5

       Liusė atėjo kitą dieną, nešina krepšiais maisto, tarsi aš būčiau buvęs Šiaurės ašigalyje.
       – Liuse, – pasakiau jai, – nedelsdama atsiimk mane iš čia. Padaryk viską, ką gali.
       – Bet...
       – Tylėk. Kvaila tu moteris. Aš irgi kvailys.
       – Serioža...
       – Suprask, aš viso proto. O iš manęs čia padarys psichą. Čia aplink tikri idiotai. Liuse, aš reikalauju.
       – Serioža...
       – Ko žliumbi?
       – Aš bijau...
       Kuo toliau, tuo sunkiau ją galėjau atpažinti. Kur dingo jos ryžtingumas: vien tik prislėgtumas ir sutrikimas.
       – Liaukis. Prisiekiu tau, viską išsiaiškinsiu. Pasiimsiu atostogų, mėnesį, ir viską išsiaiškinsiu. Nuvažiuosiu į Karo ministeriją, išpešiu informaciją. Prisiekiu tau, kad kaskart kalbuosi su tėvu.
       – Bet... Bet jis gi... jis gi mirė, Serioža!
       – Iš kur ištraukei? Kodėl esi tokia tikra?
       – Seriožečka, – ji apkabino mane, – ten jo kapelis, pats sakei. Seriožečka, ką tu kalbi?
       Sukandau dantis.
       – Aš tau aiškinau, Liuse. Remdamasis tėvo žodžiais. Visa tai padaryta dėl konspiracijos. Kad visi galvotų, jog jo nėra.
       – Bet... kam jis su tuo sutiko?
       – Nežinau, Liuse. Galbūt jį privertė. Iš kur man žinoti? Aš tuomet mažai domėjausi jo gyvenimu. Prisimink – jis su tuo sutiko, kai liko vienas. Visiškai vienas tame mieste. Galbūt jis neturėjo ko griebtis?
       – Nežinau, Serioža, – Liusė vis dar kūkčiojo. – Noriu tavimi tikėti.
       – Jei tu manimi netikėsi... Mes negalėsime gyventi, jei tu manimi netikėsi!
       Riksmas ją paveikė.
       – Gerai, Serioža. Aš dabar viską padarysiu. Nueisiu pas vyriausiąjį gydytoją.
       – Tu išgirsi jį, pamatysi, – sulaikiau ją už suknelės rankovės. – Aš įkalbėsiu jį pasikalbėti su tavimi, viską paaiškinsiu ir įkalbėsiu.

       Išleido mane tik po penkių dienų. Bet ir dėl to Liusei teko apsilankyti merijoje, parašyti skundą deputatui.
       – Be reikalo tai darote, – pasakė mano žmonai Chmurovas išrašydamas (pats to negirdėjau). – Jis kliedi, jo būklė bloga. Jei jis rytoj nužudys jus arba jūsų kaimyną...
       Tai šunsnukis. Liusei teko jam pakloti gerą sumelę: o juk mes – ne milijonieriai.
       – Tėte, – pasakiau į ragelį, kai tik užsidariau mūsų miegamajame. – Aš tavęs prašau – pasikalbėk su mano žmona. Nors kartą. To labai reikia.
       – Man negalima, Serioža, – atsakė tėvas. – Dabar negalima. Man uždrausta.
       – Bet juk ji mano žmona, tėte. Liusė – tu turi ją prisiminti.
       – Prisimenu, – pasakė tėvas. – Atsiprašyk jos ir viską paaiškink. Galbūt greitai man leis kalbėtis ne tik su tavimi. Bet dabar negaliu, Serioža, suprask.
       Balsas jo sudrebėjo: ko aš jį kankinu? Neturiu jo daugiau jaudinti. Aišku gi, kad jis tiesiog negali nieko padaryti. Turbūt palaužė jo valią, aš nežinau. Jis negali elgtis kaip nori, taip būna. Jį pajungė savo valiai, taip. Labai galimas dalykas. Tai kas iš to? Jis liovėsi buvęs mano tėvas? Aš turiu jį kaltinti tuo, kad nevykdo mano pageidavimų? Negi esu jo situacijoje, jo kailyje, kad manyčiau, jog jis galėjo, gali kažką padaryti, bet nenori? Negi žinau jo situaciją? Juk neturiu menkiausio supratimo! Sprendžiu pagal save: nors ir aš pats, būdamas iš esmės laisvas žmogus, stirksau šiame mieste neišvažiuodamas metų metus.
       Ne, grįžęs iš beprotnamio ir supratęs, kad dalykas pernelyg rimtas, nusprendžiau veikti. Taip, kartą ir visiems laikams šią istoriją pabaigti! Nes... Nes mano, mūsų su Liuse stabilus gyvenimas – sutriko. Viskas sutriko mūsų gyvenime. Vaikai nebegavo tiek mūsų dėmesio kaip anksčiau: nors dabar, kai jie darėsi suaugę, negalima buvo apleisti santykių su jais. Mūsų sodo namelyje išardytos krosnys, o centrinis šildymas dar nesutvarkytas. Visu tuo reikėjo užsiimti, reikėjo gyventi. Bet į mūsų gyvenimą įsiveržė nežinia kas, neaišku iš kur: ir mes gyvenome tuo. O kaip norėjau ankstesniojo gyvenimo! Koks rojus jis man atrodė! Turiu pabaigti tą reikalą, pabaigti, ir viskas. Galų gale man, man pačiam reikalinga išsami informacija, reikalingas visiškas tikėjimas savimi, savo jėgomis, savo proto blaivumu.

       Po pusmečio man pavyko pasiimti atostogų savo sąskaita ir nuvykti į sostinę, į Karo ministeriją. Praleidau ten visą savaitę vaikščiodamas iš kabineto į kabinetą. Kaip šiandien menu karpą ant pulkininko veido. Ji judėjo kaip gyva būtybė, kai šis, laikydamas popierius rankose, man kalbėjo:
       – Jūsų tėvas mirė prieš devyniolika metų, nuo plaučių vėžio. Jis dirbo viename iš mūsų institutų. Priimkite mano užuojautą, Sergejau Pavlovičiau.
       Aš nepatikėjau: nuėjau į žvalgybos valdybą, išsikovojau, kad mane priimtų. Apie mano tėvą ten nieko nežinojo.
       – Tėte, – kalbėjau apimtas nevilties telefono būdelėje prie pat ministerijos pastato. – Ką tik buvau Karo ministerijoje.
       – Tu sostinėje, Serioža?
       – Taip. Norėjau sužinoti apie tave.
       – Kam?
       – Aš... Tėte, nežinau, kaip tau paaiškinti. Aš... Aš norėjau patikrinti, kad tu... Kad tas kapas... – visai susipainiojau. – Kad tu nenumirei, tėte.
       Nežinau, kaip man išsprūdo tie žodžiai.
       – Ką tu kalbi, Serioža? Kaip aš galėjau numirti?
       – Tavęs nemačiau jau dvidešimt metų.
       – Bet aš juk esu, Serioža. Skambinu tau, ir tu man skambini.
       – Taip. Bet... mane visi įtikinėja, kad tu mirei. Visi, supranti? Aš tik vienas tikiu. Vienas, supranti?
       – Gerai. Gerai, kad tiki, Serioža. Taip ir turi būti.
       – Kas turi būti? – suspaudžiau iki mėlynumo laikančius ragelį pirštus.
       – Kad visi turi būti įsitikinę dėl mano „mirties“. Kitaip – nė sudilusio skatiko neverta ta konspiracija.
       – Bet ministerijoje man pasakė...
       – Pasakė tai, ką turėjo pasakyti. Ten irgi beveik niekas nežino. Jie juk žiūri į popierius, o visi popieriai surašyti atitinkamai.
       – Tėte, tai tu esi?
       – Esu, Serioža. Aš kalbu su tavimi.
       Padėjau ragelį ir pravirkau.
       Kaip turėjau gyventi toliau? Netikėti savo ausimis? Ką ten kalbėjo tas šunsnukis? Kad haliucinacijų neatskirsi nuo tikrovės? Nesąmonė! Psichiatrinė nesąmonė. Kažkoks košmaras. Kodėl va ta minia gatvėje tiki tuo, ką mato? Kodėl aš tikiu, kad esu – čia, sostinėje? Jei balsas, kurį ką tik girdėjau ragelyje, – haliucinacija, tai kodėl turiu tikėti savo akimis? Kur aš iš tiesų, kas aš? Psichiatrinė nesąmonė, štai kas visa tai. Jie kaip tik ir išveda iš proto, susirenka sau kontingentą.
       Išėjau iš kabinos sudrėkusiomis akimis. Kur eiti? Kaip gyventi?

 

       6

       Dubovas pasitiko mane prie durų: į laboratoriją užėjome kartu. Tai buvo pats tikriausias kelias, kuriuo reikėjo eiti iš pat pradžių: susirasti gyvus žmones, pažinojusius tėvą, su juo dirbusius. O aš puoliau pas gydytojus ir valdininkėlius. Tik gyvas žmogus galėjo atsiverti man, pajausti mane, pranešti tiesą. Dubovas, nepaisant savo santūrumo, buvo gyvas žmogus, susitikau su juo antrą dieną po atvykimo, jis sėdėjo ant suoliuko prie instituto, nedideliame skverelyje, kažką kramtė, kažkokį sumuštinį, ir spoksojo į šokinėjančius prie jo kojų paukščiukus.
       – Tai jūs, vadinasi, Pavelo Leonidovičiaus sūnus?
       Jis iškart suprato mano padėtį. Jis buvo pirmas žmogus, kuris nesuabejojo mano sveiku protu!
       Bet iš pradžių... iš pradžių mane šokiravo jo frazė, ištarta tyliai, ramiai – ir tai baisiausia – su nuoširdžia užuojauta ir supratimu.
       – Man labai gaila, bet galvoju, kad jūsų tėvo nebėra tarp gyvųjų.
       O Viešpatie! Ir jis – tą patį.
       – Bet aš kalbuosi su juo, suprantat? Telefonu. Štai jau dvidešimt metų. Jūs netikite?
       – Aš galiu jumis patikėti, – jis baigė valgyti sumuštinį ir numetė trupinius paukščiams. – Regis, galėsiu jums kai ką paaiškinti.
       – Bet kaip? Jūs tikite, kad aš kalbu su tėvu ir čia pat tvirtinate, kad jo nėra tarp gyvųjų? – man vėl ėmė drebėti dešinė ranka: nuo to laiko taip ir nesugebėjau sugrąžinti nervų į ankstesnę būklę.
       – Taip. Nagi ateikite rytoj, prie tų va durų, devintą. Pamatęs daugiau suprasite, negu aš jums čia paskaityčiau paskaitą. – Jis patylėjo, atsiduso ir palingavęs galvą pasakė: – Na ir Paša, kas galėjo pagalvoti.
       Nesupratau jo. Visą naktį nemiegojau, o kitą rytą mes įėjome į didžiulę salę. Patalpoje, panašioje į angarą ir suskirstytoje į sekcijas, buvo daug tokių salių su lentelėmis ant durų.
       – Čia jis dirbo, – pasakė Dubovas. – Štai jo instrumentai. Eikite šen.
       Tą dieną ėmė kristi sniegas: tankus, nesibaigiantis, drėgnas. Jis lipdė langus, akis ir gražiai gulė ant nepridengtų moterų plaukų. Tame mieste neprisiminiau Liusės, savo vaikų, staiga man pasirodė, kad aš – tas jaunas dvidešimtmetis studentas, kuris svaigsta nuo laisvės atsidūręs toli nuo gyvenimo, kurį traukė kaip jungą. Aš buvau, tame mieste. Aš ir mano tėvas.
       – Štai aparatas, – pasakė Dubovas. – Ar įsivaizduojate, kuo užsiiminėjo jūsų tėvas?
       – Ne, – atsakiau.
       – Tai nauja elektronikos sritis. Tuojau viską suprasite.
       Jis priėjo prie dėžės su tumbleriais ir lemputėmis ir kažką įjungė.
       – Norite pasikalbėti su savo žmona? – paklausė Dubovas.
       – Ją retai pakviečia prie telefono, – atsakiau aš. – Ji dabar darbe.
       – Tai nesvarbu. Jūs galėsite su ja pasikalbėti jos nesutrukdydamas.
       Ką jis norėjo tuo pasakyti?
       – Kiek jūsų žmonai metų?
       – Keturiasdešimt aštuoneri.
       – Koks jos balsas – žemas, aukštas? Pasiklausykite ir išsirinkite panašiausią.
       Jis paspaudė mygtuką, ir aš krūptelėjau. Kažkas manęs paklausė: „Sveikas, kaip sekasi?“ Paskui dar kartą: kitu balsu. Ir dar kartą, ir dar.
       – Tas? – Dubovas sekė mano veido išraišką.
       – Taip, turbūt.
       – Dabar reikalinga nedidelė informacija apie jus, apie jūsų sveikatą, jūsų gyvenimišką situaciją. Apie jūsų šeimą. Kiek turite vaikų ir kiek jiems metų?
       Atsakiau į visus jo klausimus suvokdamas, kad vyksta kažkas siaubinga ir neišvengiama. Aš to norėjau! Būtent norėjau, daugiau negu tėvo gyvybės norėjau tiesos, galutinio visko paaiškinimo. Buvau pasirengęs pakelti bet kokią kančią: kad tik likčiau savimi, išsaugočiau tikėjimą savimi ir savo protu. Tvirtu pagrindu.
       – O dabar – pasikalbėkite su savo žmona. Nagi. Pasisveikinkite.
       – Sveika, Liuse, – pasakiau akmeniniu balsu.
       – Serioža, tai tu? Gerai nuvažiavai?
       – Taip, gerai, – atsakiau. – Kaip vaikai?
       – Tolečka išėjo į institutą, Valečka mokykloje. Viskas gerai, Serioža. Kaip tu? Sužinojai apie tėvą?
       – Taip, Liuse, – atsakiau. – Sužinojau.
       – Ir kaipgi? Kaip?
       – Jis mirė, tu buvai teisi.
       – Serioža, tu gerai jautiesi?
       – Taip.
       – Inkstų neskauda? Kaip tavo ranka?
       – Kaip tu?
       – Viskas normaliai. Laukiam tavęs. Mes labai tavęs laukiam. Grįžk greičiau, mes visada su tavimi.
       Pasaulis prieš mano akis ėmė plaukti, ir aš atsipeikėjau krėsle, kampe. Prieš mane stovėjo Dubovas ir dar kažkas.
       – Tai – Skvorcovo sūnus, – išgirdau šnabždesį.
       – Jums geriau, Sergejau Pavlovičiau?
       – Taip.
       Kažkas suvilgė man kaktą.
       – Štai, išgerkite.
       Mechaniškai nurijau tabletę, užgėriau vandeniu.
       – Jūsų tėvas, kai jis su jumis kalbėdavosi… – Dubovas atsisėdo į krėslą priešais. – Ar jūs kartais nepastebėdavote sutrikimų? Na – nesupratimo. Sakykim, jūs vieno klausiate, o jis kita atsako?
       – Maniau, kad tai – dėl blogo girdimumo, dėl didelių atstumų.
       – Aš nieko negaliu tvirtinti šimtu procentų, – pasakė Dubovas. – Neturiu faktų. Bet jūs pats įsitikinote, kad iš esmės įmanoma kalbėtis su automatu.
       – Su automatu? Aš...
       – Nusiraminkite. Žinau, esu tiesmukas žmogus. Visada sakau tiesą, ką galvoju.
       – Jūs manote, kad mano tėvas, jis...
       – Jis visą gyvenimą užsiėminėjo kalbančiais automatais, – pasakė Dubovas. – Tiesa, tai nebuvo jo pagrindinis darbas. Pagrindiniu jis tapo jo gyvenimo pabaigoje. Staiga, likus dviem metams iki mirties, jis ėmė mindyti slenksčius ir prašytis į mūsų skyrių.
       – Ir...
       – Jis čia tūnodavo kiauras naktis.
       – Kas gi su manimi visą laiką kalba?
       – Jūsų tėvas, – atsakė Dubovas.
       Mano smegenys intensyviai dirbo, bandė sulaikyti „stogą“, suprasti. „Suprasti“ – tai buvo viskas: visas mano išsigelbėjimas. Arba suprasti, arba... nežinojau, kas bus.
       – Išeikim į skverą. Ten pasišnekėsim.

       Jis pakilo pirmas, ir aš pasekiau įkandin jo. Snigti liovėsi.
       – Pastovėkime čia, – parodė jis man vietą po stogeliu. – Jums geriau?
       – Taip, grynas oras, – atsakiau.
       – Štai ką aš galvoju, – pasakė Dubovas. – Tuos dvejus metus pas mus laboratorijoje jis darė aparatą jums. Jis žinojo, kad serga vėžiu.
       – Bet kam? Kodėl jis man nepasakė apie ligą? – man staiga pasidarė trošku gryname ore.
       – Tai jums geriau žinoti.
       – Kaip tai apskritai įmanoma? Susijungiu su juo iš bet kurio taško, iš bet kurio automato.
       – Mūsų institutas dirba armijai, – pasakė Dubovas: jis nežiūrėjo į mane, kažkur į tolį. – Galime išeiti tiesiai į palydovus. Jis visą gyvenimą dirbo su palydovais, kosminio ryšio skyriuje.
       Mane tiesiog nupurtė.
       – Aš ką – kalbu su juo per palydovą?
       – Galbūt, – pasakė Dubovas. – Jūsų tėvas buvo keistas žmogus. Jo niekas iki galo nepažino. Nors iš pažiūros atrodė prieinamas ir paprastas. Jis buvo idėjos žmogus. Tokių jau nebėra.
       Dubovas kažkaip sunkiai – „asmeniškai“ – atsiduso.
       – Bet juk tai Karo ministerija, – pasakiau. – Kaip jis galėjo pasinaudoti kariniu palydovu be leidimo?
       – Tai įmanoma, – ramiai atsakė Dubovas. – Žiūrėkite, štai skrenda paukštis.
       Nuo medžio ant medžio iš tiesų skraidė kažkoks paukštis.
       – Jūs jį matote ir galite net nustatyti jo skrydžio kryptį. Bet kas darosi jo viduje, organizme, kiekvienoje ląstelėje, – nustatyti ne taip paprasta. Šiuolaikinė elektronika – tai supersudėtinga struktūra, tokia sudėtinga, kad kontrolė, smulkmeniška, tapo problemiška. Nesakau, kad jos nėra. Bet toje struktūroje visada galima surasti silpną vietelę, nepavaldžią kontrolei, ypač jei žinai struktūrą iki smulkmenų. O jūsų tėvas buvo elektronikos genijus.
       – Pasakėte – genijus?
       – Taip, tuo neabejoju. Jis tiesiog negalėjo išplėtoti savo veiklos visu pajėgumu. Pagal savo galimybes, kurias jam davė Dievas, jis buvo ne tas žmogus, eilinis elektronikas, prie kurio visi priprato. Jis – tai buvo tai, ką jis galėjo. Tai supratau per dvejus darbo su juo metus. Jo smegenys dirbo kažkaip ypatingai. Buvome konkrečių užduočių vykdytojai, o jis...
       – Bet aš noriu žinoti, – nutraukiau jį, – kaip tai įmanoma. Kaip visa tai galima?
       – Praktiškai – aš irgi nežinau. Žinau tik, kad įmanoma teoriškai, iš principo. Tarkim, tarp supersudėtingų palydovų susirasti tokį, kuriame vienas iš tūkstančių kanalų nėra kontroliuojamas. Neabejoju, kad toks žmogus, kaip jūsų tėvas, galėjo išspręsti šį uždavinį.
       – Bet, – nurijau seilę, – kurgi tas... aparatas? Kas jį aptarnauja?
       – Tai gali būti visiškai automatinis aparatas ir stovėti bet kur – kad ir šitame pastate, bet kuriame rūsyje. Jei jam pavyko nepastebimai jį prijungti prie vieno iš kosminio ryšio kanalų – sustiprinimas ir perdavimas per atstumą vyksta savaime. Pakanka paties silpniausio signalo, pasiųsto priimti.
       – Palūkėkit, – man atrodė, kad mano smegenys neišlaikys įtampos. – Jis žinojo apie visus mano kasdieninius reikalus. Jei jis ne gyvas žmogus, kaip visus tuos metus galėjo kalbėti apie mano reikalus?
       – Jūs niekada nesate susidūręs su elektronika? – Dubovas vos pastebimai šypsojosi. – Mašina irgi turi atmintį. Kaip ir žmogus. Viskas, ką sakote, įsimenama, sudaromas klausimynas kitam seansui. Mašina dirba pagal atitinkamą programą. Dieve mano! – staiga atsiduso Dubovas. – Tik genijus galėjo šitaip sugalvoti. Jūs neįsivaizduojate, kaip tai genialiai paprasta.
       – Kas?
       – Viskas, – jis palingavo galvą, – velniškai paprasta. Viskas, ką jis padarė.
       – Esu įsitikinęs, kad girdžiu jo balsą, – pasakiau aš.
       – Aš ir nesiginčiju. Jūs girdite jo balsą. Jis tiesiog įrašė visas reikiamas frazes, kol gyvas buvo. Pagal programą. Kokius du ar tris tūkstančius sakinių, iš kurių mašina sudarinėja variantus, atitinkančius jūsų frazes. Jas galima įkalbėti per savaitę.
       – Aš negaliu patikėti.
       – Tai paprasta. Tai labai paprasta, Sergejau Pavlovičiau. Nepatikėsite, bet bendraudami žmonės naudojasi šimtu kitu sakinių, ypač pokalbiuose telefonu. Tai apskaičiuota. Tik poetų kalba individuali, bet ir tai tik iš dalies. O paprastas bendravimas susideda iš stereotipų. Aš juk lingvistas pagal išsilavinimą. „Sveikas, tėte“ – taip pradedate kiekvieną pokalbį?
       – Taip, – sutikau aš.
       – Štai jums pirmas štampas, – pasakė Dubovas. – Į jį atsakas: „Sveikas, Serioža. Kaip sekasi?“ Arba: „Sveikas, Serioža. Tu iš kur skambini?“ Tokie variantai buvo?
       – Taip.
       – O jeigu jūsų frazė ilgesnė, klausimo formos „Sveikas, tėte. Kaip gyveni?“ – tai seka atsakas „Sveikas, Serioža. Man viskas gerai. O tu? Kaip anūkai?“ Tai – elementaru, Sergejau Pavlovičiau. Jis įkalbėjo frazes, o mašina kuria jų kombinacijas.
       – O dovanos? Jis siunčia dovanas mano vaikams!
       – Tai gali daryti pasamdytas žmogus, firma, kuriai sumokėta. Visa tai galėjo įeiti į programą. Kaip ir versija su poligonu.
       – Bet... Tai tik jūsų spėjimai? Jūs gi neturite įrodymų?
       – Jų ir negali būti. Jūsų tėvas pasistengė, kad jų nebūtų. Kad jūs niekada tikrai nesužinotumėt, kad jo nėra šiame pasaulyje. Tai buvo programoje numatyta, net tai, kad anksčiau ar vėliau surasite jo kapą. Niekas, beje, nematė jo mirusio. Viskas padaryta, kad jūs netikėtumėt jo mirtimi.
       – Bet kam jis tai padarė?
       – Nejaugi iki šiol nieko nesupratote? – pasisuko į mane Dubovas: jo veidas pasidarė rūstus ir svetimas. – Jis jus mylėjo.

 

       7

       Jau buvo tamsu, kai pasukau atgal į viešbutį. Ėjau per pūgą, ji lipdė veidą, ir, žinoma, greitai pasiklydau. Nieko nemačiau aplink save. Aš buvau ne aš: neturėjau nei žmonos, nei vaikų, nieko. Aš nenorėjau gyventi.
       Nepažinojau to miesto. Nepažinojau to rajono. Namuose jau švietė langai – už jų virė kažkieno gyvenimas. Šiame mieste nieko nepažinojau. Sniegas, apšviestas retų gatvės žibintų, dribo tankiai ir gausiai.
       Pasukau į kažkokį skersgatvį, paskui į dar vieną. Nebuvo net žmonių, kad galėčiau paklausti, kur aš. Pasukau dar ir dar, kol neišėjau į kažkokią dykvietę: nuėjau per ją, grimzdamas į sniegą. Čia jau nebebuvo namų, augo tik kažkokie krūmokšniai. Netrukus atsirėmiau į tvorą ir nuėjau palei ją. Veikiai kelią pastojo kita tvora. Susmukau ant žemės, mano kepurė nuslydo nuo galvos. Iš kažkur krentanti šviesa apšvietė virš tvoros sniego juostą. Ten, aukščiau, irgi buvo sniegas, beveik nematomas. O toliau, aukščiau sniego, šaltame kosmose skriejo palydovai. Nemačiau jų. Kodėl turėčiau tikėti Dubovu? Kodėl turėčiau tikėti psichiatrais? Tėte, nejau tu guli dviejų metrų gylyje įšalusioje žemėje?
       Beveik sustingęs (širdis vos plakė) prisiverčiau atsistoti. Pamačiau tolumoje kažką geltoną. Tai buvo telefono būdelė. Aprūdijusi, be stiklų; aišku gi – su sulaužytu telefonu. Netoliese turbūt yra gyvenamasis namas. Ne, apsirikau. Iš pradžių kažkas sutraškėjo ragelyje, paskui įsijungė ilgas signalas. Pakvėpavęs į saują, surinkau numerį. Ragelyje grojo muzika – lengvutė, kaip debesėlis. Itališkas balsas dainavo apie meilę. Ar man tik vaidenosi?
       – Tėte, – sušnabždėjau verkdamas. – Tėte.
       – Tu verki, sūneli?
       – Tėte, visi mane tikina, kad tu mirei.
       – Netikėk niekuo, prašau tavęs.
       – Tėte, tai juk ne programa?
       – Kas, Serioža?
       – Tavo atsakymas. Tu esi dabar?
       – Sūneli, aš esu.
       – Tu esi šiame pasaulyje, tėte?
       – Netikėk niekuo. Aš nemiriau. Tu juk girdi mane?
       Dabar jis pasakys: „Aš visada būsiu su tavimi“.
       – Aš visada būsiu su tavimi.
       – Tėte, pasakyk: aš visą gyvenimą mylėjau tik tave vieną.
       – Aš visą gyvenimą mylėjau tik tave vieną.
       – ................................................................................
       – ................................................................................
       – Tėte, tu verki?
       – Taip.
       – Neverk, prašau tavęs.
       – Mes greitai susitiksime, Serioža.
       – Greitai, tėte.
       – Gyvenimas – sudėtingas dalykas.
       – Sudėtingas, tėte.
       – Mes turime vienas kitą.
       – Visada.
       – .....................................................
       – ....................................................
       – Skambink man, kalbėk su manimi.
       – Kur tu? Aplinkui sniegas. Aš toks vienišas, tėte.
       – ......................................................................
       – ......................................................................
       – Aš su tavimi, Serioža.