tekstai.lt

Šiame pasaulyje jį lydėjo Nuostaba. Vincas Auryla (1923.XII.7 – 2009.IV.2)

 

vincas_auryla
vincas_auryla
        Tarptautinės vaikų knygos dieną mirė Lietuvos rašytojų sąjungos, Tarptautinės vaikų literatūros tyrinėtojų asociacijos narys, Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkas, ilgametis Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius dr. Vincas Auryla. Rašytojas, vaikų teisių gynėjas, pedagogas į paskutinę kelionę palydėtas Didžiosios savaitės antradienį (2009. IV. 7). Antakalnio kapinių menininkų ir mokslininkų kalnelis – V. Aurylos amžino poilsio vieta. Kad ir poilgis amžius buvo nugyventas – mirė rašytojas eidamas 86-uosius – oratorių gražiausi žodžiai nenumaldė netekties skausmo ir praradimo gėlos. Kas galėjo pagalvoti, kad šiam darbščiam dzūkui, praėjusiais metais per patį karštymetį iš naujo parašiusiam lietuvių vaikų literatūros sąvadą, čiulbėjo paukšteliai paskutinę vasarą. Lenkiamas prie žemės sunkios ligos, profesorius nepaliovė rankoje laikęs rašiklio, nemetė laisvalaikio pomėgio – studijuoti medicininę literatūrą ir kolekcionuoti receptūras.

 

        Tačiau svarbiausias V. Aurylos rūpestis buvo, kad per šimtmečius Lietuvoje vaikams rašyti kūriniai būtų surinkti, pagal aukščiausius meniškumo kriterijus susisteminti ir įvertinti. „Savo reikšme, apimtimi, idėjomis ir meninės vertės svoriu, – teigė literatūrologas, – vaikų literatūra nacionalinėje kultūroje užima vieną pamatinių vietų, sprendžia jaunosios kartos visuomeninio, etinio, estetinio ir kitus auklėjimo uždavinius.“ Todėl pirmiausia parengė lietuvių vaikų literatūros istorijos monografijas (išleistos 1962, 1967 ir 1986). Kartu autorius žengė kitą svarbų žingsnį – iškėlė lietuvių vaikų literatūros tyrimus į pasaulį: pasirodė monografija rusų kalba (1981), knyga „Lietuvių vaikų literatūra“ (1986) įtraukiama į Minesotos universiteto Kerlano vaikų literatūros tyrinėjimo fondą (JAV, 1990), spausdinama lietuvių vaikų literatūros analitika Vokietijoje (1984), vienas po kito publikuojami straipsniai užsienio moksliniuose rinkiniuose, skaitomi pranešimai tarptautinėse konferencijose. Taip mėginta pasauliui įrodyti: lietuvių vaikų literatūra – viena labiausiai subrendusių Europoje. Tyrėjas teigė: „Kokia bebūtų didelė vaikų literatūros istorijos savaiminė reikšmė, ji negali atstoti paties svarbiausio – antologijų.“ Sudaręs senosios lietuvių literatūros rinkinį „Užmiršti vaikai“ (1957), V. Auryla po kelių dešimtmečių vėl grįžta prie šio darbo – parengia fundamentalias „Lietuvių vaikų prozos“ (1977), „Lietuvių vaikų poezijos“ (1980), „Lietuvių vaikų dramaturgijos“ (1984) antologijas.

 

        Knygoje „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990“ (2002) V. Auryla sujungia tarsi per pusę skilusį šios literatūros laivą.

 

        Gerai suvokdamas, kad visuomenėje esti tarpusavy nesuderinamų pradų – vieni vaikus ugdo, o kiti juos dezorganizuoja, V. Auryla, jau sulaukęs solidžių metų, renkasi pačias aktyviausias Lietuvos vaikų gynimo akcijas: rengia vaikų teises ginančių organizacijų konferencijas Seime (1996, 1997,1999–2001), parašo ne vieną kreipimąsi į Prezidentą, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką dėl žiniasklaidos, ypač TV, destruktyvaus ugdomojo poveikio, pats parengia alternatyvius kelių įstatymų projektus, dalyvauja priimant manifestą „Karta pavojuje“ Stokholme (2001) ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje 27-ojoje sesijoje vaikų klausimais.

 

        V. Auryla ilgai atminčiai paliko tai, ko nevalioja sunaikinti storu užmaršties sluoksniu nusėdančios dulkės: didelės vertės literatūrologijos ir pedagogikos knygas, gyvo lietuvių vaikų literatūros proceso atšvaitą (per 400 straipsnių ir recenzijų), vaikystės fenomeno naujas įžvalgas. V. Aurylos darbai liudija: iš mūsų būrio išėjo didelių kūrybinių užmojų, romantiškos prigimties ir aukštų idealų asmenybė. Per gyvenimą žygiuota su meile viskam, kas gyva, kas žadina mintį ir kūrybos polėkį.

 

        Vincas Auryla buvo tikras dzūkas, suaugęs su Liškiava, Leipalingiu, Veisiejais, Seirijais, Alytumi, Merkine. Iš čia jis kaip iš kokios neišsenkančios versmės sėmė kalbos lobius, bendravimo patirtį, vaikystės įspūdžius, senolių išmintį.

..

        .Tas Didžiosios savaitės antradienis, kaip reta Lietuvoje, buvo gražus. Toks pat gražus kaip išėjusio rašytojo asmenybė.

 

          Juozas Vytautas Uzdila

 

          Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)