Erri de Luca      Italų rašytojas Erri De Luca gimė 1950 m. Neapolyje. 1968 metais išvyko iš tėvų namų į Romą, kur įsiliejo į judėjimą „Lotta Continua”, tapo vienu jo vadovų. Vėliau Italijoje, Prancūzijoje, Afrikoje dirbo sunkvežimio vairuotoju, gamyklos darbininku, statybininku. Pirmoji knyga „Kažkada, kažkur“ (1989) – apie Neapolyje praleistą vaikystę. Vėliau pasirodė kitos knygos – „Actas, vaivorykštė“, „Trys arkliai“, „Dievo kalnas“. E. De Luca savarankiškai išmokęs hebrajų kalbą, verčia Senojo Testamento knygas. Dirba įvairių Italijos laikraščių apžvalgininku.

2006 m. parašyta apysaka „Vardan Motinos“ – poetiškas Motinos pasakojimas apie Kūdikio gimimo stebuklą.

 
 
 
Įžanga
 
 

Apie Miriam / Mariją sužinome iš Evangelijų pagal Matą ir Luką. Čia išryškinama jose paminėta detalė: moters kūne įsižiebusi gyvybė – tobuliausias gamtos slėpinys.

Vyro dalyvavimas šiame slėpinyje iš esmės yra besvoris, tik akimirkos spjūvis. Mūsų istorijoje šio akto nebus, tačiau jo stokos nepajusime.

Evangelijose neparašyta, kad jai gimdant tvartelyje būta pribuvėjos ar kitų žmonių. Tai, kas neparašyta, irgi yra pasakojimo dalis: jų nebuvo. Ji pagimdė viena. Toks yra didžiausias gimimo nakties stebuklas: vienišos motinos sumanumas, jos įžvalgi vienatvė. Tai daugiau nei žvaigždė kometa ir Trys Karaliai kupranugarių keliuose: Miriam / Marijos gimdymo išmintis.

Čia išryškinamos detalės siekiant priartėti.

Vardan Dievo Tėvo, taip prasideda kryžiaus ženklas. Vardan Motinos prasideda gyvenimas.

 
Prologas
 
 

Kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjas

 

Gamtoje nestebina apvaisinimas vėju, kaip gėlių.

Gėlė yra mergaitės lytis,

nuskynęs ją – defloruoja.

Miriam / Marija apvaisinta angelo, įėjusio

pro atviras duris, vidudienį.

Vėjas apgaubė jos šonus

ir atrišęs diržą paliko sėklą skreite.

Ši apvaisino nepakėlusi drabužio krašto.

Per pirmąją javapjūtę skaičiavo tris mėnesius

nuo kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjo,

ją pabučiavusio ir pavertusio

gruodžio mėnesio sūnaus įsčiomis,

tas mėnuo jai, Miriam / Marijai, žydei iš Galilėjos

buvo kislev*.
 
 
 
Pirmas posmas
 
 

Pasakiau jam tą pačią dieną. Negalėjau su paslaptimi likti per naktį. Visą dieną ištylėti, kad sulaužiau sąjungą. Mes buvome susižadėję. Pagal mūsų įstatymą – tai tas pats, kaip būti susituokus, nors ir gyvenome atskiruose namuose. O aš tapau nėščia.

Pasiuntinio balsas atsklido kartu su oro gūsiu. Pakilau užverti langines, vos atsistojau – mane apgaubė vėjas tarsi žydros dulkės, norėjosi užsimerkti. Kovo mėnesį Galilėjoje vėjas pučia iš šiaurės, nuo Libano ir Golano aukštumų. Jis neša gražius orus, tranko duris, išpučia jas dengiančias marškas ir jos atrodo nėščios. Su tuo vėju prieš mane stojo vyro pavidalas ir išgirdau jo balsą.

Mūsų šventojoje istorijoje angelai yra žmonių kūnais, neatskirsi. Sužinai, kad buvo atėjęs angelas tik tada, kai jis išeina. Palikęs dovaną, kartu – ir ilgesį. Net Abraomas nepažino angelų Mamrės ąžuolyne, palaikė keliauninkais. Jie palieka žodžius, kurie yra kaip sėklos, jie paverčia moters kūną žemės grumstu.

 
 

Stovėdama regėjau jį lango šviesoje. Nuleidau akis – jau buvau atsimerkusi. Esu sužadėtinė, negaliu žiūrėti vyrams į akis. Pirmas jo atsakas į mano išgąstį buvo: „Šalom, Miriam.“ Dar nespėjau surikti, pakviesti pagalbininkų, kad sulaikytų tą į kambarį įsibrovusį nepažįstamąjį, kai jo žodžiai mane sulaikė. Šalom, Miriam, tais pačiais žodžiais Juozapas kreipėsi į mane mūsų sužadėtuvių dieną. Šalom, lekha³*, tuomet atsakiau. Bet šiandien tylėjau, negalėjau išlementi nė garso. Stovėjau nebyli. Tokio priėmimo jam ir reikėjo, jis pranešė apie sūnų, kuriam skirti dideli darbai, išganymai, bet aš menkai tesiklausiau tų pranašysčių. Mano kūne, įsčiose, atsirado ertmė. Pilvo įduboje atsistojo maža nedegto molio amfora.

 
 

Manasis Juozapas, toks gražus ir tvirtas, pirštus apsilaižytum, stipriai apglėbė rankomis savo kūną, stengėsi susitvardyti, sulinko lyg paskaudus pilvui. Ši žinia jam buvo kaip viesulas, kuris kilnoja stogus. Jis ieškojo prieglobsčio kūnui, sutrikęs, ant rankų iššokusiais raumenimis. Dangstė jomis savo liesą, įtemptą pilvą, kad tik manęs nepaliestų, nesudrumstų mano ramybės, tokios priešingos jo siaubui, ir negalėjo pajudėti.

Stovėjau tiesia nugara, įkvėpta naujo vikrumo jaučiausi aukštesnė, grakštesnė per patį kūno vidurį, pilvo įduboje po šonkauliais. Ten, kur jis jautė smūgį ir jėgas sutelkusio atleto raumenų svorį, aš jaučiausi tarsi stumiama į viršų, – norėjosi šokinėti.

Išsitaršiusios plaukų sruogos krito ant jo šviesios kaktos, dengė akis. Kelis sykius meiliai perbraukusi ranka, sulyginau jam plaukus. Toks sutrikęs jis buvo dar gražesnis.

 
 

– Ką dar jis pasakė, ką? – dusdamas, delnais suspaudęs galvą, nudelbęs akis, klausė Juozapas. – Miriam, pasistenk atsiminti, labai svarbu, ką dar jis tau pranešė?

Vyrai teikia žodžiams daug reikšmės, žodžiai jiems yra viskas, kas vertingiausia. Juozapui reikėjo žodžių, kad galėtų juos įsiminti, o paskui išsakyti. Jis iškart įsivaizdavo teisinius padarinius. Apreiškimas sulaužė mūsų įžadus. Atėjus angelui, tapau nėščia iki santuokos. Todėl jam reikėjo žodžių, kad išsakytų juos susirinkime, pabandytų apginti mane nuo kaimo žmonių.

 
 

– Ką dar jis pasakė, Miriam? Meldžiu, prisimink, juk viskas įvyko tik prieš kelias valandas.

– Juozapai, buvau nustebusi, apstulbinta sambrūzdžio savajame kūne, tų šviesių mane apgaubusių dulkių, jos nenukrito ant žemės, tik ant manęs. Žiūrėk, jos dar matyti.

– Nesirūpink dulkėmis, vėliau nusipurtysi, padėk man – ką pasakysiu vyriausiesiems?

 
 

Kai tai įvyko, žiūrėjau žemyn, į suknią iki pat pėdų. Po ja mano užvertas kūnas buvo ramus kaip laukas po sniegu. Sulig angelo žodžiais tapau motina. Vyrams reikia žodžių, kad juos išsaugotų, o angelo žodžiai man buvo vėjas, leidau jam skrieti. Jis nešė žodžius ir sėklas, man užteko vienos.

Stovėjau prieš jį taip, kaip dabar prieš Juozapą. Šis sėdėjo, stojosi ir vėl sėdosi, prašė, kad atsisėsčiau, bet likau stovėti. Buvom susižadėję ir nuodėmė jau vien tai, kad vieni atsidūrėme tuose pačiuose namuose. Paprašiau leidimo pasikalbėti ir jį gavau, tačiau galvoje jaukėsi mintys, ir jau beveik vakaras. Nenorėjau sėstis. Sunėrusi rankas ant plokščio pilvo, pirštų galais liečiau odą, norėjau apčiuopti savo pasikeitusį gyvenimą. Man buvo pirmoji sukūrimo diena.

 
 

Stengiausi ką nors atsiminti, kad jį paguosčiau. Ėmiau į širdį jo baimę, jaudinausi dėl jo, tokio susikrimtusio dėl nutrauktos mūsų sąjungos sutarties.

Man nerūpėjo pasekmės, nebepriklausiau įstatymui. Mėginau atsiminti, bet jaučiau tik džiaugsmą, šventę dėl to, kad esu motina be vyro prisilietimo.

Bet kai jis taip maldavo, kažką atsiminiau: Berukha³ att’miccņl hannashģm, palaiminta esi tarp moterų. Berukha³, att’miccņl hannashģm? – jis kartojo sutrikes, suglumęs. Skaidrios ašaros krito ant jo sudiržusių, pajuodusių rankų.

– To negana, Miriam, negana, kad paaiškinčiau, padėk man, atsimink, dar atsimink.

– Gana, Juozapai, to gana, kaip tik tai įvyko šiandien vidudienį. Atėjau tau pasakyti. Elkis su manim kaip tinkamas.

 
 

Juozapą nustebino mano ramybė. Ši perėjo ir jam. Atsistojo, pakėlė galvą, nubraukė ašaras atgaliomis rankomis – kaip troškau jas bučiuoti.

– Žinai įstatymą, Miriam?

– Žinau įstatymą.
– Visą, tiksliai?

– Ne taip gerai kaip tu, ne visus žodžius. Jūs, vyrai, privalote žinoti jį mintinai. Aš žinau pasekmes.

– Klausyk, pakartosiu tau šventąsias eiles. Jos yra iš Devarim* knygos: Jei vyras mieste užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.

Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tik su ja sugulęs vyras turi mirti, o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes tai panašu į atvejį, kai žmogus užpuola ir nužudo artimą. Kadangi užklupo ją laukuose, susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų. Šitam įstatymui dabar esame pavaldūs.

 
 

– Paklausyk manęs, Miriam. Yra viena galimybė. Rytoj nueik į laukus kokia nors dingstim, tarsi ieškotum žieminės žolelės nuovirui. O vakare sugrįžusi iš laukų pasakyk, kad buvai ten užpulta ir išprievartauta, šaukei, bet niekas neatsiliepė. Taip jau yra buvę, žinomi nutikimai su kitomis merginomis, kurioms šitaip pavyko išvengti kaltinimo svetimavimu.

 
 

Pirmą kartą pakėliau akis į Juozapą. Jo veidas likdavo giedras net po musių ar nuovargio šydu. Dabar mačiau sielvarto prislėgtą vyrą, bandantį melu pakeisti lemtį. Koks tat vyrams svarbus yra įstatymas, jei šitaip elgiasi. Tariau:

– Pasiuntinys, apreiškęs naujieną, atėjo pas mane vidudienį, durys ir langai buvo atviri, atlapoti. Stovėjau prieš jį savo kambaryje ir nepratariau nė garso, net neatsakiau į jo pasveikinimą, ką ten kalbėti apie šauksmą.

         
 

– Žinau, Miriam, bet turime rasti išeitį, paaiškinti tavo neteisėtą nėštumą. Miriam, aš myliu tave, prašau to, nes tikiu tavim ir noriu išgelbėti. Miriam, jie nutemps tave prie Nazareto vartų ir užmėtys akmenimis. Prašys, kad pirmas mesčiau akmenį. Ar supranti? Supranti? Žinai mūsų įstatymą.

Žodžiai strigo jam gerklėje, kad riksmu neišlėktų ir lauke nepasklistų.

 
 

Priminiau, jog ir kai kurios kitos Izraelio moterys pastojo apreiškus angelui. Abraomo Sara ir Samsono motina.

– Jos buvo žmonos, Miriam, nevaisingos žmonos, apreiškimas tebuvo trąša. Jų sūnūs buvo jų vyrų sėklos, Izaokas buvo Abraomo sūnus, Samsonas – Manoaho sūnus. Tu esi pažadėta, dar netekėjusi, ir tavo įsčių sūnus yra ne mano.

Jis kalbėjo tiesą, vyrai geriau už moteris išmano šventąją istoriją, jie gali jos mokytis, mes – ne. Tylėjau. Man nerūpėjo. Nerūpėjo, ką vyrai daro su žodžiais, įsikalę jų junginius kaip vinis į medį.

Izraelio moterys teisėtai pasipriešino įstatymui. Savo kūnais jos sulaužė įsakymus ir tapo Izraelio motinomis. Tamara iš Kanaano susituokia su dviem Judo sūnumis, bet šie miršta jos neapvaisinę. Judas pažada jai trečią sūnų, paskui apsigalvoja. Tada Tamara apsirengia kaip kekšė ir apsigaubusi šydu parsiduoda Judui, o šis jos neatpažįsta. Kadangi neturi pasiėmęs pinigų, palieka užstatus – savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą. Kitą dieną atsiunčia pas ją tarną su užmokesčiu, bet jos neberanda. Paskui pasklinda gandas, kad Tamara nėščia. Judas, kuris buvo bendruomenės galva, apkaltina ją svetimavimu ir pasmerkia sudegti ant laužo. Tamara parodo užstatus ir sako pastojusi nuo jų savininko. Judas juos atpažįsta ir prieš visą bendruomenę pasako gražiausius žodžius, kokius Izraelio vyras gali pasakyti apie moterį: „Ji teisesnė negu aš.“

Tamara pažeidė įstatymą, kad galėtų jį pritaikyti, nes ji turėjo teisę būti Izraelio motina. Gražus vardas Tamara – palmė, kuri nori vesti vaisius.

Po mano galvą siautė tokių minčių spiečiai, bet jų neištariau.

– Miriam, kas tau? Šypsaisi? Neturime laiko, jau tamsu, ir susitikimas nebegali ilgiau trukti. Turime išsiskirti, o nieko dar nesutarėm.

Buvau laiminga. Troškau apkabinti savąjį Juozapą, krūtinėje sukilo dar niekada nepatirtas švelnumas. Pagarba, paklusnumas vyrams, kurių mus moko, slopina meilės jausmus. Tačiau angelo apreiškimas ir mano kūno atsakas į jį tądien mane išlaisvino. Neraudau, tikėjimas, kad esu teisi, man jau teikė reikalingo ryžto ir naują laikyseną. Pasikeitė net mano tylėjimas.

 
 

Su švelnumu atėjo dėkingumas. Jis manim patikėjo. Nepaisydamas visų įrodymų, pasitikėjo manim. Gražiame jo veide nesuvirpėjo nė mažiausias įtarimo raumuo, nesusiraukė antakiai, nesušnairavo akys. Jis pirmą kartą matė savąją Miriam, nes pirmąkart žiūrėjau jam į akis, nenuleidau galvos – taip elgtis nedrįsta net žmonos. Jis manim patikėjo, buvau laiminga, kupina dėkingumo.

– Daryk, kas yra teisinga, Juozapai. Šiandien aš esu tavo labiau nei prieš tai, labiau nei sužadėtinė.

 
 
 
Antras posmas
 
 

Tą naktį Juozapas sapnavo. Vėliau jis papasakojo man savo sapną. Sapnavo angelą, šis jam prisakė, ką turi daryti. Ryte Juozapas sukvietė šeimą ir pranešė savo sprendimą: jis ves Miriam numatytą rugsėjo dieną, nors ji ir nėščia. Apeigų palapinėje mano nėštumas jau būtų išryškėjęs.

Jis neklausė prieštaravimų. Kilo pasipiktinimas. Visas kaimas stojo prieš jį.

– Miriam jį apmulkino, papasakojo kažin kokią istoriją ir jis patikėjo.

– Juozapas – naivus.

– Juozapas – ne vyras.

– Juozapas pažeidė įstatymą.

– Jis net nepasinaudojo pavydo įstatymu*. Galėjo bent priversti ją kunigo akivaizdoje gerti kartų vandenį.

– Kam? Jis nejaučia pavydo, jei ima ją tokią, pripildytą kito sėklos.

– Taip, jis – ne mūsiškis, ne iš Galilėjos, jis iš Judo giminės, iš Betliejaus. Tegul ten ir grįžta su savo svetimautoja ir pavainikiu.

Ant jo pečių krito įžeidimų kruša. Jis vietoj manęs leidosi apmėtomas akmenimis. O aš negalėjau būti šalia, bučiuoti jo rankų, priversti nusišypsoti, nes matydamas mano šypseną jis visada šypsodavosi.

 
 

Jam teko palikti dailidės dirbtuvę, kur dirbo pirmuoju pameistriu. Atidarė savo dirbtuvėlę, pasiskolinęs kelis įrankius. Bet jis geriausiai iš visų išmanė medžio darbus ir žmonėms neliko nieko kito, kaip tik eiti pas jį. Su užsakovais nesikalbėdavo, niekas nenorėjo su juo kalbėtis, tik trumpai suderėdavo kainą ir pristatymo laiką.

Šeštadieniais maldos namuose sėdėdavome vyrų ir moterų pusėse, atskirti. Turėjome laukti. Buvo pjūties metas, daugeliui reikėjo naujų padargų. Juozapas daug dirbo, jo pjautuvų rankenos buvo geriausios. Jį supusi tyla pradėjo trauktis. Pirmieji pasisveikinimai aikštėje, pagyrimai dėl jo dirbinių kokybės. Jis atsakydavo jau ne taip išdidžiai ir nuoširdžiai kaip anksčiau.

Be to, buvo ir kitų rūpesčių. Romos pulkų užgrobtose mūsų žemėse nuolat kildavo maištai, prasidėdavo persekiojimai. Daug jaunų žydų mirdavo ant medinių kryžių – romėnų sugalvotų mirties įnagių, kad pasmerktieji būtų matyti iš tolo. Atėjūnai nustatė naujas duokles, pasklido kalbos apie privalomą surašymą. Norėjo mus suskaičiuoti, kad galėtų geriau išsunkti.

 
 

Nazareto moterys nulydėdavo akimis mano pilvą.

– Toji begėdė jį prigavo, bet mūsų ji neapgaus.

– Tik pažiūrėkit, koks nekaltas veidelis.

– Norėčiau pamatyti, į ką panašus tas jos pavainikis.

– Ką ji ten melavo? Apie Išganytoją, angelo sūnų? Tai bus juoko, jei gims mergaitė.

Moterys nusispjaudavo man už nugaros. Eidavau į šeštadienio pamaldas. Jų įžeidinėjama žengdavau dar tiesesne nugara, dar labiau atkišusi pilvą. Tyliai, kaip užkeikimą, kartojau: „Ir jums linkiu to paties, palaiminimas už palaiminimą.“ Bijojau, kad nenužiūrėtų.

Bet buvau laiminga. Jaustis pilna´i, pilnėti lyg mėnuliui, skaičiuoti savaites lyg iki vyno perpylimo, nesirgti mėnesinėmis – tas tyrumas svaigino mane džiaugsmu. Naktimis praskleisdavau uždangą ir alsuodavau dangaus vėju.

 
 

Sako, nėščiosios jaučia pasibjaurėjimą, jas pykina – aš pradėjau uosti. Iš toli mane pasiekdavo kvapai, atskirdavau juos. Atpažindavau kvapą žuvies klijų, kuriuos Juozapas pastiprina pušies sakais. Mano uoslė tapo tokia jautri, kad galėdavau jį matyti, regėdavau, kaip manasis Juozapas dirba. Blogi kvapai irgi sustiprėjo. Nosis pirmoji man pranešdavo, kai artindavosi romėnų legionas.

Kiekvienas vėjo gūsis mane baugino, bijojau vėl stoti prieš nepažįstamąjį. Toji sėkla buvo ne jo, nežinia, iš kur jis ją atnešė. Bet jis negrįžo. Per visą nėštumo laiką nepasirodė nei vėjo gūsyje, nei sapne.

 
 

Visą pavasarį ir vasarą likau namuose. Jungtuvės buvo sutartos baigiantis rugsėjui, nudirbus laukų darbus.

Juozapo dirbtuvėje daugėjo užsakymų. Jis priėmė pameistrį. Viena moteris atėjusi papasakojo mano motinai, kad Juozapas atsisakė priimti romėnų užsakymą. Ji piktinosi, nes pas mus, Nazarete, reikalai su romėnais kol kas klojosi gerai, o ir už darbą jie nešykštėjo.

– Tas jūsų Juozapas iš Judėjos, tas pietietis, jis gerai dirba, bet verčiau tenesikiša į politiką. Mes nenorime kivirčų su romėnais. Pasakykite jam, juk jūs, kaip ir mes, iš Galilėjos.

Savo kambaryje šypsodavausi savajam Juozapui, kuris man pasakydavo taip, o visam kitam pasauliui mokėjo pasakyti ne.

Viešpatie, Adona´i, tavo žodžiai, skirti musų motinai Ievai: „Kančioje gimdysi vaikus“, manęs nebaugino. Teisinga stanginimosi valanda. Daug reikės pastangų, kad išsiskirčiau su kūdikiu. Mums taip gera dviese viename kūne. Palaimintos pastangos, kurias mums skiri.

Tų vasaros pabaigos dienų rytmečiais atskleidžiu savo kūną rytmečio saulei, apsimesdama, kad vartau padėtas džiūti datules. Apnuoginu pilvą ir per odą jis gauna šviesos. Pasakoju: „Ji tavęs laukia. Ji ne tik padeda matyti tolius, bet ir šildo. Ar jauti, kaip gulinčius mus užlieja jos šilumos banga? Jos vardas saulė. Akys nepajėgia žiūrėti į ją, bet tavosios, apsaugotos įsčių vandenų, gali tai daryti.“

 
 

Mūsų tautos moterys dengiasi nuo saulės, bijo prarasti slėpiningą savo odos baltumą. Bet man patinka saulės žymės ant laukuose dirbančiųjų kaklų, ant jų rankų. Rytais lipu jos pasitikti, kad kūdikis apsiprastų su šviesa ir atėjęs į pasaulį jos neišsigąstų. Jam patinka, guli aukštielninkas nelyginant šunytis. Pasakoju: „Labiau už dieną tave nustebins naktis. Ji – milžiniškos įsčios, nusagstytos švieselėmis. Vasaros vakarais kuri nors jų atsikabina ir krinta, švilpdama. Per nakties įsčias eina baltas takas, lyg pieno, pamatęs norėsi jį žįsti. Būsiu tau viena tų šviesų, aplink mane spiesis daugybė kitų. Tokia yra naktis, gausybė šviečiančių motinų, kurios vadinamos žvaigždėmis: iš jų visų tik aš viena esu tavo. Žvelgiant į jas išsiplečia akys ir alsavimas tampa gilesnis. Bet tu dar nežinai, ką reiškia alsuoti. Tai – tas tave sūpuojantis krūtinės bangavimas.“

 
 

Metas grįžti namo – prakaito lašai yra ženklas. Įdomu, ar kitos nėščios moterys taip pat kalbasi su jose esančiom būtybėm? Man keisčiausia tai, kad bandau atsakinėti į tavo klausimus. Jaunuoli, tau jau derėtų pasirodyti, mums metas susipažinti. Aš esu Miriam, o kas tu toks?

 
 

Žiūriu į pagimdžiusias moteris, į jų suprakaitavusius vaikus vystykluose ir jie manęs visai nedomina. Savo vaiko nevyniosiu į drobę, jis galės laisvai spardytis, kaip dabar – įsčiose. Mano vaikas bus kitoks. Ai, kaip įspyrei. Pyksti ant savo mamos, kad ji tavim didžiuojasi? Tavo tiesa, dar išpuiksiu. Aš niekuo ypatinga, esu tik indas. Sutarta, būsi panašus į juos, snarglėsies ir čiaudėsi. Bet manyje atsiradai iš žodžių dvelksmo, ne iš vyro sėklos. Būsi pilnas vėjo.

 
 

Baigiantis vasarai, nupjovus javus ir nuskynus vynuoges, mes susituokėme. Tokiu metu Nazarete švenčiama daug vestuvių ir visi gauna daug pakvietimų. Bet negali šokti dvejose vestuvėse vienu metu, todėl į mūsų vestuves kviestiniai svečiai neatėjo. Tik artimiausi giminaičiai, jokių kitų žmonių nėščios nekaltos mergelės vestuvėse.

Juozapas buvo rimtas, bet jo kūnas šypsojosi. Suspaudė man ranką po vėjo plaikstomu baldakimu. Jo lauktoji ranka, saugojusi mane ir neapkaltinusi, nepakėlusi pirmo akmens, kurį turėtų mesti svetimautojos vyras, toji nuo darbo sudiržusi ranka virpėjo apglėbusi manąją, kuri pagaliau ilsėjosi uždaryta jo plaštakoje.

 
 

Tą naktį kalbėjomės iki aušros. Juozapas pasakė:

– Miriam, palauksiu, kol gims tavo sūnus, kad tave paliesčiau. Palauksiu, kad baigtųsi tavo dienos. Nesutepsiu savo kūnu tavųjų įsčių, pripildytų apreiškimo.

Paklausiau, ar taip elgtis jam liepė angelas; jis atsakė: ne, tokia yra mano paties valia.

– Jis ir tavo sūnus, Juozapai, tu apgynei jo gyvybę. Jis yra dukart tavo sūnus, nes ir jo motinai davei antrą gyvenimą.

– Jis tavo sūnus, Miriam, bet pasaulio akyse aš būsiu jo tėvas. Įrašysiu jį savo vardu, jis bus Judo giminės palikuonis, ketvirtasis Jokūbo-Izraelio sūnus. Jis bus įrašytas į sąrašą, kuriame yra mano protėvis Dovydas. Papasakosiu jam savo šeimos istoriją, išmokysiu savo amato. Nebijok, Miriam, būsiu jam tėvas, bet jis yra tavo.

O jei gims mergaitė, kaip man už nugaros plakė pikti liežuviai? Taip tik pagalvojau, juokais, balsu neištariau. Įsčias sudrebino du spyriai, du šuoliai – būtybė apsisuko. Net Juozapas, buvęs greta, tai pajuto.

– Juda?

– Ir dar kaip! Du kartus griežtai ir ryžtingai įspyrė. Akivaizdu, pelnytai.

 
 

Jis skaito mano mintis. Jis yra vyras ir man priekaištauja. Užėmė visą mano kūną, ne tik įsčias. Jis yra mano mintyse, alsavime, per mano nosį jis įkvepia pasaulį. Jis yra visose mano kūno ląstelėse. Išėjęs iš manęs, paliks mane tuščią kaip riešuto kevalą. Norėčiau, kad jis niekada negimtų. Dar vienas spyris, bet švelnesnis.

 
 

Gera nebekraujuoti, vėl turėti mergaitės kūną. Mano draugės susijaudinusios pasakodavo apie savo pirmuosius žingsnius į brandą. Nekantraudamos laukdavo tos dienos. Aš džiaugiausi buvusi paskutinė, vėliausia. Mama nerimavo, o kai pabudau su išdžiūvusiu krauju ant kojų, nuėjo prie skalbyklos ir visiems parodė paklodę – ją reikėjo išbalinti potašu. Pasveikino mane saldumynais, bet jaučiausi taip, lyg būčiau praradusi dalį savo kūno, ne jį praturtinusi.

Dabar vėl užsivėriau, mano kraujas abejingas mėnulio ciklui. Mėgstu tą sugrįžusį tyrumą. Laiminu Juozapą, neliečiantį manęs.

 
 

– Miriam, ar žinai, kas yra malonė?

– Apytikriai, – atsakiau.

– Tai – ne patraukli eigastis ar iškili laikysena, kokią rodo kai kurios mūsų moterys. Malonė yra antžmogiška galia be jokių pastangų stoti vienam prieš pasaulį, iškviesti jį į dvikovą ir išlikti ramus. Malonė yra ne moterų, bet pranašų dorybė. Ji yra dovana ir tu ją turi. Turintysis ją nejaučia baimės. Išvydau ją tavyje tą vakarą, kai susitikom, ir nuo tada tu ją turi. Esi malonės pilnoji. Aplink tave yra malonės pylimas, tvirtovė. Tu ją skleidi, Miriam, taip pat ir man.

Tokiais žodžiais jis nusipelnė apkabinimo. Gulėjome greta vienas kito, be glamonių. Pagalvojusi juokais atsakiau:

– Juozapai, tu esi įsimylėjęs.

 
 

Po vestuvių eidavau į turgų apsipirkti. Persimesdavau su pažįstamais keletu žodžių, niekas jau nebespjaudė man už nugaros, buvau ištekėjusi. Paskutinė naujiena buvo kometa, vakarais ji nušvisdavo horizonte virš Nazareto kalvų. Mūsų tautai kometa visada buvo blogos lemties ženklas.

– Ji atneša ligas.

– Dar blogiau, ji atneša sausrą.

– Ji prišaukia skėrius.

– Romėnai pas mus jau atėjo, kas dar blogo gali mus ištikti?

Man ji patiko, priešingai nei kitiems. Motina pasakojo, kad, laukdamasi manęs, matė kometą. Buvo geras ženklas, kad ji sugrįžo, kai tapau nėščia.

 
 

Mėgstu, kai mėnulis slenka pro saulę ir vidury dienos ją užtemdo. Žemėje stoja slogi ramybė, net skruzdės nekruta. Tą valandėlę niekas nevagia, niekas nežudo, niekas nemiršta. Vienai minutei pasaulis priverstas gražiai elgtis ir kalbėti pašnibždomis.

 
 

Juozapas grįždavo vakarais, paruošdavau jam vakarienę. Jis mėgo žuvį, sūdytą, iš Iam Kinnéret*. Pakepdavau ją su svogūnais ir ryžiais, jie ištraukia druską.

Jis sakė, kad norėtų padirbti valčių Magdalos žvejams. „Tikiuosi, vaikas mylės vandenį ir išmoks žvejoti.“ Pavojingas žvejo amatas, atsakydavau. „Stebuklas matyti, kaip virš ežero pateka saulė, jis padeda mylėti pasaulį. Bet tavo tiesa, Miriam, kartais netikėtai atūžia audra.“

 
 

Prieš sėsdamas už stalo, jis nusiplaudavo rankas dubenyje, kurį jam pastatydavau, paskui apsiplaudavo visą kūną. Iš virtuvės girdėjau garsus, juos visus iki vieno mylėjau. Paskutinis jų buvo ant svogūnų vagos išliejamo nešvaraus vandens čiurlenimas.

Jis valgydavo pasigardžiuodamas, o medinį dubenėlį išvalydavo duona. Lauždavo ją lėtai, švelniai, neteko matyti, kad dar kas nors būtų taip daręs. Nuleistomis alkūnėmis, ramus kas vakarą dalydavo duoną. Niekada neriekdavo peiliu, nes taip būtų išniekinęs ją, palaimintą: „Palaimintas esi, Adona´i, pasaulio karaliau, kuris iš žemės išaugini duoną.“ Kai jis lauždavo duoną, kūdikis suspurdėdavo.

Dėl vestuvių dienos tarp Juozapo ir bendruomenės buvo kilęs aršus kivirčas. Vėliau jis man apie jį papasakojo.

Pas mus įprasta, kad nekalta mergelė tuokiasi trečiadienį. Tai ne šiaip paprotys: tribunolas renkasi kartą per savaitę, ketvirtadieniais. Jei po pirmosios nakties sutuoktinis nusprendžia užginčyti nuotakos skaistumą, kitą dieną jis eina tiesiai į tribunolą. Iš čia ir kilo paprotys nekaltas mergeles vesti trečiadieniais. Aš buvau nėščia, ir toji diena man netiko. Bet Juozapas norėjo jungtuvių trečiadienį. Joks įstatymas to nedraudžia, tai – tik paprotys. Juozapas jam priešinosi. Jis primygtinai reikalavo, vaidijosi, sumokėjo dvigubai, bet sutarė tą dieną, kurios norėjo. Vienas vyras išdrįso jam pasakyti: „Rytoj susitiksim tribunole.“ Juozapas atkirto: „Gali manęs laukti visą gyvenimą.“ Visi nuo jo nusigręžė, bet jis prie to jau buvo pripratęs.

 
 

Kai baigė pasakoti, šypsodamasi papriekaištavau dėl didesnių išlaidų.

– Koks skirtumas, ar tą, ar kitą dieną?

– Ne, Miriam, tiesa yra mūsų pusėje. Tu esi nekalta ir aš tuokiuosi su nekalta mergele trečiadienį. Ir parodau, kad ketvirtadienį neateisiu į tribunolą.

– Mes – vienoje pusėje, visi – kitoje, bet viena pusė klysta, Juozapai. Tiesa yra mūsų pusėje, tačiau ar galėtų būti, kad visa bendruomenė klystų?

Taip kalbėjau ne dėl dvejonės, norėjau klausytis, kaip jis kalba.

– Niekas neklysta, Miriam. Atsitiko taip, kad tu esi ypatinga išimtis, o jie neturi širdies ją suprasti ir įvertinti. Tam reikia meilės iš pirmo žvilgsnio, jie gi painiojasi tarp kodeksų ir papročių. Tu jiems esi pažaidos akmuo, o man – kertinis akmuo, nuo kurio prasideda namas.

Taip Juozapas bandė aiškinti meilę įstatymui.

– Juozapai, iš kur imi jėgų stoti vienas prieš visus?

– Iš tavęs, – atsakė.

 
 

Baigiant skinti alyvuogių derlių, man prasidėjo paskutinis laukimo mėnuo. Gatvėje moterys šnairuodavo: „Baigsis jos slapukavimas, dabar sužinosim, kieno tas vaikas, į ką jis panašus.“ Nuliūsdavau pagalvojusi apie smingančius į kūdikį skvarbius jų žvilgsnius. Todėl labai apsidžiaugiau, taip nudžiugau, kad net turėjau susilaikyti nepuolusi Juozapui ant kaklo, kai jis pasakė, jog atėjo įsakymas dėl privalomo surašymo ir turime vykti į Bet Le³hem*. Jis prašė nukelti mūsų kelionę, nes aš netrukus turiu gimdyti, tačiau valdžia atmetė prašymą. Juozapas nebuvo jos mėgstamas.

 
 

Mano motina išsigando. „Kratydamasi kelionėje prarasi kūdikį, tau prasidės gimdymo skausmai, o manęs nebus šalia, Miriam, kokia nelaimė.“ Ji padėjo man sukrauti daiktus, klausiausi jos jaudulingų patarimų. Džiaugiausi, kad iškeliauju, kad gimdysiu. Lale³khet, lale³det, iškeliauti, gimdyti – niūniavau. Lale³khet, lale³det, lale³khet, la, la. Raminau ja, kalbėjau: „Mama, tai bus lengviausias dalykas pasaulyje. Gyvybė užsimezga, auga, paskui randa kelią išeiti. Dangui padedant gimdyti bet kuri vieta žemėje bus pati geriausia.“ Dar galvojau, nors balsu netariau: „Grįšiu pas tave nešina gražiu anūkėliu, mama, pasitikėk manim.“

Ji pragiedrėdavo, paskui vėl uždejuodavo: betgi kelionė, asilė, šaltis. Esi lengvabūdė, kalbėjo, bet aš šypsojausi. Juk yra Juozapas, jis man padės, bandžiau prieštarauti.

Taip, vyras, ką jis išmano? Miriam, vyrai tinka dirbti ir plepėti, bet gimimo ir mirties akivaizdoje jie sutrinka. Jie tų dalykų nesupranta. Atsivėrimo akimirką ir pabaigos valandą reikia moterų. Mama, man pakaks savęs.

 
 

Turėjome keliauti, reikėjo skubėti, nes Betliejus buvo toli. Džiaugiausi, kad nereikės čia gimdyti. Bet kur, nors ir lauke, kad tik nematytų kaimo moterų akys. Nė viena jų, net Nazareto pribuvėja, nepamatys, nepalies kūdikio pirma manęs. Net jei teks tvarkytis vienai, tai bus šimtą kartų geriau nei joms dalyvaujant.

– Palaimintoji Miriam, koks geras tavo būdas, ir tokioje nelaimėje esi linksma, suteiki man jėgų. Tas angelas nežino, kaip teisingai pavadino tave palaimintąja tarp moterų, berukha³ att’miccņl hannashģm.

Juozapas irgi pradžiugo, kad iškeliauja su manim, ėmė šokinėti kaip patrakęs pagal kirčiuotų skiemenų ritmą. Berukha³ att’miccņl hannashģm, jis plojo delnais. Kūdikis šoko manyje.

 
 

– Tik pagalvok, Miriam, jis gims kelionėje, toli nuo šito liežuvautojų krašto. Jie pamatys jį sugrįžusį mėnuo po apipjaustymo. Net ir tos šventės čia nereikės švęsti.

Žinoma, aš apie tai pagalvojau, iš čia kilo ir mano džiaugsmas.

– Bet ką darysim, jei ten, kur tu būsi jau pasirengusi, nerasim pribuvėjos?

– Nesijaudink, Juozapai, motina man viską paaiškino. Susitvarkyčiau užsimerkusi. Kol dirbai, aš mokiausi, maniau, kad teks gimdyti čia, bet nenorėjau Nazareto pribuvėjų. Be to, mums padės tas, kurio apreiškimu jis atsidūrė mano įsčiose. Nesibaimink, Juozapai, rūpinkis kelione ir tuo, kas būtina, aš esu pasirengusi. Verčiau sakyk, ar pagalandai peilį?

– Kam? – baimingai paklausė.

– Turėsiu nupjauti bambagyslę.

Juozapas perbraukė delnu kaktą.

– Oi, Miriam, kaip po gimdymo vargų pajėgsi dar ir tai padaryti? Tau reikės pagalbos, aš negalėsiu padėti, vyrams draudžiama dalyvauti. Kaip tau pavyks? Niekada to nedarei, tu nemoki.

– Mokėsiu. Tą akimirką pati mokėsiu viską padaryti. Tu pasirūpink peiliu, taip išgaląsk jo ašmenis, kad pjautų plauką.

Greta jo ir su kitu įsčiose jaučiausi stipri. Juozapas patylėjo, paskui pasakė:

– Tebus tavo valia. Ir šįkart tebus tavo valia.

Perbraukiau delnu jo kaktą, kad sutvarkyčiau plaukus ir nuvyčiau mintis.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)