Prieš metus knygų aptarimo pokalbyje nuskambėjo replika apie šiuolaikinėje lietuvių literatūroje įsigalintį infantilizmą. Jei tiksliai suvokiau, infantilizmą, plūstantį iš rašytojus dominančios nepakankamai svarios tematikos ir jos paviršutiniškos plėtotės. Renkuosi šią „nebrandumo" temą kaip simptomišką šiuolaikinei lietuvių prozai ir pažvelgsiu tik į vieną jos atspalvį - į svaigulį, išviešinantį kūrėjo-pamišėlio-juokdario ir karaliaus (valdžios) santykį. Spėju, kad toks šiandienos pasakojimas plečia savo regratį kartu naikindamas ir skirtumą tarp normos ir jos pažeidimo, nebetarnaujančio vertei atnaujinti. Jis daugiau dėmesio skiria kasdienybės būsenoms, jų mikrokaitoms ir ne-prasmybei. Viskas autoriui įgauna vienodos vertės. Randasi ir kiek kitokia dominavimo aistros artikuliacija (netgi jos antipodas - pasitraukimas iš jėgos lauko, ryškiausias Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje"). „Mažąjį" žmogų papildo į sceną išėjęs pabrėžtinai antipatiškas žmogus. Jis pats herojiškai liudija savo silpnumą ir žaismingai deklaruoja pasitraukimą iš dabarties visuomenėje įsitvirtinusių šizofreniškos dvigubos moralės kanonų. Jo visos aistros ir patirtys - ir egzistenciškai svarbios, ir bergždžios - autoriui tampa vienodai vertingos. Daugelis elitinių rašytojų atnaujina savotišką dendi įvaizdį (Juozas Erlickas, Herkus Kunčius, Kęstutis Navakas). Tai teikia jiems prabangią galimybę be varžymosi „kalbėti" apie iki jų (ir į juos panašių, kaip antai Sigitas Parulskis) buvusias pernelyg intymias ar nereikšmingas, todėl dažniausiai tekstui neatrenkamas-nesukonstruojamas „patirtis". Beje, šiai dendijai būdingas stilistinis multiplikavimasis lyg ir prieštarauja jų skiepijamam prozos žvilgsnio atnaujinimui per vis intymesnę kalbėseną.
Visgi šioje skirties tarp sakralumo ir profaniškumo niveliacijoje vis dar gyvuoja šventojo pamišėlio, girtuoklio ir juokdario vaidmenys. Tačiau jie tolsta nuo šventojo svaigulio pašaukimo, primindami už netobulos pasaulio tvarkos pasislėpusį jos „kaltininką". Į viešumą iškeliamas valdžios, eroso ir alkoholio svaigulys pasitenkina „savistaba", patirties fiksavimu, o ne pranašyste ir sacrum atsivėrimu. Ši samplaika įelektrina tarp kitų ir Donaldo Kajoko, Ramūno Kasparavičiaus, Andriaus Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Kęstučio Navako praėjusių metų knygose vaizduojamą pasaulį, tiksliau - jų personažų žvelgimo prizmes, kaip tikimasi(?), skaitytoją šokiruosiančias ar viliosiančias susitapatinti.
Ieškodama būdų interpretuoti (prisijaukinti) A. Jakučiūno „Tėvynę", pribloškusią intymia kalbėsena, itin originalių įvaizdžių gausa ir asmenybės entropijos fiksažais, kaip prisiekęs snobas pasiieškojau „saugaus" atstumo - „geriau išmanančiojo" instancijos. Grįžtelėjau į kitos literatūros padanges ir atsiverčiau slavistų pranešimų rinkinį, skirtą kvailiams ir bepročiams slavų literatūrose. Piotro Fasto mintis apie Grigorijaus Kanovičiaus romanų pamišėlius pasirodė itin simptomiška ir šiandienos „pamišėliškai" lietuvių literatūrai: „Žmogus, praradęs viską, dar turi tikėjimą, bet praradęs tikėjimą - nieko nebeturi. Pamišimas, kuris jo tuomet laukia, tampa tolygus visiškai žmogiškumo destrukcijai, vidinės koherencijos prarasčiai, o ją „dieviško pamišimo" atveju ir užtikrina tikėjimas" (Fast P. Obłęd w powieściach Grigorija Kanowicza // Obraz głupca i szaleńca w kulturach słowiańskich. - Warszawa: UW, 1996. - P. 125).
Praėjusių metų pamišėlių ir juokdarių istorijose galima aptikti visą spektrą jų tikėjimo ir nusivylimo būsenų. Viena „skaudžiausių" - A. Jakučiūno romanas-monologas „Tėvynė" (kabutės ironiškos, nes „vienaskaitos pirmasis asmuo yra literatūrinės fikcijos elementas", - kaip skelbia šiam A. Jakučiūno romanui giminingas Jerzy Pilcho svaigusis romanas „Stiprusis angelas", 2002). Vos metai skiria du A. Jakučiūno romanus „Servijaus Galo užrašus" ir „Tėvynė", plėtojančius, nepaisant skirtingų veiksmo scenografijų, šventojo pamišimo temą. Pirmosios knygos fone - egzotiškoji autoriaus vaizduotės „rekonstruota" Roma, antrosios - viena diena bei buto sienomis (lova-tėvyne) apribota alkoholiko išpažintis. Rašytojas pabrėžtinai demonstruoja vaizduotės sutramdymą. Jis atsisako spalvingos antikinės epochos kaip kaukės priebėgos, kad sąmoningai supaprastinta, turpizmo perkošta kalba dar kartą prabiltų šįkart apie alkoholio, o ne meilės ir poezijos svaiginamą sąmonę. Apsvaigusiojo monologas, kaip tikėtina iš svaigulio tradicijos, turėtų paliudyti jo blaivesnį už blaivų „realybės" suvokimą, kritišką santykį su išviešinamomis gyvenimo ne-prasmybės konvulsijomis ir blykstelėti įkvėpimo tiesa. Jis turėtų praskleisti racionalaus mintijimo uždangą, slepiančią dieviškąją išmintį. „Tėvyniškis" patikina, kad Kažkas kalba per jį („ norėčiau valdyti savo smegenis. Labai nemalonu, kai jos elgiasi taip, kaip atrodo tinkama joms, o ne man, todėl jaučiuosi mažumėlę sugniužęs", p. 107). Tačiau jo bylojimai toliau už glorifikuojamą savinaikos aistrą nenuveda. Mirties jis laukia kaip gimimo, kitaip tariant, pats gyvenimas suvokiamas kaip mirties paralelė. Šventojo bepročio Servijaus Galo meilė skleidėsi įvairialypių politinių-religinių įvykių fone, kol išaiškėjo jos iliuzionizmas. „Servijaus Galo užrašuose" vertės branduolį kaip tik ir sudarė šis efemeriškas aistros nupliekstas pasaulis. Vertingas pats jo spindesys, nepaisant banalios realybės, į kurią jis tapo nukreiptas ir kurios fone liko „degraduotas" kaip kuriančiojo fantazijos padarinys. Jis mezgėsi poetinės kalbos (bepročio aiškiaregystė, poetiniai žaidimai ir pokalbiai su mokytoju) plotmėje ir persiliejo į kūno geismą kaip kraštutinė susitapatinimo su mokytojo idėjomis išraiška. „Servijaus Galo užrašuose" susiduria keli jausmo „rakursai", kelios vertybių hierarchijos, nebūtinai meilę ir atsidavimą kaip dieviškumo emanaciją laikančios aukščiausia vertybe. Ši poliglosija, palyginti su „tėvyniškio" monologu, sukuria pasaulio pilnatvės ir pasakojimo atvirumo iliuziją. Angeliško paukščio-poeto meilės tragizmas „Servijaus Galo užrašuose" transformavosi į šėtonišką paukščiukų čiulbėjimą, kankinimo įrankį „Tėvynėje". Dienos (šviesos, gyvybės klegesio, dieviškumo-šėtoniškumo) naštos nepakeliančiam „tėvyniškiui" gyventi neįmanoma, o mirti per anksti. „Tėvynėje", balansuojant ties gyvenimo ir mirties riba, kaip tik meilė, tiksliau - vien jos ilgesys, tapo kad ir neaiškiai artikuliuojamu, bet numanomu pasakojimo pozityvu šalia laukiamos mirties.
„Tėvynė" - tai kalbėjimas apie stebuklą, kuris gali perkeisti nuopuolį (abejingumą?): „Visame šiame beprasmybės šėlsme neišdrįsiu pasakyti, kad dar kažko noriu" (p. 196). Trokštama „mažmožio", kabinamasi į buto scenerijos detales kaip į desperatui siunčiamus dieviškus ženklus (žiedlapis, pipiras, kamuolys), kurie apverstų žlungančio gyvenimo kryptį: „ visur matau daug daugiau simbolių, nei jų yra iš tikrųjų - buvau tapęs tariamų ženklų dešifravimo mašina, kuri, žinoma, neturi jokios ateities" (p. 159). Tai neoromantinis sprendinys, įspraustas į antipeizažišką sceneriją. Laukiama Kito pasirodymo kaip atsiliepimo į „bjaurume skęstančio kūno šauksmą": „O man tikras išsigelbėjimas būtų žmogus. Deja, jis neateis" (p. 116). Kadangi susitikimas su Kitu neįmanomas, telieka atsiribojimo kaip apsisaugojimo galimybė. Ir A. Jakučiūno (Didonė), ir H. Kunčiaus (Robertikas iš apsakymo „Havanos kreidos ratas") personažai pakartoja tą patį magišką ginties gestą: jų vaizduojami vieniši trapūs vaikai „ginasi" nuo pasaulio, brėždami apie save, kaip tiki, stebuklingą gynybos ratą. Galbūt A. Jakučiūno „tėvyniškio" moliuskiškas seilėjimasis savo kiaukute-bute, susitelkimas į kūno ir ne-kūno paviršius, magiškasis „tžššš", nutraukiantis pavojingai svaigų mintijimą (neveikiančio televizoriaus, obuolio muliažo ir purvo dėmės ant sienos kontempliacijos), irgi yra savisauga, žmogiškosios vertės gintis. Bet nuo ko ginamasi? „Absoliutaus niekio riba", medituojant dviračio griaučius ir siurrealių požeminių garažų keliamą siaubą, įtaigiausiai A. Jakučiūno pajausta dviejų šermukšnių „vartuose". Tai kone vienintelis peizažiškas fragmentas į interjerą („vidujybę") - subjekto nuaistrintas aistras - susitelkusiame romane. Personažo keliavimas pirkti alkoholio - vienintelis tėvyniškio išsiveržimas iš „tėvynės". Tarp sapno ir apsvaigimo nuo alkoholio jis patiria žudantį tamsos siaubą: „ abudu tie medžiai atrodo kaip vientisas ir anaiptol ne gamtiškas darinys, kažkokie kažkur vedantys vartai, skylė, kurios prigimtį, rodos, galėtų atskleisti tik šarlatanai arba žiniuoniai... mane jie visuomet užburia šie šermukšniai manęs dar niekad nuo nieko neapvalė - bent šiedu. Jei atvirai, aš jų bijau. tamsos siaubas perveria kūną lyg tobulai išaštrintas samurajaus kardas. Tai pati baisiausia iš visų tamsos rūšių, kokias tik esu matęs. Tai - svorio, tirščio ir spalvos neturįs vakuumas, antitezė viskam, ką lig šiol esu patyręs Teks sukaupti visas jėgas, kad tam kažkam, kas sukūrė tą šakų, lapų ir traškesių karaliją, atrodyčiau ramesnis, tvirtesnis, saugus" (188).
Tačiau atrodo, kad mirtis ir „vienatvės klaikas", pasmerkiantis „nuolankiai kęsti pernelyg lėtą savo likimą", paryškintas raginimu neužmiršti mirti (taip jis verčia memento mori), tėvyniškiui nėra egzistenciškai svarbus - kitaip jis netaptų žaidybišku, eksperimentiniu. Kad ir besislepiantis lovos įsčiose nuo pasaulio (televizoriaus) skleidžiamų chimerų, jis visgi jaučiasi esąs išskirtinis ir todėl nešantis pasauliui slaptą prasmę, o tai reiškia ir atsparumą mirčiai: „Mintis, kad aš nesu išskirtinis, kėsinosi į pačius mano egzistencijos pamatus. (Jei ne tikėjimas, kad esu išskirtinis, jau seniai būčiau nusidaigojęs kokiu nors man prieinamu būdu.)" (p. 154).
Mirties baimę pranoksta malonumas, sukeltas akibrokšto pasauliui, iš kurio kalbantysis jaučiasi išstumtas. Todėl malonumo ieško kaip juokdarys - jis sau pačiam falsifikuoja gyvenimą-pasakojimą (klastoja vaikystės prisiminimus, imituoja savižudybę) ir „eksperimentuoja" su pasauliu: „ aš juk ir nebūčiau nusiteikęs sakyti tiesos nesistengčiau nuo savęs nei nuo klausiančiojo slėpti, jog šneku nei šį, nei tą. Tai - vienas mėgstamiausių mano žaidimų. Svarbiausia, kad pašnekovas būtų supratingas ir nepradėtų manęs kaltinti" (p. 163).
Jis svajoja netgi sugluminti kitą demonstruodamas visuotinį pasaulio falšą - obuolio muliažu supermarketo vaisių skyriuje tėvyniškis „gundo" pasaulį suprasti savo paties apgaulingumą (vartotojiškumo kritika?). Tik keista, kad A. Jakučiūno ekscentriškasis girtuoklis šią misiją atlieka tarsi slaptasis agentas, neišeidamas į viešumą, ignoruodamas adresatą (minią?), kuriam ir skiria savo „eksperimentą". Šia anoniminio užsimaskavimo poza (skirta tradicinei juokdario misijai atlikti) siekiama patvirtinti savo vaidmens autentiką, unikalumą ir nesuinteresuotumą. A. Jakučiūno ekscentriškasis girtuoklis racionaliai viešina pasaulio nenormalumą - viešų ir privačių normų sankirtą. Tai ji turėtų išskelti laukiamą stebuklą, prie kurio skaitytojas artėja kartu su merdinčios, apgirtusios sąmonės srautu. A. Jakučiūnas „Tėvynėje" meistriškai išbalansuoja įtampą, atrodytų, visiško sąstingio ir pakrikimo atmosferoje. Tai pasakojimas be intrigos ir be atomazgos, kurios laukiantis skaitytojas yra priverstas užsihipnotizuoti. Deja, A. Jakučiūnas tik pakartoja daugumos „švento pamišimo" fabulų klišę. Jis pasitelkia klasikinį šviesos simbolį, kaip sacrum ženklą (peroksidiniai prostitutės plaukai, paskui kuriuos patraukia apie medituotą elektros lemputę užsisvajojęs „herojus"). Mikroįvykių prisodrintame pasakojime taip kompensuojamas atomazgos trūkumas. Jos iš tiesų nėra, meldimas „trumpam įsisprausti į amžinybę", kad galima būtų saugiai sugrįžti atgal, - neįmanomas.
J. Erlicko „Bajorų", atvirai varijuojančioje pranašo-juokdario misiją Lietuvos provincijoje, nuskamba tarsi A. Jakučiūno „Tėvynės" parodija: „Girdėjau, kad viskas praeina, todėl vis daugiau laiko praleidžiu lovoj. Turi gi būt nepraeinančios vertybės!
Praeinantiems namiškiams dažnai parodau save ir paaiškinu gulimosios padėties ypatumus. Niekas nenori klausyt. O juk sakau tiesą" („Senieji lietuviai. Naujas mąstymas", p. 156).
Šiai tragiškai „Tėvynės" svaigulio tonacijai priešingi Kęstučio Navako optimistiniai eilėraščiai-blevyzgos („Iš gyvenimo garstyčių ir krienų"). Barų įkvėptys išsiliejusios į literatūros barus, žaidimas ženklo sutartinumu, kalbos prasmių sąlygiškumais dėl pačios žanrinės apimties fiksuoja trumpus svaigulio pliūpsnius. Šio rinkinio žaidybinis transas primena grakštų kalambūrą, žodžių pasiansą, albuminį pokalbį su jo „cecho nariais". Tai savotiškai „saugi" savęs stigmatizacija, pažabotas šėlsmas, malonumo siekiantis rimavimas. Jo eilėraščių ritmika pati savaime veikia kaip jukinantis alkoholio fermentas („Aš rašau kas man lemenas" - „Dosnumas", p. 26). K. Navakas irgi išviešina dvigubą viešo ir privataus gyvenimo standartą, tačiau tai daro frivoliškai pašiepdamas viešąsias normas, primindamas nuo jų išsisukančius gyvybingus, skaitytojų patirtis bendravardiklinančius „privačius" kalbos įpročius.
Ramūnui Kasparavičiui romane „Molinė patranka" ir apsakymuose pavyksta išlaikyti tą pačią dionizišką linksmybės žaismę. Tačiau ja autorius tik pasinaudoja, kad įtvirtintų tikėjimą kūrėjo pastangų verte. R. Kasparavičius diagnozuoja nūdienos lietuvių sąmonės būklę ir už šelmiško juoko galbūt slepia desperaciją, ieškodamas lietuvio tapatumo ir žmogaus vertės „postsovietiniame" pasaulyje. Jo kalba svaigina kaip kokteilis iš barokinių epitafijų ir slaviškų keiksmų, miraklio fragmentų ir girtuoklių erotizuotų tostų. Kalba pasauliui sugrąžina užmirštą, o gal niekada ir nepažintą intelektualųjį Europos barbarą, žaidžiantį savo paties archaizuotomis būsenomis - lietuvių legendų ir pasakų intonacijomis, tarme ir žargonu. Šiame balsų koliaže išsikristalizuoja eroso įmagnetintas kūrėjo-girtuoklio santykis su pasauliu, laukiančiu naujai apvaisinsiančio kūrybos pliūpsnio (erotiškasis molinės patrankos šūvis). Šis kūrybos aktas turi pakeisti mąstymo istoriją - vis ta pati nemari pasaulį gelbstinčio grožio tikyba. R. Kasparavičiaus pasakotojas romane ir apsakymuose sovietinio režimo patirtis nuolatos permąsto pokalbio su pačiu savimi ir skaitytoju forma. Jis taiko į bendrą istorinės atminties klodą, ko nerastume deklaratyviai individualistinėje, netgi narciziškoje A. Jakučiūno „Tėvynėje".
Iš juokdario stichijos (iš sovietinių patirčių melagingumo ir dviprasmybės) R. Kasparavičiaus personažai semiasi jėgų balansuoti situacijose, kurios iš anksto žmogiškumą pasmerkia pralaimėti. R. Kasparavičius ir H. Kunčius tęsia pokario temą - suaktualina prievartos ir aukos, heroizmo ir degradavimo, žmogiškumo ir jo žlugimo motyvą. Jų novelėse taip pat esama ir heroizmo kaip svaigulio (erotinio bei sadistinio), afekto interpretacijų. Dviem novelėmis apie lietuvių partizanus (R. Kasparavičiaus „Visų gražiausia" ir H. Kunčiaus „Timūras ir Maratas") tęsiasi kontroversiškas dialogas su vis dar psichologinio ir literatūrinio atstumo „nenuskausminta" rezistencijos istorija. Juoba kad šį įsijautrinimą palaiko konteksto įtaka, kurią H. Kunčius panaudoja „dokumentiniam" groteskui sukurti. Romantinis partizanų heroizmas, valdžios institucijų „pasisavintas" kaip ritualui vertingas istorinės atminties ženklas, tampa „privalomas", „programiškas", „auklėjantis" ir kartu praranda žmogišką matmenį, apie kurį primygtinai kalba literatūra. Novelės „Visų gražiausia" kalbėsenų koliaže R. Kasparavičius derina istorikų, psichologų ir partizanų kalbų fragmentus ir išryškina jau romane nuskambėjusią temą: žodis turi galios veikti netgi ir sužvėrėjusį, „amžino įšalo" - emocinės tuštumos, bankrutavusios idėjos, marazmo - pasaulį.
Romantinio įsitikinimo, kad žodis keičia pasaulį, antipodas - H. Kunčiaus nuosekliai tęsiamas sovietinių chimerų paradas apsakymų ir novelių rinkinyje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti". Pernai pasirodžiusį jo romaną „Nepasigailėti Dušanskio" laikiau dvigubai negatyviu karnavalu, kurio groteskas neteikia jokio katarsio. Šiandien atrodo, kad katarsio autorius ir nesiekia. H. Kunčius tiesiog tęsia savotišką totalitarinės sąmonės chimerų dauginimą: jo vaizduotės teritorija išsiplėtė nuo Vilniaus Lenino aikštės (minėtas romanas) iki Kubos ir Kinijos, o laikas garma atgal - nuo Lenino paminklo „nuskraidinimo" iki Prahos pavasario ir Peterburgo „Auroros" šūvio. Tačiau kintant geografijos ir laiko riboms, H. Kunčiaus pasakojamose istorijose nepakito seksualumo ir valdžios dominantė. Sovietinio idiotizmo kalbos klišes H. Kunčius panaudoja specifiniam sąmonės apsvaigimui atkurti. Jis tiesiog mėgaujasi optimistinėmis manipuliuojančios socializmo kalbos intonacijomis ir kuria makabriškus - proto bei kūno prievartos - vaizdinius. Šią „ekstaziškos" kalbos specifiką adekvačiai gali suvokti tik tą laiką atsimenantis ar jį iš tekstų gerai pažįstantis (tai turbūt tas pats) skaitytojas. H. Kunčiaus kuriama blogio ir gėrio kovos, blogio triumfo misterija persikelia už paties teksto ribų. Šokiruodamas perversiškais erotiniais-sadistiniais vaizdais, autorius greičiausiai siekia išgauti pozityvią skaitytojo atmetimo reakciją (tai primena buvusio vieno drastiškiausių televizijos herojų - Algio Greitai - kadais įtaigaus ir pagaulaus juodojo humoro kultivavimą). Tačiau tokia atmetimo reakcija juoba neįmanoma, nes atmesta turėtų būti latentinė žmogaus prigimties dalis, kaip tik ir leidžianti tęstis H. Kunčiaus vaizduojamam šėtono triumfui. H. Kunčius pirmojoje rinkinio novelėje kalba apie visais laikais nesenstančią Judo pasekėjų misiją: „Jei Kryžių kalne neapdairiai apsireikštų Jėzus Kristus, įduočiau. Sąlygos mums palankios: trečiasis tūkstantmetis vos prasidėjo, o mes vis dar jauni, energingi" (p. 10). „Visomis prasmėmis nekorektiškas lietuvių rašytojas" H. Kunčius, „pasirodantis" savo paties kūrinyje, jaučia, kad „patologinis geismas europeitizuotis - atavizmas, erzinantis uodegikaulis". Todėl jis modernizuoja Europos verčių pamatą, t. y. apverčia meilės, tikėjimo, vilties trejybę ir formuluoja naują priesaką - išduoti, išsižadėti, apšmeižti. Taip skamba naujasis komunizmo prievartą patyrusių žmonių manifestas. Kad būtų įgyvendintas, tereikia rasti naująjį Kristų („Mavromati. Dingstis nusikalsti", „Havanos kreidos ratas"). Komunizmo auka tampa budeliu, ieškančiu aukos.
Iš dominavimo ir prievartos lauko į sapnų virtines, atspindžių atspindžius pasileidžia klaidžioti Donaldo Kajoko new age (Naujojo amžiaus) romano „Kazašas" Izidorius Šalva. Jo sapnus irgi galime vertinti kaip svaigulį, pranašautojo buvimą tarp mirties ir gyvenimo (D. Kajokas pasirenka moto Ezros Poundo žodžius: „ atsakymas: nei mirtis, nei gyvenimas"). Autoriaus valia jis įkurdinamas po vonegutišku stiklo gaubtu saloje (jau minėto magiškojo apsaugos rato invariantas, nuoroda į pasakojimo sukoncentravimą „vidiniame kosmose"?). Kaip ir A. Jakučiūno romane, pasirenkamas izoliuotos vietos vaizdinys žada siurrealistinį pasakojimą. O tekanti upė, kurios fone pasineriama į sapną ir pabundama (vienas į kitą persiliejančių sapnų paralelė), susieja laiko vienakryptį tekėjimą su jo pasikartojimų šokiu (sapnas-pabudimas-sapnas). Upė tampa ekranu, į kurį projektuojamas gyvenimo kaip sapno mirgesys. D. Kajokas esė ir prozos rinktinėje „Lietaus migla Lu kalne" (2002) citavo savo rankraščių fragmentą, kuris yra itin giminiškas „Kazašui": „Plaukiau meditacijos valtele nurimusia savo sąmonės jūra ir neturėjau nė menkiausio rūpesčio. Neieškojau atsakymo, nes neįsivaizdavau nė vieno klausimo; neišmaniau, kas yra troškimas, tad negalvojau ir apie išsipildymą. Plaukiau drauge su Laozi, su Bodhidharma, su Pranciškum iš Asyžiaus, su genialiuoju Vanu Fo, su vėju, su savimi be savęs, savimi-ne-savimi." („Apie dendžio lazdelę ir nuostabią bejėgystę", p. 165).
„Kazašo" pinklūs klaidžiojimai po vaizdų, spalvų ir demoniškų personažų perkrautas vizijas, savotiškas literatūrines Hieronimo Boscho pragaro transkripcijas, kreipia į vienintelį klausimą - „Kaz-aš", „Kas-aš". Izidorius, dailininkas, prekijas, vienuolis, tironas imperatorius, ieško jo tapatybę sunaikinusio demoniškojo Kazašo, dar vadinamo inkvizitoriumi, tobuluoju kariu. Trilerio užuomazgą autorius netrunka neutralizuoti. Jis pasitelkia dviprasmybę atspindžio principu sutapatinančią demonišką lėmėją su jo ieškančiu sapnuojančiu tapytoju Izidoriumi. D. Kajokas, panašiai kaip ir R. Kasparavičius „Molinėje patrankoje", įtraukia skaitytoją į mintijimą apie „įsikūnijantį" kūrinio ženkliškumą. D. Kajokas šiame romane varijuoja Dievu tapsiančio žmogaus temą, siejamą su kuriančiu žmogumi, su pačia kūrybos, kaip savęs tobulinimo, pastanga, o ne šios pastangos pėdsaku - daikto „gamyba". Kūrinys čia tampa visatos atspindžiu, kuriame keliauja didieji meistrai magai. M. Žvirgždas recenzijoje „Kazašo šalyje" („Aidai", 2008, Nr. 1) šią pastangą - raugerškio žiedo tapymą - taikliai pavadino mandala.
Visą romano pasakojimą įrėmina ne tik sapno ir pabudimo, kad vėl sapnuotų, kaita, bet ir kreipiniai „Rabi". Ši dialogo situacija kaip tiltas permetama į kontekstą, minimą knygos anotacijoje. Išpažinties ir kvotimo samplaika žymi valdžios ir pavergimo santykį, iš kurio stengiamasi išeiti. D. Kajoko Izidorius pakartoja legendą apie Vano Fo persikėlimą į paties nutapytą upę (Kristaus dangun žengimo paralelė?). Autorius kuria bulgakovišką vaizdinį - Izidorius su mokytoju ir kelionės palydovu pasitraukia ne tik į sapną, bet ir į susikurtą visatą, taip nutraukdamas prievartos ir pavergimo ratą. Ir R. Kasparavičiaus, ir D. Kajoko romanuose minimas tūkstantmečių virsmas (gal iš čia ir jųdviejų apokaliptinis karnavalas), abiem rūpinti realybės ir žodžio sąveika, jų abipusis poveikis gali būti vertinama kaip paslėptas ryšys su įsikūnijusio Dievo laiku.
Visų šių knygų personažus sieja apsvaigimas, stipresnės ar silpnesnės ekstazės, įstrigimas į svaigulį primenančią būseną, kaip tai nutinka A. Jakučiūno „Tėvynėje". Kad ir kaip vertintume svaigulio tradicijos tąsą praėjusių metų kūriniuose, ji gyvybinga ir, atrodo, jos šaltiniai nesenka visų plunksnos „infantilų" naudai ir gėrovei.
Ar apsvaigėlių žodis taps „paklausia preke" (kūnu)? Ar karnavalo žaismė nusės populiariosios literatūros tekstuose kaip „adaptuotas", nebereflektuojamas gyvenimo „atspindys" - nežinia. Bet tikėtina, kad šis grėsmingas, patekęs į populiariosios literatūros apyvartą, atspindys sužadins ir pozityvią permainą, kuri pasireikš didesniu įsipareigojimu skaitytojui, elitinės literatūros akiratyje.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)