Rašytojus ir literatūros kritikus pakvietėme apmąstyti pernai išleistas knygas, jų literatūrinę vertę ir bendrųjų tendencijų ženklus. Pateikėme keletą konkretesnių klausimų:

       1. Kurias iš pernai pasirodžiusių knygų išsirinkote ir atsivertėte pirmiausiai? Kas labiausiai įtraukė, suteikė skaitymo malonumą, atradimo pojūtį, kas apvylė? Prie kokių kūrinių ilgiausiai apsistojote mintimis dėl jų poveikio ar dėl to, kad juose išryškėjo kokios nors naujos literatūros raidos tendencijos, laiko riboženkliai?

       2. Kokia naujojo lietuvių romano literatūrinė vertė? Atrodo, kad pastaruoju metu šis klausimas vėl atsidūrė svarstymų centre. Mūsų literatūros kritikoje dėl to ima atsirasti ir senokai nematytų polemikos apraiškų. Ką šiuo požiūriu manote apie 2004-ųjų romanus? Ar visus juos dar galima įvertinti pagal aiškesnius žanro kriterijus, o gal romanas šiais laikais yra bet koks ilgas literatūros tekstas, paantraštėje pavadintas romanu?

       3. Ar iš pernykščių poezijos knygų kuri nors nustebino gaivia, negirdėta intonacija, autoriaus stilistikos atsinaujinimu? Kasmet vis labiau aiškėja, kad dabartinėje mūsų poezijoje įsivyrauja daiktiškoji, buitiškoji, ironiškoji, kūniškoji, žemiškoji kalbėsena. Bet ar šis poezijos posūkis į kasdienišką konkretybę pernelyg nesusiaurina jos vaizduotės lauko? Jau ne sykį kartotas šis klausimas: kur ir kodėl ima slėptis lyrika?

       4. Regis, iki šiol literatūros laukuos gyviausiai augęs naujas daigas – autobiografinė „dabarties momento“ esė – jau subrendo kaip pripažintas žanras su savo taisyklėmis. Pagrindiniai naujosios eseistikos autoriai išleido savo rinktines. Kyla klausimas – kur toliau? Ką, žvelgiant į rinktinėse sukauptą visumą, šis staigus esė augimas pasiekė, kokie šio žanro trūkumai, ko jis dar galėtų siekti, kokia kryptimi plėtotis?

       5. Pernai išleista palyginti daug memuaristikos knygų, biografinių apybraižų, laiškų rinkinių. Mūsų laike tarsi naujai išryškinamos kai kurios kultūrai svarbios asmenybės – monsinjoras K. Vasiliauskas, rašytojai K. Boruta ir P. Širvys, pianistė A. Dvarionaitė, grafikas S. Krasauskas. Ar šio pobūdžio knygos kuo nors užkliudė, pasirodė aktualios, kaip jas vertinate?

       6. Literatūra Lietuvoje leidžiama gausiai, daugybėje leidyklų, todėl dažnai ne viena knyga lieka nepastebėta ir atrodo, kad bet koks leidybos naujienų sąrašas – neišsamus. Literatūrinė spauda spėja paminėti, o juolab recenzuoti anaiptol ne viską. Gal būta vertingų literatūros knygų, pavyzdžiui, išleistų mažesnėse leidyklose, kurios nesulaukė dėmesio?


       JŪRATĖ SPRINDYTĖ

       Būtų prabanga išsirinkti ir pirmiausia atsiversti tas knygas, kurias nori. Paprastai jas skaitai priešokiais, pagal pasirodymo chronologiją, pagal pasiūlymus ir poreikius (recenzuoti, dalyvauti pristatymuose, siūlyti nominacijoms). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žmonės skaitymo vajų išgyvena gruodžio–sausio mėnesiais prieš kasmet organizuojamą knygų aptarimą ir tradicinius jų dvyliktuko rinkimus (kriterijus – kūrybiškumas). Ar per vienerius metus atsitinka bent keli svarbūs literatūros įvykiai, kuriuos iškart, be didesnės laiko distancijos, galima atpažinti? Manau, taip. Visas keblumas, kad daugeliui kritikų ir skaitytojų iš sąmonės yra išmušti atpažinimo pagrindai, nes šiandienos estetiką lemiantis postmodernus būvis nušlavė vertybinius matmenis. Pagal dominuojantį kultūros diskursą dabar madinga apie viską kalbėti niveliuotai. Kritikai, kurios prigimtis yra vertinti, nelieka į ką remtis. Kaip remsies į tai, kas teoriškai postuluojama kaip nebeįmanomas dalykas? Kritikos bejėgystę didina ir nebeaprėpiamos knygų VISUMOS. Grįžęs iš koncerto žmogus neima daužyt būgno, o perskaitęs knygą, regis, priešingai – pats ima rašyti.
       Vis dėlto literatūroje skirti maistinguosius elementus nuo pjuvenų būtina, bet kas nėra ragavęs tikro maisto, to negali padaryti. Eklektika dabar – su pliuso ženklu. Koliažai, mozaikos, visokie „pliuralizmai“ ir nestruktūruoti paistalai apie viską ir bet ką kotiruojami kaip niekad. Sovietmečiu buvo tokia erzacinė kava iš miežių „Družba“, klaikiai neskani, kaip ir didžioji dalis dabartinės populiariosios literatūros. Bet juk skonio niekas nebepasiilgsta, nekalbant apie gerą ar rafinuotą skonį. Kaip ir talento. Būdai, kuriais medžiojamas skaitytojas, tampa vis banalesni. Kaip sako R. Musilis, gryna banalybė visuomet žmogiškesnė už naują atradimą. (Bet vėlgi, jei nepriimtina ir neįdomu, ar žaidimams galiu taikyt savo egzistencinius kriterijus?) Nekalbėsiu apie knygas, kur autoriai nepakyla virš utilitaraus kalbos vaidmens ir gąsdina tekstų prasčiokiškumu. Jaučiu simpatiją knygoms, kurias sieja nebemadinga gylio kultūra (prasmė, egzistenciniai dalykai, paslaptis, estetinis jausmas) ir žanro formos pojūtis. Jos neįprastos, skvarbios, nepatogios, o vietoj taip garbinamo skaitymo malonumo siūlo dėmesio įtampą, jausmų sumaištį, mąstymo vargą (vienas pagrindinių popkultūros bruožų, priešingai, yra lengvas tapatinimasis, nereikalaujantis jokių pastangų). Literatūros įvykiu laikau baigtą spausdinti P. Dirgėlos keturtomį romanų ciklą „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Pernai išleistoje epiloginėje dalyje „Alibi knygos“ analizuojama, koks ilgas ir miglotas valstybingumo kelias, kokia priklausoma tapo nepriklausomybė, ir kaip, į šipulius dūžtant tautiniams mitams, visi pasirūpino gražučius alibi sąžinės ir padorumo stokai pridengti. O žemės keleivio – kiekvieno mūsų – dalia nei kuo pridengiama, nei išsižadama.
       Kadangi esu neabejinga novelistikai, pasidžiaugsiu, kad pernai išėjo kelios geros šio žanro knygos. Tai klasikinio kirpimo, minties ir formos požiūriu nugludinti rinkiniai – S. T. Kondroto „Meilė pagal Juozapą“ ir I. Mero „Stotelė vidukelėj“; iš dalies prie jų pritampa ir J. Melniko „Rojalio kambarys“ bei G. Kanovičiaus „Našlių kelionės“ (gaila, kad neskaičiau naujų M. Sluckio apsakymų). Didesnėje G. Kanovičiaus apysakoje paprastumu ir šiluma stebina močiutės ir vaikaičio santykiai. Žydų vertybės ir prioritetai: patriotizmas, šeima ir solidarumas. Sukluskime – mūsų visuomenėje tai labiausiai desakralizuojami dalykai.
       Romano žanru rašytojas gali giliai įsiskverbti į esamybės klodus, parodyti, kad jie yra mįslingi, o žmogus arba atsilaiko prieš sociumo ir savo psichikos slėgį, arba ne. Romanų parašoma daug, jie skaitomi ir linksniuojami, bet netampa dideliais atradimais net paties rašytojo biografijoje. Poetų ir mažosios prozos kūrėjų masinė – kaip paukščių ar žuvų – migracija į romano žanrą, deja, neatrodo organiška, nes užprogramuota ne gamtos, o rinkos. R. Šerelytės „Vardas tamsoje“ suaižėja į gražias, jai būdingas noveles, kaip ir S. Parulskio „Doriforės“ skyreliai dezintegruojasi į atskiras esė, ypač pirmoje romano pusėje. Nesutikčiau su E. N. Bukeliene, „Šiaurės Atėnuose“ recenzavusia „Doriforę“, kad tai – „intelektualiausias lietuvių romanas“ (visų laikų?). Taip, S. Parulskis išmano antikos mitologiją, pažįsta visuomenės kultūrines orientacijas, rašo turtingu išlavintu stiliumi, bet ar erudicija ir intelektualumas yra visai tapatūs dalykai? (Kokiu intelektualumo koeficientu reikėtų įvertinti V. Martinkaus „Metuose“ spausdintą opusą – amplifikaciją „Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną“?) V. Bubnio „Tas ryto laukimas“ – didaktinis skaitymėlis liaudžiai, turbūt derintas prie spaudos atgavimo šimtmečio minėjimo. J. Šikšnelio romanas „Apšlakstytas isopu“ perkrautas, suveltas ir neprilygsta debiutiniam „Kryžiau žalio medžio“. Geram romanui būtina strateginė koncepcija – reikia turėti ką pasakyti ne tik apie vieno veikėjo, bet apie visos visuomenės būklę. Esmingai naujo šioje srityje nelabai kas atrandama, dažniausiai tai kūrybinga senų ir naujų formų kombinacija. Kraštutinė jos forma – H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“, kur autorius sukuria ir sunaikina „broilerių kultūrą“, suplaktą iš visų įmanomų kultūrų metastazių ir maišalynės. H. Kunčiaus rašymo principai – rimtai literatūrai tarsi nederantys. Iškyla ir itin kontroversiškų dalykų, kaip antai kanibalizmo epizodas, beje, vaikų akivaizdoj (kalnų tautelė suvalgo ant laužo iškeptą savo žynį). Siurrealizmas, sujauktos hierarchijos, begalinės inversijos, totalinė parodija ima pabosti, nors šis kūrinys išradingiau sukonstruotas. H. Kunčių įsivaizduoju lyg laukinį čiabuvį, šokinėjantį aplink padorią klasiką ir iš jos aruodų semiantį medžiagą nesibaigiantiems perdirbiniams. Suinteresuotai tai daro ir M. Ivaškevičius. Pjesėje „Madagaskaras“ jis nacionalinius mitus aižo ir dekonstruoja daug gailestingiau nei H. Kunčius (su meile tarpukario žmonių maksimalizmui ir išlaikydamas krikščioniškųjų vertybių akistatą). Veiksmas supinamas apie geografo, keliautojo ir geopolitiko K. Pakšto, kūrinyje apdairiai pavadinto Pokštu, svajonę iškeldinti Lietuvą į saugesnį pasaulio kampą, kur nebebūtų agresyvių kaimynų ir nuolatinio karo pavojaus. „Autoriaus įžanginis žodis“ kalba apie keistą nostalgiją tiems praėjusiems laikams, kurių atmosferą jis simpatiškai atkuria ir nepiktai pašiepia, ir toks vaizdavimo būdas labiau graudus nei juokingas. „Madagaskaras“ yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: „veidu į jūrą“ (K. Pakštas), „veidu į debesis“ (S. Darius ir S. Girėnas), „veidu į meną ir estetizmą“ (J. A. Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (S. Šalkauskis), pranašiškos „televizionieriaus“ vizijos (O. Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip religija, ūkinė trumparegystė („tragedinis nepramatymas pjauti ariamą jautį“) ir t. t. Svarbiausiu trečiojo XX a. dešimtmečio uždaviniu K. Pakštas laikė tautos kultūros kėlimą, kuris pjesėje pavaizduotas kaip išrankiojimas „iš palovių užmestos lietuvybės“ ir jos „kokybiniai-vertikalinė“ ūgio kryptis. M. Ivaškevičius sukuria smagią naujakalbę, vykusiai stilizuodamas tarpukario intelektualinius ir kasdieninius diskursus.
       Eseistas – irgi tautybė, sako M. Ivaškevičius. Panašu, kad eseistika pasiekė savo piką, kurį reprezentuoja A. Andriuškevičiaus, G. Radvilavičiūtės, G. Adomaitytės, J. Ivanauskaitės, R. Rastausko rinktinės. Moterų prozai etapinė knyga – G. Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“. Tai kitoks kalbėjimas: meninės informacijos gausu net viename sakinyje, labai daug moters gyvenimo, jos jutimų, jos pasaulio konkretikos. Knyga protinga ir ironiška. G. Radvilavičiūtė įasmenina kasdienybę, atveria moteriško pasaulio skirtingumą ir visa tai sulydo su rimtosios kultūros intertekstais. Deja, regiu eseistikos saulėlydį. Autentiškiausi eseistai jau sulaukė epigonų bangos, nes ir patys ima kartotis. Nebent esė galėtų įgyti naują pagreitį toldama nuo dabartinės novelinės formos į laisvesnio, mažiau beletrizuoto mąstymo erdvę.
       Kad fikcija skaitytojams įgrysta, rodo vis didėjanti biografinės, dokumentinės prozos paklausa. Pernai šio tipo knygų tiesiog užderėjo. R. Šavelio atsiminimai apie P. Širvį ir L. Tapino pasakojimai apie penkis rašytojus knygoje „Prarasto laiko nebūna“ perskaitomi vienu ypu. Simptomiška, kad jau prasideda normali sovietmečio refleksija. Informatyvus prisiminimų apie K. Borutą leidinys.
       Kodėl slepiasi lyrika? Nejauku suįžūlėjusiame pasaulyje. Ji tampa proziška, žemiška, kūniška, kad užsimaskuotų. Bet kaip tik lyrika galėtų nujausti, kaip surinkti į visumą fragmentuotą žmogų, kaip jį suklijuoti ir grįžti prie Dekalogo. Įsidėmėjau išsiskiriantį D. Čepauskaitės balsą rinkinyje „Nereikia tikriausiai būtina“, šiltą H. A. Čigriejaus intonaciją ir ypač pastebimą M. Martinaičio iššūkį įprastai savo poetikai.
       Pabaigai Pokšto sentencija: „Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse“ („Madagaskaras“, p. 23).

       Turbūt aktualiausias klausimas būtų, „kurias iš pernai pasirodžiusių knygų atsivertėte paskiausiai, ką dar spėjote iš jų perskaityti?“ Prasidėję 2005-ieji ir ypač Vilniaus knygų mugė pažėrė į rinką naują šūsnį knygų, kurios – vienos dėl pavardžių, kitos dėl sėkmingos kai kurių leidyklų reklamos – norom nenorom, nustumia „senienas“ į nesugrąžinamą laiką, t. y. nebeskaitomą. Ir tik profesinis interesas retsykiais dar gali prikelti iš praeities vieną kitą „senelį“, dažnai net nebesitikint skaitymo malonumo. Deja, tai tampa neišvengiama kultūros, šiuo atveju leidybos, perprodukcijos pasekmė. Nemažai knygų greitai iškrenta iš kultūrinės apyvartos – vienos pelnytai, kitos dėl nepakankamos kultūrinės refleksijos. Skaitau negaudydamas dar dažais kvepiančių knygų, tačiau ir nelaukdamas, kol jos įgaus išlaikyto vyno skonį. Tai, kas domino iš 2004-ųjų aruodo, ar atrodė, kad reikia perskaityti, daugmaž suspėjau iki metų pabaigos, vieną kitą knygą perkeldamas į šiuos metus. Bendras įspūdis liko nekoks, sakyčiau, kad 2004-ieji nebuvo itin derlingi. Daugiau tekstų skaičiau pusiau prisiversdamas (profesinis mazochizmas) negu mėgaudamasis pagrindine gija iki paskutinio puslapio. Nedaug rasčiau kūrinių, apie kuriuos galėčiau pasakyti jaunystės bičiulio žodžiais: „Štai knyga, kurią norėčiau parašyti“. Tarp tokių paminėčiau (su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis) G. Radvilavičiūtės „Suplanuotas akimirkas“, M. Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, A. Andriuškevičiaus „Rašymą dūmais“, M. Martinaičio „K. B. įtariamas“, gal dar D. Petrošiaus pirmąją knygą „iš tvermės D“, D. Zelčiūtės „Atgal į vandenį“, D. Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“. Norėčiau tikėti, kad tokių knygų dar liko tarp tų, kurių neskaičiau... Kaip tik paminėtuose tekstuose randu kūrybiško tradicijos brendimo ar atsinaujinimo ženklų. Nuvylė R. Šerelytės „Vardas tamsoje“, S. Parulskio „Doriforė“, L. Gutausko „In fine“, S. T. Kondroto „Meilė pagal Juozapą“ (nauji apsakymai). Ne todėl, kad tai būtų prasčiausios metų knygos, toli gražu ne. Tiesiog iš šių autorių daugiau tikėtasi, o kam daugiau duota, iš tų daugiau ir reikalaujama. Visi jie yra parašę geresnių kūrinių. Kita vertus, nemažai buvo knygų, kurias perskaičius liko įspūdis – ne blogesnė negu ankstesnės, bet nieko naujo. Arba – pastebimi atsinaujinančios kalbos ir pasaulėvaizdžio ženklai, bet nieko gero...
       Lietuvių romanistikoje iš tiesų vyksta intensyviausi procesai, tai tarsi verdančio vandens puodas, kuriame pasirodo vis daugiau burbuliukų, tačiau puodas didžiulis, tad iki virimo dar toli. Vieni burbulai liudija naujas kokybes, kiti sprogsta vienadieniais purslais, treti plaukioja aukštyn žemyn su pažadais. Tačiau akivaizdu, kad nė vienas iš jų negali tapti romano literatūrinės vertės ar juo labiau struktūros etalonu. Ir tai, man regis, yra stiprioji šiandienos romano pusė. Nes jo uždavinys – ne atlikti struktūrinius ar kompozicinius reikalavimus, bet kurti istorijas, kurios atspindėtų šiandienos pasaulį, jo prieštaravimus, kalbos, vaizduotės ir mąstymo pokyčius. Galimi įvairiausi romano modeliai, kad ir kaip literatūrologai vargtų su definicijomis. Galima pateikti įvairių receptų – jau ne vieną esam girdėję, pavyzdžiui, geram euroromanui, tačiau pagrindinis šio žanro reikalavimas turi būti pasakojimas. Gal net nebūtinai ilgas, nes, sakykim, plačiai išgarsinto prancūzų rašytojo Maxence'o Fermine'o kūrinys „Sniegas“ trumpumu turbūt lenkia visus iki šiolei Lietuvoje parašytus romanus. Jo netgi nedrįsčiau pavadinti romanu – tai tik pasaka suaugusiems, bet vis dėlto pasakojimas. Pagaliau „romano“ iškaba šiandien yra vienas iš svarbiausių leidėjų rūpesčių. Tebūnie, kas ciesoriaus, ciesoriui. Tačiau lietuvių romanas ne tik klausosi „Europos balso“ ar turtingų leidėjų. Neretai jis natūraliai tampa toks, kokio tikisi šiuolaikinis skaitytojas. Regis, aiškėja pagrindinė prozos ir poezijos takoskyra – eilėraštis dar gali būti rašomas sau, romanas, deja, rašomas skaitytojui. Užtenka pažvelgti į kai kurias 2004-ųjų naujienas. Ir S. Parulskio, ir R. Šerelytės, ir J. Kunčino („Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“) knygos turi detektyvinės istorijos bruožų. Detektyvinis pamušalas palengvina siuvinėjimo darbus, priešingu atveju kūriniams gresia subyrėti į psichologinius, eseistinius ir buitinius rankdarbius, tebūnie ir profesionalius. Visiškai kita kryptis, kuri šiandien dažnai ir nepasižymi ypatingu profesionalumu arba netgi sąmoningai ignoruoja tą profesionalumo sampratą, kurią siekia įtvirtinti literatūrinis elitas – „realistiniai“ romanai, mėginantys žodžiu išplėšti tikro gyvenimo gabalus. Čia jau nebetoli iki memuarų ar eseistikos... Paminėsiu tik porą, kurie net nepateko į šio aptarimo literatūros sąrašus, nors knygas išleido didžiosios Vilniaus leidyklos, ir jos buvo pristatytos VI Vilniaus mugėje – J. Stučinskaitės „Ačiū, gyvenu gerai“ („Baltos lankos“) ir N. Pečiūros „Vilniaus kiber poema“ („Tyto alba“). Tokios „klaidos“ gal ir liudija norą apginti „aukštąjį“ meną nuo „žemojo“, tačiau jau senokai postmodernizmo teoretikai yra įvardiję šių sferų susiliejimą kaip šiandienos kultūros signum. Todėl ignoruoti tokią literatūrą reiškia ignoruoti mūsų literatūros ateitį – dabar tai tik maži burbuliukai, kurie vienaip ar kitaip išaugs ar susijungs su didesniais. Juo labiau, kad elitiniai autoriai su malonumu išsižada savo elitiškumo. Dar kitoks hierarchijų supainiojimo, tiksliau, sintezės, variantas būtų H. Kunčiaus romanas „Gaidžių milžinkapis“, kurį pavadinčiau vis dar žadančiu, vis dar neišsipildančiu. Per metus nepasirodė nė vieno ryškaus romano, nors burbuliavimo procesas vertas dėmesio.
       Nesakyčiau, kad poezijai 2004-ieji buvo didelių atradimų metai, tačiau kai kurios knygos pasirodė gana gaivios, jeigu ne apskritai šiuolaikinės poezijos horizonte, tai bent jau pačių autorių kūrybos kontekste.
       Tarp tokių paminėčiau M. Martinaičio rinkinį, kuris patraukė savo teminiu ir struktūriniu vientisumu. Mitas yra amžinas, tačiau ir jam būdinga atsinaujinti bent jau forma. M. Martinaitis atnaujina savo mitą, suteikdamas jam šiuolaikinės poetikos bruožų. Ir šis bandymas tampa knyga, o tai poezijoje gana reta – dažniausiai turime reikalų su eilėraščių rinkiniu. Netikėta pasirodė ir naujausia D. Čepauskaitės poezija, sužavinti psichologinės įtampos ir gyvos ironijos dvikova, kurią laimi subtilumas. Vis dar vartinėju D. Zelčiūtės knygą – geras ir retas pavyzdys, kaip rinktinė padeda atsiskleisti mažiau pažįstamiems autoriams, ypač tiems, kurie leido kūrybą ne sostinėje. Naujai skambanti poezija, nors ir ne visi tekstai suvaldyti. Prie geresnių, dėmesį patraukusių rinkinių priskirčiau ir G. Grajausko „Naujausių laikų istoriją“, kuriai, regis, vis dėlto pakenkė autoriaus atsipalaidavimas, tebūnie ir konceptualus. Norėčiau dar paminėti V. P. Bložės „Prieš išskrendant tau ir man“, K. Platelio „Palimpsestus“. Ir įspūdingą, daug žadantį (nors ir neišvengusį jau girdėtų melodijų) D. Petrošiaus debiutą. Bendras įspūdis – poezija iš tiesų proziškėja, ne veltui poetai bėga į romano rojų, kur viskas galima (?). Nesutikčiau, kad žemiškėjimas, kūniškėjimas ar ironiškėjimas siaurina jos vaizduotės lauką. Šiandien tai jos stiprioji pusė, gal kada nors poezija vėl atsigręš į lyriką, bet ji jau niekad nebus P. Širvio, S. Nėries ar Maironio lyrika. Poezija yra kalba, kuri kinta kartu su mumis.
       Nežinau, ar dar kur nors esė žanras šiandien susilaukia tokio kūrėjų ir vertintojų dėmesio kaip Lietuvoje. Sakykim, lenkai tvirtina, kad esė bumas juos aplankė prieš keletą dešimtmečių. Matyt, anksčiau ar vėliau ateina noras išsikalbėti, išsipasakoti, ypač kai surandi klausytojų. Tai bene asmeniškiausias rašymo būdas. Anksčiau šį poreikį atlikdavo laiškai, beje, retai kada pretendavę į viešumą, pagaliau dienoraščiai, kurie vis rečiau lieka „užrašais sau“. Jau W. Gombrowiczius ciniškai ar tiesiog realistiškai savo užrašus vadino dienoraščiais, kuriuos reguliariai skelbė periodikoje, užuot testamentu pareikalavęs paskelbti juos po mirties. Jeigu jis būtų gyvenęs Lietuvoje šiandien, be abejonės, savo tekstus būtų vadinęs esė. Iš tikrųjų esė net nelaikyčiau žanru – tai greičiau teritorija tarp įvairių įprastų rašymo būdų. Talpus tarpas, kuriame skleidžiasi žmogaus pastanga suteikti vertę (nes rašymas jau yra vertės teikimas) savo asmeninėms patirtims, būsenoms, mintims. Tarpas, kuris atsirado tarp kelių ar daugiau formų: apsakymo, laiško, dienoraščio, akademinio (filosofinio, kultūrologinio, menotyrinio) straipsnio, recenzijos etc. Esė klesti, nes tradiciniai rašymo būdai yra pernelyg sustabarėję, sunkiai laužo savo taisykles, nenoriai įsileidžia kitų žanrų patirtis. Ir čia bene didžiausias esė nuopelnas – ji tampa tarpininku, laidininku, priverčiančiu keistis ir kitus žanrus. Romane stiprėja eseistinis aspektas, recenzijos virsta esė, eilėraščiuose gausėja eseistinių išpažinčių.
       Bet kokie spėliojimai apie ateitį – šiuo atveju apie esė perspektyvas, – visada yra kiek naivūs. Jau dabar galima įžvelgti kelias slidžias vietas jos kelyje. G. Radvilavičiūtė savo puikioje rinktinėje iš dalies vieną įvardijo: „Anksčiau norėjosi rašyti apie egzistencinius dalykus. Visatos gausmą. <...>. O dabar kažkokias vienadienes nesąmones paistau“. To dar negalima pasakyti apie praėjusiais metais ir anksčiau išleistas esė rinktines, bet tokių ženklų esama, sakykim, – „Šiaurės Atėnų“ esė kalvėje. Asmeninių dalykų sureikšminimas ir eksplikavimas gresia ir ekshibicionizmo apraiškomis. Esė – realybės šou? Nemanau, kad tai mus greitai ištiks, bet kol kas šiuos tekstus dažnai įdomiau skaityti negu poeziją ar prozą. Realybės ilgesys.
       Realybės ilgesio kontekste tampa svarbūs memuarai, biografinės apybraižos, laiškai. Pernelyg didelis atotrūkis tarp viešojo ir asmeninio gyvenimo natūraliai sukelia norą pažvelgti „pro rakto skylutę“. Tokį poreikį sėkmingai tenkina dienraščiai ir jų priedai, „Langai“ ir kiti šou. Memuaristinė ir biografinė literatūra atliepia labiau išlavėjusius poreikius, svarbių asmenybių gyvenimo pažinimas padeda plačiau suvokti jų kūrybą (nors kai kurių teorijų požiūriu svarbus tik tekstas) bei išsklaidyti nusistovėjusius mitus, kurie atsiranda iš nežinojimo ar edukacijos tendencingumo. Kaip ir esė atveju, šiandien tampa svarbūs tarpai – tarp kūrinio ir kūrėjo, tarp epochos ir kūrėjo epopėjų, tarp mano ir kito gyvenimo. Deja, iš minėtų knygų į mano rankas kol kas pateko tik viena – R. Šavelio prisiminimai apie P. Širvį.
       Iš tiesų, per metus knygų išleidžiama tiek, kad net prisiekęs skaitytojas ar kritikas nepajėgtų visų perskaityti, netgi lietuvių autorių. To tikriausiai ir nereikia siekti, tačiau akivaizdu, kad bet koks bandymas aprėpti ar apibendrinti situaciją yra dalinis, kartais tiesiog tendencingas. Tendencingas yra ir skaitytojas – dažniausiai jo nedomina sąrašai, jį „užkabina“ jau pažįstami ar žinomi autoriai, reklama arba kritika. Žinomų rašytojų kūriniai skaitomi net tuo atveju, jeigu jie išleido ne pačią geriausią knygą – tam jie ir žinomi. Reklamą šiandien moka padaryti tik viena kita leidykla, ir tai tik Vilniuje. Kritikos situacija dar beviltiškesnė – dažnai recenzija yra grynai asmeninių įspūdžių kratinys (eseistikos įtaka?) arba jos išvis nėra. Tad skaitytojas tampa tendencingas ne vien dėl savo kaltės. Apie kritiką jau daug kalbėta, nors, regis, gan tuščiai. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į kitą priežastį, dėl kurios nemažai knygų nesulaukia dėmesio, ypač tos, kurios išleidžiamos provincijoje ar mažose leidyklose. Trumpai kalbant – leidyklos neatlieka savo darbo iki galo. Šiandieninė rinkos situacija liudija, kad neužtenka knygos išleisti (to kartais užtenka autoriui). Pirmiausia ji turi pasiekti knygynus (deja, Vilniaus knygynų nepasiekia išties nemaža provincijoje išleistų tekstų dalis, pavyzdžiui, neblogų knygų išleidžiančios „Nemuno“ leidyklos naujienos). Antra, o tai kartais ir svarbiau, knygos turi pasiekti literatūrinius savaitraščius ir žurnalus, kai kuriuos dienraščius, universitetų literatūros katedras, Lietuvių literatūros institutą etc. Kitaip sakant, tas vietas, kur jos gali sulaukti dėmesio – recenzijų, aptarimų, paminėjimų, kur jos gali būti įtrauktos į kultūrinę apyvartą. Literatūrologai stengiasi per metus išleistas knygas surankioti, aptarti, įvertinti, sudaryti geriausiųjų dešimtuką, bet ne visas randa. Ei, leidėjai, jau XXI amžius! „Literatūros ir meno“ redakcijoje naujausių knygų lentyna tuščia. Ar ne todėl ir kritikos puslapis čia kartais apytuštis? (Vienas pavyzdys – „DuMont“, viena žinomiausių Vokietijos leidyklų, jau rengdama knygą apie 200 egzempliorių planuoja išsiuntinėti literatūros leidiniams, kritikams, įvairiausioms literatūrinėms institucijoms.) Atlikdamos savo darbą iki galo, Lietuvos leidyklos padėtų ir rašytojams, ir sau. Tuomet ir „Šindlerio sąrašai“ būtų išsamesni, būtų mažiau apeitųjų.