūt. Laisvą laiką tėvas leisdavo laboratorijoje, darbe, arba namie su lituokliu. Ir tik kartais pakeldavo galvą ir kaltai šypsodavosi: „Nori ant keliukų, Serioža? Eikš“. Kartą supykęs net išmečiau jo mikroschemą į šiukšlių vamzdį, ir jis ilgai ir nesėkmingai jos ieškojo. O aš dar labiau – dėl to, ką padariau, – nemylėjau jo.
       Bet ne, ką čia šneku, slapta aš jį gerbiau. Jis buvo vyriškas: atsidavęs tikslui. Galbūt slapta jam to net pavydėjau. Mano aplinkoje daugiau tokių „fanatų“ nebuvo. Aš pats nežinojau, kas tai: turėti kažkokį tikslą, susijusį su tavo profesija, tikslą, kuris neturi nieko bendro su pinigais, užmokesčiu. Atrodė, kad jei tėvui nieko nebūtų mokėję, jis vis tiek būtų kažką litavęs. „Sau.“ Aš šito nesupratau. Nors, kartoju, kažkaip nenoromis šį jo bruožą gerbiau. Tai glūdėjo jame giliai.
       Sako, jis buvo aukščiausios klasės elektronikas. Būna tokių ir tarp eilinių. Paskutinės, pačios aukščiausios kvalifikacinės kategorijos. Niekas iš jo viršininkų tokios kategorijos neturėjo. Jis dirbo karinėje pramonėje, mano tėvas.
       Kartą kažkaip pastebėjau, kad laikas greitai bėga ir štai jau sueis dveji metai, kai mes nesimatėme. Vis atrodė, kad užtenka skambučių: jiems negailėjau pinigų. Retus pasimatymus kompensuodavau dažnesniais pokalbiais telefonu. Bet staiga pajutau: mums laikas susitikti. Gyvenimas lekia. Ir mano žmona, protinga moteris, tai pajuto. „Na kaip tu gali, – sakė ji man, kaip įprasta mosikuodama rankomis. – Tavo tikras tėvas. Dvejus metus nesimatyti“. – „Bet tu gi žinai, Liuse, – atsakydavau aš, taip pat iš įpročio gindamasis net kai sutikdavau su ja. – Planavome praėjusiais metais. Susirgo Tolikas“. – „Viskas. Skambink, – ji padėjo telefono aparatą man ant kelių. – Tegul atvažiuoja“. Surinkau numerį.
       – Tėte? Tu? – paklausiau kaip visada. – Kaip tau sekasi?
       – Normaliai, Serioža, – atsakė man žvalus pažįstamas balsas. – O kaip tavo šeima? Kaip tavo inkstai?
       – Irgi ačiū Dievui, klausyk, tėte, atvažiuok pas mus per Kalėdas. Mes jau per ilgai nesimatėme. Man net keista.
       – Serioža, negaliu.
       – Kodėl? Sergi?
       – Man viskas gerai, Sergejau.
       – Stenokardija?
       – Taip, truputį, – sutiko tėvas. – Gulėjau ligoninėje, dvi savaites.
       – Na matai. O tu sakai – „normaliai“. Kodėl nepranešei?
       – Menkniekis. Net ne priepuolis.
       – Kas tave lankė?
       – Taigi turiu čia draugų. Klausyk, Serioža.
       – Taip.
       – Aš ne dėl to negaliu atvažiuoti. Čia, matai, reikalai užsisuko. Ar seki politiką?
       – Truputį. O ką?
       – Aš juk pusiau kariškis – ir darbas slaptas. Tad niekaip negaliu, suprask. Neišleis. Niekas manęs nepakeis.
       – Gaila, – atsidusau.
       – Nedūsauk, būtinai susitiksim. Kitais metais.
       – Na gerai, – sutikau aš. – Bet tu man bent jau skambinsi? Dažnai.
       – Būtinai, Serioža. Ir žiūrėk – laikykis.
       – Laikausi.
       – Linkėjimai Liusei ir vaikučiams. Tolikui išsiųsiu radijo rinkinį, kurį žadėjau. Na viskas, bučiuoju.
       Jis padėjo ragelį. Tiesą sakant, man jo atvažiavimas buvo reikalingas, kad negraužtų sąžinė. Tai yra norėjau jį pamatyti – ką čia šneku: pasėdėtume, išgertume alaus. Paskui... būčiau palydėjęs jį į stotį, taip. Mes buvome svetimi žmonės, tai tiesa. Jis būtų paklausęs: „O kaip tavo darbo reikalai?“ O ką jam būčiau galėjęs atsakyti? Jis apie mano darbą neturėjo supratimo – vadinasi, ir ką nors pasakoti apie jį būtų buvę beprasmiška. Jis negyveno mano reikalais, mano gyvenimu (žmona dar šiek tiek gyveno) – kasdien, diena po dienos. Nes... Nes mes buvome toli vienas nuo kito. Kaip, beje, aš negyvenau jo reikalais, rūpesčiais: kaip galėjau jais gyventi? „Telefonu“, ar ką? Ne, jam siūliau – ir ne kartą – keltis pas mus gyventi, bet jis nenorėjo. Kažką kalbėjo apie naują projektą, apie darbą, kurį reikia pabaigti, atsiprašinėjo...
       Taigi jo atvažiavimas vargu ar būtų mus suartinęs. Tiesiog kažkas man galvoje sakė: „Na kaipgi šitaip – nesimatyti su tėvu dvejus metus, taip negalima, taip negalima, taip negalima“. Ir aš negalėjau nekreipti dėmesio į tą „kažką“: juolab, kai tie žodžiai nuskambėjo ne tik manyje, bet ir garsiai, iš mano žmonos lūpų. Žinojau, kad po mūsų susitikimo tas balsas nutils, kuriam laikui – ir man vėl niekas netrukdys gyventi. Bet kad nebūčiau įsivaizdavęs savo gyvenimo be to susitikimo, be savo tėvo – ne, nemeluosiu: to nebuvo. Aš puikiai apsiėjau be jo – mane supo pažįstami ir draugai, bendradarbiai, šeimos nariai. Jokio tėvo man nereikėjo. Tiesiog būčiau buvęs veidmainys, jei būčiau ėmęs tvirtinti, kad man trūko tėvo. Ne, to nebuvo. Dar studijų metais supratau, kad nejaučiu poreikio turėti tėvą (o kodėl?!). Gal tėvas tai jautė ir neskubėjo „važiuoti“...
       – Na ką jis pasakė? – Liusė pristojo prie manęs, kai tik padėjau telefoną ant grindų.
       – Jis-pa-sa-kė, – išskandavau skiemenimis, – kad-yra-ka-riš-kis.
       – Ką tai reiškia?
       – Nagi tai, kad jis paklūsta karinei disciplinai. Jis juk dirba karinėje gamykloje. Taigi, – sunkiai pakilau nuo kėdės. – Jis neatvažiuos Kalėdų, prašė atleisti. Strateginis užsakymas.
       – Vėl „didžioji politika“? – ironiškai palingavo galvą Liusė.
       – Tik įsivaizduok. Šiaip jam viskas O. K.
       Taigi užduotis atlikta. „Balsas“ kiek pritilo: na ką gi, garbės žodis, stosi prieš didžiąją politiką, ar ką? Juk neatvilksiu jo čionai jėga. Supratau, Liusė irgi pajuto tam tikrą palengvėjimą. Ji atsiduso ir nuėjo į virtuvę toliau kepti bulvių. Žinoma, galėjau pats nuvažiuoti. Ne, negalėjau – ką čia kalbu? Kas gi mane tokiam laikui būtų išleidęs? Vien kelionei, pirmyn ir atgal, sugaišiu keturias dienas. Nebent per kitas atostogas. Per kitas atostogas. Per kitas atostogas būtinai: jei jis vėl pradės apie didžiąją politiką postringauti.
       Taip prabėgo dar kone metai. Skambinėdavau tėvui, jis – tiesa, kur kas rečiau – man. Tai šis, tai tas, trumpai tariant – bendros frazės. Svarbiausia: balsas – vadinasi, gyvas. O dėl sveikatos – privertė tikėti jo patikinimais. Na nejaugi, jei būtų kas nors rimta, neprisipažintų? Vieninteliam sūnui.
       Artėjant vasarai paskambinau jam ir pakviečiau atvažiuoti. Ir ką gi: išgirdau tą patį atsakymą! Su nedidelėmis variacijomis. Pasirodė, jis apskritai su manimi kalbasi ne iš savo miesto, o iš užsienio, kur pervedė ir jo telefono numerį.
       – Bet kaip taip gali būti, tėte?
       Iš pradžių pamaniau, kad jis su manim pokštauja.
       – Nusiramink, girdi? – tėvo balsas skambėjo tvirtai. – Viskas labai paprasta: esame slaptame poligone. Girdi gausmą?
       – Taip, – atsakiau: iš tiesų ragelyje girdėjau kažkokį gausmą. – Projektas grandiozinis, – tėvo balse išgirdau susižavėjimo ir azarto gaideles: tarsi jam būtų buvę dvidešimt ar trisdešimt metų. – Iki kitų metų pabaigos norime jį pabaigti. Jau pusė kelio nueita.
       – Tėte, suprantu, – pasakiau. – Bet juk tu mus irgi turi, ar ne?
       – Viskas bus gerai, Serioža.
       – Mes juk tavęs laukiam.
       – Atvažiuosiu vėliau. Dabar niekaip negaliu.
       – Didžioji politika?
       – Taip, Serioža. Bet svarbiausia – sumanymas ir jo įgyvendinimas.
       – Tai tau taip svarbu?
       – Ir perduok linkėjimus mano anūkams. Aš juos labai myliu.
       Atrodė, jis mane blogai girdi. Kas, beje, ir nekeista, jei pagalvoji, kad jis Dievas žino kur užsienyje.
       – Bet, – pasakiau vaidindamas nuskriaustą, – bent jau galėsiu su tavimi palaikyti nuolatinį ryšį?
       – Bet kuriuo dienos ar nakties laiku. Tokia buvo mano dalyvavimo eksperimente sąlyga.
       – Tai nepavojinga, tėte?
       – Nė kiek. Aš juk ne su branduoliniu ginklu susijęs, tu gi žinai.
       – Na, saugok save.
       – Jūs irgi. Skambink.

       Tokios tokelės. Trečius metus negaliu susitikti su savo tėvu. Pokalbis, žinoma, kiek nuramino. Bet vis tiek liko kažkoks kartėlis. Tarsi tėvui, užsiėmusiam savo reikalais, savo profesija, būtų nusispjaut į mane, į mano gyvenimą, į mano sūniškus jausmus. Nors ar turiu teisę jį smerkti? Veikiau jis mane galėtų už daug ką pasmerkti. Bet juk nesmerkia. Taip, dabar negaliu pas jį nuvažiuoti, jis kažkur užsienyje, negali man net adreso pranešti. Bet kodėl taip lengvai atsidusau išgirdęs šitą naujieną: tarsi jis būtų man nuo pečių nuritinęs akmenį? O jei būčiau galėjęs nuvažiuoti? Ar būčiau nuvažiavęs? Manau, kad taip. „Manau“: va būtent. Neskubu, man kažkoks stresas (kodėl, tiesą sakant?). Aš taip gerai įaugau į savo kasdieninį gyvenimą-bėgiojimą: jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. O čia – mesk viską, važiuok. Noriu pamatyti tėvą, labai, netiesa, kad nenoriu: bet ir nepasakyčiau, kad manęs negąsdina ši kelionė. Man kažkodėl truputį baisu: truputį nesinori. O jei tik jis atvažiuotų pats!
       – Na ką?
       Liusė vėl stovi ir žiūri man į akis.
       – Vėl.
       – Didžioji politika?
       – Įsivaizduok, taip. Ir apskritai – jis dabar kažkur už spygliuotos vielos.
       – Apie ką čia kalbi? – ji išplečia dideles akis.
       – Nusiramink, kažkur užsienyje, kažkokiame poligone. Bandymai ten, visus metus.
       – Na suprantama.
       Šįkart Liusė kažkodėl pikta. Ji linksi galvą ir nueina. Mes abu dabar truputį pikti: galėtų pagaliau ir atvažiuoti, tėvas. Suprantame: darbas, savi interesai. Bet ar ne per ilgai jis nevažiuoja?
       – Na ką tu dabar, – sakau sustodamas virtuvės tarpduryje. – Jam tai svarbu. Pagaliau mums ką, reikalinga jo pagalba?
       – Apie ką tu čia? – pakelia galvą žmona.
       – Mes jį kviečiamės jo labui, ar ne? Norime jam padaryti malonumą?
       – Galbūt ir sau taip pat, – sako Liusė, plaudama lėkštes.
       – Taip, – sutinku, – ir sau. Bet mums ir taip gerai, ir taip mes jaukiai gyvename, ar ne? Esame laimingi ir be jo atvažiavimo? Mes juk visi drauge, o jis...
       – Ką tu nori pasakyti, nesuprantu.
       – Noriu pasakyti tik tiek, kad svarbiausia – tai jo, o ne mūsų gerovė, taip?
       – Na taip, – sutinka žmona.
       – Na o jam dabar geriausia – stirksoti poligone, nejau tai neaišku?
       – Na.
       – Na, vadinasi, atsižvelgiame į jo interesus: aukodami savo poreikį dar kartą atsipalaiduoti prie šventinio stalo.
       – Na mes ir taip atsipalaiduosime. Mes atsipalaiduojame kiekvieną savaitgalį. Nejaugi pamiršai, kad šeštadienį pas mus ateis Klava su Mitia?
       – Na matai, – sakau. – Mums gerai – ir jam ten gerai.
       – Na ir ką tu nori tuo pasakyti? – Liusė net pamiršta savo lėkštes. – Kur link tu suki, nesuprantu.
       – Niekur nesuku. Tik noriu pasakyti, kad nereikia iš to daryti tragedijos.
       – Gerai, – sako Liusė. – Tu viską gerai paaiškinai, bet nesusitikti su tėvu trejus metus – tai irgi nenormalu.
       – Bet jei...
       – Viskas, nenoriu iš naujo pradėt šnekos.
       Mano Liusės charakteris – tvirtas.
       – Manau, – sakau aš, – būna išimčių, būna rimtų kliūčių ir rimtų paaiškinimų. Darau viską, ką galiu. Bet jis juk, pati matai...
       – Gerai, Serioža, – Liusė suminkštėja, – nesikompleksuok. Iš tiesų – nedarykim problemų. Jei jam taip geriau – galime tik pasidžiaugti.
       – Tai yra ne pasidžiaugti, – pataisau ją, – o susitaikyti.
       – Taip, susitaikyti. O kurgi mūsų Tolikas?

       Nenoriu perpasakoti visų savo skambučių tėvui, kai jį kviečiausi, ir visų po jų sekusių pokalbių su žmona. Bet tik pasakysiu, kad jų buvo nemažai. Ir kaskart tėvas – tonu ir žodžiais – sugebėjo įtikinti mane. Tiksliau – jis pateikdavo faktus: ir tai įtikindavo. O kadangi kviesdavau arba pats siūlydavausi atvažiuoti maždaug kartą ar du per metus – tai kalbame apie metų metus.
       Taip, mūsų šeima gyveno savo gyvenimą: augo vaikai, Tolikas jau buvo paauglys, Valečka vijosi jį. Mes baigėme statyti sodo namelį: dviaukštį! Tai buvo mūsų „gyvenimo reikalas“. Galvojome palaipsniui buities centrą perkelti iš mūsų dviejų kambarių butelio – ten. Tai buvo šis tas. Šis tas šioje žemėje. Mane pakėlė į aukštesnes pareigas, o Liusė ėmė papildomai užsidirbinėti namuose, siuvimu. Ir automobilį nusipirkome, taip. Kad važinėtume į sodą.
       Kartą, tai buvo vėlyvą pavasarį, Liusė pribloškė mane keista fraze. Mes, pamenu, sėdėjome terasoje, savo sode – kaip tik šildė gegužės saulė – ir gėrėme arbatą. Aš, Liusė, Tolikas ir Valečka. Tolikas netrukus išėjo žaisti futbolo su vietiniais kaimo vaikinais, o Valečka – ji mūsų gudruolė – skaitė Lorencą, netoliese (nors aš maniau, kad tokias knygas jai skaityti ankstoka).
       – Klausyk, – pasakė man žmona, – man regis, tu apskritai neturi tėvo.
       – Apie ką tu čia? – atitraukiau puodelį nuo lūpų ir pastačiau ant lėkštutės.
       – Aš jo nemačiau devynerius metus. Devynerius metus.
       Tarsi man kas peiliu būtų dūręs į širdį. Stengiausi negalvoti apie skaičius. Kai manęs kas nors klausdavo apie tėvus, sakydavau, kad neseniai skambinau tėvui. Arba kad „šiandien turiu paskambinti tėvui“. Tai buvo tiesa. Mūsų ryšys nenutrūko. Bet aš visuomet bijojau šio klausimo: „Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu?“ Bijojau, kad kažkas manęs paklaus. Blogiausiu atveju... būčiau atsakęs: „Seniai jau. Žinai, tiek reikalų – ir jam, ir man“. Tai dar pusė bėdos. Bet įvardyti skaičių? Įvardyti skaičių – buvo negalima. Įvardytame skaičiuje šįkart slypėjo kažkas baisaus. Taip, baisaus. Negalėjau suprasti. Tiesiog tai kažkaip keistai skambėjo: „Nesimačiau su tėvu devynerius metus“. Nors viską buvo galima paaiškinti: pirmiausia nesuprantamu mano tėvo priešinimusi. Nors ne... išeidavo, kad ir ne tėvas trukdė: jis nuolat sakė, telefonu, kad nori mane pamatyti ir pasirengęs atvažiuoti arba priimti mane savo namuose. Tik va... vėl tas jo darbas, vėl viskas prieš jo ir mano valią. Eksperimentas užsitęsė, taip: niekas nesitikėjo. Bet tai jau paskutiniai metai, viskas jau eina prie pabaigos. Tiek laukėme – nejau pusė metų nebepalauksim? Juk esame suaugę žmonės? O paskui – kas svarbiausia? Mūsų susitikimai ar mūsų jausmai, mūsų norai matyti vienas kitą? O aš jutau tokį tėvo norą. Juk tai svarbiausia? Ne visada žmogus gali nugalėti aplinkybes. Bet svarbiausia – tas dar gyvas, nepastebimas artumas, tas vos jaučiamas, bet, pasirodo, esminis ryšys.
       Ir taip gyvenau laukdamas kitų metų. Negalvodamas apie skaičius. (Kaip negalėjau galvoti, konkrečiais skaičiais, apie savo amžių: nenorėjau tikėti.) Ačiū Dievui – beveik niekam nerūpėjo mano tėvas: ką tai galėjo dominti? Kas galėjo uždavinėti tokius klausimus: „Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu?“ Bet Liusė, ji galėjo. Ji žinojo. Tik ji galėjo įvardyti skaičių – ir taip „viską sugadinti“: ne sugadinti, ne. Tiesiog – perplėšti malonaus užsimiršimo, malonaus egzistavimo už laiko ribų skraistę. Egzistavimo, panašaus – kažkada domėjausi daile – į Gogeno čiabuvių egzistavimą. Taip, pamečiau skaičių: penkeri septyneri metai... Nenorėjau apie tai galvoti – apie skaičius, apie laiką. Buvo baisu apie tai galvoti.
       – Kas čia tau dabar užėjo?
       Tai viskas, ką galėjau atsakyti žmonai. Nors man, tiesą sakant, norėjosi jai kailį iškaršti už tokią frazę. Kam ji tai ištarė – „devyneri metai“? Kam įvardijo?
       – Aš jo jau nebeprisimenu visai, – pasakė žiūrėdama kažkur į šalį, taip nervingai, Liusė.
       – Bet kas tau? Nei iš šio, nei iš to...
       Tai buvo mano vyriškas elgsenos stereotipas: neparodydavau, kai ji mane užgaudavo, stengdavausi neparodyti. Tik ištiesindavau nugarą, pakeldavau pečius. Ji buvo moteris, turinti teisę nervintis, aš – vyras, uola, kuri reikalinga, kad į ją atsidaužtų ir išsikvėptų silpnesnės būtybės emocijų bangos.
       – Neabejoju – ir šiais metais jūs nesusitiksite.
       – Susitiksime kitais.
       Aš vis dar laikiausi.
       – Esi tuo tikras?
       – Jis žadėjo.
       – Tu juk pats netiki, – ji pažvelgė man į akis. – Pats save apgaudinėji. Dar negirdėjau, kad žmogų dešimt metų laikytų kažkokiame poligone. Gal jis kalėjime sėdi?
       – Ir aš su juo, kada panorėjęs, kalbuosi telefonu? – ironiškai nusišypsojau. – Neplepėk kvailysčių, Liuse. Ir iš kur ištraukei, kad jis ten dešimt metų sėdi? Jis dvejus metus gyveno namuose. Paskui vėl iškvietė.
       – Tai kodėl jūs nesusitikote?
       – Liuse, juk tu žinai, – stengiausi įtikinti ne ją, o save patį. – Patekau į ligoninę, juk negalėjau važiuoti ištiktas inkstų priepuolio.
       – Tu gulėjai tik tris mėnesius.
       – Tu teisi, – sutikau. – Bet paskui išvažiavai pas sergančią tetą.
       – Negalėjau nevažiuoti.
       – Aš ir nesmerkiu. Ir tėvas, beje, nesmerkia. Nei tavęs, nei manęs. Žinai, ką jis pasakė paskutinį kartą?
       – Ką?
       – „Svarbiausia, kad turime vienas kitą.“
       – T-turime! – kažkaip keistai ištarė žmona.
       – O ką – ne?
       – Jis jau kažkokia tuščia vieta.
       – Ką čia paistai? – mano kantrybė trūko.
       – Nagi jo išvis nėra!
       – Kaip – nėra? – įsistebeilijau į ją.
       – Nėra. Nėra. Kur jis? Kur? – ji apsižvalgė, tarsi būtų jo ieškojusi čia, prie mūsų namo. – Jo nėra, supranti?
       – Jis yra, – pasakiau susitvardydamas. – Jis yra, tiesiog negali atvažiuoti.
       – Devynerius metus?
       – Nejau taip nebūna?
       – Na žinai, – ji pakilo.
       Nežinau, kas jai įgėlė. Paaiškinti pokalbio pradžią, na ir visą pokalbį buvo neįmanoma. Tik supratau, kad jos moteriški nervai „užsivedė“ ir stengiausi skubiai sutvirtinti savo vyriškus „stabdžius“: nes mane irgi galėjo pradėti „nešti“. Ir tuomet, žinojau, – sunkus nesantaikos periodas. O man to nesinorėjo: ir taip gyvenimas sunkus, nervus reikia saugoti.
       – Ko tu užsivedi? – atsistojau ir priėjau prie jos: stengiausi išlaikyti „draugišką toną“. – Jis juk mano tėvas.
       – Va būtent, – pažvelgė ji į mane: rankos sudėtos ant krūtinės.
       – Nesuprantu.
       – Jei jis būtų mano tėvas – man būtų lengviau.
       – Bet kodėl?
       – Man gėda kam nors pasakyti, kad štai jau devyneri metai tu nesimatei su tėvu.
       – O tavęs kas nors to klausė?
       – Ne, – prisipažino žmona.
       – Va matai. Liuse, – paėmiau jos ranką. – Manai, man lengva? Bet ką daryti? Kaip tyčia, viskas taip susiklosto: jei ne viena, tai kita. Kiekvienais metais viliesi, tiki...
       – O gyvenimas praeina.
       – Taip, tu teisi.
       – Štai dabar paskambink ir pasakyk, kad kitą savaitę atvažiuosi.
       – Tu ką? – įsistebeilijau į ją. – Kaip galiu važiuoti kitą savaitę?
       – O kodėl ne?
       – Na... pirma, trečiame sektoriuje pratrūko vamzdis, sakiau tau. Žinai, kas ten dabar darosi? Kas mane išleis? O paskui – Valečka...
       – Ką – Valečka?
       – Na ji ir tas vaikinas...
       – Kuo čia dėtas tas?
       – Pažadėjau klasės auklėtojai, kad penktadienį ateisiu į tėvų susirinkimą.
       – Serioža, – ji pasisuko į mane visu kūnu. – Tu tai rimtai?
       – Ką?
       – Tu kokius dalykus gretini?
       – Apie ką tu?
       – Tu tėvo nematei devynerius metus. Ar tą suvoki?
       Ji taip ir pasakė: ne „supranti“, o „suvoki“.
       – Na.
       – Apie ką tu čia dabar kalbi? Apie kokius vamzdžius?
       – Bet juk manęs niekas neišleis! – įpuoliau kone į isteriją.
       – Te prasmenga skradžiai tas tavo darbas!
       – O ėsim – ką?!
       Elgiausi kaip kvailys, kaip idiotas, tai pripažįstu. Man kažkas užėjo. Bet jai irgi kažkokia širšė įgėlė.
       – Še, skambink.
       – Dabar?
       Ji atnešė į terasą telefono aparatą, įgrūdo man į rankas.
       – Aš negaliu, kitą savaitę. Turiu nusiteikti, Liuse.
       – Ilgai tu nusiteikinėji.
       – Liuse, tavo logika grynai moteriška. Negaliu tau amžinai aiškinti, kad esu pasirengęs važiuoti į pasaulio kraštą. Yra aplinkybės, Liuse. Su jomis negalima nesiskaityti.
       – Tu tiesiog niekšas.
       Netekau žado, garbės žodis. Aš apskritai iš jos niekada nebuvau girdėjęs tokių žodžių. Nebegalėjau jos atpažinti. Gerai, kad ji iškart po tų žodžių išėjo, o tai nežinau, kaip būčiau pasielgęs. Su telefonu rankose prisėdau ant šezlongo. Reikia nusiraminti. Reikia suimti save į rankas. Pasielgti vyriškai, kaip dera. Užgesinti isteriją (man norėjosi trenkti telefoną į žemę). Apskritai ji teisi, ar ne? Iš esmės? Pas savo motiną ji važinėja kas tris mėnesius. Jos sampratos labai aiškios. Visais atžvilgiais jai tinku, mūsų šeima puiki. O šis sunkumas – mums abiem. Dabar tai pasidarė aišku. Tuos žodžius ištarė spontaniškai: nes nenori apie mane blogai galvoti. Kaip tik dėl to ji juos ir ištarė: kad nenori manęs laikyti niekšu ir nori pastūmėti mane prie veiksmų, kurie įrodytų, kad nesu niekšas. Iš tiesų, kiek galima atidėlioti? Ko jai prišnekėjau – kokios čia priežastys? Juk labai panorėjus – tai netiesa, kad nebūčiau susitvarkęs dėl darbo. Kai reikėjo važiuoti verslo reikalais (vežiau Liusės pasiūtus sijonus tolimam užsakovui) – manęs darbe nebuvo keturias dienas. Išsisukau.
       Taigi pyktį greitai pakeitė kaltės jausmas. Taip, žinoma, dabar paskambinsiu tėvui, aptarsiu visas detales.
       Surinkau numerį. Ragelį pakėlė tučtuojau (matyt, tai buvo kažkoks telefono numeris tik ryšiui su manimi).
       – Sveikas, tėte.
       – Sveikas, Serioža.
       Man atlėgo širdis, kai tik išgirdau pažįstamą balsą.
       – Kaip gyvuoji?
       – Viskas gerai.
       – Tėte, kur tu?
       Tik dabar prisiminiau, kad jis – ne savo bute, o poligone, neaišku kur: kaip aš pas jį nuvažiuosiu?
       – Ten pat, Serioža. Baiginėjame tą eksperimentą.
       – Dar ilgai?
       – Daugiausia aštuonis mėnesius.
       – Tu tikras?
       – Na taip.
       – Tėte, mes turime susitikti.
       – Taip, Serioža, būtinai.
       – Tėte, ar žinai, kiek metų nesimatėme?
       – Taip, Serioža.
       – Jau devynerius metus. Įsivaizduoji?
       – Nejau?
       – Tėte, turiu tave pamatyti.
       – Bet svarbiausia – tu turi mane.
       – Žinoma. Tai – svarbiausia. Bet mes gyvename, kiekvienas savo reikalais. O gyvenimas praeina.
       – Po aštuonių mėnesių būsiu laisvas. Labai noriu tave pamatyti. Kaip tavo inkstai?
       – Dabar nevargina.
       – Kaip Liusė, vaikai?
       – Jie jau visai suaugę. Tu jų nepažinsi.
       – Tolikas gavo magnetofoną?
       – Taip, ačiū už dovaną. Norėčiau išvysti bent tavo braižą. Adresas užrašytas mašinėle.
       – Braižą? Juk žinai, nemoku rašyti laiškų. Pakentėk dar truputį. Susitiksim.
       – Aš niekaip negaliu pas tave atvažiuoti? Ar negali bent pasakyti, kokioje šalyje esi?
       – Serioža, atleisk, ne. Pasižadėjau. Tai labai slapta. Mums įvedė specialų ryšį su giminaičiais, tiesioginį. Kad tik niekas pas mus nevažinėtų.
       – Tai mes per palydovą kalbamės? Tu kur – Afrikoje?
       – Neklausinėk, Serioža. Labai tavęs ilgiuosi. Kaip sekasi naujose pareigose?
       – Pripratau. Na gerai, tėte. Aš tau dar kartą paskambinsiu šį mėnesį.
       – Okay. Laukiu. Žiūrėk, laikykis.
       Trumpi signalai.
       Atsilošiau šezlonge. Na ką galiu padaryti? Kuo nusikaltau?