tekstai.lt

Vytautas Čepas. Lakštingalos trelė varnų krankime

negerk
negerk
        Mano kaime, pabirusiame prie Minijos ir karaliaus Vilhelmo kanalo, jaunimas knygų neskaito. Jas skaito vienintelis čia likęs „šišioniškis“, toks Eretas Tyfenzenas. Ateina pasirinkti žurnalų, atsivežtų iš miesto pakuroms, kartais iš Šilutės ar Klaipėdos paprašo parvežti kokį laikraštį.

        Jaunimas geria! Geria ilgai ir žiauriai, o paryčiais, išvirtęs į lauką iš kokios nors trobos, plyšauja visa gerkle ir labai bjauriai rusiškai keikiasi. Niekada nedainuoja, net nešvankių dainuškų, kadaise taip plačiai skambėjusių sukolūkintų kaimų palaukėse.

        Kai kartą vakarėjant ir vis dar apspangusiam jaunimėliui pradėjus lįsti lauk iš savo migių, nuėjau į netolimą kaimynų kiemą aiškinti Konstitucijos man garantuojamų teisių į poilsį ir pamatinių pagarbos kitam žmogui postulatų, iš trobos rėkdama iššoko kelių aršiausių kaimo girtuoklėlių motina:

        – Ko čia prie vaikų kabinėjiesi, ką jiems vakarais veikti?

        Nepagalvojęs (paskui dėl to gailėjausi) leptelėjau:

        – Knygas tegul skaito!

        Įsivyravo kapų tyla, kuri netrukus sprogo į tokį griausmingą jaunimo ir mamos juoką, jog atrodė, kad jiems kažkas ką tik papasakojo labai juokingą anekdotą ir jie jį suprato.

        Man kiūtinant atgal į savo kiemą vis dar girdėjosi ne tik kvatojimas, bet ir garsus dalijimasis įspūdžiais:

        – Žmogelis visai nuo proto nušoko... knygas mat jam skaityk... debilas... cha cha cha!

        Beliko džiaugtis, kad savo siūlymo per daug nesukonkretinau ir neliepiau skaityti poezijos. Tikrai būtų prilupę!

        Vėliau ilgai galvojau, su kaimynais tariausi, ką iš tiesų jie galėtų vakarais veikti. Be televizoriaus niekas nieko negalėjo pasiūlyti. Tylėjo ir dėl knygų, nes ir jiems dabartinio kaimo jaunuolis, palinkęs prie knygos, atrodė pernelyg nerealiai. Nesiūlė ir šokių, nūnai vadinamų diskotekomis! Mat prieš kelerius metus pradinės mokyklos salėje tokias diskotekas kažkas bandė organizuoti. Rezultatai pranoko visus lūkesčius – per nepilnus metus du „šokėjai“, subadyti peiliais, iškeliavo Anapilin, o kiek dviračių grandinėmis suskaldytų galvų, kastetais sulaužytų žandikaulių, niekas ir neskaičiavo. Nė vieni šokiai, t. y. diskotekos, nesibaigė taikiai! Tiesą pasakius, niekas ten šokti ir nesirengė, suvažiuodavo iš aplinkinių miestelių ir kaimų girti, grieždami dantimis, apsikarstę grandinėmis ir, dar neužgrojus muzikai, pradėdavo pliektis. Kol Priekulėje buvo policijos nuovada, bent jau pareigūnus galėjai prisikviesti, kai ją panaikino, jaunimas visiškai pašėlo, tad taip vadinamąją diskoteką teko skubiai uždaryti. Liko tik televizorius ir dvi skirtingose upės pusėse kaimo parduotuvės, kurių pagrindinė apyvarta – prekyba alkoholiu.

        Degraduoja ne tik paaugliai ir žalias jaunimėlis, galingi vyrai virsta lyg benzininių pjūklų spaudimo neatlaikę medžiai.

        Kintuose, sename žvejų kaime ir kadaise buvusiame dideliame Mažosios Lietuvos kultūros centre, užsukau į parduotuvę. Lynojo, pastato pašaliuose sutūpusios senutės nuo darganos gynėsi tokiais pat senais ir apdriskusiais skėčiais. Koridoriuje, šalia durų į parduotuvę, patogiai ant grindų išsidrėbę šeši vyriokai gėrė alų. Įėjęs į vidų užkalbinau nuobodžiaujančią gražutę pardavėją:

        – Turite ištikimų klientų, nuo durų toli neina.

        – Anokie ten klientai. Invalidai! Šiandien pensijos, laukia, kada Kredito uniją atidarys.

        – Invalidai?! Juk vyrai kaip ąžuolai, pačiame jėgų žydėjime!

        – Taigi kepenis su inkstais pragėrė, džiova plaučius suėdė, tai dabar net alų gerdami uždūsta, aguonų ant bandelių nebeužbarstytų! – noriai aiškino šneki pardavėja.

        Perlipęs kažką urzgiančių „invalidų“ kojas, išėjau į lauką. Kitoje gatvės pusėje beveik priešais parduotuvę stūksojo didelis raudonų plytų pastatas – Vydūno kultūros centras, kvepėjo pušimis, tiesiog fiziškai galėjai pajusti marių gaivą.

        Buvo gi kadaise! Vydūnas, chorai, koncertai, vaidinimai, knygos... Beliko nuo metų naštos ir girtuoklių vaikų į ragą susisukusios senutės bei Anapilin iškeliavusių žvejų anūkai pragertomis kepenimis ir pusiau išspjaudytais plaučiais. Jie taip pat neturėjo ką veikti. Iš pradžių gūdžiais, lietaus merkiamais vakarais, o įsigalėjus rinkai ir žuvų žvejybos kvotoms – visą laiką. Ir taip diena iš dienos, metai po metų.

        Panašiai yra ir Rusnėje, ir Ventėje, ir Mingėje, ir Drevernoje. Kažkada klestėję pamario kaimai ir miesteliai, puoselėję savąją kultūrą, amatus ir papročius, garsėję neeiliniais šviesuoliais, nūnai virto prasigėrusių monstrų buveinėmis, kur kojos nekelia net mūsų nepakartojamos  „televizijos meno žvaigždės“.

        Išskyrus Klaipėdą ir Šilutę, neberasi nė vieno knygyno, masiškai uždaromos kaimo mokyklėlės ir taip pat masiškai atidaromos girdyklos. Tenkinami tautos poreikiai – kelios bibliotekėlės visoje pakrantėje ir šimtai alaus kioskų, barų, karčemų, užeigų, aludžių, restoranų, šašlykinių, pirčių, vyninių, net tavernų…

        Viename iš tokių barų, netoli Ventės, karštą vasaros dieną su vietiniais vyrais gėrėme alų. Atpažino!

        – O, Seimo narys... Per televiziją rodė... Ten pas jus velniava... Sakyk, kur pinigus dedat... Ar yra ten bent vienas nedurnas?..

        Išsekus nūnai kaime populiariausiai politikos temai, suku kalbą link kultūros, knygų. Sekasi sunkiai, vyrai niekaip negali prisiminti, ką skaitę, nors pagarbiai klausosi čia pat už stalo sėdinčio literatūros kritiko ir poeto Aleksandro Žalio skaitomų eilių. Keli, įdėmiai išklausę H. Radausko, V. Mačernio tekstus, net susigraudina:

        – Gražiai, „jibitvaimat'“, deklamuoja!

        Iš rašytojų iki šiol prisimena Alį Balbierių, kažkada dirbusį Ventės paukščių žiedavimo stotyje, M. Martinaitį painioja su Just. Marcinkevičiumi, iš mokyklos laikų atsimena S. Nėrį. Visa kita – praraja! Bet ir tai nėra mažai, juk visi su ne- mažesniu kaip dvidešimt metų gėrimo stažu, visų įmanomų valdžių palikti likimo valiai ant vėjų košiamo marių kranto. Tačiau eilėraščių klausosi, akivaizdu, kad įdomu, jaudina, dar likę kažkas ne vartotojiško, ko negali pamatuoti pusbuteliu naminės ar bokalu alaus. Deja, tai jau niekam neberūpi!

        Gal dar galima ką pakeisti? Vargu! Pastarųjų dviejų dešimtmečių valstybės kultūros politika ir visokios reformos kiek atokiau nuo didžiųjų miestų nutolusius žmones neatplėšiamai „prišriubavo“ prie televizorių ir padarė beveik viską, kad į rankas jiems įspraustų butelį. Tik patys aktyviausi, dažniausiai moterys, dar bando kažką daryti: rengti jubiliejus, kviesti atlikėjus, organizuoti atminimo ženklų ar net koplytstulpių kokiam nors įvykiui įamžinti atidarymą. Tačiau jų galimybės be valstybės ir savivaldybių paramos yra lyg lakštingalų trelės varnų krankime. Tokia dabar yra mažųjų Lietuvos miestelių ir kaimų tikrovė, beveik nepaliekanti kultūrinės terpės žmogui, nukvailintam beprasmių televizijos laidų ir ten strakaliojančių „papūgėlių“ lėkštumo. Tokia politika, tokios dabar reformos.

        Apskritai ar yra kas nors kur nors girdėjęs, kad griovimas ir naikinimas būtų vadinamas reforma? Uždaromos kaimo mokyklos, bibliotekos, kultūros namai, muziejai, jau privatizuoti knygynai, o sakoma, kad tai yra labai gudragalviška reforma, atnešianti mums ateityje didelę naudą. Gal aš ko nors ir nesuprantu, tačiau reformos esmė visada buvo ko nors pertvarkymas taip, kad būtų geriau, nei yra dabar. Parodykite bent vieną vietą, kur taip atsitiko!

        Kultūra akivaizdžiai traukiasi, koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, kur kaip uodai lietingą ir karštą vasarą veisiasi visokie „amžiaus projektai“, tenkinamos prasibrovusių prie valdžios gigantomaniškos perversijos.

        Ką girdi žmonės? Reforma... optimizuojamas mokyklų ir bibliotekų tinklas... taupomos lėšos...

        Be abejo, lėšos! Vargu ar kas prieštarauja protingam, t. y. saikingam pinigų naudojimui. Tačiau kaip paaiškinti, kodėl vieno LEO LT veikėjo išeitinei pašalpai už kelių mėnesių pasėdėjimą patogiame krėsle negailima ketvirčio milijono litų, bet niekaip nesukrapštoma 25 tūkstančių litų miestelio bibliotekai.

        O juk tik už vieno LEO LT „elektriko“ išeitinę pašalpą būtų galima provincijos miesteliuose visus metus išlaikyti dešimt bibliotekų! Už penkias – penkiasdešimt! Tačiau pro sukąstus dantis košiama – pinigų nėra ir nebus! Tikrai nebus, kol taip tvarkomasi.

        Pristeigėme įvairių valstybinių institucijų (beje, iš tų pačių, kultūrai skirtų, pinigų), asociacijų, agentūrų, inovacinių fondų, idėjų bankų, visokių nevyriausybinių organizacijų, kurios, kad ir kaip įdėmiai žiūrėtum, pagrindinę valstybės problemą mato ne masiniame kultūros nuopuolyje, bet aiškindamos sau ir kitiems, kaip nūnai pridera atlikti lytinį aktą.

        Kultūrinė ir moralinė rezignacija yra mūsų pačių, o ne kokių nors okupantų sukurtas produktas, didžiausia valstybės nelaimė, apkrėtusi žmonių sielas bei protus viską ėdančia vartotojiškumo bacila, sulaužusia šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus.

        Dabar visais įmanomais kanalais visuomenei peršama nuomonė – pirk, turėk, vartok! Vertingas tik tas, kas moka daryti pinigus, kas gyvena prabangiuose namuose, važinėja prestižiniais automobiliais, rengiasi žinomų dizainerių sukurtais drabužiais, tie, kurių nuotraukos puikuojasi blizgančiuose elitinių žurnalų puslapiuose... Visi kiti nieko neverta, pilka nevykėlių masė, nesugebanti įsitvirtinti šiuolaikiniame, dinamiškame pasaulyje.

        Kartą akys užkliuvo už vieno dienraščio teksto „Miesto elitas paminėjo šv. Valentino dieną“. Straipsnis, kaip ir dauguma panašių, aprašė diduomenės gyvenimą – susirinko, valgė, gėrė, šoko tryptinį... Čia pat ir kelios spalvotos nuotraukos, iliustruojančios tą didingą ir viso dienraščio puslapio vertą „rautą“. Jose orūs tamsiais kostiumais vyrai, jiems į parankes įsikibusios dar oresnės ir labai brangiai „instaliuotos“ žmonos, arba dabar beprotiškai madingos gyvenimo draugės. Tačiau kad ir kaip įdėmiai žiūrėjau, buvau net didinamąjį stiklą atsinešęs, neradau ten nė vieno aktoriaus, muzikanto, operos solisto, režisieriaus, nė vieno rašytojo, dailininko, universiteto profesoriaus ar mokytojo!

        Kitoje laikraščio lapo pusėje, pačiame kampe, aštuoniom trumpom eilutėm paskelbta, kad poetas G. Grajauskas „...pristatė miestiečiams savo naują poezijos knygą“.

        Šiandien situacija tokia – nacionalinis lietuvių kūrėjas ir teoriškai, ir praktiškai yra išmestas už borto, net nepasirūpinus jam ant juosmens užmauti bent menkučio gelbėjimosi rato. Romanų ir poezijos rašymas per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje tapo saviveikla, mėgstamu laisvalaikio užsiėmimu. Turime dėkoti menininkams, kad jie iš įpročio dar rašo, nes kitų paskatų nėra! Joks kūrėjas iš šito amato išgyventi negali – gali tik nusigyventi! Tad ir rašo vakarais, grįžę iš darbo muitinėje, redakcijoje ar kokioje nors valstybinėje kontoroje. Rašo ir laukia geresnių laikų. Tačiau sulaukia tik blogesnių, kaip kad atsitiko dabar, kai valdžia ir nuo taip jau nustekentos kultūros pradėjo net ne paskutinį kailį lupti, bet traukti gyslas.

        Kai taip nuvertintas menininkas, vargu ar protinga virkauti, kad visiškai nesirūpinama provincijos kultūros puoselėjimu. Net ne puoselėjimu – reanimacija, jei įmanoma surasti ką reanimuoti.      

        Nežinia, ko galima tikėtis, kai valdžioje ir šalia jos visą laiką sukasi žmonės, kuriems kultūrinės tautos aspiracijos mažų mažiausiai yra nepriimtinos, o dažniausiai – nesuprantamos ir svetimos.

        O juk Lietuvos istorijoje įsiamžino nemažai valstybininkų, kurie anuomet stovėjo vieno ar kito kultūrinio sąjūdžio priekyje. Prisiminkime kad ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus – J. Basanavičių, A. Smetoną, J. Šerną, M. Biržišką, P. Klimą ir kitus, taip pat vėlesnius valstybės veikėjus, aktyviai dalyvavusius kultūriniame gyvenime, rašiusius knygas, straipsnius, redagavusius laikraščius, steigusius mokslo draugijas, organizacijas vargšams šelpti, mokyklas, bibliotekas, muziejus...

        Dabartiniai veikėjai gali didžiuotis nebent savo beraštyste ir sunaikintų, uždarytų ar „nureorganizuotų“ bei kitokiais būdais nustekentų kultūros ir švietimo įstaigų skaičiumi.

        Prieš gerą pusmetį užsukau pas vieną inteligentą, šalyje žinomą žmogų, pretendavusį ir dar pretenduosiantį į aukštus valstybinius postus. Neseniai knygynuose buvo pasirodęs mano romanas, tad galvojau – įteiksiu, šnektelsime.

        Puikus namas prestižinėje vietoje, gausybė kambarių, stulbinantys interjerai, brangūs baldai, dailios užuolaidos ant langų. Dairausi, lyg būčiau patekęs į muziejų, o šeimininkas noriai aiškina, ką simbolizuoja dramblio figūra, sudėta iš nuogų moterų kūnų, ką reiškia Sator – Arepo formulė ir kitokie painūs bei magiški daiktai, sukabinti ant sienų ir sudėlioti ant gausių įmantraus interjero plokštumų. Didžiulė videoteka, muzikos centras, namų kinas, dar kažkokie sudėtingi dalykai, kurių paskirties iš pirmo žvilgsnio ir nenustatysi. Žodžiu, viskas, ko reikia stilingiems namams. Tačiau akys neužkliuvo nė už vienos knygos! Jų paprasčiausiai tuose namuose nebuvo. Kai, įpusėjus vyno buteliui, įteikiau šeimininkams romaną, visa savo esybe pajutau, kad jiems tai tėra paprastas raidžių primargintas popierius. Paėmė ir iš mandagumo net nepavartę padėjo ant palangės. Tarsi tai būtų karpa ant gražaus, kruopščiai nupudruoto šeimininkės veido. Ar nevalyvų mūrininkų palikta plyta, kuri laikui bėgant suskeldės, pajuos, bus mėtoma iš kertės į kertę, kol baigs savo dienas kur nors tamsiame nereikalingų daiktų sandėliuke.

        Šis vizitas ne tik sužadino mano apsiblaususioje sąmonėje prisiminimus, kaip kadaise, pasirodžius kokiai nors naujai knygai, stumdėmės prie knygynų prekystalių, bet ir pavertė savotišku stebėtoju, ieškančiu svetimuose namuose kultūros ženklų. Keisti tai buvo atradimai. Ir netikėti! Pastebėjau, kad daugelis valdžioje ar netoli jos esančių veikėjų beveik neskaito. Žiemą grybų miške rasi daugiau, nei jų namuose knygų.

        Labai komunikabili vienų turtingų namų šeimininkė į mano netaktišką pasiteiravimą apie knygas labai aiškiai atsakė:

        – O kam jos? Dulkėms rinktis? Ir taip, kol visus kampus apeinu, rankos nusvyra!..

        Tačiau grįžkime į provinciją. Čia lyg nuo aukšto kalno viskas kaip ant delno. Kultūrinis nugarmėjimas į bedugnę ir dvasinis žmonių degradavimas neatsiejamas nuo savo palydovų: kraupaus girtavimo, baisaus skurdo, juodo purvo... Viltis galutinai išblėsta iš gyvenimo išeinant paskutiniams kaimų ir miestelių šviesuoliams, daugelį metų beveik be atlyginimo kantriai tempusiems sunkią švietėjų naštą. Jų niekas nepakeičia, o jei ir atsiranda koks nors didžiai mokytas „kultūros vadybininkas“, jis nesugeba pakeisti susiklosčiusios padėties. Dairosi į miestą, kur nesibaigianti kova už būvį, už geresnę vietą, už aukštesnį postą, kur gyvenimas gal ir daug duoda, bet dar daugiau atima. Tai lyg valgymas bėgant, kai negali nei normaliai atsikąsti, nei sukramtyti, nei pajausti skonio. Taip Lietuvos provincija galutinai praranda paskutinį, kad ir iliuzinį šiaudą, už kurio užsikabinusi, dar pajėgtų vegetuoti.

        Kas gali ją išgelbėti nuo visiško žlugimo? Investicijos į gamybą, kaimo plėtros programos, jau dešimt metų baigiama ir niekaip neužbaigiama žemės reforma? Šis kelias jau išmėgintas. Tačiau, be investicijų į kultūrą ir meną, viskas labai greitai sulindo atgal į butelį.

        Anądien grįžau iš kitoje Minijos pusėje esančios parduotuvės. Prie liepto sutikau kaimynę, našlę (našlės beveik visos pagyvenusios kaimo moterys). Pasiguodė vis prastėjančia sveikata, triukšmingais, nuolat keliančiais orgijas, kaimynais, nevaldomais jų vaikais. Paklausiau, ką daryti, ką keisti?

        – Ką čia bepakeisi, nebent gyventi uždrauskit, išmirsim, o tada kiti gal ateis…

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)