tekstai.lt

Leonas Stepanauskas. Vokiečių kalba į – muziejų?

 

Sprache_Deutsch
Sprache_Deutsch
        Anksčiau esantį klausimą reikia suprasti pažodžiui. Vokiečių istorijos muziejuje Unter den Linden gatvėje Berlyne nuo metų pradžios pirmą kartą „Vokiečių kalba“ (vok.: „die SPRACHE deutsch“, toks ekspozicijos pavadinimas) pateikiama kaip „eksponatas“. Parodos atidaryme sausio 15 d. kalbėję svarbiausi sumanymo iniciatoriai ir vykdytojai – Vokiečių istorijos muziejaus generalinis direktorius H. Ottomeyeris ir vokiečių kultūrą užsienyje reprezentuojančio Goethe’s instituto prezidentas K. D. Lehmannas neslėpė pagrindinės priežasties, kuri paskatino įgyvendinti projektą. Tai rūpestis dėl vokiečių kalbos ateities. Pergalinga globalizacija, privilegijuotą padėtį suteikusi anglų kalbai, užsimojo kitoms kalboms apkapoti šakas. Ne vienu atveju kėsinasi į jų egzistavimą. Šie teiginiai nustebino žiniasklaidos atstovus. Juk vokiškai kalbama ne tik Vokietijoje. Ir Austrijoje, ir Lichtenšteine, ir keliuose Šveicarijos kantonuose. Šitos kalbos „salų“ esti ir kitose žemės vietose. Maždaug 110 mln. žmonių ją vartoja kaip gimtąją (tai liudija ir paroda).

 

        Savaitgalis. Prie durų į Vokiečių istorijos muziejų lankytojų netrūksta. Jie tarsi patvirtina stulbinančią Vokietijos muziejų ataskaitą, kad pernai, 2008-aisiais, susilaukta daugiau lankytojų, nei jų turėjo stadionai, kai ten žaidė mėgstamiausios futbolo komandos! Dar didesnis sambrūzdis prie įėjimo į kalbos parodai skirtas patalpas. Girdisi ir kaimyninių šalių kalbų – lenkų, čekų, danų... Kas juos pakerėjo?

 

        Intriguoja ir įėjimas į kalbos parodą – žengiama Pasaulio kalbų „tuneliu“. Tuneliu tikrąja šio žodžio prasme. Čia girdisi įvairių kalbų šlamėjimas. Įsiklausęs išgirsti ir baltų kalbų žodžių. Ant tunelio sienų švyti įvairi informacija. Paminėtos 2520 pasaulio kalbų. Manoma, kad pasaulyje šiuo metu jų – maždaug 6500. Rodomos kalbų „šeimų“ kilmės vietos, jų šiandieninis išsidėstymas.

 

        Įdomu pažvelgti į vokiečių kalbos nueitą kelią, palyginti jį su savo gimtąja kalba. Eksponuojamas Europos Sąjungos valstybių žemėlapis. Nurodytos tautų kalbos. Nupieštos vėliavėlės. Čia ir Lietuvos trispalvė. 23 kalbomis, tarp jų ir lietuvių, įrašytas Europos Sąjungos tautas jungiąs šūkis: „VIENYBĖ ĮVAIROVĖJE“.

 

        O ką sužinome apie vokiečių kalbą? Pirmiausia, kad ji, palyginti su daugeliu kitų kalbų, labai jauna. Vokiečių kalbai tik tūkstantis du šimtai metų (vos 200 metų daugiau, nei lotyniškai rašytoje Kvedlinburgo kronikoje minimas vardas Litua/Lietuva). Vokiečių kalbos lopšys – viduramžiai. Ankstyvoje Karolio Didžiojo ir jo palikuonių karalystėje germanų genčių oficialia jungtimi buvo lotynų kalba. O kaip kalbėjo pačios gentys? Įvairiausiai. Jų kalbą mokyti vienuoliai vadino diut-isk (prastų žmonių kalba). Vis daugiau gentims bendraujant, jų bendrinė „šneka“ įgavo pastovų pavadinimą – theodisca lingua (susiformavo Bavarijos ir senosios Saksonijos – „aukštaičių“ kalbos pagrindu). Tolesnę raidą apvainikavo šiandieninis pavadinimas – deutsch.

 

        Viename pirmųjų parodos stendų pateikiama pirmoji vokiečių knyga. Rankraštinės knygos pavadinimas: „Abrogans...“ Tai žodynas, kuris privalėjo padėti geriau suprasti Šventąjį Raštą, jo lotyniškus žodžius. Šalia lotyniškų žodžių įrašyti ir 3239 žodžiai senąja „vokiečių aukštaičių“ (Althochdeutsch) kalba. Pagal pirmąjį žodyno žodį (lotynų kalba) pavadinta ir visa knyga-rankraštis. Vieninga germanistų nuomonė: „Abrogans…“ parašyta maždaug 790 metais Elzaso vienuolyne. Dabar ši knyga saugoma St. Gallene, Šveicarijoje. Iš ten ir pasiskolinta. Dar 250 vertingų „originalų“ (knygų, dokumentų, rankraščių) parsivežta iš kitų vietų. Čia matome „Nybelungų giesmę“, pilių dainininkų kūrybą, J. W. Goethe’s, kitų didžiųjų vokiečių rašytojų rankraščius. Pagerbti ir kalbininkai, prisidėję prie vokiečių kalbos puoselėjimo. Visų pirma broliai Grimmai, daug kam žinomi kaip pasakų rinkėjai. Bet jie ir vokiečių kalbos Didžiojo žodyno pagrindiniai sudarytojai. Parodoje eksponuojami baldai iš brolių Grimmų darbo kambario.

 

        Pasirodo, vokiečių kalboje yra maždaug 300 000 žodžių. Informacijos ir poetinės kūrybos sklaida kasmet ją praturtina 1000 naujų žodžių.

 

        Įdomu, kaip kalbos istorikai sustatė vokiečių kalbos kelio ženklus... Ankstyviausias etapas, nuo 750 iki 1050 m., pavadintas „senąja vokiečių aukštaičių kalba“ (Althochdeutsch). Tuo metu daug kas buvo verčiama iš lotynų kalbos. „Vidurinė vokiečių aukštaičių kalba“ (Mittelhochdeutsch) – laikotarpis nuo 1050 iki 1350 m. Tuomet buvo kuriama Šventoji Romos imperija, vyraujant vokiečių kilmės valdovams. Tai paspartino ir kalbos raidą. Theodisca lingua tobulino ir gabūs dainiai poetai.

 

        Laikotarpio nuo 1350 iki 1650 m. ilgas pavadinimas. Tai – „ankstyvoji naujoji vokiečių aukštaičių kalba“ (Frühneuhochdeutsch). Jos formavimuisi buvo svarbūs kultūros bei religijos istorijos įvykiai. J. Gutenbergas sukūrė tekstų platinimo technologiją – spaudą (1440). Reformatoriaus M. Lutherio Biblijos vertimas tapo pamatu moderniajai vokiečių kalbai. Bet tuo pačiu metu iškilo mirtina grėsmė ir kalbai, ir žmonėms. Vokiečių žemė per Trisdešimties metų karą (1618–1648) virto dykuma. Valstybė subyrėjo į daugybę kunigaikštysčių. Kalbai tuomet teko gaivintojo ir vienytojo vaidmuo. Istorinės pasekmės apibūdintos taip: „Vokietija, vokiečiai – tai ne rasė, ne vieninga tauta, o kultūros erdvė; tai – susivienijimas, kurį pagimdė gimtosios kalbos fenomenas.“

 

        1650–1950 m. laikotarpis apibūdinamas kaip „naujoji vokiečių aukštaičių kalba“ (Neuhochdeutsch). Vokiečių kalbą tobulino kalbos tyrėjai, kalbininkai, gausios kalbos mylėtojų draugijos ir apsišvietęs jaunimas. Taip pat J. W. Goethe’s, F. Schillerio, o XX a. – Th. Manno ir daugelio kitų didžiųjų žodžio meistrų kūryba. Diktatoriai, karų organizatoriai ir vykdytojai taip pat naudojosi vokiečių kalba. Pateikiami rašytiniai, taip pat ir balsu sakyti pavyzdžiai. 1943-ieji. Jau po Stalingrado. Hitlerinės propagandos ministras J. Gebelsas miniai šaukia: „Ar norite totalinio karo?“ Fanatiškai atsakoma: „Taaaip!“ Per radiją tai pasiekia karo apkasus. Buvo ir atsvara. Tik leksika, kalbėjimo būdas visai kiti. Iš užjūrio prabilo Nobelio premijos laureatas Th. Mannas. Jis įspėjo vokiečių tautą. Išliko net 55 šio garsaus rašytojo kalbos. Parodoje garso įrašai, o stende – rankraščiai. Šalia ir J. Gebelso dienoraščio citatos. Beje, pagal išsilavinimą jis – germanistas. 

 

        Nuo 1950 metų prasidėjęs raidos etapas vadinamas „Vėlyvoji naujoji vokiečių aukštaičių kalba“ (Spätneuhochdeutsch). Šis terminas dar nesusigulėjęs. Dabar savas madas diktuoja technika. Elektroninis paštas, mobilieji telefonai... Vieni sako, kad tai palaima, o kitiems – kalbos skurdinimas...

 

         „Ar nesumažėtų paroda per pusę, jei praeities genijai nebūtų palikę rankraščių, jei tėvai ir protėviai būtų turėję internetą, mobiliuosius telefonus?“ Taip per vieną diskusiją kalbėjo smalsus vyresnio amžiaus muziejaus lankytojas. Ir pridūrė: „Kompiuteris nepalieka juodraščio. Kūrėjo minties kelio nebus galima atsekti...“ Be to, „šiandieninė technika skatina svetimžodžių (anglicizmų) įsiveržimą į gimtąją kalbą!

 

        Per diskusijas pažymėta, kad XX a. išradimai, jų nuolatinė raida (turima omenyje radijas, televizija, balso konservavimo galimybės) tiesia kalbai naujus kelius. Ir galimybes. Atsiranda net naujų „žanrų“, pastaruoju metu plintančių politikoje, moksle. Vienas tokių pavyzdžių: viešo kalbėjimo menas (Vortragskunst).

 

        Parodoje netrūko renginių. Vieną norėčiau plačiau aptarti. Germanistai turi specialią tarnybą, skirtą vadinamajai „jaunimo kalbai“. Papasakota apie jos darbą, kuris nėra vienareikšmis. Juk visais laikais jaunimas turėjo savo „šneką“. Dažnai tai buvo „mada“, kuri greit ir dingdavo. Bet kai kas ir išlikdavo, vystydavosi, net po šimtmečių duodavo vaisių. Taip, kompiuteris stipriai paveikė kalbą. Gimė vadinamoji „kompiuterinė lingvistika“. Ji atspindi jaunų žmonių siekį trumpinti žodžius, suteikti jiems kitą prasmę, aistringai eksperimentuoti. Išdava – naujas „stilius“. Kai ko jaunimas ateityje atsisakys, bet nemažai ir į brandų amžių nusineš... Visus šiuos procesus reikia stebėti, analizuoti, koreguoti patyrusio kalbininko ranka.

 

        Post scriptum: paroda „die SPRACHE deutsch“ turi seserį. Ant Reino upės kranto Bonoje. Tie patys rengėjai ir tuo pačiu laiku į „Istorijos namus“ (taip ten vadinamas istorijos muziejus) kviečia susipažinti su ekspozicija „Man spricht DEUTSCH“ (kalbama vokiškai). Jei Berlyne labiau akcentuota kalbos istorija, tai pareinėje – šiandieninė vokiečių kalba, jos vartojimas, problemos. Vienu požiūriu rengėjų koncepcija jungia abi „seseris“. Pasibaigus parodų laikui, jos liks Goethe’s instituto žinion. Keliaus į kitas šalis. Kaip žinome, Goethe’s instituto filialas yra Vilniuje.

 

        Įsimintina, kad spalvinguose Berlyno ir Bonos parodų plakatuose parašyta: „Asmenims iki 18 metų įėjimas nemokamas.“

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)