vėjais mano Veisiejai vėjais
sesei
1
tas miestelis vietos namai žmonės nieko neatpažįstu
nors medžiai tie patys į mane jie daugiau nepanašūs
kad ilgėliau būčiau čia buvus rankos nuo kaštono neatkėlus
gal būčiau įaugus kamienais suaugus įsišaknijus
kas čia gyveno mylėjo nusižudė keliu praėjo
visi ir viskas buvo mano -
dabar svetima
viskas dabar tavo
bus svetima -
kada kas ką apleido
namai veidus prarado sukniubo su dulkėm susimaišė
žmonės išmirė prie stalų pasikeitė vietomis
dar gyvi ir vis gyvi mano galvoje jie seniai palaidoti
medžiais tapo mano tėvai medžiai mano tėvai
kaip duoną jų rieves atriekiu laužau ir dalijuosi
tau dangaus man dangaus tokios platybės
dangaus laively supasi mano mamos akys ežerai
žuvų šukelėm plaukus sau šukuoja
jos delnai ostija iškelta pakylėjimui
visur ieškau jos kūno kvapo neskalbiu skraisčių
nėrinių bažnytinių nosinaičių kad nakčiai užėjus
galėčiau panerti ten ir neišnirti -
basomis namo basomis dangumi basomis
pakniopstomis vis klupdama kliūdama
už jųjų kaulų -
kaip surūdijusios vinys
kurias kažkas išnaudojo ištraukė iš sijų sąnarių
tokios išdidžios jos sergėjo namų ramybę sienų tvirtumą
vėjai sniegai plikšalės piktžaizdės svetimgyvenimis laikas
bandė jas o dabar sulenktomis kupromis guli sau
nežiburiuoja nespinduliuoja neblyksi tik vis tikis
kam dar pervėrus delną įsikibus į pėdą
kad dar kur nuneštų į kokią kelionę
tarp žemės ir žmogaus
tarp manęs ir žemės
liko skirsnis knygos nugarėlėje raidės susistumdžiusios
susigrūdę priemiestinio autobuso keleiviai
tokie apsunkę nejudrūs svetimoje erdvėje
bet jie grįš į namus savo laukus gyvulius
kaip dievai stosis prieš būsimus tvanus teismus
iškilmingai šaknysis jų kojos tvirtos amžinos
su medžių šaknimis susikibs ir niekas neišvers
tokio augalo dievožmogausgyvulio
tarp jų norėčiau stotis jų užvėjy glaustis užtarimo melsti
neparklupdyta išsirašius visus atodūsius
2
... Sakau: mano Motina. O galvoju apie jus, o Namai...*
kas numirė išsikraustė išėjo ir negrįžo
kaip man skaudėjo tas ritualas
čia esi
čia nukeliamos durys pervaikščiojami namai
kirviai pokši perstatomos gegnės
kitos užuolaidos vėliavos kiti kvapai
iškeičiami išverčiami su šaknimis tėvai ir motinos
gatvės nutraukiamos pervardijamos pavardės
sudraskomi giminystės lopšiai tinklai
o dabar ir tai jau neskauda
kaip nebūta esu
mano tik ežeras mano
dangaus atspindys ežero atspindyje ežeras danguje
debesys ant bangų ir mano veidas saulėj subėgantis
mėnulio takais pranykstantis
motinoje ir tėve jų danguje ir dugne -
nebandyk ištraukti šaknys taip giliai įsikirtusios
kur gėlas vanduo šaltiniai su paslėptu nuo akių
nusėdusiu švelniavilniu dumblu ant kriauklių akmenų
su gelmenų žuvimis susikibę neatskiriamai
aukso duknos sidabro plunksnos raibai raibuliuoja
mėnulio saulėje sugrįžtu į pirmykštį pavidalą
nėra vardo kuriuo pašaukus atsiliepčiau
plaukiu iš tokio tolio kaip laumžirgis atsargiai
minčių krašteliais kad nepažadinčiau savy miegančio vaiko
mažos mergaitės iš Veisiejų prie alyvų alėjos
ji taip užsiverktų užsikūkčiotų ji mirtų žinodama
kad to miestelio nėra
taip kaip nebuvo
3
man buvo šešeri
vaistinėje išgirdau apie tą vaiką
stovėjau eilėje vaistų kvapas
mamos kvapas tėtės kvapas
rimtis vatinė ramybė
ir girdėjau žodžius -
mirė
nuėjo priegulio
užmigęs nepabudo
tai buvo berniukas
gyveno už tilto nežinau jo vardo niekada su juo nežaidžiau
bet nuo tol iki šiolei vis jis grįžta ir grįžta man priminti kažką
sako
mano dvynys kriauklelė ežero dugne atspindinti saulę
nuplėštas laumžirgio sparnelis
jau tada vis galvodavau apie jo išėjimą miege
ir negalėjau susitaikyti nurimti norėjau išardyti tą suokalbį
ranką paduoti nurengti jo iškilmingus baltus rūbelius
išbaidyti aptūpusias varnas atplėšti langus
tas smaugiantis smalkinis gėlių kvapas
mažytis geltonsmėlis kapelis butaforinių vainikų džeržgėjimas
vis mane vejasi visur atranda įrėžia lapo kraštu
prie kiekvienos raidės susirango ant mano kelių
kaip trečias vaikelis įsmigęs į erdvę jo kūnelis -
rakštimi geluonimi pasiutusio gyvulio įkandimu kalaviju
vis veria ir veria pasaulio neteisybė mano širdį
4
ir nebūdama ir akių neturėdama apgraibomis skaitysiu
kraštovaizdį
viską atpažįstu užčiuopiu jūsų gyvenimus gruoblėtus kapus
smengančius
susiraukšlėjusius namelius išklypusias gatveles
mano miestelis kur Judita V. rašė
...Veisiejus kaip Veneciją apėjome...
namai mano tarp keturių vėjų septyniais kalavijais perverta vieta keliais
botagais vežimais užplakta ištrypta išpustyta
gaisrais paleista ir išgryninta
toks mano miestelis jo grožis ir istorijos siaubas
medžiai ramūs vaiduokliai tadais dangų rėmę rangos ant žemės
žmonės rateliu visi sukamės susikabinę gimę ir išgyvenę
tuo metu toje
vietoje rojaus pakraščiuose su gyvųjų pakastų širdžių tuksenimu
kur aš braižiau klases ir strykčiojau ant neišmylėtų kūnų
su išpjaustytom žvaigždėm nupjaustytais lytiniais organais
šuliniai kur mes nuo augimo apsvaigę palenkę galvas šaukėmės
savo vardų
o ataidėdavo ten sumestųjų kūnų dejonės
septyniasdešimtųjų rajoninės šventės
alkoholizmas vėmalai rusiški keiksmai
viskas ten mano romantizmo saule nudažytuose piešiniuose
su rankenomis kur korėsi kaimynai
murkdėsi merdėjo pigaus vyno pamazgų kasdienybėje
negalėdami pakelti praeities net velėnos stojosi ant galvų
nuo jų aimanų po žemėmis
mano miestelis mano lopšys vėjuos įsiūbuotas
aš niekur nebuvau kur buvo gražesnis kraštovaizdis žmonėsliepos
niekur kur mano siela neatgijo tūkstančiais atbalsių
aš praeidavau pro našles senutes kurios laukdavo keleivinių
sėdėdavo pritrupėjusiomis sterblėmis
valgydavo laužydavo dvylikapeikius batonus
balandžiai aptūpdavo visi vieni kitus maitindavo
našlės tai jos motinos šventosios miestelio aikštėje
praėjusios pro išguldytus vaikus balandžiai taikos karvedžiai
aptukę mažom
galvom dideliais kūnais tupsendavo kąsnio reikalaudavo
ir kraujas taip susimaišęs šitose vestuvėse laidotuvėse
po žeme ir ant žemės kad niekas jau neatpins kas ką žudė
mirė už Lietuvą gyvenę už Lietuvą Lietuvai išnaudoję Lietuvą išspaudę
paskutinį atodūsį sau ir Lietuvai
kurie jūs buvot sūnūs ir dukros karvedžiai karveliai
ruslietuviškų žodynų linkėjimais motinų išžaginimu grasinę karvedžiai
beveidžiai kaip atsiskaityti atsirokuoti atsidalyti
su kaulais jaunais kūnais bežodžiu žolėm tapusiu legionu
taip norėčiau paklausti jei būtų ko klausti
ar jie dabar gyvena Dieve tavo namuose
savo gražiausiuose metuose rūbuose
ar jie nuėjo pas tave kaip gulėję Veisiejų skvere
ar Magdalena savo plaukais pridengė jų išniekinimą
mano šventoji iš Veisiejų bažnyčios altoriaus
ašaromis nuplovus brolžudžių rankas
5
ateikit visi pamiršti nereikalingi gyvenimo sudėvėti
jūsų godojimai tokie dideli ir reikšmingi
kasdienybėj pjuvenom virstančio išdrožto Dievo akyse
man visada reikėjo tų svetimų gyvenimų
aš juos velku kaip žlugtą reikia audinio gelumbės
kad nutvilkčiotų pirštų galai pajustų paliktus įspaudus
kad širdį nudiegtų man reikia tų gyvenimų juoko
almančio tik kad almėtų man reikia tų nuotraukų
kur visi gražūs lyg žengiantys į dangų
jų drabužiai gestai minos pasitempimas
ne šios žemės rimties
man patinka sustoti autobusų stotelėje
tik žiūrėti neturėti jokių judėjimo planų užmačių
visi mes ratu vis ratu ir ratu
jungiamės sukamės šokis kuris įsuka žemę
mes ja sotinamės ištraukiam su motinų pienu
tą prėską pilką kaip pelenas žiemkentės skonį
atsimaitinam sau ir būsimiesiems
susinešiojam sutrupam palengvėl išsitrindami iš atminties
tik skausmas po skausmo nesudyla dedasi į grūmojimą
amžinybei iškeltas kumštis šauksmas
bet ir jis tik griežlės čirptelėjimas prieš dalgį
ir dainos kaip nebūta ir toliais gulasi
išguldyti joriuoja mano sielos kareiviai
niekam nežinomi jų vardai liks
nučiupinėtų senų rožančių karoliukuose
motinų susiraukšlėjusių burnų murmėjime
našlių skarelių juoduose trikampiuose
mano miesteli
tik tavo medžių šakų raizginy dangaus fone
neišryškintame juodai baltam negatyve dar gyva
prisisiurbus visais pirštais čiulptuvais
traukiu iš tavęs tą pieną susimaišiusį su krauju
istorijų pernykščiai lapai smenga slegias sunkėja tręšta
jau žinau nebūti dosnu kaip ir būti
gyvenimas nei garsas
nei žodis tapęs šviesa
tylos dangtis bekraštis
dangaus neatkels
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)