Fante Paklausk dulkiu      Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį braižą bei atvirumą. Pasakojimo stiliumi, pasaulėjauta ir subtiliu humoru neretai primena kitą JAV rašytoją imigrantą Williamą Saroyaną.

Pradėjo rašyti 1929 m. Pirmasis romanas „Palūkėk pavasario, Bandini“ pasirodė 1938 m. – juo pradėta vadinamoji Arturo Bandinio romanų serija, kuriai dar priklauso „Kelias į Los Andželą“, „Paklausk dulkių“ ir „Banker Hilo svajonės“, paskutinis autoriaus romanas, paskelbtas 1982 m.

1955 m. rašytojas susirgo diabetu, 1978 m. dėl ligos komplikacijų apako. Toliau kūrė diktuodamas savo žmonai Joyce.

J. Fante labiausiai išpopuliarino pusiau autobiografinis romanas „Paklausk dulkių“ (1939). Atviraširdis ir vaikiškai naivus knygos herojus Arturas Bandinis primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą.

2006 m. romanas „Paklausk dulkių“ ekranizuotas.

 
 

Charleso Bukowskio pratarmė 

 

Buvau jaunas, badmiriavau, girtuokliavau ir mėginau būti rašytoju. Dažniausiai skaitydavau Los Andželo viešojoje bibliotekoje miesto centre, bet nė viena knyga nesisiejo nei su manimi, nei su aplinkinėmis gatvėmis, nei su mane supančiais žmonėmis. Man atrodė, kad visi žaidžia žodžiais, o tie, kurie nesugeba išspausti beveik nieko dora, laikomi puikiais rašytojais. Savo kūryboje jie supynė subtilumą, amato gudrybes bei formą, ir ta kūryba buvo skaitoma, jos buvo mokoma, ją prarydavo ir perduodavo kitiems. Tai buvo patogus išradimas – paprastutė ir apdairi Žodžio Kultūra. Kad patirtum riziką, aistrą, turėjai skaityti ikirevoliucinės Rusijos rašytojus. Pasitaikydavo išimčių, bet taip negausiai, kad skaitymas netrukus pasibaigdavo ir likdavo tik spygsoti į eilių eiles be galo nuobodžių knygų. Šių dienų rašytojai, nors jiems už pečių glūdi amžių patirtis, nepasinaudojo savo pranašumu ir ne kažin ką tepasiekė.

Traukydavau iš lentynų knygą po knygos. Kodėl niekas nieko neišstena? Kodėl neišrėkia?

Užeidavau į kitus bibliotekos skyrius. Religijos skyrius tebuvo didžiulis liūnas – bent man. Užsukau pas filosofus. Čia aptikau kelis kandžius vokiečius, jie mane pradžiugino, bet neilgam. Griebiausi matematikos, tačiau aukštoji matematika niekuo nesiskyrė nuo religijos – nuvarvėjo nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies. Atrodė, kad to, ko man reikia, niekur nėra.

Išmėginau geologiją ir ji mane sudomino, bet galiausiai domesys išblėso.

Radau knygų apie chirurgiją ir man jos patiko – žodžiai buvo nauji, o iliustracijos nuostabios. Ypač mielai įsiminiau gaubiamosios žarnos operacijos aprašymą.

Paskui nustūmiau šalin chirurgiją ir grįžau į didžiąją salę, pilną romanų ir apsakymų autorių. (Turėdamas užtenkamai pigaus vyno, į biblioteką niekada nekeldavau kojos. Bibliotekoje būti smagu tada, kai neturi ko gerti ar valgyti, kai tave medžioja nuomojamo kampo šeimininkė, tikėdamasi atgauti laiku nesumokėtą nuomą. Bibliotekoje bent jau gali pasinaudoti tualetu.) Ten sutikau nemažai kitų valkatų, daugelis jų miegodavo užsikvempę ant knygų.

Aš vis vaikštinėdavau po didžiąją salę, vis traukydavau knygas iš lentynų, perskaitydavau kelias eilutes, kelis puslapius ir padėdavau jas atgal.

Sykį išsiėmiau knygą, atverčiau ir štai ji – toji. Mažumėlę pastovėjau, paskaičiau. Paskui lyg žmogus, miesto šiukšlyne atradęs aukso grynuolį, nusinešiau ją prie stalo. Eilutės lengvai ritosi per puslapį, skambėjo sklandžiai. Kiekvieną eilutę maitino jos pačios energija, o ją vijosi kita, panaši. Puslapiui formą suteikė pati kiekvienos eilutės substancija, į ją įsirėžė jausmas. Štai pagaliau atsirado žmogus, kuris nebijojo emocijų. Humoras ir skausmas buvo sumišęs su neprilygstamu paprastumu. Knygos pradžia man atsivėrė kaip pribloškiantis stebuklas.

Turėjau skaitytojo pažymėjimą. Paėmiau knygą į namus, nusinešiau į savo kambarį, įsiropščiau į lovą ir įnikau skaityti, paskutinis puslapis dar buvo toli, bet aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Pasiklausk dulkių“, ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą. Perskaičiau „Pasiklausk dulkių“ ir bibliotekoje pasiieškojau kitų Fante’s knygų. Radau dvi: „Raudonasis dagas“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“. Jos buvo neką prastesnės, parašytos drąsia ranka ir iš širdies.

Taip, Fante padarė man milžinišką įtaką. Perskaičiau šias knygas ir netrukus susimečiau gyventi su moterimi. Ji buvo dar baisesnė girtuoklė už mane, mudu ne sykį nuožmiai riejomės ir aš dažnai jai šaukdavau: „Nevadink manęs šunsnukiu! Aš – Bandinis, Arturas Bandinis!“

Fante buvo mano dievas, o aš žinojau, kad dievus reikia palikti ramybėje, nevalia belstis į jų duris. Tačiau mielai paspėliodavau, kur jis galėjo gyventi ties „Angel’s Flight“ funikulieriumi1, ir vaizdavausi, kad jis ten tebegyvena. Kone kasdien eidavau prošal ir svarstydavau, ar tai tas pats langas, pro kurį iššliaužė Kamila? Ar tos pačios viešbučio durys? Ar tas pats vestibiulis? Nežinojau to.

Po trisdešimt devynerių metų aš vėl perskaičiau „Pasiklausk dulkių“. Tai yra perskaičiau šiais metais, ir knygos, kaip ir kitų Fante’s kūrinių, vertė nesumenko, bet šis – man arčiausiai prie širdies, todėl, kad jame pirmąkart atradau magiją. Be „Raudonojo dago“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“, autorius yra išleidęs „Gyvenimo pilnatvę“ ir „Vynuogės draugiją“. Šiuo metu Fante rašo naują romaną „Banker Hilo svajonės“.

Kad ir pasikeitusiomis aplinkybėmis, šiais metais aš pagaliau susipažinau su šiuo rašytoju. Daug ką būtų galima papasakoti apie Johną Fante. Tai – baisios sėkmės ir baisios lemties istorija, istorija apie retą ir tikrą drąsą. Kada nors ji bus pagarsinta, bet turbūt jis nenorėtų, kad aš ją atskleisčiau čia. Tenoriu pasakyti, jog Fante’s žodžiai nesiskiria nuo jo gyvenimo – stiprūs, geri, šilti.

Tai tiek. Dabar ši knyga – jūsų.

 

Charles Bukowski, 79 06 05 

 
 
 
 
Pirmas skyrius
 

Sykį naktį sėdėjau ant lovos viešbučio kambary Banker Hilo rajone, pačiame Los Andželo vidury. Tai buvo svarbi mano gyvenimo naktis, mat turėjau apsispręsti dėl viešbučio. Arba susimoku, arba nešdinuosi lauk – taip buvo parašyta raštely, kurį po mano durimis pakišo šeimininkė. Sunkus klausimas, vertas ypatingo dėmesio. Išsprendžiau jį užgesindamas šviesą ir atsiguldamas į lovą.

Rytą nubudęs pamaniau, kad turėčiau daugiau mankštintis, ir išsyk kelis kartus gulėdamas atsilenkiau. Paskui stojau valytis dantų, pajutau kraujo skonį, pamačiau rausvai nudažytą dantų šepetėlį, prisiminiau reklaminius skelbimus ir tariau sau: eisiu ir išgersiu kavos.

Nuėjau į restoraną – kur visada vaikščiodavau – atsisėdau ant kėdės prie ilgo bufeto ir užsisakiau kavos. Skoniu ji labai priminė kavą, bet nebuvo verta nė skatiko. Sėdėdamas surūkiau porą cigarečių, perskaičiau Amerikos lygos bokso varžybų rezultatus, skrupulingai vengdamas Nacionalinės lygos rezultatų, ir man buvo malonu sužinoti, kad Džo DiMagio tebegarsina Italijos žmones, nes jo komanda pirmauja Amerikos beisbolo lygoje.

Didis smūgiuotojas, tas DiMagio. Išėjau iš restorano, atsistojau prieš įsivaizduojamą metėją ir uždirbau taškų išmušęs kamuoliuką už aikštės ribų. Nužingsniavau gatve „Angel’s Flight“ funikulieriaus link, svarstydamas, ką man tądien veikti. O veikti nebuvo ko ir aš nusprendžiau pasivaikščioti po miestą.

Nupėdinau Oliv gatve pro purviną pageltusį daugiabutį, kuris nuo praėjusios nakties rūko tebebuvo drėgnas kaip sugeriamasis popierius, ir pagalvojau apie savo draugus Etę ir Karlą – jie buvo iš Detroito ir tame name gyveno. Prisiminiau, vieną vakarą Karlas sudavė Etei, mat ji laukėsi kūdikio, nors jis nenorėjo jo. Tačiau kūdikis gimė, ir nieko čia nebepridursi. Prisiminiau jų buto vidų, ten tvyrantį pelių bei dulkių kvapą ir seną moterį, karštą popietę sėdinčią koridoriuje, seną moterį dailiomis kojomis. Ten dirbo liftininkas, palūžęs žmogus iš Milvokio, atrodydavo, kad jis šaiposi iš tavęs kaskart, kai tik ištardavai reikiamo aukšto numerį, tarsi būtum elgęsis kaip paskutinis liurbis rinkdamasis konkretų aukštą, tas liftininkas lifte visuomet turėdavo padėklą sumuštinių ir kokį nors bulvarinį žurnalą.

Pasukau Oliv gatve, pro žmogžudysčių istorijom prakvipusius namus nusileidau nuo kalvos, nužingsniavau Filharmonijos auditorijos link, prisiminiau, čia lankiausi su Helena ir mudu klausėmės Dono kazokų choro, man jis įgriso ir dėl to susipešėme, prisiminiau, kuo Helena tądien vilkėjo – balta suknele, ir kaip man, kai tą suknelę paliečiau, nutirpo strėnos. Ak, ta Helena – bet ji ne čia.

Atsidūriau Penktosios ir Oliv gatvių sankryžoje – ten nuo didžiulių tramvajų bildesio linko ausys, o degalais pradvisusiame ore palmės, atrodė, liūdėjo, juodas grindinys tebebuvo drėgnas nuo praėjusios nakties rūko.

Priešais „Baltimorės“ viešbutį nužingsniavau palei geltonų taksi eilę, visi jų vairuotojai snaudė, išskyrus vairuotoją prie pagrindinių durų, šie vaikinai ir jų informacijos klodai man kėlė nuostabą, aš prisiminiau, mudviem su Rosu vienas jų pasakė mums rūpimą adresą, nepadoriai pašnairavo ir nuvežė mus ne kur kitur, o į Templ gatvę, ir ką gi mes pamatėme? Abi buvo baisiai nepatrauklios, Rosas mylėjosi, aš sėdėjau svetainėje, leidau gramofoną, jaučiausi išsigandęs ir vienišas.

Praėjau pro „Baltimorės“ durininką ir išsyk juo pasibjaurėjau – geltonos juostelės, šešių pėdų ūgis, betgi išdidumas; prie šaligatvio privažiavo juodas automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Atrodė kaip turčius, paskui išlipo moteris, gražuolė, vilkėjo sidabrinės lapės kailinius, nuplaukė it gulbė šaligatviu ir pradingo už sukamųjų durų, aš pamaniau, ak, brolau, kad nors trupinėlį man, kad nors dienelę ir naktelę kartu, ji tikra svajonė, aš nužingsniavau toliau, o jos kvepalai liko pasklidę drėgname ryto ore.

Paskui ilgėliausiai stovėjau priešais pypkių krautuvę, ir visas pasaulis aplinkui išblėso, regėjau tik vitriną, stovėjau ir rūkiau vieną pypkę po kitos, vaizdavausi esąs didis rašytojas – štai išlipu iš didžiulio juodo automobilio su prašmatnia itališka pypke iš erikos šaknies ir lazdele, ir ji šalia, toji dama sidabrinės lapės kailiniais, ji velniškai manimi didžiuojasi. Mudu registruojamės svečių knygoje, paskui geriame kokteilius, truputį pašokame, dar išgeriame po kokteilį, aš pacituoju kelias eilutes sanskritiškai, pasaulis toks nuostabus, mat į mane, didį autorių, kas dvi minutes vis žvilgčioja kokia nors žavinga būtybė, ir aš niekaip negaliu išsisukti, turiu pasirašyti jai ant meniu, ir sidabrinės lapės mergina baisiausiai pavydi.

Los Andžele, duok man dalelę savęs! Los Andžele, ateik pas mane, kaip aš pas tave atėjau, kojomis žengdamas tavo gatvėmis, puikusis mieste, aš tave šitaip pamilau, liūdna gėlele smėlyje, puikusis mieste.

Vieną dieną, kitą dieną ir dar vieną dieną – biblioteka su didžiais vyručiais lentynose, senis Dreizeris, senis Menkenas2, visi jie ten, ateidavau jų aplankyti, sveiks, Dreizeri, sveiks, Menkenai, sveiks, sveiks, čia yra vietos ir man, mano raidė B, B lentyna, aš Arturas Bandinis, kelią Arturui Bandiniui, jo knygai palikit vietos. Atsisėsdavau prie stalo ir paprasčiausiai įsižiūrėdavau ten, kur bus mano knyga, štai ten, prie Arnoldo Beneto, ne kažin kas iš to Arnoldo Beneto, bet aš ketinu lyg ir pakylėti B raidę, senis Arturas Bandinis, vienas tų vyručių, kol prieis kokia mergina ir grožinės literatūros skyriuje pasklis kvepalų aromatas, ir aukštakulnių kaukšėjimas sutrikdys mano šlovės monotoniją. Didi diena, didi svajonė!

Tačiau viešbučio šeimininkė, žilaplaukė, teberašė man raštelius, ji buvo iš Bridžporto, Konektikuto, jos vyras pasimirė ir ji liko viena pasaulyje, moteriškė niekuo nepasitikėjo, negalėjo sau to leisti, kaip man pati pasakė, ir liepė man susimokėti. Mano įsiskolinimas augo lyg valstybės skola, aš privalėjau išsikraustyti arba susimokėti, viską iki paskutinio cento, penkias savaites vėluodamas, dvidešimt dolerių, o jei nesumokėsiu, ji pasiimsianti mano lagaminus, bet aš neturėjau nė vieno lagamino, turėjau tik nedidelį lagaminėlį, kartoninį ir netgi be diržo, nes diržas ant mano pilvo prilaikė kelnes, tik anoks čia prilaikymas, mat nedaug iš tų kelnių buvo likę.

– Ką tik gavau savo agento laišką, – pasakiau šeimininkei. – Mano agentas Niujorke. Jis rašo, kad pavyko dar kai ką mano parduoti. Nerašo kur, bet sako, kad dar kai ką pardavė. Taigi nesirūpinkit, ponia Horgreivs, nesinervinkit. Po dienos kitos susimokėsiu.

Tačiau ji netikėjo tokiu melagiu kaip aš. Iš tikrųjų tai buvo ne melas, veikiau noras, tik ne melas, o gal net ir ne noras, galbūt tai buvo faktas, ir aš jį sužinoti galėjau tik sekdamas paštininką, įdėmiai sekdamas, patikrindamas paštą, kurį jis išdėlioja ant stalo vestibiulyje, ir tiesiai šviesiai paklausdamas, ar jis ką nors turi Bandiniui. Tačiau per tame viešbutyje praleistą pusmetį man nebuvo reikalo klausti. Jis pamatydavo mane ateinant ir visada linktelėdavo arba papurtydavo galvą prieš man prasižiojant – tris milijonus kartų papurtė ir vieną kartą linktelėjo.

Sykį atėjo gražus laiškas. Ak, aš gaudavau daug laiškų, bet tik šis buvo gražus, jis atėjo rytą ir rašantysis man pranešė, kad perskaitė „Šunelio juoką“ ir juo susižavėjo. Pone Bandini, laiške rašė, jei esu kada nors sutikęs genijų, tas genijus – jūs. Rašė Leonardas, puikus italų kritikas, nors niekas jo nežinojo kaip kritiko, tai buvo paprastas žmogus iš Vakarų Virdžinijos, bet puikus žmogus ir kritikas, deja, jis mirė. Kai mano laiškas oro paštu pasiekė Vakarų Virdžiniją, jis jau buvo miręs, ir jo sesuo grąžino man laišką. Ji taip pat parašė gražų laišką, pati buvo neprasta kritikė, pasak jos, Leonardas mirė nuo džiovos, bet iki gyvenimo galo jautėsi laimingas, prieš išmušant paskutiniajai atsisėdo lovoje ir parašė man apie „Šunelio juoką“: ne gyvenimas, o svajonė, iš gyvenimo su svajone, bet labai svarbia. Leonardas, dabar jau miręs, – tai šventasis padangėse, lygus tarp dvylikos apaštalų.

Visi viešbučio žmonės perskaitė „Šunelio juoką“, visi – tą istoriją, nuo kurios mirštama verčiant puslapį, nors ji pasakojo ne apie šunį – tai išmintinga istorija, įspūdinga poezija. Ir garsus redaktorius, ne kas nors kitas, o pats Dž. K. Hekmutas, suraitęs savo vardą lyg kinišką hieroglifą, laiške parašė: puiki istorija, man garbė ją paskelbti. Šią istoriją perskaitė ponia Horgreivs, ir nuo to laiko aš jos akyse tapau kitu žmogumi. Ir pasilikau tame viešbuty, manęs neišspyrė į šaltį, nors čia atmosfera dažnai smarkiai įkaisdavo, man pagelbėjo „Šunelio juokas“. 345-ojo kambario gyventoja, ponia Greindžer, krikščionė mokslininkė (nuostabių šlaunų, tik jau pavytusių) iš Betl Kryko, Mičigano, sėdėdavo vestibiulyje laukdama mirties, o „Šunelio istorija“ grąžino ją į šį pasaulį, ir aš iš jos akių supratau, jog tai gerai, ir neklydau, bet vyliausi, kad ji pasiteiraus, ar turiu pinigų, paklaus, kaip gyvenu, tada, maniau, galėčiau paprašyti, kad ji skolon sumokėtų už tas penkias mano uždelstas savaites, bet nepaprašiau ir spragsėdamas pirštais iš pasipiktinimo nuėjau į šalį.

Viešbutis vadinosi „Alta Loma“. Jis buvo pastatytas ant šlaito atvirkštine aukštų tvarka, jo viršūnė buvo sulig Banker Hilo rajono kalva ir pastatas leidosi palei ją žemyn, taigi pirmas aukštas buvo gatvės lygyje, dešimtas – dešimtimi aukštų žemiau. Jei gyvenai 862 kambaryje, turėdavai lipti į liftą ir leistis aštuonis aukštus žemyn, o užsinorėjęs patekti į sandėlį, leisdavaisi ne žemyn, bet kildavai aukštyn – vienu aukštu aukščiau už pirmą aukštą.

 

Ak, ta meksikietukė! Visąlaik apie ją galvodavau, savo meksikietukę. Bet aš neturėjau meksikietukės, nors jų buvo pilnos gatvės, nuo jų liepsnojo Plaza bei kinų kvartalas ir, kaip man įprasta, jos buvo mano, štai toji ir štai ana, juk kurią nors dieną, kai gausiu dar vieną čekį, šitai taps tikrove. O kol kas – laisvė, aplink sukiojosi actekų, majų princesės, peonų merginos – Didžiajame turguje, Dievo Motinos bažnyčioje, aš net nuėjau į mišias jomis pasigrožėti. Pasielgiau šventvagiškai, bet tai vis geriau, nei apskritai neiti į mišias, ir rašydamas motinai laišką į Koloradą galėjau nemeluoti. Miela mama, praėjusį sekmadienį buvau mišiose. Didžiajame turguje neva netyčiom užkliudydavau princeses. Ir ta proga jas užkalbindavau, nusišypsodavau ir atsiprašydavau. O gražuolės labai nudžiugdavo, kai pasielgdavau kaip džentelmenas, tik paliesdavau jas ir nešdavausi prisiminimą apie tai į savo kambarį – ten dulkėjo mano rašomoji mašinėlė ir savo urvelyje tupėjo peliukas Pedras juodomis akutėmis žvelgdamas į mane tais svajonių ir godų laikais.

Peliukas Pedras buvo geras peliūkštis, bet niekada neprijunko, nesileido lepinamas ir mokomas. Išvydau jį pirmąkart įžengęs į kambarį, tai nutiko tą smagią dieną, kai „Šunelio juokas“ buvo skelbiamas tuometiniame rugpjūčio numeryje. Kaip greit praėjo penki mėnesiai! Tądien atvažiavau į miestą autobusu iš Kolorado su šimtu penkiasdešimt dolerių kišenėje ir dideliais planais mintyse. Tuo laiku buvau susikūręs savo filosofiją. Vienodai mylėjau ir žmones, ir gyvūnus, Pedras buvo ne išimtis, tačiau pabrango sūris, Pedras susikvietė visus draugus, jų prigužėjo pilnas kambarys, taigi turėjau liautis rodęs gerą širdį ir šerti juos duona. Nors duonos jie nemėgo. Aš juos išlepinau ir jie pasklido visur šmirinėti, visi, išskyrus Pedrą – šis asketas pasitenkino grauždamas senos Gideono biblijos lapus.

Ak, ta pirmoji diena! Ponia Horgreivs atvėrė mano kambario duris, ir štai tau – raudonas kilimas ant grindų, ant sienų paveikslai su Anglijos provincijos peizažais, šalia dušas. Kambarys buvo šeštame aukšte, numeris 678, greta priekinės kalvos pusės, mano langas buvo viename lygyje su žaliu šlaitu ir man nereikėjo rakto, mat langas būdavo nuolatos praviras. Pro šį langą pirmąsyk išvydau palmę, mažiau kaip už šešių pėdų ir, suprantama, pagalvojau apie Verbų sekmadienį3, Egiptą bei Kleopatrą, tačiau palmės šakos buvo pajuodavusios, nusėtos karbono monoksido dėmėmis – pluta aptrauktas kamienas kilo iš Trečiosios gatvės tunelio, duso nuo dulkių bei smėlio, vėjo nešamo iš Mohavio ir Santa Anos dykumų.

Miela mama, rašydavau namo į Koloradą. Miela mama, reikalai aiškiai taisosi. Mieste apsilankė žinomas leidėjas, mudu kartu papietavom ir pasirašėm sutartį dėl kelių mano apsakymų, bet nevarginsiu tavęs pasakodamas visas smulkmenas, miela mama, nes žinau, kad tavęs nedomina rašymas, kaip, žinau, ir tėtės, bet iš rašymo randasi puiki sutartis, tik ji neįsigalios dar du mėnesius. Todėl atsiųsk man dešimt dolerių, mama, atsiųsk penkis, miela mama, nes redaktorius (pasakyčiau jo vardą, bet žinau, kad tavęs nedomina tokie dalykai) pasišovęs įtraukti mane į didžiausią savo projektą, kokį tik yra rengęs.

Mielai mamai ir mielam Hekmutui, garsiajam redaktoriui, būdavo skirta dauguma mano laiškų, galima sakyti, visi. Senis Hekmutas, tas rūsčiaveidis, per vidurį perskirtais plaukais, garsusis Hekmutas, apsiginklavęs rašikliu it kardu, ant mano sienos kabėjo jo nuotrauka su panašiu į kiniškus rašmenis parašu. Sveiks, Hekmutai, sakydavau, Jėzau, kaip sekasi rašyti! Paskui stojo skurdžios dienos, ir Hekmutas gaudavo nuo manęs ilgus laiškus. Dieve, pone Hekmutai, man kažkas atsitiko – pradingo senas garas ir aš nebegaliu rašyti. Ką manote, Hekmutai, gal tai dėl klimato? Prašom pasakyti savo nuomonę. Pone Hekmutai, ar aš rašau ne prasčiau už Folknerį? Prašom pasakyti savo nuomonę. Ką manote, pone Hekmutai, ar dėl to gali būti kaltas seksas, nes, pone Hekmutai, nes, nes, ir aš jam viską išklojau. Papasakojau apie šviesiaplaukę, kurią sutikau parke. Papasakojau, ko griebiausi ir kaip šviesiaplaukė atsidavė. Visą istoriją apsakiau, bet tai buvo netiesa, tai buvo kvailas melas – nors buvo bent šis tas. Juk aš rašiau, palaikiau ryšį su didžiu žmogumi, ir jis man visada atsakydavo. Na ir šaunus vyriokas! Atsakydavo tuoj pat, didis žmogus atsiliepdavo išgirdęs apie talentu apdovanoto žmogaus sunkumus. Niekas negaudavo tiek daug iš Hekmuto laiškų, niekas, tik aš, nešdavausi juos į lauką, perskaitydavau ir išbučiuodavau. Stovėdavau priešais Hekmuto nuotrauką ir plūsdavau ašaromis sakydamas, kad šįkart jis neprašovė, užtiko grynuolį, Bandinį, Arturą Bandinį, mane.

Skurdžios ryžto dienos. Štai kur tinkamas žodis – ryžtas. Arturas Bandinis pasiryžęs nutverti sėkmę, sėdėjo priešais rašomąją mašinėlę ištisas dvi dienas iš eilės, bet nepasisekė: ilgiausias karšto, tvirto ryžto pliūpsnis gyvenime – ir nė vienos tinkamos eilutės, tik du žodžiai, vis kartojami per visą puslapį, viršuje ir apačioje, palmės šakos, palmės šakos, palmės šakos, žūtbūtinis mano mūšis su palmės šakomis, ir palmė nugalėjo, štai siūbuoja po dangaus mėlyne, saldžiai girgžda po mėlynu dangum. Palmė nugalėjo po dviejų dienų kovos, aš išropojau pro langą ir atsisėdau medžio papėdėj. Ėjo laikas, akimirka po akimirkos, ir aš užmigau, o mažos rudos skruzdėlytės šėlo tarp mano kojų plaukų.

 

Skaityti toliau 

 

Versta iš: John Fante. Ask the Dust. Black Sparrow Press, Santa Rosa, 1999

Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

 

John Fante. Paklausk dulkių: romanas. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. K.: Kitos knygos, 2008.