2007 m. lapkričio 9–10 d. Vilniaus universitete buvo surengta tarptautinė konferencija „Greimo ieškojimas“, skirta Algirdo Juliaus Greimo 90-osioms gimimo metinėms. Semiotikos pradininkas, literatūros kritikas, eseistas, mitologas, politologas – visa jo intelektualinė veikla skleidėsi tarp dviejų – prancūzų ir lietuvių – kultūrų. Nuo A. J. Greimo mirties praėjo penkiolika metų – ši distancija leidžia aprėpti ir reflektuoti jo indėlį į literatūros mokslą ir paklausti, ar A. J. Greimas aktualus šiandien, kokia yra jo darbų tęstinumo galimybė?

 

Viktorija Daujotytė-Pakerienė akcentavo A. J. Greimo mokslinio ir kultūrinio palikimo vientisumą ir kartu jam būdingą mąstymo kontrapunktiškumą. Pranešimui buvo pasirinkta A. J. Greimo citata: „Stipriai galvok apie didelius dalykus ir žinok, kad mintis yra vienintelė realybė pasaulyje.“ Anot profesorės, įprasta manyti, kad mintis ir realybė – poliariškos, bet A. J. Greimas šią priešpriešą naikina. Jo darbuose vienu metu skamba kelios temos: paralelios, priešingos, bet nebūtinai – priešiškos. Iškyla ir nepasakomumo problema – kai kas paklūsta vien intuityviai suvokimo galiai. Čia semiotika ir fenomenologija suartėja.

 

Tą patį pranešime „Greimas ir Merleau-Ponty“ patvirtino Algis Mickūnas. Svarbiausią semiotiko A. J. Greimo ir fenomenologo M. Merleau-Ponty sąryšį atpažįstame veiksmo logikoje: kiekvienas veiksmas, pasireiškiantis arba fenomenų lauke, arba teksto sandaroje, reikalauja fono, kuriame skleistųsi figūros ir jos veiksmo reikšmė. Abi teorijos įveikia statiškumą, nurodydamos, kad kiekviena reikšmė yra diakritiška.

 

Nijolė Keršytė pasiūlė atkreipti dėmesį į A. J. Greimo darbų bibliografiją ir atsisakyti „dviejų Greimų mito“ – kad semiotika ir fenomenologija suartėjo tik jo kūrybos pabaigoje, studijoje „Apie netobulumą“. Nors subjektas ir objektas ten aprašomi kaip jusliški buviniai, jų santykis iš esmės pajungtas turėjimo ir galios logikai, o galutinis jų kovos tikslas – visiškas susiliejimas ir subjekto išnykimas, bet M. Merleau-Ponty siūlo kalbėti apie kiekvieno jų buvimo būdų atitikimą, sambūvį juslinėje patirtyje. 

 

Ericas Landowskis pranešime „Honoris causa“ pratęsė V. Daujotytės suformuluotą prielaidą, kad A. J. Greimui svarbi asmeninė kultūros patirtis. Su A. J. Greimo semiotine tradicija sietinas ne vien racionalus kritinis santykis, bet ir mėginimas į tą teoriją pažvelgti kaip į pasaulėžiūrą ir tam tikrą gyvenimo būdą, kuris reiškėsi ir paties semiotiko kasdienybėje kaip planavimo, programavimo pastanga. Gyventi naratyvinės gramatikos pasaulyje – tai pirmiausia pripažinti moralės dėsnių galią. Moralumas glūdi pačiame naratyviniame schematizavime, pateiktos schemos neturi būti priimamos kaip dogminė tiesa, instrumentarijus naudingas tik tuomet, kai tie instrumentai naudojami kūrybingai. Pats tekstas siūlo būdą, kuriuo turėtų būti skaitomas, – tai pagava, ji priklauso nuo tam tikros rizikos. Todėl užsiimti semiotika – vadinasi, nebijoti rizikuoti ir garbingai priimti mirties ir beprasmybės galimybę.

 

Kęstutis Nastopka kalbėjo apie prasmės riziką J. Lotmano ir A. J. Greimo mokyklos semiotikoje. J. Lotmanas teigė, kad tikrinių vardų – ir meno – erdvę nuolat keičia sprogimai, reikšmės determinuotumą sutrikdo atsitiktinumas, bet A. J. Greimas studijoje „Apie netobulumą“ pažymi, kad užprogramuotą kasdienybę sutrikdo estetinis įvykis. Taip – nuo saugumo į riziką – sukonstruojama prasmė.

 

Apie tai, kaip A. J. Greimo semiotikos principai taikomi vizualinėje plotmėje, pranešime „Paukščių akimis. Sakymo struktūra tam tikros rūšies geografiniuose žemėlapiuose“ svarstė Felixas Thürlemanas ir Saulius Žukas pranešime „Miegas šiuolaikinėje kvepalų reklamoje“. Pranešimus dar skaitė Licia Taverna (Talino universitetas) ir Stefano Montes (Palermo universitetas), Paolo Fabbri (Venecijos universitetinis architektūros institutas), Heidi Toelle (Paryžiaus III universitetas), Dainius Vaitiekūnas (VPU) ir Dalia Satkauskytė (VU).

 

Baigiamojoje diskusijoje iškeltas klausimas – ar radome Greimą? – neabejotinai teigiamas. A. J. Greimo kūryba nuolat primena didžiuosius klausimus – vidinius tekstų prasmės santykius, gyvenimo prasmės programavimą, žmogaus tapsmą ir galutinius tikslus. Todėl visada verta rizikuoti atveriant naujų ieškojimų perspektyvą.

 
 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)