Doris Lessing (g. 1919) – praėjusių metų Nobelio premijos laureatė. Labiausiai išgarsėjo romanu „Auksinis sąsiuvinis“ („The Golden Notebook“, 1962), turėjusiu įtakos feminizmo sąjūdžiui. Taip pat ryškų pėdsaką paliko vienas nuo kito labai skirtingi romanai „Nusileidimo į pragarą instrukcija“ („Briefing for a Descent into Hell“, 1971), „Išsigelbėjusiosios memuarai“ („The Memoirs of a Survivor“, 1974), „Penktas vaikas“ (1988, liet. 1995) ir kiti.

XX a. penktame dešimtmetyje D. Lessing buvo aktyviai įsitraukusi į komunistų partijos veiklą ir gerai susipažino su partine ideologija. Ši esė („Unexamined Mental Attitudes Left Behind By Communism“) publikuota įvairių autorių straipsnių apie politinį korekitiškumą rinkinyje „Mūsų šalis, mūsų kultūra“ („Our Country, Our Culture“), kurį 1994 m. išleido garsaus amerikiečių literatūrinio žurnalo „Partisan Review“ leidykla.

Regis, išvydome komunizmo mirtį, bet komunizmo pagimdyta arba jo sustiprinta mąstysena mūsų gyvenime tebeviešpatauja. Pirmiausia tai matome mūsų kalboje. Mintis, kad komunizmas nuskurdino kalbą, o su ja ir mąstymą, anaiptol nenauja. Esama komunistinio žargono, atpažįstamo iš vieno sakinio. Kas gi jaunystėje nejuokavo apie konkrečius žingsnius, prieštaravimus, priešybių vienybę ir visa kita? Kad sąmonę bukinantys šūkiai turi galią išskleisti sparnus ir nuskristi toli nuo savo ištakų, pirmą kartą supratau, kai [XX a.] šeštame dešimtmetyje juos pamačiau „Times“ vedamajame: „Šeštadienio demonstracija nenuginčijamai įrodė, kad konkreti situacija…“ Žodžiai, kurie it aptverti gyvuliai laikydavosi tik prie kairiųjų, išplito į visuotinę vartoseną, o kartu su jais ir idėjos. Konservatyvioje ir liberalioje spaudoje galima perskaityti ištisus straipsnius, kurie yra marksistiniai, tik jų autoriai to nežino.

Yra vienas šio palikimo aspektas, kurį sunkiau įžvelgti. Dar prieš penkerius ar šešerius metus „Izvestija“, „Pravda“ ir tūkstantis kitų komunistų laikraščių buvo rašomi kalba, regis, sukurta tam, kad užpildytų kuo daugiau vietos nieko tikro nepasakant – kadangi, aišku, buvo pavojinga reikšti požiūrius, kuriuos galėtų prireikti apginti. Dabar visi tie laikraščiai atgavo kalbos galimybes. Bet kai kuriose akademinėse srityse dar galima rasti negyvos ir tuščios kalbos paveldą, ypač kai kuriose sociologijos, psichologijos srityse ir dalyje literatūros kritikos.

Neseniai mano draugas iš Šiaurės Jemeno vargais negalais susitaupė pinigų, kad galėtų atvykti į šią tobulybės versmę, Britaniją, ir studijuoti sociologijos šaką, mokinančią skleisti Vakarų patirtį ir kompetenciją neapsišvietusioms šalims. Jam tai kainavo 8000 svarų, ir tai buvo prieš penkerius metus. Pasakiau, kad norėčiau pamatyti studijų medžiagą, ir jis parodė man storą tomą, parašytą taip blogai ir tokiu tuščiu žargonu, kad sunku buvo susigaudyti. Jį sudarė keli šimtai puslapių, o pačias idėjas galima buvo nesunkiai sudėti į dešimt puslapių. Tokią knygą parašė žmonės, kurie buvo marksistai arba išmokyti marksistų. Iš „atsilikusių“ ir uždarų šalių atvyksta studentai ir yra mokomi rašyti šia nuskurdinta kalba. Esu sutikusi žmonių – šiuo atveju Zimbabvėje, – kurie per šį pedantišką tuščią žargoną susipažįsta su anglų kalba. Jie manys, kad tai yra tikroji anglų kalba ir šitaip jie turėtų rašyti bei kalbėti.

Taip, aš žinau, kad akademiniai raizginiai prasidėjo ne nuo komunizmo, kaip mums liudija, pavyzdžiui, dar Swiftas, bet komunizmo pedantiškumo ir daugiažodiškumo šaknys yra vokiečių akademinėje raiškoje. O dabar tai tapo pelėsiu, aptraukusiu visą pasaulį. Galima praleisti visą rytą knygyne, prekiaujančiame studentų vadovėliais, ir tik per vargus rasti knygų, kurios būtų gaivios ir gyvybingos. Kaip sustabdyti šią nuolat atsikuriančią minties bukinimo mašiną? Mat kartais man ji atrodo kaip mechanizmas, sukurtas taip, kad be galo suktųsi hermetiškos stiklinės dėžės vakuume. Kaip sudaužyti tą stiklą ir įleisti oro? Galbūt tai gali padaryti pačios idėjos, glūdinčios negyvoje kalboje, nes jos gali būti naudingos ir kupinos įžvalgų. Kaip esu kalbėjusi anksčiau, universitetų mokslo tyrimo padaliniuose atliekama darbų, kurie galėtų, mums leidus, pakeisti visuomenę. Ten gausu įžvalgų apie tai, kaip žmogus iš tikrųjų elgiasi, o ne kaip jis mano elgiąsis. Neretai jos pirmą kartą pateikiamos nepaskaitoma kalba. Tai – vienas iš mūsų laikų paradoksų.

Galingas idėjas, veikiančias mūsų elgesį, galima įžvelgti trumpuose sakiniuose ar net vienoje frazėje. Visi rašytojai yra gavę tokį interviu klausimą: „Ar jūs manote, kad rašytojas turėtų..?“ Šis klausimas visada susijęs su politine laikysena. Atkreipkite dėmesį, kad šiuose žodžiuose slypi prielaida, jog visi rašytojai turėtų daryti tą patį, kad ir kas tai būtų. Už to glūdi ilga istorija. Užtenka atsigręžti į devyniolikto amžiaus Rusiją, kur būta įžymių kritikų: Belinskis, Dobroliubovas, Černyševskis ir kiti. Jie norėjo, kad rašytojai gvildentų socialines problemas. Visiems didiesiems rašytojams, kuriuos dabar laikome rusų literatūros auksinės tradicijos dalimi, teko patirti kritiką – kartais labai aukšto lygio – iš šio požiūrio taško. Donaldas Fangeris akcentavo, kad pačiame rusų romane galima rasti visas sociologijos ir visuomenės kritikos sritis. Bet aš manau, jog taip yra todėl, kad patys autoriai to norėjo, o ne todėl, kad taip kalbėjo kritikai. Kaip sakoma, neragavęs skonio nepažinsi. Visų tų didžių rašytojų kūryboje nėra nė vienos vietos, kur pasigirstų tas duslus bilsnojimas, atsirandantis, kai rašytojai ima rašyti todėl, kad mano, jog taip reikia. Visi tie rašytojai sėmėsi iš daug senesnės tradicijos, negu jų kritikai. Jeigu rašytojas rašo teisingai iš asmeninės patirties, tai, kas parašyta, neišvengiamai byloja apie kitus žmones. Tūkstančius metų pasakotojai vadovavosi suvokimu, kad jų patirtis universali. Jiems niekada neatėjo į galvą, kad galima atsiriboti nuo gyvenimo arba „gyventi dramblio kaulo bokšte“. Pamatysime, kad šis požiūris į istorijų pasakojimą užbaigia nepaliaujamą diskusiją dėl formos ir turinio, kuri vis dar vargina literatūrą kai kuriuose provincialiuose universitetuose. Jeigu tie rusų rašytojai nebūtų naudojęsi teise vadovautis asmenine, o ne kolektyvine sąžine, mes dabar neprisimintumėm ir neskaitytumėm Gogolio, Tolstojaus, Dostojevskio, Čechovo, Turgenevo ir kitų tos stulbinančios plejados autorių.

Matėme, kas atsitiko, kai šis receptas – kad autoriai turi rašyti apie socialinę neteisybę – 1917 metais įsigalėjo. Jis tapo socialistiniu realizmu. Visi, kas turėjo nelaimės prisiskaityti tokių rašinių (o man tai teko daryti komunistų leidyklai Londone šešto dešimtmečio pradžioje), žino, kad socialistinis realizmas kūrė romanus, parašytus tokia pat negyva kalba kaip ir akademinės srities knygos. Kodėl? Rašytojai instinktyviai jaučia, kad tiesiausias kelias į negyvų knygų rašymą yra rašyti todėl, kad reikia. Niekada nepamiršiu vieno interviu su rašytoju per televiziją. Klausėjas teiravosi:

– Ar sakytumėt, kad iš tų įtakų, kurios formavo jūsų kūrybą, Heideggerio buvo svarbiausia?

– Jūs nesuprantat. Aprašydamas veiksmo vietą, tarkim, pusryčių stalą, turi žinoti, ką tavo herojus valgo. Kiaušinienę su kumpiu? Blynus? Ar rytas šaltas? Ar pro langą šviečia saulė? Ar jaučiasi degančių lapų kvapas? Ar naktį jis miegojo su žmona? Ar ji myli jį? Kokios spalvos marškiniais jis vilki? Ar ten yra šuo, laukiantis kąsnelių? Visa tai turi žinoti, net jeigu visko neaprašai, nes tik šitaip veiksmo vieta tampa gyva.

– A, suprantu, tai jūs save apibūdintumėt kaip realistą?

Vienas apie miltus, kitas apie tiltus. Kitaip ir negali būti, nes čia kalba dvi skirtingos sąmonės dalys. Viena dalis yra kritinė, o kita – holistinė, įsikūrusi galbūt kur nors saulės rezginyje. Dvi lygiagrečios linijos: rašytojas kalba apie „tą tyrą džiaugsmą, kurs gimdo mintį“, tariant nuostabia Hopkinso fraze. Kritikas kalba ta pačia dvasia, kuri buvo perėmusi socialistinį realizmą, o anksčiau – XIX amžiaus rusų kritikus. Aš neabejoju, kad komunistiniai mąstymo modeliai struktūruoti pagal religiją – krikščionybę ir judaizmo dialektiką. Cervanteso biografija liudija, kad jis visą gyvenimą jautė inkviziją lipant jam ant kulnų. Šie klausimai – „Ar rašytojas turėtų?“, „Ar rašytojas privalo?“ – turi ilgą istoriją, regis, nežinomą tiems, kurie taip lengvai jais žarstosi. Ir dar „angažuotumas“ – visai neseniai labai madingas. Ar toks ir toks yra angažuotas rašytojas? Ar jūs angažuotas rašytojas? „Angažuotas kam?“ – galėtų rašytojas klausti.

„Na, jeigu jūs nežinot, aš negaliu jums pasakyti“, – pasigirsta priekaištas, kupinas moralinio aplombo. Angažuotumo įpėdinis yra „sąmoningumo žadinimas“. Tai yra lazda su dviem galais. Žmonėms, kurių sąmoningumą siekiama žadinti, galima suteikti žinių, kurių jiems kuo labiausiai trūksta ir reikia, galima suteikti reikalingą moralinę paramą. Bet šis procesas beveik visada pasižymi tuo, kad mokinys gauna tik propagandą, kuriai pritaria mokytojas. Sąmonės žadinimas, kaip ir angažuotumas, kaip politinis korektiškumas, pratęsia tą patį muštrą – partinę liniją.

Labai įprasta literatūros kritikos mąstysena nelaikoma komunizmo padariniu, bet tokia yra. Kiekvienas rašytojas yra susidūręs su aiškinimais, kad jo romanas ar apsakymas yra „apie“ tą ar kitą dalyką. Aš parašiau pasakojimą „Penktas vaikas“, ant kurio tuoj pat imta lipdyti etiketes – esą jis „apie“ palestiniečių problemą, genetikos tyrimus, feminizmą, antisemitizmą ir t. t. Žurnalistė iš Prancūzijos įėjo pas mane į svetainę ir dar neatsisėdusi tarė: „Juk aišku, kad „Penktas vaikas“ yra apie AIDS.“ Tai veiksmingai užkemša burną, patikėkit. Bet įdomi ta galvosena, kuri verčia kaip tik šitaip analizuoti literatūros kūrinį. Gali pasakyti: „Jeigu aš būčiau norėjusi rašyti apie AIDS arba palestiniečių problemą, būčiau parašiusi poleminę esė“, – bet tave veikiausiai pasitiks suglumę žvilgsniai – štai kaip neįprasta tai pasidarė. Mintis, kad vaizduotės kūrinys „iš tikrųjų“ turi būti apie kokią nors problemą, taip pat yra socialistinio realizmo ir nelemtojo Ždanovo palikimas. Rašyti pasakojimą dėl paties pasakojimo negana – tai esą lengvabūdiška ir juolab reakcinga. Šios mąstysenos gniaužtuose atsidūrė ištisos literatūros katedros tūkstantyje universitetų, o juk pasakojimo ir literatūros istorija byloja, kad niekada nebuvo tokio pasakojimo, kuris vienaip ar kitaip nenušviestų žmonių patirties. Reikalavimas, kad istorijos būtų „apie“ ką nors, rodo komunistinį mąstymą, o dar toliau praeityje kyla iš religinio mąstymo ir jo siekio skleisti tobulinimo knygas, naivias kaip didaktiniai pamokymai. „Paukšteliai lizduose nesipeša.“ „Geri vaikai bus be ožių, darys, kas liepta, kas gražu.“ Tai radau ant sienos viename Velso viešbutyje.

Jeigu, tarkim, rašytojas droviai tars: „Mano knyga „Amžinos versmės“ visai ne apie vandens stygių Artimuosiuose Rytuose“, – pasigirs atsakymas, kad jis pats nesuvokia, apie ką „iš tikrųjų“ rašo. Apie politinį korektiškumą daug prikalbėta ir dar kalbama, bet aš manau, kad būtų pravartu suvokti, jog tai reguliuoja apsišaukę budrumo komitetai, įkvėpti ideologijos. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad komunizmo deglas perduotas politinio korektiškumo diegėjams. Noriu pasakyti, kad perimta tam tikra galvosena, dažnai to nesuvokiant. Akivaizdu, kad kartais labai knieti nurodinėti žmonėms, ką daryti. Aš tai išreiškiau tomis vaikiškomis eilėmis, o ne intelektualesne kalba, nes manau, kad tai vaikiškas elgesys, labai primityvus. Žmogaus sąmonės gelmėse glūdi poreikis įsakinėti, kontroliuoti, nustatyti ribas. Menas – visi menai – yra nenuspėjamas, keistas ir, geriausiais atvejais, nejaukus. Ypač literatūra visada kaitindavo namų komitetus, ždanovus, budrius aktyvistus jeigu ne persekioti, tai bent išsijuosus moralizuoti. Man neramu, kad politinio korektiškumo diegėjai, regis, nežino, kas yra jo pirmavaizdžiai ir pirmtakai; man kur kas labiau neramu, kad jie gal ir žino, bet numoja ranka.

Ar politinis korektiškumas turi gerą pusę? Taip, turi, nes verčia mus pergalvoti savo nuostatas, o tai visada naudinga. Bėda ta, kad, kaip ir visuose populiariuose sąjūdžiuose, ekstremistinis pakraštys labai greitai liaujasi buvęs pakraštys – uodega ima vizginti šunį. Kiekvienai moteriai arba vyrui, kuris ramiai ir logiškai naudojasi šia idėja, kad atidžiai pažvelgtų į mūsų prielaidas, tenka dvidešimt kurstytojų, kurių tikrasis motyvas – galios valdyti troškimas. Tai, kad jie patys atrodo kaip rasizmo priešininkai, feministės ar dar kas nors, anaiptol nereiškia, kad jie nėra kurstytojai.

Nepakantumas universitetuose atsirado ne su politiniu korektiškumu – tai yra aiškus komunizmo vaikas. Nepakantumas, beje, ir despotizmas, viešpatavo komunistinių šalių universitetuose, o dabar ta pati mąstymo nuostata užkrėtusi kai kurias sferas Vakaruose, ir dažnai universitetuose duoda toną. Pavyzdžiui, mano draugas profesorius pasakojo, kad, studentamas išeinant iš genetikos užsiėmimų ir boikotuojant kviestinius lektorius, kurių pažiūros nesutampa su studentų ideologija, jis pakvietė juos į savo kabinetą padiskutuoti ir pasižiūrėti vaizdajuostės, faktais paneigiančios tokią ideologiją. Sugužėjo keletas jaunuolių, vilkinčių savo uniforma – džinsais ir marškinėliais, tylėjo jam bandant juos įtikinti, sėdėjo nuleidę akis, kai buvo rodoma vaizdajuostė, o paskui visi kaip vienas iškiūtino. Tuos studentus gal ir būtų sukrėtęs teiginys, kad jų elgesys vaizdžiai iliustravo uždarą jaunų komunistų sąmonę.

Britanijoje nuolat matome, kaip miestų tarybose ir mokyklų tarybose raganų medžiotojų grupės ir klikos pjudo mokyklos direktorius arba mokytojus, naudodami purviniausią ir neretai žiaurią taktiką. Jie teigia, kad jų aukos esą rasistai arba kokie nors reakcionieriai. Apeliacija į aukštesnę valdžią dažniausiai įrodo, kad kampanijos taktika buvo nesąžininga. Taip atsitiko Keiptaune jaunai mano draugei, kurią, sutelkę jėgas, išstūmė musulmonų fanatikai ir kietakakčiai komunistai. Anksčiau jie taip pat pasielgė su jos pirmtaku ir, be abejo, dabar ėmėsi jos įpėdinio. Aukos yra baltaodžiai. Ar jie buvo rasistai? Ne. Susidėję su tokiais? Visai ne. Neabejoju, kad milijonai žmonių, kuriems iš po kojų išmuštas komunizmo pagrindas, žūtbūtinai ieško kitos dogmos, gal ir patys nesuvokdami. Kai kurie jau rado prieglobstį tarp musulmonų fanatikų.

Dar vienas aspektas iš pirmo žvilgsnio mažai susijęs su kitais, bet manau, kad jis sudaro visų jų pagrindą. Tai yra stiprių įspūdžių keliamas jaudulys ir malonumas, vis stipresnių stimulų paieškos. Trečiame gyvenimo dešimtmetyje, – tokiame amžiuje, kai milijonai jaunų žmonių kankino arba žudė žmonijos pažangos labui, – kas gali būti maloniau už džiugesį, kad jūs vieninteliai žinote tiesą? Revoliucinė politika, namų komitetai, budruolių šūkiai – tai svaiginantys narkotikai. Prieš kurį laiką Ispanijoje buvau sutikusi jaunuolį iš tokio pat molio kaip Byronas, jis sakė, kad labiausiai gyvenime gailisi to, jog būdamas per mažas negalėjo dalyvauti 1968-ųjų Paryžiuje. Aš paklausiau kodėl – juk ta revoliucija nelaimėjo? Jis nusistebėjo, kad aš klausiu. Juk ten buvę taip nuostabu, – sakė jis. Palaima toj aušroj gyventi1. Palaima čia yra esmė – apsvaigti, užsivesti, pagauti kaifą, apsinešti. Tokią pasaulėjautą apibendrino vienas mūsų politikos apžvalgininkas – jis kalbėjo apie demonstracijas, kurios neatrodo labai prasmingos, bent tuo požiūriu, kad nieko iš tiesų negali laimėti. Jis teigė: „Šiais laikais kairioji politika dažnai neturi nieko bendra su tikslais. Tikslai – ne esmė. Esmė yra priemonės.“

Turbūt yra šimtai tūkstančių žmonių, dabar jau vidutinio amžiaus, užimančių valdžios postus, kurių gyviausi potyriai yra iš 1968-ųjų įvykių. Kaip kareiviams karas, 1968-ieji buvo jų gyvenimo apogėjus. Ne, demonstracijas, riaušes, žygius, peticijas ar net revoliucijas išrado ne komunistai. XIX amžiuje jų buvo apstu, ir ne vien 1848-aisiais, o prieš tai dar Prancūzijos revoliucija – daugybės mūsų pažiūrų didžioji motina. Ir tikrai negalime kaltinti Rousseau. Ne jis išgalvojo pajautas, jaudulį ir palaimą; ne jis išrado jausmingumo ir polėkio garbinimą. Jis tiesiog atspindėjo šias idėjas knygose, kurios ir dabar yra pamokomos. Jaudinančios idėjos visada skriete skriedavo per šalis, valstybes, pasaulį. Visada būdavo žmonių, apsvaigusių nuo idėjų. Tai būdavo religiniai jausmai, ir šio fakto nereikėtų pamiršti. (Kai kuriose srityse jie ir tebėra religiniai, ir sparčiai plinta.) Bet mūsų galvose visada būna neapmąstomų, elgesį valdančių schemų.

Dar visai neseniai buvo laikoma savaime aiškiu dalyku, kad revoliucija – kilnesnis sprendimas negu balsadėžė. Buvo ir dažnai tebėra laikoma savaime aiškiu dalyku, kad rimtam jaunam žmogui dera būti su revoliucionieriais Kuboje arba Nikaragvoje, su disidentais, arba protestuoti dėl beturčių kančių ar apskritai būti bet kokiose barikadose. Matėme, kaip ištisomis bangomis jauni žmonės iš Vakarų keliauja į naujų revoliucijų arenas – į Gdanską arba Čekoslovakiją, arba į Berlyną griūvant sienai, – bet kur, kur dar masiškai liejasi stiprūs jausmai. Nors pusė tam tikro jaunimo sluoksnio danginosi ieškoti virpulių kelyje į Katmandu, kita pusė svaiginosi vienokiom ar kitokiom revoliucijom. Jiems nė į galvą nešauna sėdėti namie ir darbuotis savo šalies labui – vien toks pasiūlymas skamba nuobodžiai ir kelia žiovulį. Be kita ko, savo tėvynę jie laiko neverta net paniekos ir juolab dėmesio. Šitaip radosi paradoksas, kad, tarkim, Vakarų Europos valstybes, kurios komunistinę priespaudą kenčiantiems žmonėms atrodė kaip nepasiekiamas laisvės ir gerovės rojus, jauni vakariečiai, gėrio ir tiesos ieškantys kitur, nuolat vaizdavo kaip nepakenčiamas. Įvairūs politiniai sąjūdžiai dėl šio nepripažįstamo noro patirti kančias, persekiojimus, priespaudą išsigalvojo arba išpūtė priespaudą Vakarų šalyse.

Kita mano mintis yra pastarosios plėtotė. Ji yra tokia – labai daug žmonių mėgsta smurtą ir žudymus. Žinoma, jų visada buvo ir bus, bet, manau, idealiomis sąlygomis tai tik mažuma. Du šimtmečius trukusių revoliucijų, t. y. smurto, pateisinamo aukštais siekiais, istorijos vienas iš padarinių yra tas, kad žudė ir kankino daug žmonių, iš kurių šiaip to nesitikėtum. Europoje tokio tipo žmogus, sociologų priskiriamas „minkštos širdies“ tipui, – kuris neapkenčia mirties bausmės, rykščių, ilgų kalėjimo bausmių bei beturčių kančių ir nuolat agituoja prieš šiuos dalykus, – neretai pritaria terorizmui dėl gerų tikslų. Smurto romantika, mūsų laikais atėjusi iš Prancūzijos revoliucijos, buvo sustiprinta Rusijos revoliucijos, o paskui – Kinijos revoliucijos. Išdava tokia, kad kairieji ir liberalai – milijonai žmonių – serga šizofrenija. Ji reiškiasi tuo, kad toleruojami, o kartais ir garbinami IRA žudikai arba italų Raudonosios brigados. Italijoje tam tikroje amžiaus grupėje mažai kas nėra turėjęs draugų Raudonosiose brigadose. Tai buvo madinga. Šimtai jaunų žmonių, išpažįstančių kuo kilniausius idealus, pritarė žudymui dėl politinių priežasčių. Dauguma Raudonųjų brigadų narių nebuvo skurdžiai. Žinoma, jiems buvo bendras vienas dalykas – praėjęs karas. Juk Italijoje buvo žiaurus ir bjaurus karas, nors mes linkę tai užmiršti, – o karas mus visus daro brutalesnius. Bet šie žmonės buvo „minkštos širdies“, jie svajojo apie švelnią, vaisingą, nesuterštą ateitį. Tie, kurie šioje organizacijoje pasiliko, tapo negailestingi, brutalūs žudikai, nors dabar dauguma yra atsivertę ir pasidarę gerais piliečiais. Bet jais buvo ir kartais yra gėrimasi kaip tik dėl jų brutalumo. Kairėje tebėra žmonių, kurie juos pateisina. Kodėl? Manau, kad priežastis ir čia yra revoliucinė romantika.

Ir štai mano paskutinė mintis, bet aš praleidžiu dešimt kitų būdų, mūsų vargu ar suvokiamų, kuriais mūsų protai, manau, buvo paveikti komunizmo. Mano nuomone, Europos kairieji, socialiniai, net liberalieji sąjūdžiai yra nepataisomai sugadinti dėl to, kad pažangos vaizduotė buvo užvaldyta sovietinės patirties. Rusijos revoliucija ir Sovietų Sąjunga tapo etalonu – nesvarbu, ar vertinama kaip sėkmė, ar kaip nepavykęs eksperimentas, kurį mes galėtumėm patobulinti. Ištisus dešimtmečius – pusę šimtmečio, tris ketvirčius šimtmečio – visi „minkštos širdies“ žmonės, trokštantys, kad būtų geriau, orientavosi į Sovietų Sąjungą. Nepaisant jos visų nužudymų, masinių žudynių, parodomųjų teismų istorijos. Nesėkmės istorija – tai, neabejoju, galų gale yra svarbiausias dalykas. Viso „pažangiojo“ Europos judėjimo vaizduotė buvo užkerėta sovietinės patirties – patirties, kuri iš tikrųjų Europai neaktuali.

Būtų visai įmanoma sukurti alternatyvią tikrovę – Europos istoriją, kurioje nuspręsta plėtoti socializmą arba netgi teisingą visuomenę be mažiausios sąsajos su Sovietų Sąjunga. Manau, turime nepamiršti, kad dėl Sovietų Sąjungos tapo neįmanoma galvoti apie teisingą visuomenę, kuri nebūtų nei socialistinė, nei komunistinė. Mes neprivalėjome tapatintis su Sovietų Sąjunga, su septyniasdešimčia metų logikos kapojimo, idiotiškos retorikos, žiaurumų, koncentracijos stovyklų, antižydiškų pogromų. Kur tik žiūri – nesėkmė. O mūsų pusėje svarbiausia – tūkstantis protą laužančių būdų, kaip ginti nesėkmę. Manau, kad Europos istorija būtų buvusi visai kitokia. Socializmas dabar nebūtų taip diskredituotas ir, svarbiausia, mūsų sąmonė neturėtų automatinio reflekso „kapitalizmas arba socializmas“.

Daugiau kaip septyniasdešimties metų Sovietų Sąjungos istorija buvo tragedija – Rusijai ir kitoms komunistinėms valstybėms, kurios dabar laisvos. Tai buvo ir Europos tragedija – žinoma, šiek tiek mažesnio masto. Europą ji pagadino akivaizdžiais ir ne visai akivaizdžiais aspektais – kokiu mastu, dar per anksti spręsti. Pagadino, nes mes dėl kažkokių priežasčių leidomės, kad mūsų vaizduotę visiškai užimtų ne mūsų, bet kitų tautų patirtis. Regis, jau daug kartų sakyta, kad kai kurios iš tų priežasčių liko neapmąstytos. Daryčiau išvadą, kad kol nepažinsime mūsų mąstymą valdančių schemų ir neatpažinsime įvairių pavidalų, kuriais jos pasireiškia, būsime bejėgiai ir neturėsime realaus pasirinkimo. Mums reikia išmokti stebėti savo sąmonę bei elgesį. Reikia kai ką permąstyti. Manau, kad metas ieškoti aiškumo.

1 Williamo Wordsworth'o Prancūzijos revoliucijos įspūdžiai iš autobiografinės poemos „Preliudas“: „Palaima toj aušroj gyventi, / O būt jaunam – tiesiog dangus.“

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)