tekstai.lt

In memoriam. Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė 1932. XI. 20–2009. III. 30

 

zilaityte_danute
zilaityte_danute
        Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė, poetė ir prozininkė Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė mirė eidama 77-uosius ant savo vyro, rašytojo Jono Juškaičio, rankų. Saulėtą balandžio antrosios popietę artimieji ir kolegos palydėjo ją į Saltoniškių kapines.

 

        J. D. Žilaitytė gimė 1932 m. lapkričio 20 d. Veliuonoje, Jurbarko rajone. 1951 m. baigė Veliuonos vidurinę mokyklą, 1957 m. – Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalistės specialybę. Dirbo žurnalo „Mūsų sodai“ redakcijoje korektore-stiliste, skyriaus vedėja. Nuo 1968 m. atsidėjo vien kūrybiniam darbui.

 

        J. D. Žilaitytė-Juškaitienė savo kūrybinę veiklą pradėjo 1955 metais. Tačiau pirmoji knyga „Mėlyna upė su geltonom salom“ (novelės) pasirodė tik 1987-aisiais, rašytojai persiritus į šeštąjį dešimtį. Iki tol jos novelių ir eilėraščių skaitytojai galėjo aptikti periodikoje. Galbūt autorė sąmoningai taip ilgai nesudarinėjo nei pirmo novelių, nei eilėraščių rinkinio. Ji nenorėjo išduoti savo įsitikinimų ir rašyti tai, ką reikia, o ne tai, ką protas ir širdis diktuoja. Juk jos brolis, Jonas Žilaitis, jaunas pokario mokytojas, buvo suimtas už vadovavimą pogrindinei Veliuonos gimnazistų organizacijai „Laisvės varpas“. Kadangi nesutiko bendradarbiauti su sovietų saugumu, visus metus laukė kalėjime mirties nuosprendžio, o paskui, po Stalino mirties, buvo įkalintas sustiprinto režimo lageryje. Ten jis su daugybe kitų Lietuvos politinių kalinių praleido daugiau kaip dešimt metų.

 

         „Bandito“ sesers, tuo metu studijuojančios žurnalistiką, šalinosi beveik visi kursiokai. Iš universiteto neišmetė vien tuometinio Istorijos ir filologijos fakulteto dekano prof. Eugenijaus Meškausko dėka, tačiau šis jos biografijos faktas kenkė jai ir toliau. Baigusi studijas, Danutė ilgai negalėjo gauti jokio darbo, nors privalėjo rūpintis senstančiais tėvais. Tik gerų žmonių padedama galų gale buvo priimta į redakciją „Mūsų sodai“, kurioje rengė gėlėms skirtą skiltį. Galbūt todėl tiek daug gėlių aptinkame ir jos kūryboje. Tačiau jos, deja, neatspindėjo sovietinių idėjų ir todėl Danutės pasakų vaikams rinkinį „Balta gėlė“ tuometinė „Vagos“ leidykla atmetė...

 

        Tik Atgimimo pradžioje J. D. Žilaitytė pristatė skaitytojui savo kūrybinį kraitį. Kai pasirodė jos antra novelių knyga „Šulinių krašte“ (1989), literatūros kritikė Jūratė Sprindytė rašė: „D. Žilaitytės novelistika – vėsus delno glustelėjimas prie įkaitusios kaktos. Šiandienos politinės karštligės fone <...> jos kūrinėliai <...> leidžia atitrūkti nuo aistringo politikavimo ir grįžti prie amžinųjų temų: vienatvės, meilės, mirties. Grįžti į pilką kasdienybės tragizmą, kuriame nėra laimės, bet yra mįslinga prasmė. <...> Prieš keletą metų tokio pobūdžio literatūrai apibūdinti kritika turėjo porą patogių frazių: mažojo žmogaus pasaulis, kamerinė proza. Kameriškumas dabar reabilituotas (mat jo išsižadėję, vos nenužmogėjom).“ Kritikė rašo apie sugrįžimą prie mažo žmogaus problemų, bet iš tikrųjų J. D. Žilaitytė niekada nuo jų neatsiribojo, nes minėtame rinkinyje esančios novelės pažymėtos 1961, 1966, 1976 metų datom! Ji rašė trumpus, glaustus apsakymėlius, kuriuose užfiksavo mūsų kasdienį gyvenimą. Kiekvienas rašytojas turbūt yra patyręs kūrybinių kančių, norėdamas iš sakinių, situacijų, siužetų sukurti gyvų žmonių paveikslus, kad skaitytojas jaustų personažų jausmų antplūdžius ir atoslūgius, kad juos iki sielos gelmių jaudintų aprašytos dramos, konfliktai, bejėgiškumas, aistra ar meilė. Kaip sukurti ilgesio, netekties, liūdesio, gražaus stoicizmo atmosferą? Turbūt tai žino tik tas, kuris turi Dievo jam skirtą dovaną, kuris žmogų jaučia kaip neatsiejamą gamtos dalį. J. D. Žilaitytė ją turėjo ir mokėjo šia Dievo dovana pasinaudoti. Jos novelėse labai daug poezijos, viskas tarsi pridengta lengva rytietiška skraiste. Atrodo, veikėjai nieko neveikia: atostogauja, geria arbatą, gėrisi gėlėmis, šnekučiuojasi, cituoja japonų eiles, o už to jų mįslingo „buvimo“ slypi įvairios paslaptys, didelės vidinės dramos, susvetimėjimas, konfliktai, meilės ilgesys. Personažai trapūs, pažeidžiami nuo kiekvieno aštresnio žodžio, kaip ir pati autorė, kenčiantys, nusivylę, orūs ir nenorintys išduoti savo moralinių, dvasinių vertybių.

 

        J. D. Žilaitytė išsiskyrė mūsų literatūroje, nes jos novelėse daugiausia veikia paprastos moterys – elegiškos, svajingos, jautrios, apviltos, kartais emocingos, kartais santūrios ir ironiškos. Autorė nusakė jų būsenas itin subtiliai, pagarbiai ir taikliai. Jos nesiima keisti šio pasaulio, bet stengiasi išlikti nuoširdžios ir ištikimos savo principams iki galo. Kaip ir pati Danutė. Ji gyveno tylų, šviesų, prasmingą gyvenimą toli nuo visuotinio triukšmo, vienumoje, stebėdama „iš gėlių išeinančias spalvas“, žiūrėdama į saulėgrąžas, kurios tamsoje jai panašėja į besišnekučiuojančius žmones.

 

        Iš tų savo žiūrėjimų, rymojimų ir tylaus susikaupimo parašė ir paliko mums nemenką kraitį, daug šviesos ir dvasios, kuri jai buvo būdinga. Beje, ji kūrė ne vien noveles. Rašytoja yra išleidusi: „Pabudėk su manim“ (eilėraščiai, 1988), „Atnešiu lelijų“ (novelės, 1993, 2005), „Chrizantemų šviesa“ (novelės, 1994), „Imk, saulele, už rankos“ (eilėraščiai vaikams, 1996), „Balta gėlė“ (pasakos, 1998), „Rožės paklausk“ (miniatiūros, 2003), „Akimirkos“ (eilėraščiai, 2005), „Kačiukas Gudročiukas“ (pasaka, 2006).

 

        Rašytojos eilėraščių lyriniam „aš“ yra būdingas kuklumas: „Mano gyvenimo istorija: / plaštakės skrydis, / vaivorykštės dulkės...“ Jos eilėraščiai dažniausiai trumpi, paprastos formos, kupini nutylėjimų, pauzių, daugtaškių. Juos reikia skaityti vienumoje, pamažu, atidžiai. Tai posmai, skirti tyliajam skaitytojui, kuris pagauna subtilųjį kamertoną, o ne minioms. Eilėraščiuose nedaug žodžių, bet jie išraiškingi, grakštūs ir emocingi, turintys didelį emocinį krūvį. Kaip ir novelėse, eiliuotuose tekstuose daug kančios, liūdesio, ilgesio. Rašytoja ir jos lyrinė herojė nesuranda vietos šiandienos pasaulyje, jos nuolatos sugrįžta į praeitį, mėgaujasi prisiminimais: „Einu ir neišeinu iš praeities“, „Tu, praeitie, buvai / kaip šventykla. / O ateitis – ne mano laikas.– – –“ Grožimasi Dievo sukurta tobula gamta, šlovinama jos ramybė, žydėjimas, spalvos ir garsai, vien Danutei būdingas tas nepakartojamas švelnumas, apgaubiantis tokį trapų, vienadienį pasaulį. Ji puikiai perteikia laikinumo pojūtį: „Ir aš kaip rasa Viešpaties / delne“, susietą su balta rūko spalva, kurios jos eilėraščiuose yra itin daug – balta mėnesiena, vaikystė, sodas, diena, angelas, lietus, lelija, motinos veidas...

 

        Joana Danutė Žilaitytė baltą pavasario dieną nubrido per Amžinuosius Rūkus pas savo Viešpatį, su Juo nuolatos kalbėjosi eilėraščiais, dėkojo už suteiktą galimybę tarti Žodį, kurio buvimą jautė ir kančioje, ir rožės žiede. Mums paliko surašytą savo – mažojo žmogaus – pasaulį tokį, kokį ji suvokė, kokį matė, koks jai buvo skirtas: mįslingą, šešėliuotą, kupiną skaidraus dvasingumo, subtilių spalvų, įvairių skaudžių patirčių, bet kartu ir Dievo palaimintą. Galbūt ir šiandien kam nors, kas paims į rankas jos knygą, rašytojos dvasinis pasaulis taps esmine atspirtimi prieš rutiną ar egzistencinę tuštumą.

 

          Birutė Jonušaitė

 

          Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)