alt      Juozas Kruminas. SUGRĮŽIMO LAIVAS. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 248 p.

 

Literatūros istorijoje šalia pirmaplanių, ryškiais švyturiais šviečiančių, „Raštų“ leidimais ir premijomis pagerbtų figūrų esti ir tokių, kurias tenka traukti iš paraštės, pageltusių archyvų, muziejų fondų, prasibrauti pro nežinią. Šiandien gal ir nerastume naujų vardų, kurie verstų iš esmės perrašyti prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metų lietuvių literatūros istoriją; kita vertus, kai kuriuos vardus būtina priminti, nes ne visiems, gyvenusiems tokiu sumaišties metu, teko patirti pripažinimo džiaugsmą. Katastrofų laikais lengviausia išlikti apžvalgos lauke kūrėjams, besiburiantiems į grupes, besitelkiantiems į reikšmingesnius kultūros leidinius. Sunkiausia tiems, kurie rezignuoja, blaškosi tarp idėjinių stovyklų, atsisako jiems patikėtų aukštų tribūnų ir pasirenka intymią, dienoraštinę lyriką, kuriuos prislegia asmeninio gyvenimo nesėkmės, išsekina išeiviška vienatvė ir nostalgija. Tokia dalia teko Juozui Kruminui (1914–1951) – sovietinėje Lietuvoje jis buvo priverstinai užmirštas, nes, „išdavęs“ kairiąją ideologiją, spausdino savo kūrybą įvairiausių pakraipų leidiniuose, o atsidūręs emigracijoje nevengė išsakyti pilietinę poziciją, eiliavo apie 1941 m. Birželio sukilimą, partizanus, tikėjosi, kad „tuoj per Nemuną važiuos didžiuliai tankai. / Ir bus ant tankų: Made in USA“ (p. 177). Tačiau išeivių kritikams nerimą kėlė jo revoliucinis prieškarinio laikotarpio įkarštis, priekabesniems jo dainingos, laisvai besiliejančios eilės atrodė rašytos pernelyg lengva ranka, stilistiškai neapdorotos. Būdinga K. Bradūno nuomonė, išsakyta „Lietuvių egzodo literatūroje 1945–1990“: „Neilgame savo gyvenime Lietuvoje ir išeivijoje Juozas Kruminas eilėraščių parašė daug, nesirūpindamas jų tikslesniu bei tobulesniu atbaigimu – kaip jau pirmuoju impulsu parašyta, taip jau ir palikta.“

 

Kita vertus, pats pirmasis impulsas J. Krumino eilėraščiuose dažnai būdavo išreikštas išties puikiai, jis gerai jautė vidinę kalbos melodiją, pagaudavo ritmą, nesibodėdavo kurti eilių Kauno menininkų bohemos pamėgtoje Konrado kavinėje pagal bičiulių pasiūlytas temas. Iš tokių per konkretų laiką (vieną valandą) parašytų eilėraščių sudarytas pirmasis rinkinys „Eksperimentai“ (1939, kartu su Danu Pumpučiu) siekė įrodyti, kad lyrika nėra vien „Dievo dovana“, bet ir meistrystės, kryptingo darbo rezultatas. Prieškariu J. Kruminas laikė save avangardistu, niekino svaičiojimus apie parnasišką įkvėpimą, tačiau tai neveikė jo eilių tematikos, nevertė ieškoti naujų išraiškos galimybių – poetas neeksperimentavo formos srityje, liko ištikimas „aukštaitiško lyrizmo“ ir tvirtai sukalto ketureilio modeliui. Temos vis tos pačios, primenančios tradicinio, agrarinio pasaulėvaizdžio sentimentalius ir dėl kaimo skurdo susisielojusius kūrėjus – S. Jeseniną, A. Miškinį, ankstyvąjį K. Borutą. J. Kruminas rašė apie išėjimą iš kaimo į miestą, skurde ir varge nutrūkstančią nerūpestingą armonikos melodiją, graudinosi prarandąs gimtinę, aplaistytą šienpjovių prakaitu, kur „ėmė ošt skausmu klevai“ (p. 39), kalbėjo apie kalinius, kurie paleisti iš kalėjimo ir laisvėj jaučiasi apraizgyti spygliuota viela, kvietė maištauti, naiviai džiaugėsi pačioje sovietmečio pradžioje suplevėsavusiomis raudonomis vėliavomis.

 

Su maištinga romantika keistai dera bohemiška elegancija, kiek groteskiška, bet vis tiek savaip patraukli kavinių, kabaretų ir „paryžiškų madų“ scenografija, primenanti apie prieškariu besiformavusią ir pamažu agrarinės kilmės inteligentų prisijaukinamą miesto kultūrą. Daug kur antrindamas miesčioniška ir pamaiviška „maliarija madų“ pasipiktinusiems neoromantikams A. Miškiniui ir J. Aisčiui, J. Kruminas vis dėlto sugeria savin ryškiausius miesto ženklus, Kaune matytų operų arijas, prirūkytų kavinių šurmulį. Jo lyrinis subjektas vaikšto po dailės parodas, kur žvilgsnis užkliūva už dekadentiško modernizmo kompozicijų: „Džiazo triukšmo pilnas kambarys“, pasigėrėjimą žadina ir technologinio progreso propagandiniai vaizdai – „Kravčenko didysis „Dneprostroj“ (p. 14). Mergaitė sutinkama ne vien kaimo pakelėje tarp svyruoklių beržų, bet ir per naktį lekiančiame ir sirenomis besikvatojančiame traukinyje (p. 19). Meilės jausmas aplanko šokant iki paryčių bohemiškoje užeigoje, kurios nuotaikas išreiškiant vengiama šaržo, ironiškos distancijos, nuoširdžiai atsiduodama dar nepatirtų įspūdžių kvaituliui: „Mes šokome ligi trijų nakties. / Kavinėj šviesos keitėsi ir geso. / Ir fioletas ant grindų patiestas, / Ir prieblandoj tarsi vaiduoklis – džiazas“ („Rytas“, p. 128). Miestas pilnas naujų potyrių, jame lengviau surasti bendraminčių, kovos draugų, čia gimsta revoliucinio maišto aistra, tačiau jame veikia ir represuojančios institucijos, kurios slopina proletarų bruzdėjimus ir gilina socialinę diferenciaciją: kalėjimai, policija (J. Krumino poemoje „Broliai“ būtent miestas tampa giminaičių susipriešinimo scena – policininkas areštuoja prieš valdžią sukilusį savo brolį: „Sujuodo ginklo žiaunos – nusivedė gatve“, p. 77). Minimi ir svetimų šalių didmiesčiai – apie juos patraukliai pasakoja Europą skersai išilgai išmaišęs revoliucionierius, pačiam poetui dar nenujaučiant, kad ir jam teks tragiško klajūno dalia („Pasakojimas apie vieną žmogų“).

 

Kairuoliškas 1940–1941 m. J. Krumino entuziazmas, dėl kurio jam išeivijoje reikėjo teisintis, šioje rinktinėje nevisiškai atskleistas: neįtraukti labiausiai plakatiški, sovietinį režimą šlovinantys eilėraščiai, skelbti laikraščiuose, net virtę dainomis ir įtraukti į privalomąjį to laikotarpio repertuarą. Kita vertus, iš rinkinio „Kibirkštys naktį“ (1940), beje, dedikuoto P. Cvirkai ir K. Borutai, jau galima nujausti augantį nusivylimą tais, kuriuos poetas anksčiau laikė draugais, kuriais pasitikėjo. 1940 m. liepą rašytame eilėraštyje išorinis fonas lyg ir toks, koks turi būti: „Raudonos vėliavos laisvoj tėvynėj plakas, / Kvėpuot nustoja sopuliu laukai.“ Tačiau šią tikros ar apsimestinės euforijos akimirką atsisveikinama su „draugais liūdnosios praeities“, nes „ne jūs mane pavargusį pakėlėt. / Ne jūsų spaudžiau sielvarte rankas“. Išgyvenama skausminga vidinė drama: poetas atsiduria pasirinkimo kryžkelėje ir nuo šiol jo pasaulėžiūros kreivė ima sukti į kitą pusę, pradeda pildytis priesaikos žodžiai: „Širdis priklauso Lietuvai. Ir – Jai“ (p. 63).

 

Tai buvo impulso, jausmo, nesutramdomo romantinio polėkio, o ne minties, racionalių apmąstymų poetas, ir dėl to jis nepritapo prie kiek vėlesnės žemininkų kartos, pasaulį regėjusios iš sudėtingos, filosofinės lektūros suformuotos egzistencinės perspektyvos. Tarp savo kartos poetų jis beveik neturėjo sektinų pavyzdžių. Tai buvo „tarpinė“ M. Linkevičiaus, S. Zobarsko, K. Zupkos karta, dar įsikibusi dainingosios romansų tradicijos, sau gyvybę sėmusi iš jau išsikvepiančio neoromantizmo. Iš 1909–1914 m. gimusių poetų gal vienintelis Henrikas Radauskas drįso apeiti stereotipinę „berželių ir mergelių“ tematiką, tačiau prieškariu jo balsas dar buvo menkai girdimas. Už J. Kruminą geriau žinoma jo žmona ir tiesiog nepaprasto (santūrumu dvelkiančioje lietuvių kultūros tradicijoje), egzaltuoto ir ekstatiško žavėjimosi adresatas – neoromantinių legendų ir poetinės prozos autorė Nelė Mazalaitė, tačiau ir ją nūdienos skaitytojui būtina pristatinėti iš naujo. Tai sėkmingai padarė literatūrologė Žydronė Kolevinskienė, prieš porą metų apgynusi daktaro disertaciją apie jos kūrybą ir 2007 m. sudariusi išsamią kūrybos rinktinę „Legendos apie ilgesį“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Būtent „Mano gyvenimo stebuklui – dieviškai žmonai Nelei“ (tai parengto, bet neišleisto rinkinio „Vėjas gena debesis“ epigrafas) nuo 1939 m. priklauso J. Krumino širdis, jai skirti aistringiausi posmai.

 

J. Krumino eilėraščiuose atsispindi visa šios literatų poros meilės istorija – įsimylėjimo jaudulys, atvira erotinė aistra, išsiskyrimai, ilgesys, nesugebėjimas susitaikyti su tuo, kad vieną dieną idilė baigiasi. Poetas niekada neatsiribojo nuo savo jausmų ir biografijos, net ankstyviausių vaikystės patirčių (nevilties akimirkomis kalbasi su motina, kuri tikrovėje mirė jį gimdydama), jo eilėse bergždžiai ieškotume modernizmui būdingų „sukeistinimo“ triukų, žongliravimo vaidmenimis, psichologinių prieštarų fiksavimo, ironiškų dviprasmybių. J. Krumino kūryboje klesti tai, kas nūnai gali pasirodyti senamadiška, primena sentimentalius smetoninių gimnazisčių albumus – nuoširdumas, asmeniškumas, jausmų atvėrimas. Eilėraščiai datuojami, neretai įrašoma tiksli parašymo valanda („Eksperimentų“ laikotarpiu – net ir laiko trukmė, per kurią buvo dirbama prie teksto). Poezija prilygsta dienoraščiui ir autobiografijai, skaitytojas įtraukiamas į jos sugestijų lauką – jei poeto išlietomis emocijomis nebūtų pasitikima, tai ir jo kūryba netektų tam tikro svarbaus vertės mastelio.

 

Kaip dabar lengva prisiskaičius už širdies griebiančių, vergiško atsidavimo kupinų posmų pasmerkti jo „antrąją pusę“, neišsaugojusią jųdviejų meilės! Kaip lengva užkariauti širdį nerimo persmelktais atodūsiais: „Bučiuot norėsiu kožną vietą, / Kiekvieną daiktą ir gatves, / Kur Tavo eita, kur stovėta – / Jei pasitrauksi nuo manęs“ (p. 140). Egzaltacija nepadidino šių eilių vertės: žvelgiant įsimylėjusiomis akimis neįstengta išsivaduoti iš įvaizdžių, nuotaikų ir motyvų, girdėtų dar Tristano ir Izoldos laikais. Meilė išties ir amžina, ir akla, ir pavojinga dėl tirpte tirpstančios estetinės distancijos, be kurios eilėraštis tampa taikomuoju tekstu, skirtu konkrečiam adresatui paveikti, tačiau nelabai ką sako tam, kuris atsitiktinai užklydo į intymų įsimylėjėlių pasaulėlį. Per eilėraščius ir ištisus jų ciklus „keliaujantis“ Nelės portretas akina nežemiškomis spalvomis, tačiau stokoja žmogiškų bruožų: žemiško pasaulio buitis ir nykuma primenama tik tada, kai mylimosios nėra šalia, kai susiduriama su bauginančiu ir nepažiniu miestu, kai lėtai slenka laikas kavinėje tarp susvetimėjusių žmonių (eilėraščiai „Vilnius be Tavęs“, „Kavinė be Tavęs“).

 

Deja, antroji šio literatūrinio tandemo pusė liko neišklausyta: N. Mazalaitė nepaliko savojo intymaus dienoraščio, o kūryboje labiau buvo linkusi dangstytis estetizuotomis orientalinių legendų kaukėmis. Ji J. Kruminui buvo skatinanti, keičianti ir naujais impulsais uždeganti asmenybė, autoritetas. Turbūt pažintis su ja prisidėjo prie išsiskyrimo su kairiųjų rašytojų bohema, netrukus išsirengusia parvežti „Stalino saulės“. Jos stebuklinių istorijų motyvai atsispindi J. Krumino baladėse, sutelktose rinkinyje „Sugrįžimo laivas“ (1946). Nenumaldomą ilgesį poetas, sekdamas savo mylimosios legendų temomis, apipina egzotiškomis Šecherezados pasakų metaforomis: „Taip išėjo į naktį Kalifas, / Šaukdams didį Vizirį vardu“ (p. 144). Nelė kelia ir kitas literatūrines, romantinės kultūros asociacijas – lyginama su operų personažais, Suliko, Aelita, Solveiga, Scarlett O’Hara iš filmo „Vėjo nublokšti“.

 

Nerimas ir praradimo nuojautos buvo susijusios ne vien su J. Krumino asmeninių išgyvenimų drama, bet ir su pokarinio egzodo tragedija. Jis atsidūrė Šiaurės Vokietijoje, prie Baltijos jūros, kur galėdavo kasdien girdėti nuo Palangos pakrantės atgenamas bangas ir jausti drėgną, silpnus džiovininko plaučius ardantį, artimos, tačiau nepasiekiamos Tėvynės alsavimą primenantį šiaurės vėją. Eilėraščiuose gausėja religinių motyvų. Atsidūręs Rostoko sanatorijoje, J. Kruminas rašo psalmes ir vaizduotėje stato „sugrįžimo laivą“, kuriu, tikina, sugrįšiąs namo. Po 1944 m. jo kūrybą įtraukia didžioji nostalgijos srovė, kuriai nepajėgė atsispirti dauguma išeivių. J. Kruminui tai buvo autentiškas, skausmingas ir gal net lemtingas jausmas. Kaip tik šis autentiškumas ir atperka vis labiau šlubuojančią, tradiciniais benamio paukščio, verkiančios širdies, audringos jūros, paklydusio klajūno įvaizdžiais paramstytą poetiką: „Lietuva – širdis nuo šito žodžio verkia. / Lietuva – meldžiuosi ir šaukiu“ („Verksmas“, p. 168). Gausėja eilėraščių, rašytų sanatorijose, ligoninėse, virstančių desperatiškais laiškais, kurių adresatas (tiek prisiminimuose aplankanti Nelė, tiek personifikuota Tėvynė) nepasiekiamas. Banga iš Palangos atgena kraujo putą lyg pasakoje apie Eglę žalčių karalienę (p. 192), primindama poetui ir apie vis progresuojančią ligą...

 

J. Kruminas su savo eilėraščiais atkeliavo į XXI amžių. Ir čia prasideda apgailestavimai. Gaila, kad bendrą naujos rinktinės „Sugrįžimo laivas“ įspūdį gadina Kaimo rašytojų sąjungos lygio iliustracijos ir viršelis. Gaila, kad nėra išsamesnių tekstologinių komentarų, nes iš publikuojamų kai kurių rankraščių faksimilių matyti, kad poetas rašęs ne visai taip, kaip išspausdinta. Neaptarti redagavimo principai ir eilėraščių atrankos kriterijai. Redagavimo kultūros stoką rodo (neaišku, kokiais tikslais) kursyvu sudarkytos J. Krumino vartotos tarmybės ir žodžiai, šiais laikais atsidūrę už norminės kalbos ribų. Taip besielgiantys redaktoriai vis dėlto turėtų atsižvelgti, kad prieš juos – šešių dešimtmečių ir senesni tekstai, kuriuos tvarkant būtina parodyti daugiau pagarbos ir išmanymo. Knygą užsklendžiančiame Alfo Pakėno pabaigos žodyje smulkiai atpasakojama rašytojo biografija, neužmirštama padėkoti „partijai ir vyriausybei“ (t. y. Širvintų rajono savivaldybės valdininkams), tačiau trūksta atidesnės literatūrologinės analizės, aiškiau apibrėžto konteksto, nuo kurio poetas sunkiai atsiejamas. Be motyvuoto komentaro sunkiai pateisinamas „Autobiografijos fragmentų“ publikavimas eilėraščių rinktinėje. Iš šiame tekste esančių antisemitinių užuominų ir to, kad pasakojimas nutrūksta pirmosios sovietinės okupacijos metais, galima spėti, jog J. Kruminas savo gyvenimo istoriją dėstė vokietmečiu, siekdamas, pasikeitus politinėms sąlygoms, sumenkinti savo ankstesnio laikotarpio sąsajas su kairiaisiais inteligentais. Knygos vertę tikrai kilsteli perspausdinamos nuotraukos iš Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo, tačiau reiklesnis skaitytojas pageidautų didesnės jų įvairovės – sunku patikėti, kad, pasitraukęs į Vokietiją, rašytojas nė karto nepakliuvo į fotografo objektyvą.

 

Labiausiai apmaudu, kad gyvename kultūros „išsivaikščiojimo“ po Lietuvos savivaldybes laikais ir dėl to ši knyga turbūt nepasieks eilinio Vilniaus skaitytojo.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)