1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

1. Jei rimtai kalbėsime, tas tūkstantmetis svarbus mums, bet, plačiau žvelgiant, nėra kažin koks didingas daiktas. Jis greičiau byloja, kaip toli mes anuomet buvome nuo pagrindinio Europos vyksmo. Pakanka vien pagalvoti apie tai, kas Europoje jau buvo nuveikta, parašyta ir pastatyta tuo metu, kai kažkur mūsų paribyje buvo nužudytas Šventasis Brunonas. Kita vertus, kad per tą tūkstantį metų išlikome, jau irgi šio to vertas faktas. Gal net vertas švęsti.

Tame nueitame kelyje būta visko, bet, man regisi, visų svarbiausia pagrindinė linija – kad vis dėlto, vis dėlto apsisprendėme priimti Vakarų krikščionybę, tapome integrali Europos dalis, jei norite – paskutiniu Europos bastionu Rytuose.

Tokiomis kategorijomis, žinoma, nei Jogaila, nei Vytautas nemąstė, nemąstė taip nei LDK vyrai. Nemąstė taip nė Prūsijos Frydrichas, kai susidėjo su Rusijos Kotryna ir prispaudė Austrijos Mariją Teresę pasidalyti lengvą nusilpusios Abiejų Tautų Respublikos grobį. Tačiau nuo to pasidalijimo Rusija tapo Europos politikos faktoriumi, ir palieku jums patiems nuspręsti, ar tas yra gerai.

O jei klausiate apie dabartį, tai esame tokie lietuviai, kokie įstengiame būti. Ir XX šimtmetį drauge su Lenkija bei kitais mūsų kaimynais buvome malami tarp Vokietijos ir Rusijos girnapusių. Kad su Lenkija bent kol kas išlaikome geros kaimynystės santykius, man atrodo, yra ženklas, kad šio to pasimokėme. Tačiau pačioje Lietuvoje dar tebeminame neseno palikimo dumblynę, nuo kurios mūsų, ko gero, neišgelbės kad ir gražūs plentai, tiesiami už Europos Sąjungos pinigus. Iš esmės bijome pažvelgti į savo pačių praeitį, vadinasi, galime daryti prielaidą, kad mūsų sąžinė nelabai švari. Nieko gera nesulauksime, kol mėginsime sau patiems įsiteigti ir kitiems įteigti, kad sovietmetis buvo tiesiog kitokios valdžios metas, per kurį visi irgi kaip įmanydami triūsėme Lietuvai. Iš nenoro ar negebėjimo mąstyti apie savo ir Lietuvos neseną praeitį, randasi tie drumsti vandenys, kuriuose taip puikiai sekasi meškerioti ir paprastiems, ir politikos sukčiams. Kol kas gyvename širdžių ir protų sumaišties laikus, ir kuo ilgiau jie truks, tuo brangiau už tai teks mokėti mums patiems ir mūsų vaikams.

2. Šitaip išdėstant klausimus, tarsi iš anksto tikimasi atsakymo, girdi, net Europos dvasia nebėra didinga, tai ko ten norėti iš mūsų. Aš taip nemanau. Europos dvasia man visai kitas daiktas, nei, pavyzdžiui, Europos Sąjunga su visais jos mėginimais Europos dvasios kratytis. Kalbant madingais žodžiais, Europos Sąjunga yra vos kokių penkių dešimtmečių projektas, taigi visai menkas tarpsnis neabejotinai didingoje Europos dvasios istorijoje. Ir šiandien, kiek įstengiu įžvelgti, Europoje yra tiek dvasios įtampų, kad nė vienas negalėtume pranašauti, kas mūsų laukia, sakykime, kad ir po dviejų dešimtmečių.

Nepatinka man ir klausimas, ar turime dvasinių resursų būti saviti ir įdomūs sau ir kitiems. Jei dvasinių resursų nebeturime, vadinasi, esame mirę. Nemanau, kad mums derėtų skelbtis mirusiais. Tas tikrai nėra itin perspektyvu.

Ir ne savitumas ar įdomumas čia svarbu. Aišku, jei stengsimės būtinai patikti kitiems, galime viską prašvilpti. O jei rimtai mąstysime apie dalykus, kurie yra tikrai svarbūs, ir dar mokėsime apie juos parašyti, žiūrėk, ką nors ir sudominsime.

Savitumas nėra dalykas, kurį galima kaip nors išsigalvoti ar iš kur nors prasimanyti. Jis tiesiog duotybė. Kad ir ne visada galime tai suformuluoti, vis tiek kuo nors skiriamės net nuo artimiausių kaimynų, tarkim, latvių ar lenkų.

Yra daug viltingų dalykų, kuriuos matau mūsų literatūroje ir apskritai kultūroje. Tegu kol kas ir neturime pasaulį pribloškiančių tekstų ir knygų, vis dėlto, manau, pamažu atsigauname. Prieš gerą dešimtmetį kalbėjome, kad turime geros poezijos, bet neturime prozos. Šiandien padėtis jau kita. Turime ir Gintaro Grajausko poeziją, ir vieną kitą romaną, ir, pavyzdžiui, dvi paskutines Vandos Juknaitės knygas, taip ryžtingai atsisakiusias grynosios fikcijos, vadinamosios beletristikos, ir pamėginusias atsigręžti į tikrąjį šios dienos gyvenimą.

Visai dar šviežia knyga, į kurią būtinai norėčiau atkreipti čia dėmesį, – Nerijos Putinaitės „Nenutrūkusi styga“. Apie literatūrą – ir ne vien apie ją – ten pasakyta tiek, kiek galbūt jokioje kitoje knygoje per visą atkurtos nepriklausomybės laiką.

3. Kiekvieną dieną, aišku, dirbu. Tai, ko iki šiol, ačiū Dievui, dar nebuvau pristigęs, yra darbas, kuris man malonus ir svarbus. Bet vis tiek visados maniau ir tebemanau, kad už visus darbus yra svarbesnis pats gyvenimas su visomis jo geromis ir skaudžiomis dovanomis, kurių irgi nestokoju.

Socialinio saugumo jausmas? Nesijaučiu nei saugesnis, nei nesaugesnis už daugumą Lietuvos žmonių. Nemanau, kad man priklauso kas nors daugiau, nei, sakykime, staliui. Nesijaučiu saugus visai kitais atžvilgiais – gyvenu nesaugiame pasaulyje, jaučiu grėsmingą Rusijos kaimynystę, nesaugiai nuteikia įtampos ir įtampėlės Europos Sąjungos ir NATO viduje. Nesaugus jaučiuosi ir vidaus politikos požiūriu – man neramu, pavyzdžiui, kuo baigsis šiųmečiai rinkimai.

Bet ar kas nors mums kada žadėjo saugų ir nerimų nevarginamą gyvenimą? Aš tokio įtikimo pažado niekados negirdėjau, tačiau tie, kurie mums tokį gyvenimą žada per rinkimines kampanijas, yra geriausiu atveju niektauzos, o blogiausiu – dar blogiau.

Turiu šeimą ir būrį artimesnių bei tolimesnių draugų – taigi manau, kad esu tiek saugus, kiek žmogui apskritai skirta.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)