tekstai.lt

Vladas Braziūnas. Parapijai ir Lietuvai: Mykolas Karčiauskas ir Jonas Strielkūnas

 

rasytoju_klubas
rasytoju_klubas
        Rašytojų klubo salė literatūros vakarams kartais būna per erdvi, dažniausiai pati ta, o ypatingesniais atvejais susitraukia iki, atrodytų, ankštos seklytėlės, tada žmonių aplipę visi prieduriai ir priemenės. Taip buvo ir tuos du kovo vakarus (17 ir 20 d.), kai vienas po kito 70-mečio sukaktis šventė jaunatviški poetai, kilę iš to paties Lietuvos šiaurės pakraščio, – Mykolas Karčiauskas ir Jonas Strielkūnas. Tik per dienos tarpą vienas nuo kito gimę: M. Karčiauskas – 1939 m. kovo 15 d. Žvirgždėje (netoli Krinčino, dabar Pasvalio rajonas); J. Strielkūnas – tų pat metų kovo 16 d. Putauskuose (Vabalninko parapijoj; paskiau kaimas dirbtinai priskirtas tolimo Karsakiškio apylinkei, Panevėžio rajonui). Vienuolikmetis Jonas, 1950 metais baigęs Sodelių pradinę, pradeda mokytis Vabalninko Balio Sruogos vidurinėj, taigi jau tik už kokių dvidešimties kilometrų nuo Bernardo Brazdžionio Žadeikių, nuo M. Karčiausko Žvirgždės, „kaimelio, budinčio pakeliui iš Pasvalio į Vabalninką“, nuo Krinčino, dabar jau mūsų sąmonėj nebeatskiriamai susijusio su Eugenijum Matuzevičium; visai čia pat ir Pauliaus Drevinio Gulbinai, Daumėnai… O nuo ten jau keliolika kilometrų, ir – Henriko Algio Čigriejaus Saločiai, Vidugiriai… Taip visa arti. Tame vis dar gerų žemių, vis dar gyvų smegduobių, tik ne per seniausiai kaimuose nutilusių sutartinių, vis dar tikroko alaus krašte.

 

        Yra poetų, kuriems gimtosios, augtosios vietos lieka gyvybiškai svarbios visą gyvenimą. Ir tų vietų žmonėms jie – itin svarbūs. Užtat čia ir miniu tą geografinę kaimynystę. Tiesa, eina rajonų riba, ir dabar Mykolas vadinamas pasvaliečiu, Jonas – labiau biržiečiu. Biržai ir Pasvalys vis tyliai pasivaržo dėl tikrojo alaus krašto sostinės vardo. Šiuokart po savo vakaro pasibūti „prie alaus“ kvietė Mykolas (Jonas – „prie vyno“), tad dainos žvaliai suputojo baigiant tik Mykolo šventę, ir Olita Dautartaitė paskiau man visąlaik priekaištaus, o kodėl Jonui nesutraukėm bent jau „Anoj pusėj Dunojėlio“, taigi tos dainos, kuri nuo vaikystės žadinusi jo poetinę vaizduotę, gal kodavusi ir kiek baladišką kūrybos dramatizmą.

 

        Olita buvo, jubiliatų kūrybą skaitė abu vakarus. Valentinas Sventickas vedė – abu vakarus. Vedė itin jaukiai, solidžiai, o kartu išradingai ir žaismingai, abu vakarai buvo iš anksto gerai parengtos improvizacijos, apskritai Valentinas čia sunkiai pranokstamas, bet tai, ką jis „išdarinėjo“ visą Mykolo vakarą, buvo ištisas grakščios kompozicijos kūrinys, kartu ir rimtas, pagarbus, ir aukščiausio lygio humoro žiežirbom tryškęs. Suprantama, ne su kiekvienu, ne apie kiekvieną taip pajuokausi. Reikia, kad vakaro herojus nebūtų koks prisigalvotom ar tikrom nuoskaudom springstantis genijus, „pats didesnis už save“. Kad būtų žmogus, visada pasirengęs giedrai šypsenai – ar spontaniškai, kartais „velnią mislijančiai“ Mykolo, ar atlapai, graudokai „ne mūsų reikalas“ Jono. Vis dėlto laiku prisiminta ir nebenauja V. Sventicko autocitata apie J. Strielkūną, šiokį ir tokį, nediduką žmogų prie turgaus su ant pilvuko prasisegusiais marškiniais, bet neturėtumėm pamiršti – vieną pačių didžiausių lietuvių lyrikų. J. Strielkūno, lyriko prie turgaus, kūrybon vis smarkiau skverbiasi šio turgaus garsai atgarsiai, neįmanomi išsakyti be ironijos (kartais ir sarkazmo) bei autoironijos. Ir čia prisiminiau vakare pasakytą Viktorijos Daujotytės mintį, man irgi jau seniai kirbėjusią: geriausi satyrikai, humoristai – tie patys lyrikai, nes gilūs ir skausmingi: Vladas Šimkus, „juokaujami“ Bernardo Brazdžionio, Antano A. Jonyno, pagaliau Juozo Erlicko (man jis pirmiausia – prigimtinis lyrikas) eilėraščiai. Ir, žinoma, gelianti J. Strielkūno lyrikos spalva.

 

        O. Dautartaitė, augusi prie Pasvalio, abu poetus skaitanti nuo neatmenamų laikų, pirmiausia buvo kruopščiai ir taikliai pasirinkusi, kas iš abiejų poetų kūrybos būtų iškalbingiausia skaityti balsu (kai kuriuos M. Karčiausko eilėraščius dėl jų įmantrių retažodžių perteikti būtų kebloka), ir nė karto savo balso pernelyg neforsavo nei jo stiprumu, nei kokiomis specialiomis aktorinėmis gudrybėmis, tad net ir mano priekabiajai ausiai jinai gražiai derėjo ne tik prie Juozo Šalkausko (J. Strielkūno vakare), bet ir prie Vlado Bagdono (M. Karčiausko vakare), o jį lietuvių padangėj laikau kone poezijos aktoriaus etalonu. Ir Mykolo prozą Irena Plaušinaitytė skaitė nepriekaištingai jaukiai. O vieno aktoriaus teatras Rimantas Šavelis, atlikęs trumpus savo prisiminimus apie J. Strielkūną, buvo žavus kaip visada.

 

        M. Karčiausko vakare dainavo kilmės pasvalietė Asta Krikščiūnaitė – akompanuojant pianistei Audronei Kisieliūtei. J. Strielkūno eilėraščiams prikūręs melodijų, juos kaip dainas pats sau pritardamas gitara atliko Kazimieras Jakutis (Pagulbis), irgi aukštaitis, to aukštaitiškumo pabrėžtinai pilnas.

 

        Abiejų kraštiečių vakaruose dalyvavo daug oficialių atstovų iš Pasvalio ir Biržų (šių ir pats rajono meras Regimantas Ramonas, beje, prozininko Antano Ramono brolis, buvo atvykęs). Sveikino ir minėjo abiejų poetų sąsajas su savo rajonais, miestais ir miesteliais, bibliotekomis ir mokyklomis, gyvais šiandienos reikalais, neapsieinančiais be abiejų poetų. Tiesa, J. Strielkūno ir būdas kiek kitoks, taip pat ir sveikata pastaraisiais metais ne viską leidžianti, o tai, kiek savo Pasvaliui ir jo kraštui darė ir daro itin visuomeniško būdo M. Karčiauskas, iš šalies galima tik menką dalį nujausti: buria Vilniaus pasvaliečius, vadovauja savo paties inicijuotai ir įsteigtai Vileišių kolegijai, besirūpinančiai garsiosios giminės atminimu (paminkliniu taip pat), o Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos dailės galerijai, paties ir sumanytai, per dešimtmečius yra suieškojęs, išprašęs, surinkęs jau nežinau kiek dešimčių lietuvių dailininkų paveikslų ar ir kitų kūrinių...

 

        Kūryboje panašiai. J. Strielkūno poetiniai (pasąmoniniai) gimtinės prisiminimai dažnai ne tokie nuodalūs, ne taip tiesiogiai vardijami, klasikiniais ketureiliais jie aktyviau transformuojami ir bendrinami. „Bendrinami“ – turiu galvoj ne vien jo poetinei sintezei itin būdingą universalumo siekį, kai visiškai konkrečiomis realijomis paremtame vaizde glūdi kuo platesnė apibendrinamoji prasmė (iš čia ir stiprybė), bet ir tai, kad iš tikrųjų, kaip yra sakyta Vito Areškos, „J. Strielkūnas kai kuriuose eilėraščiuose nukrypsta į poetines abstrakcijas“. Žinoma, nukrypsta savaip, strielkūniškai, meistriškai. Jam tai natūralu. M. Karčiauskui būtų – ne taip. Užtat jo plunksna užgriebia ir prozą, ir poetinę epiką. Savo kalbą vakare apie M. Karčiauską Janina Riškutė ir pradėjo, regis, irgi ne nuo ko kita, bet nuo neužmirštamosios „Žvirgždės poemos“. O ir eilėraščiai neretai – lyg nuodali poetinė gimtojo kampo enciklopedija, mirganti nuo vietovardžių bei asmenvardžių. Jais poeto dvasia gyva, iš jų išaugus, su jais sutapus. Pastaraisiais metais M. Karčiausko kūrybon įsigyvenusios Žemaitijos krašto realijos, anot Janinos Riškutės, vis dėlto veikiau stebimos. Kad ir mylinčio žvilgsnio, bet „išlaikant distanciją“.

 

        Per abu vakarus V. Sventickas kilnojo abiejų jubiliatų knygų, senesnių ir šviežutėlių, stirteles, šalia jų buvo ir du ką tik Rašytojų sąjungos leidyklos išleisti J. Strielkūno rinktinės tomai, apie tas knygas buvo kalbama, iš jų buvo skaitoma. Naujausios knygos arba jau anotuotos, arba bus aptartos recenzentų. Pasakysiu tik tiek, kad ir vėl krypta į gimtines ar augtines (taip pat ir kūrybiškai) vietas: nespausdinta J. Strielkūno jaunystės kūryba išleista ir Panevėžyje, M. Karčiausko – Krinčine, savilaida (iš tikrųjų Algimanto Kaminsko-Krinčiaus laida). Laimingi tad tie du poetai, kiekvienas savaip svarbūs, iškalbūs – urbi et orbi, parapijai ir Lietuvai.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)