tekstai.lt

Zita Mažeikatė. Pasisavintas kraštas

 

samiu_rastas
samiu_rastas
        Švedai prisipažįsta, kad apie pirmykščius savo krašto gyventojus ir šiaurinės Švedijos istoriją jie žino labai mažai. Vienas žurnalistas atvirai sako: „Mūsų žmonės tikriausiai galėtų daugiau papasakoti apie indėnų likimą šiaurės Amerikoje negu samių – Skandinavijoje.“

 

        Pernai pasirodžiusi istoriko Lennarto Lundmarko knyga „Pasisavintas kraštas“ sukėlė nemažai diskusijų, recenzijų ir atsiliepimų spaudoje. Šį rašytoją galima laikyti pasišventusiu samių istorijos tyrinėtoju. Apie samius jis yra paskelbęs daug straipsnių, prieš gerą dešimtmetį išleidęs knygą „Kol mes turime žemių“.

 

        Knyga „Pasisavintas kraštas“ – tai istorine medžiaga, archyviniais duomenimis paremtas pasakojimas, kaip švedų valstybė de facto pasisavino samiams priklausiusias žemes. Joms užgrobti nereikėjo kariuomenės, pakako fogtų ir valdininkų, veikusių valstybės vardu. Samių žemės buvo dovanojamos, parduodamos privatiems asmenims, arba valstybė jas pasilikdavo sau. Vėliau tai buvo įteisinta įstatymais.

 

        Nuo XVI iki XVIII a. samių ir švedų valstybės santykiai buvo palyginti geri, samiai turėjo nemažai paklausių prekių, pvz., kailių. Jeigu valstybė nesumokėdavo už prekes ar prastai elgdavosi su samiais, jie pereidavo sieną, pasitraukdavo į kaimyninę šalį, beje, šitaip samiai išvengdavo šaukimo į kariuomenę, o Renesanso laikais švedai kariavo ne vieną kartą. Ir mokesčiai tuo metu taip neslėgė samių kaip kitų šalies gyventojų. Nuo XVIII a. pradžios padėtis pasikeitė, valstybė pradėjo labiau kontroliuoti Norlandą, šiaurinę savo dalį, ir samių gyvenimas ėmė prastėti. Jie neteko savo teisių, o „karūna“ pradėjo atiminėti nuo seno jiems priklaususias žemes.

 

        Didžiausios žalos švedų valstybė pridarė samiams XIX–XX a. Anot autoriaus, tų šimtmečių sandūroje įsivyravo šiurkštus rasistinis požiūris į samius. Sėslieji švedai buvo laikomi aukštesnės kultūros žmonėmis nei klajokliai samiai. Šie buvo vadinami vaikiškais, naiviais, bukais, kvailokais. Esą, jie netinka nei mokslui, nei kokiam rimtesniam darbui, išskyrus elnių auginimą, žvejybą ir medžioklę. Per šimtą penkiasdešimt metų toji buvusi laisva tauta nuskurdo, sumažėjo, neteko įprastų pragyvenimo šaltinių. Jie tapo žemesne rase, nomadais, klajokliais. Istoriniai šaltiniai liudija, kad samiai ne tik klajojo, bet ir gyveno sėsliai, vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, ypač garsėjo ožkų sūriais, netgi dirbdavo samdomais darbininkais. Tačiau vyriausybė, riksdagas, vietinė valdžia nusprendė, kad samiai, dar vadinami lapiais, yra nevisaverčiai, tad jų gyvenimu privalo globėjiškai pasirūpinti valstybė. XX a. samiai tose vietose, kur jie nuo seno gyveno, tapo mažuma, jų teisės dar labiau susiaurėjo. Tokia švedų valstybės politika buvo pagrįsta ekonominiais interesais: Norlandas (šiaurės Švedija) buvo ypač miškais, rūdynais, kitais energetiniais ir gamtos ištekliais turtingas. Modernėjant žemės ūkiui, reikėjo naujų plotų. Pasikeitė ir žemės valdos apibūdinimas: per šimtmečius samių gyvenamos vietos gavo „karūnos“, t. y. valstybės statusą.

 

        XX a. pabaigoje požiūris į samius pradėjo keistis. Rasinio diskriminavimo komitetas prie Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos Žmogaus teisių komisija ėmė reikalauti, kad Švedija suteiktų daugiau teisių tikriesiems senbuviams. Švedijai ir šiandien dar nepavyko įveikti tokio sunkaus istorinio palikimo. Daugelis politikų laikosi pasyviai – jeigu jie pradėtų remti samių mažumą, netektų rinkėjų balsų. Po tiek laiko nelengva sugrąžinti ir užgrobtas žemes, kai kurios jau turi naujus savininkus, o šie savo valdose net riboja samių teisę medžioti ir žvejoti.

 

        Dabar to krašto senbuvių Švedijoje telikę vos dvidešimt tūkstančių – maždaug tiek, kiek dabar Švedijoje yra gimusių somaliečių.

 

        Apie samius daug rašyta, bet autentiškų tekstų yra labai mažai. Samių literatūra palyginti jauna. Tik XX a. pradžioje išspausdinti pirmieji šios tautos kūriniai. Samių kalba turtinga tarmių, neseniai jų rašyba įvesta mokyklose. Rašytojas Johanas Turis, norėdamas supažindinti kolonistus su savo tauta, 1910 m. išleido knygelę apie samių gyvenimą. Kelis poezijos rinkinius išspausdino Nilsas Aslakas Valkeapää, 1991 m. jis net buvo apdovanotas Šiaurės šalių Ministrų tarybos premija.

 

        Skrisk, paukšteli.

        Čiulbėk,

        skrisk, pralenkdamas mūsų mintis...

 

        Samių gyvenimą vaizdavo poetas Paulusas Utsis.

 

        Kur kas senesnė samių žodinė, sakytinė, dainuojamoji tradicija. Jojk (dainos), mitai, legendos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Samių kalba labai vaizdinga – vien sniegui, vėjui, jūrai apibūdinti jie turi po keliolika ar net kelias dešimtis žodžių. Jojk, samių dainos, laikomos pačia seniausia Europoje muzikos rūšimi. XVII a. tos melodijos net nebuvo laikomos muzika. Danijos ir Norvegijos karalius Kristijanas IV jų atlikėjus buvo įsakęs bausti mirtimi. Šios dainos buvo laikomos kerėjimais, švedų bažnyčia dar iki šiol jas taip vadina, neleidžia jų bažnyčiose dainuoti. Anksčiau kiekvienas samis turėjo savo jojk, ir ne vieną. Žmogui bręstant, vystantis jo asmenybei, keitėsi ir jo dainos. Samiai apdainuodavo ne tik mirusius artimuosius, pamirštas vietas, bet ir savo dramatiškus išgyvenimus, kad jie nepradingtų iš tautos atminties.

 

        Samių pasaulėžiūra remiasi šamanizmu. Jojk perteikia šios tautos savastį, jausminį žmogaus santykį su gyvuliais ir gamta. Samiai sako, kad jie dainuoja ne apie ką nors, o su kuo nors, jie tarsi persikūnija, tapdami dainos dalimi. „Jojk – tai menas prisiminti. Vienus dalykus (žmones, vietas, gyvūnus) prisimeni su meile, kitus – su neapykanta, dar kitus – su liūdesiu.“ Kaip Paulusas Utsis rašo:

 

        Stoviu prie jūros,

        begalinis krantas.

        Apsidairyk!


        Nebeliko senųjų pakrančių.

        Svetimšaliai jas pagrobė.

        Jų norai begaliniai...

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)