Paryčiais Mykolui Paliūnui pakilo karštis, jis vis prašė gerti, lūpos sukepė, burna džiūvo, skausmas tvinkčiodamas vaikščiojo nuo delno iki peties.
Kad tik nebūtų kraujo užkrėtimo, nerimavo Simonas.
Galop Juozapas ėmė klejoti: jam atrodė, kad yra toks mažas vaikas, jog tėvas gali įsidėti jį į kišenę ir nešiotis; raudonas, prakaito išmuštas Morkaus veidas storomis lūpomis ir arkliškais dantimis juokiasi ir švokščia Mykolui Paliūnui tiesiai į ausį: „Kai pagalvoji apie mergas, tai ir smertis – šūdas, o kai pagalvoji apie smertį , tai ir mergos – šūdas!“ Akimirką jie abu praranda svorį ir kyla aukštyn, paskui įkrenta į verdančio, kunkuliuojančio kraujo jūrą, ir bangos nuneša juos į skirtingas puses...
Nežinia, kada iš tamsos ataidėjo žodžiai, priartėjo lempa, o jos šešėliuotoje šviesoje jis išvydo Nijolę. Negalėjo patikėti, nes tai turėjo būti dar vienas košmaras, skausmo, karščio ir tamsos gniutulas, sunkus, nenustumiamas į šalį, slegiantis krūtinę, neleidžiantis įkvėpti oro. Bet vis dėlto tai buvo Radauskaitė, jauna studentė, savo dėdės klebono svetainėje pilanti jam ant rankų vėsią arbatą. „Argi dabar laikas tuoktis? – pyko klebonas. – Liksi be rankų ir kojų – kaip gyvens mano dukterėčia?“
Pabudo nuo balsų. Kažkas tamsoje kalbėjosi. Bet tai buvo vyriški balsai.
– Leitenantas niekaip neatsigauna. Jam vis blogyn ir blogyn, – sakė vienas.
– Atsigaus. Svarbu, kad nebūtų kraujo užkrėtimo. Žaizda nepavojinga, – atitarė kitas.
Po valandėlės Juozapas suprato, kad šnekasi du gyvi likę partizanai.
– Vyrai, – sugergždė jis, – dabar rytas ar vakaras?
– Rytas. Mes tuoj lempą uždegsime, – apsidžiaugė, atrodo, Simonas. – Sakiau, kad atsigaus!
– Ar Nijolė tikrai buvo? Mokytoja... – po valandėlės pratarė leitenantas.
– Bent du kartus, – atsiliepė Lukas.
– O aš maniau, kad tai – košmaras...
– Klebono šeimininkė ją pakvietė, nes pati nebežinojo, ką daryti, – neskubėdamas dėstė Simonas. – Gavo binto ir vaistų, girdė visokiom arbatom, kalbino, bet tu tik mykei. Taip ir supratome, kad nepažįsti, burbleni nei šį, nei tą.
Ranka iš tiesų buvo tvarkingai aptvarstyta, marlė – be kraujo dėmių, tik, regis, aplieta arbata, atsiduodančia karboliu.
Juozapas užsnūsdavo ir vėl pabusdavo. Tačiau košmarai jau buvo pasitraukę. Išgirdęs stuksenimą į dangtį, kilstelėjo galvą ir įdėmiai stebėjo laiptelius. Tai iš tiesų buvo Nijolė, o ne kažin kokia Emilija Kučiauskaitė. Mergina, kurią tiek metų myli. Kuri eina link jo ir šypsosi matydama, kad jis jau atsigavęs. Pasilenkia ir bučiuoja į apšepusį skruostą. Nuo jos dvelkia gaiviu šalčiu.
– Jeigu manęs čia nebūtų buvę? Kas tada? – klausia ji.
– Tu visąlaik buvai su manimi, Nijole. Net ir tada, kai būdavai toli.
Mykolui Paliūnui pasirodo, kad mokytojos akys sudrėksta. Ji atsisėda šalia ir suspaudžia jo sveikąją ranką.
– Atnešiau šiltos sriubos. Vištienos sultinys! Ar atsimeni, kada jį valgei?
– Pas tavo dėdę. Kai jis pasakė, kad mudviem neverta susižieduoti.
Juozapas bijo, kad nepradėtų jo pykinti. Atrodo, sultinys burnoje stingsta ir nenori bėgti žemyn į skrandį.
– Gana, – galop pasakė vadas. – Duok vyrams: jie alkanesni.
Artėjo Kalėdos. Mykolas Paliūnas jau pavaikščiodavo po rūsį, bet dar nesiryždavo kopti į viršų ir išslinkti į žiemos kapines. Žaizda pamažu traukėsi, tačiau blogiausia buvo, kad leitenantas pirštus galėjo sulenkti ir ištiesti tik per jėgą. Po velnių, niurzgėdavo Juozapas, nusisukęs nuo vyrų ir lankstydamas pirštus. Aš jau invalidas, niekam nebetinkamas...
Ankstyvą Kalėdų rytą bažnyčioje iškilmingai griaudėjo vargonai, švietė gausybė žvakių, giedojo žmonės, jų veiduose turėjo būti šiek tiek vilties, nes gimė Kristus, kuris mus išganys, paguos, suteiks dvasios tvirtybės. Kas daugiau lieka žmogui, užspeistam į kampą, gniuždomam, niekinamam, žeminamam, tarsi gyvuliui pririštam trumpu lenciūgu prie gardo, spardomam kerziniais čebatais, smaugiamam kolchozo pavalkų, supančiotam nelaisve ir baime?
Simonas klausėsi susikaupęs, nugrimzdęs į muziką, rodės, apgaubusią visą pasaulį.
– Kad jūs žinotumėte, kaip pasiilgau vargonų, – tarė jis. – Kai buvau klierikas, eidavome į pamaldas Kauno katedroje, net nepajusdavau, kai pasibaigdavo mišios. Man vargonų muzika – tai nelyg dangaus ir žemės pokalbis, kai užsiveria tuštybė, tvyranti tarp žmonių, kai siela ima giedoti amžiną grožį, o nematoma ranka paglosto gležną žolę ir suvirpina apynio spurgą...
Po Naujųjų metų jau buvo galima laukti pavasario. Bet ką jis galėjo atnešti vyrams, tūnantiems požemyje, tamsoje, priešų apsuptyje?
Vieną naktį Mykolas Paliūnas, pabudęs nuo skausmo, ilgai nebegalėjo užmigti. Ūmai jam pasivaideno, kad virš galvos girdi žingsnius. Kas ten galėtų vaikščioti? Po vidurnakčio, tamsioje tuščioje bažnyčioje? Žmogus, vaiduoklis, prisikėlęs mirusysis? O gal jų likimas, mėtantis kauliukus ir sprendžiantis, kurio dabar eilė pasitraukti?
Po kelių dienų Lukas ir Simonas įniko diskutuoti.
– Kodėl Dievas abejingai žiūri į mūsų kančias? – negalėjo suprasti Lukas.
– Dievas yra dangaus ir žemės kūrėjas, tad jis neturi išankstinio nusiteikimo, – samprotavo buvęs klierikas. – Jis neskirsto žmonių į geruosius ir bloguosius: jam visi esame lygūs.
– Ir aukos, ir budeliai? – negalėjo patikėti Lukas. – Nejaugi žmogžudys gali būti teisus, o užmuštasis – kaltas? Nejaugi tas, kuris siekia laisvės ir kuria, gali būti pasmerktas, o tas, kuris žudo ir griauna, – pagirtas? Nejaugi meilė ir neapykanta niekuo nesiskiria?
– Nesikarščiuok! – ramino jį Simonas. – Dievas, kaip sako evangelistas Matas, yra toks pat visuotinis kaip saulė, kuri šviečia tiek geriems, tiek ir blogiems, arba kaip lietus, kuris lyja tiek ant teisiųjų, tiek ant nusikaltėlių ir teikia gyvybę visai kūrinijai.
– Tada aš pradedu abejoti Dievu, nes negaliu priimti tokio pasaulio. Jeigu Dievas yra geras, kodėl egzistuoja visas šis blogis?
– Šito žmonės jau nuo senų senovės klausinėja. Viena vertus, atrodytų, kad ir pats Dievas nevengia blogybių: jis nusigręžė nuo savo sūnaus Jėzaus, kai šis kentėjo ant kryžiaus; jis kankino teisuolį Jobą, bandydamas jo kantrybę; antra vertus, kaip sako evangelistas Jonas, „Dievas taip pamilo pasaulį, / jog atidavė savo viengimį Sūnų, / kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, / bet turėtų amžinąjį gyvenimą“*.
– O už ką visokiausiomis bausmėmis kankino vargšą Jobą? – nenorėjo sutikti buvęs gimnazistas. – Jei gerai prisimenu, tai buvo lažybos su šėtonu?
– Dievas norėjo įsitikinti, ar žmogus nėra lengvatikis, ar jis neskubės atsisakyti tikėjimo, ar neims keikti likimo ir ar nenusigręš nuo savo kūrėjo.
– Tavo nuomone, šįsyk Dievas pasirinko Lietuvą, susilažino su šėtono įsikūnijimu žemėje – Stalinu ir žiūri, ką ji darys? Bet juk prie nuolatinių kentėjimų žmogus pripranta, tampa abejingas, pradeda nebeskirti gėrio nuo blogio, teisybės nuo netiesos. Ar to nori Dievas? Ar nori Dievas, kad Lietuvą užvaldytų ateistai, kurie neigia Jo paties egzistavimą?
Kol Simonas tylėjo, nesumodamas, ką atsakyti įsikarščiavusiam Lukui, į jų pokalbį įsiterpė iki šiol tylėjęs Mykolas Paliūnas:
– Aš irgi pradedu nesuprasti, kodėl Lietuvoje viskas atvirkščiai vyksta. Juk tas pats evangelistas Jonas sakė, kad nusikaltėliai bijo šviesos ir slepiasi tamsoje, o tiesos skleidėjai ir jos vykdytojai eina į šviesą, kad visi pamatytų, jog jie yra palaiminti Dievo. Juk mes slepiamės bažnyčios požemio tamsoje, kai visokie išsigimėliai ir atmatos ryškiausioje šviesoje šoka pergalės šokį.
– O kai pagalvoji, kad po mirties galvažudžiams ir nusikaltėliams bus atleista, – antrino jam Lukas, – nes Kristus, mirdamas ant kryžiaus, ir juos atpirko, tiesiog pasiutimas ima. Nejaugi mes ten, Dievo karalystėje, visi būsime lygūs, nesvarbu, ką esame čia padarę? Žudę ar nekaltai žuvę, kankinę ar kentėję, neigę Dievą ar nuoširdžiai tikėję? Visi susiėmę už rankučių apsikabinsime meilės glėbyje?
Buvęs klierikas sumišo, nes turbūt nesitikėjo tokio puolimo.
– Aš nežinau, vyrai, – prisipažino Simonas. – Šitiek amžių bažnyčios tėvai, protingos galvos, teologai dėl to ginčijosi, įrodinėjo ir vienaip, ir kitaip, o jūs norite, kad aš vienas du ir pasakyčiau jums visą teisybę.
– Kas bus veikiama Paskutinio teismo dieną? – dar paklausė Juozapas. – Gal jo apskritai nebus, jeigu iš anksto nuspręstas mūsų pomirtinis likimas?
– Jeigu Dievui mes visi vienodi, – tiek gerieji, tiek ir blogieji, – vis dar nenurimo Lukas, – tai gal jis panašus į žmogų, žiūrintį į skruzdėlyną? Kaip atskirti, kurios skruzdėlės puola, kurios – ginasi? Ar labai žmogui rūpi skruzdėlių laisvė, nepriklausomybė, tiesa ir teisingumas?
Tąsyk diskusija tuo ir baigėsi, bet po kelių dienų Simonas ėmė kalbėti apie tai, kad kovotojų už Lietuvą kraujas nenueis perniek, kad jį galima lyginti su Kristaus krauju, kad verta aukotis, nes tik šitaip įsiviešpataus meilės karalystė, ir Lietuva bus atpirkta laisvei, gal dar ir ne tuoj, bet kada nors ateityje.
– Tačiau ką Lietuva bloga padarė, iš kur atsirado jos „prigimtinė nuodėmė“? – vėl nenorėjo sutikti Lukas.
– Ką mes žinome, kas kada vyko arba vyksta mūsų tautiečių sielose ir širdyse? – retoriškai paklausė Simonas. – Juk visko būta istorijos vingiuose: lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje, jie plėšė ir žudė, grobė ir engė svetimus kraštus, buvo sukūrę milžinišką imperiją nuo jūrų iki jūrų.
– Ar nežinoti, kad yra krikščioniškas Dievas – nuodėmė? – neiškentęs paklausė Juozapas.
– Lietuviai žinojo, bet jie nenorėjo atsisakyti savo pagoniškų dievų, – bandė aiškinti buvęs klierikas.
– Bet jei prisiminsime, kad tas Dievas mums buvo nešamas su kalaviju ir ugnimi, – nenorėjo nusileisti Mykolas Paliūnas.
– Nejaugi Dievas toks kerštingas? – nusistebėjo Lukas.
– Galbūt dieviška logika nėra tokia pat kaip ir žmogiška, jos neįmanoma taikyti žmogiškų santykių plotmėje, – nieko aiškaus negalėjo atsakyti ir Simonas. – Man tai visą laiką irgi, tiesą sakant, buvo neaišku.
– Jeigu būtum išsiaiškinęs, būtum tapęs kunigu? – šyptelėjo leitenantas.
– Galbūt, – neprieštaravo Simonas. – Tačiau neabejoju, kad mūsų tikėjimas, jog Lietuva nebus sunaikinta ir nušluota nuo žemės paviršiaus, neprieštarauja Dievo valiai...
– Mums nieko daugiau ir nelieka, – beveik pats sau sumurmėjo Mykolas Paliūnas, – tiktai tikėti...
– Tikėjimas tikėjimu, tačiau argi nuo mūsų pačių niekas nepriklauso? – vėl panoro ginčytis Lukas.
– Darome, ką galime, – pasakė Simonas. – Neprotingai žūti – tai joks nuopelnas nei žmonių, nei Dievo akyse.
Sėdint prie blėsčiojančios žibalinės lempos drėgname bažnyčios požemyje, kai nieko negali nuveikti ir niekas nepriklauso nuo tavo žodžių bei norų, ginčas anksčiau ar vėliau užgesdavo, palikdavo kovotojų širdyse tik karčias nuosėdas...
Kuprėnų klebonas bažnyčios požemio gyventojus ne itin lepino maistu. Iš tiesų ir jie patys nereikalaudavo kokių nors kulinarinių įmantrybių: duona, sviestas, kiaušiniai, retkarčiais mėsa, kokia nors košė, katilėlis sriubos. Šį tą gardesnio iš savo kuklios mokytojos algos nupirkdavo Emilija Kučiauskaitė. Bet, žinoma, skaniausius kąsnelius atiduodavo Mykolui Paliūnui, nes jo sveikata jai kėlė didelį rūpestį: kartais net pavadindavo jį „kaulų vyniotiniu“. Vadas iš tiesų sumenko, dažnai kosčiodavo, akyse jam imdavo mirguliuoti, svaigdavo galva, niekaip nenorėjo užgyti žaizda. Ilgi partizanavimo metai, žaizdos, nuolatinė įtampa, psichologinė sumaištis smarkiai jį išsekino. Pykteldavo sutikęs gailias, užjaučiančias Nijolės akis. „Požemio drėgmė ir tamsa tave pribaigs“, – tarsteldavo puse lūpų mokytoja. Tačiau apie pasitraukimą iš pogrindžio nedrįsdavo užsiminti, nes gerai įsidėmėjo, ką aną naktį Piliakiemyje Mykolas pasakė apie okupantų siūlomą amnestiją.
Siaučiant vasario pūgoms, Simonas ir Lukas susirengė į aplinkinius kaimus, kaip jie sakydavo, „paduoneliauti“.
– Būkite labai atsargūs, – perspėjo vadas. – Juk žinote, kad dabar bent pusšimtis kareivių ir visokių parsidavėlių šniukštinėja, ieško vieno partizano.
Keliai buvo užpustyti, judėjimas menkas, tad teko žingsniuoti pėsčiomis. Tik prieš pat Miegonių kaimą juos rogėmis pavežėjo ūsuotas valstietis. Jis guodėsi vis sunkėjančiu gyvenimu, kolchozo pirmininko savivale – laiko juos tiesiog baudžiauninkais.
– Kur matyta, kad, norėdamas savo arkliu kur nors pavažiuoti, turiu gauti brigadieriaus raštelį arklininkui? – išlaipinęs miškinius ties Miegonių kaimu, pasakė jis. – Karvės fermoje gaišta iš bado, nupuolė nuo kojų, tai jas riša virvėmis prie balkių, kad nors kiek pastovėtų. Gi pažiūrėkit, koks šitas kuinas. Juk jam – tik penkeri metai. Koks buvo arklys! Kai atidaviau kolchozui, iš jo tik šešėlis liko: skūra ir uodega.
Buvęs klierikas praėjo vieną, antrą sodybą, į trečią nusprendė užsukti. Tiesą sakant, jis nelabai pasitikėjo tvarkingais ūkininkais, kažkodėl manė, kad vargingesni žmonės turėtų būti nuoširdesni ir gal net dosnesni. Juk tas, kuris turi mažiau, visada labiau linkęs dalytis, o pasiturintis dažniau geidžia, kad jam būtų pridėta. Be abejonės, Simonas tai buvo perskaitęs Biblijoje.
Nedidelis kiemas buvo užneštas sniegu, durys pakrypusios, langai maži. Tačiau jį maloniai pasitiko dar gana jauna šeimininkė.
Viduje tvyrojo prietema, nes langai buvo pusiau uždrėbti sniegu. Pamatęs keturis nedidelius vaikus, turbūt pametinukus, Simonas pasigailėjo peržengęs šios skurdžios trobos slenkstį: kaip galima prašyti, kai ir jiems patiems striuka.
– Vyras išvažiavo į girią, – aimanavo moteris. – Ką ten daryti? Nei laužo užsikursi, nei sugrubusių rankų pasišildysi. Bet niekas prasto žmogaus neklausia: reikia – važiuok. Ar nebūsite koks valdžios žmogus? Nematytas...
– Kur jau ten, – numojo ranka Simonas. – Netvarkau jokių valdiškų reikalų.
– Vis tiek sėskit, – kvietė šeimininkė. – Šiaip žmonės be niekur nieko nevaikšto. Ir dar tokiu oru.
– Tik sniego prinešiu, – patrepsėjęs prie slenksčio, svečias prisėdo ant suolo galo. – Va einu iš kaimo į kaimą, su žmonėmis pasikalbu, jeigu kas ką duoda, į terbą įsidedu.
– Bet kad tamsta nepanašus į ubagą, – įsižiūrėjo moteriškė. – Greičiau į mokytą žmogų.
– Anoks čia mano mokslas, – kuklinosi vyriškis. – Jei valdžia nebūtų pasikeitusi, gal būčiau kunigas...
– Kunigas? – pliaukštelėjo rankomis šeimininkė. – Ale kodėl nenorėjai būti kunigas?
– Taip jau išėjo, – numykė svečias, kuriam ėmė nepatikti moters smalsumas. Visi keturi vaikai irgi išpūtę akis į jį dėbčiojo.
– Marš už pečiaus! – subarė juos šeimininkė. – Per jus žmogus į vidų negali užeiti. Kad jau šitaip, – vėl maloniai atsisuko į buvusį klieriką, – nors barščių pašildysiu. Nusirenkit, pailsėkit. Juk niekur neskubat?
– Jūs taip nesirūpinkite, – negalėjo atsistebėti moters svetingumu Simonas.
– Ne, ne! Turiu tamstą pavaišinti. Ne kiekvieną dieną toks svečias apsilanko, – paskubom skaldydama prakuras ir kurdama krosnį kalbėjo šeimininkė. – Rasis ir duonos abišalė, ir koks dešrigalis. Argi gaila geram žmogui?
Vis dėlto kažkas netikra buvo šios malonios kaimietės elgesyje. Gal turi kas ateiti? – spėliojo Simonas. Gal jos vyras – stribas? O gal jau spėjo kam nors pranešti apie mane? Bet, atrodo, net iš trobos nebuvo išėjusi.
Netrukus ant stalo garavo barščių dubenėlis, atsirado duonos riekė.
– Duonelė mūsų prasta – kolchozinė. Nepyk, tamsta, ką turiu, tuo ir vaišinu.
Barščių skonis buvo neįprastas, tačiau svečias pamanė, kad seniai bevalgė tokios sriubos. Juk kiekviena šeimininkė vis kitaip išverda.
– Ar skanu, dėde? – paklausė iš už užkrosnio kyštelėjęs galvą mažiausias bamblys.
– Skanu. Gal ir tu nori?
– Imk šaukštą ir kartu srėbkim, – pasiūlė Simonas.
– Kur tai matyta! – netikėtai piktai šūktelėjo moteris. – Lįsti prie svečio! Marš į užpečkį!
Buvęs klierikas, užkąsdamas ašakine duona, išsrėbė barščius ir padėkojęs maloniajai šeimininkei jau rengėsi keliauti toliau, kai ūmai jį suėmė stiprus, nenugalimas miegas. Čia dabar? – nustebo jis. Mėgino atsistoti, pakilti nuo stalo, bet nebeturėjo jėgų, kojos nebeklausė. Temstančia sąmone išgirdo, kaip moteris pasakė:
– Mat kaip žmogų pradėjo marinti miegas. Viskas gerai, tamsta. Gulkis į lovą ir pasnausk.
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos tarsi per miglas prisiminė Simonas.
Temstant, apie ketvirtą, į kryžkelę atžingsniavo Lukas. Šį kartą nieko dora jam nepasisekė „prisiduoneliauti“, užtat buvo piktas. Vienoje sodyboje dar susiginčijo su pagyvenusiu ūkininku, kuris sakė, kad šiais laikais tik veltėdžiai ir tinginiai, taikydamiesi ką nors iškaulyti iš žmonių arba tiesiog nugvelbti, slankioja po kaimus. Simono vis nesimatė. Kur jis taip ilgai?
Buvęs gimnazistas nusprendė pusvalandį patrypčioti sutartoje vietoje, o jei bendražygis per tą laiką nepasirodys, vienas kūbrins atgal į Kuprėnus. Neįtikėtina, bet turbūt prasilenkė. Šitokia pūga! Žvarbus vėjas su sniegu įnirtingai kerta į veidą, lenda po drabužiais...
Simonas pabudo tamsoje. Įsivaizdavo esąs bažnyčios požemyje. Panoro apsiversti ant kito šono, bet nustebo miglota sąmone suvokęs, kad jo rankos surištos. Po galais, kokie čia pokštai! – suirzo vyriškis. Tikriausiai Luko pramanai. Tačiau tuoj pat pajuto, kad jį smarkiai pykina. Neištvėręs ėmė vemti ant grindų. Atvirtęs aukštielninkas, palengva pradėjo atsigosti: barščiai, apsimestinai malonus kaimietės veidas, vaikų vijimas šalin... Kuo ji mane užšėrė ir kur dabar esu? Rodos, paguldė į lovą, nutraukė batus... paskui kažkas nešė, sniego gūsiai į veidą, rogių čiuožimas...
Simoną supurtė bloga nuojauta. Kad ir surištomis rankomis pačiupinėjo vieną, paskui kitą kišenę – pistoleto nebebuvo. Ir svetimas medinis gultas, be jokio paklojimo. Nejaugi jis areštinėje? Ta „geroji boba“ jį apnuodijo ir iškvietė stribus arba čekistus? Dabar jis saugumo kameroje? Negali būti!
Vyriškis piktai šūktelėjo:
Niekas neatsiliepė. Tada ėmė kojomis spardyti sieną ir rėkaloti. Staiga virš galvos užsidegė blausi elektros lemputė, žvangtelėjo durys.
– Nu čevo? – pasigirdo balsas. – Očnulsia? Poleži spokojno do utra*.
Miškinis, netikėdamas savo akimis, spoksojo į plačiaveidį kareivį, laikantį rankoje šautuvą. Azijietis pasibjaurėdamas nužvelgė vėmalus ir vėl užtrenkė duris, užgesino šviesą.
Neliko jokių abejonių: jis – saugumo rūsyje. Tik nežinia kuriame mieste.
Sąmonė vėl ėmė temti, ir eksklierikas nugrimzdo į dvigubą tamsą.
Šį kartą jį pažadino rusiški keiksmažodžiai už durų: tikriausiai keitėsi sargyba. Vėl įsižiebė šviesa, kažkas kyštelėjo į vidų nosį ir valandžiukę stebėjo jį.
– Popalsia, golubčik!** – ciniškai nusijuokė. O lietuviškai pridūrė: – Gausi gerti, kad greičiau išsiblaivytum. – Ir pastatė ant grindų ąsotį.
– Atriškite rankas, – pareikalavo Simonas.
– Rankas? – abejojo sargybinis, dar jaunas vyras rusiška kareiviška uniforma. – Ne, rankų atrišti negalima. Ne prikazano***. Gerk, aš palaikysiu.
Areštantas godžiai gėrė kažkokią arbatą, kuri liejosi per kaklą ir krūtinę. Po kurio laiko galvos skausmas aprimo, jis vėl galėjo mąstyti. Neprisipažinsiu. Ką jie apie mane žino? Ogi pistoletas! – atsigodo kalinys. Eidami į kaimus, juodu su Luku kitokių ginklų neimdavo, tik po pistoletą. Juo nelabai apsiginsi, bet viena kulka būdavo skirta pačiam sau...
Žinojo, kad, išaušus rytui, jį tardys.
Pusrūsyje visą laiką tvyrojo tamsa, nes mažytis grotuotas langelis palubėje tikriausiai buvo užverstas sniegu. Tačiau, ko gero, jau buvo rytas, kai čia rusiškai, čia lietuviškai kalbantis sargybinis vedė jį koridoriumi, paskui įstūmė į kabinetą, kuriame ryškią šviesą skleidė elektrinio šviestuvo burbulas. Už stalo sėdėjo tamsaus gymio vyriškis rusų pulkininko uniforma, šalia jo stoviniavo civiliniais drabužiais apsirengęs žmogėnas, matyt, vertėjas. Simonas iš karto suprato, kad pakliuvo ne pas kokį valsčiaus čekistą, bet pas aukšto rango saugumietį, tikriausiai pačiame Kupiškyje – Aukštaitijos tardymo punkte.
Pulkininkas pirštu parodė į valterį PPK, gulintį ant stalo, ir padžiūvusio veido vertėjas lietuviškai paklausė:
– Mano, – linktelėjo galvą Simonas.
Tada prabilo ir pulkininkas. Jo žodžius bei kaltinamojo atsakymus gana sparčiai persakydavo džiūsna vertėjas. Eksklierikas, skaitydamas Dostojevskį ir Buniną, buvo šiek tiek mokęsis rusų kalbos, tad iš pradžių atidžiai klausėsi, kad jo atsakymai nebūtų iškraipyti, bet paskui suprato, kad tai nieko nelemia. Tačiau kol vertėjas sąžiningai dirbo savo darbą, Simonas spėdavo šį tą sugalvoti, pasirengti galimam klausimui.
– Vadinasi, esi banditas, – rūsčiai žiūrėdamas į kalinį pasakė stambaus kūno sudėjimo pulkininkas.
– Kaip tai suprasti? – apsimetė smarkiai nustebęs Simonas.
– Esi ginkluotas tarybų valdžios priešas, buržuazinis nacionalistas!
– Ne! – energingai pasipriešino kaltinamasis. – Nepažįstu jokių liaudies priešų nei buržuazinių nacionalistų.
– O ginklas – iš kur? – regis, vis dar katę su pele žaidė tardytojas.
– Pirkau Biržų turguje. Toks valstietis pardavė. Sakė, dar nuo karo laikų užsilikęs.
– Ir kam tau reikalingas pistoletas? – kreivai šypsodamasis pasidomėjo pulkininkas.
– Matote, aš klaidžioju po kaimus, – kuo nekalčiau dėstė Simonas, – nežinai žmogus, kas kada gali užpulti.
– O ko valkiojiesi po kaimus?
– Taip sakant, elgetauju.
– Elgetauji? Šitoks vyras! Su ginklu rankose.
Simonas gūžtelėjo pečiais, neva nesuprasdamas, kodėl tardytojas stebisi.
– Gana! Gana sekti pasakas! – trinktelėjo kumščiu į stalą saugumietis. – Sakyk, kas iš tikrųjų esi! Pavardė, vardas, užsiėmimas, gimimo vieta.
Be abejo, jis nei savo vardo, nei pavardės neketino pasakyti. Ir tada šovė mintis apsimesti buvusiu realiu žmogumi.
– Edvardas Biluckis, iš Vijoliškio kaimo, Piliakiemio valsčiaus. – Prisiminęs, kad Miegonių kaime tai bjauriai moteriai prisipažino buvęs klierikas, pridūrė: – Karo metu mokiausi kunigų seminarijoje Kaune, paskui studijavau inžinerijos mokslus universitete.
– Ir šitoks mokytas žmogus tapo elgeta! Neįtikėtina! – piktdžiugiškai prisimerkė tardytojas.
Simonas suprato, kad nepavyks išsisukti vien tik meluojant, kad reikia sakyti ir truputį teisybės. Bet, žinoma, ne iš savo gyvenimo.
– Matote, drauge pulkininke, ne viskas taip paprasta. Keturiasdešimt devintųjų metų pavasarį mane su tėvais ištrėmė į Sibirą.
Pulkininkas, atrodo, sukluso. Gal patikės? – šmėstelėjo areštantui mintis.
– Bet, pravažiavus Uralą, man pasisekė išsipirkti, – tęsė kalinys. – Vienas kareivėlis už auksinį žiedą paleido. Žinodamas, kad manęs ieškos Lietuvoje, ypač gimtosiose apylinkėse, ilgai dirbau Latvijoje pas ūkininkus. Bet ir ten atėjo kolchozai...
– Žinai, kas gresia už tokį pabėgimą?
– Žinau, – linktelėjo galvą kaltinamasis. – Bet labai norėjau gyventi Lietuvoje. Kad ir elgetaudamas.
Pulkininkas susižvalgė su vertėju.
– Nepatikėjau nė vienu tavo žodžiu, – pašaipiai pasakė tardytojas. – Tu esi gudriai užsimaskavęs banditas. Bet mes tave demaskuosime. Manau, kad kalėjimu ir tremtimi neapsieisi. Liaudies priešams esame negailestingi! Ypač tiems, kurie mėgina vedžioti mus ,,už nosies“.
Jis pašaukė sargybinį, kuris nuvedė Simoną atgal į pusrūsį. Nejaugi pavyko atremti pirmąją ataką? – pagalvojo miškinis, bet tuojau pat suniekino save: čekistus ne taip lengva apvynioti apie pirštą. Jei šitas nei mušė, nei keikė, nei spardė, tai nereiškia, jog kiti to nedarys. Gal jo laipsnis ir šiokia tokia savigarba neleidžia to daryti? Jis, žinoma, nepatikėjo manimi. Netgi niekuo neįtariamus žmones jie sugeba taip pakankinti, kad tik tvirčiausi ištveria neprisiėmę jiems metamų kaltinimų. O aš? Iš tikrųjų iki šiol nesu patyręs didelio fizinio skausmo...
Vakare Simonas pradėjo daužyti duris.
– Ko? – pro plyšį paklausė sargybinis, bet jau kitas, stambus, slaviško veido, dvokiąs machorka.
– Pulkininkas įsakė neduoti tau nei gerti, nei valgyti, – rusiškai atrėžė kareivis. – Kad greičiau prisimintum, kas iš tikrųjų esi.
Rytą į pulkininko kabinetą jį vėl vedė vakarykštis sargybinis, mokantis ir lietuviškai, ir rusiškai. Karininkas ir vertėjas jo jau laukė. Pamatęs ant stalo grafiną vandens, Simonas prisikliukino stiklinę ir paskubom užsivertė. Vertėjas prišoko ir norėjo stiklinę atimti, bet tardytojas tik mostelėjo ranka.
Po kelių minučių į kabinetą tas pats sargybinis įvedė moterį, apsisiautusią vilnone skara. Akistata, suprato žaliukas.
– Ar pažįsti šį vyrą? – paklausė moters pulkininkas, išpūsdamas į pastalę papiroso dūmus.
Pirmąją akimirką Simonas pagalvojo, kad ta moteris – iš Miegonių kaimo, ta pati, kuri maloniai vaišino jį barščiais. Bet ši buvo žymiai vyresnė, rudų akių, raukšlėto veido, susirūpinusi ir nedraugiška.
– Ne! – papurtė galvą. – Pirmą kartą matau.
– Gerai įsižiūrėk: ar šis vyras – Edvardas Biluckis?
– Ne, – pakartojo moteriškė. – Edvardą Biluckį gerai pažįstu.
– Iš kur? – pasidomėjo saugumo pulkininkas.
– Ilgus metus dirbau tarnaite Vijoliškio dvare. Gerai pažinojau ir daktarą Vaclovą Biluckį, ir jo žmoną Moniką, ir jų sūnų. Bet čia ne jis.
Miškinis suprato, kad į jį dėbso Danguolės motina Petrulienė.
– Ar Biluckiai, jūsų ponai, iškeldinti į Rusijos gilumą?
– Taip, jie ištremti, – patvirtino Laima Petrulienė. – Pernai žiemą, prieš Kalėdas, Edvardas buvo parsiradęs į namus, bet paskui vėl kažkur dingo.
– Viskas aišku, – plojo į stalą delnu čekistas. – Miša, išvesk moterį.
Sargybinis pagriebė Petrulienę už peties, ši dar kartą dėbtelėjo į Simoną, turbūt pati nesuprasdama, kokį šėtonišką darbą padarė. Žinoma, jai pačiai rūpėjo kuo greičiau iš čia ištrūkti.
– Matau, kad nenori su manimi bendrauti, – rūgščiai nusišypsojo pulkininkas. – Meluoji, seki pasakas, apsimeti pabėgusiu tremtiniu. Maniau, jog esi inteligentas ir mudu protingai pasikalbėsime, bet, pasirodo, tu – tikras banditas. Miša, vesk jį pas leitenantą Matulį.
Sargybinis nuvarė Simoną į kitą kabinetą, šis kažkodėl buvo grotuotais dvigubais langais. Čia sėdėjo du vyriškiai, abu kalbėjo lietuviškai. Aukštas prakaulaus veido leitenantas iš karto pareiškė:
– Pakliuvai, bandite! Nenori sakyti teisybės? Tuoj viską išklosi! Nagi, Girdvaini, stuktelk jam!
Nieko nesakęs, išpurtusio veido žmogėnas, dvokiantis naminės raugu, žengtelėjo artyn ir tvojo į sprandą. Areštantas mėgino gintis, tad gavo dar.
– Smetonos laikais buržujai pūdė mane kalėjimuose, bet dabar atėjo mūsų valdžia. Supratai? Kas prieš liaudies valdžią, tas gauna į snukį, – paaiškino Benediktas Matulis.
– Sovietų valdžia neleidžia mušti suimtųjų, – piktai atkirto Simonas. – Aš skųsiuos.
Abu vyrai tik pasijuokė iš suimtojo naivumo.
– Matai, Joške, jis mus moko įstatymų ir dar gąsdina, – sušnypštė per nosį leitenantas. – Koks įžūlumas!
– Supratau! – išsiviepė storulis. Jis išsitraukė gumbuotą guminę lazdą ir ja kelissyk tvojo miškiniui per nugarą.
Partizanas susvirduliavo, jam apsvaigo galva. Girdvainis patėškė jį ant kėdės.
– Pavardė, vardas, gimimo vieta! – neva ketindamas rašyti, pareikalavo Matulis.
– Jūs – sadistai! Aš su jumis nekalbėsiu, – pabrėžtinai aiškiai pasakė suimtasis.
– Nekalbėsi? – lyg ir nustebo leitenantas. – Šiame kabinete visi kalba, net ir nebyliai. Girdvaini, pamokyk šitą kontrą!
Po dviejų smūgių į sprandą kalinys nugriuvo ant grindų. Prišokę tardytojai puolė jį spardyti į nugarą, krūtinę, papilvę.
– Ak, niekšas! Šunsnukis! Jis mums juokus krės, šitas juodaskvernis! Kaip per išpažintį viską išklosi!
Simonas atsigaiveliojo kameros tamsoje. Skaudėjo visą kūną, galvoje ūžė ir šniokštė. Jis buvo apipiltas vandeniu, bet, matyt, kankinamas neatsigavo. Nuo drėgnų cementinių grindų purtė šaltis. Šiaip taip užsiropštė ant gulto.
Kitą rytą Miša vėl jį nuvedė pas Matulį ir Girdvainį. Pamatę, kaip jis atrodo, tuodu piktdžiugiškai išsiviepė.
– Kalbėsi? – žaisdamas su pistoletu, paklausė leitenantas.
– Ne! – tvirtai atšovė buvęs klierikas.
Nieko nelaukdamas Matulis pistoleto rankena tvojo tardomajam į galvą. Per veidą pasipylė kraujas.
– Čia tik pradžia, – sušvokštė Girdvainis. – Tu nežinai, ką mes galim! – Jis sugriebė Simoną už plaukų, partrenkė ant žemės ir vėl ėmė spardyti kerziniais batais. – Buože, buržujau, kontra! Mes padarysime iš tavęs šūdą! Tu dar šliaužiosi prieš mus ant kelių!
– Pabandykim, Joške, durimis, – prikišęs pistoletą prie smilkinio, pasakė leitenantas. – O gal iš karto tave nudėti?
– Nudėk! – su krauju iškvėpė buvęs klierikas.
– Ne, – sukrizeno Benediktas Matulis. – Mirtis neturi būti per greita. Tu dar pats jos šauksies.
Girdvainis pritempė Simoną prie durų staktos, įgrūdo jo pirštus į tarpą, o Matulis neskubėdamas ėmė duris spausti.
– Kalbėsi? Klausiu, ar kalbėsi? Atsakyk, šunsnuki!
Kalinys papurtė galvą.
Pirštai trakštelėjo. Siaubingas skausmas mušė į smegenis.
– Kas banditų vadas? Gal tu pats? – stumdamas duris klausinėjo leitenantas. – Kas pernai Kuprėnuose šokdino nuogus aktyvistus? Kas nušovė apylinkės pirmininką Kleinį?
Simonas suprato, kad saugumiečiai šį bei tą žino apie būrio veiklą. Ir kankina ne vien savo malonumui.
– Sakyk, po velnių! – riktelėjo Matulis ir spūstelėjo duris.
Partizanui pasirodė, kad ne pirštai sutraškėjo, bet sprandas lūžo arba skilo kiaušas, ir ugnis, šoktelėjusi į smegenis, užgesino sąmonę.
Kitą dieną Benediktas Matulis ir Josifas Girdvainis peiliu badė papades ir klausinėjo, kur miškinių bunkeris, kas juos remia, kas jiems duoda valgyti? Kalinys vis silpo, krauju apteko jo kūnas, pamėlynavo, pajuodavo ištinusios rankos ir kojos. Nebuvo tokios vietos, kurios neskaudėtų. Kartais kelias paras kankindavo alkiu ir troškuliu, neduodavo nė lašo vandens. Simonas sutrūkinėjusiu liežuviu laižė drėgnas rūsio sienas ir grindis. Jam viskas susimaišė, jis nebežinojo, nė kiek laiko kalinamas; kartais prarasdavo net orientaciją, manydavo, kad sužeistas guli kokiame nors bunkeryje. Ir tik pamatęs savo kankintojus, neaiškiai tikrovę pradėdavo prisiminti. Labiausiai bijojo išprotėti ir ką nors pasakyti apie dar gyvus partizanus.
Vieną kartą, kai Miša tempė Simoną laiptais į pirmą aukštą, buvęs klierikas jam į ausį sušvokštė:
– Nušauk mane! Būk žmogus. Pasakyk, kad bandžiau pabėgti...
– Pabėgti? – nusijuokė sargybinis. – Tu tik šliaužti gali. Jei tave nušausiu, jie įrodys, kad mane užverbavo banditai, ir nudės.
Tą kartą saugumiečiai adatomis badė panages, durimis sutraiškė kairę plaštaką, kerziniais batais spardė blauzdikaulius ir trypė basų kojų pirštus. Bet Simonas aptemusia sąmone skausmo beveik nejuto, jis tik surikdavo, apsipildavo prakaitu, veidas ir raumenys imdavo trūkčioti, paskui paslikas išsitiesdavo ant grindų. Nei į keiksmus ir spardymus, nei į vandenį nebereaguodavo.
– Ir kaip jis nenugaišta? – raugėdamas broga stebėdavosi Girdvainis.
Simonas nesuprato, ar tai buvo sapnas, kliedesys, ar netyčia atklydęs prisiminimas: seminarijos auditorijoje jis ginčijosi su draugais ir rektoriumi, aukštu pliktelėjusiu vyru, blyksinčiu paauksuotais akinių rėmais. Jie niekaip nesutarė, kas yra Šventoji Trejybė. „Tai Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji dvasia, – aiškino rektorius. – Vienas Dievas trijuose asmenyse.“ – „Ar Dievas Dvasia – tai taip pat kaip ir žmonių dvasia?“ – paklausė kažkuris klierikas. Rektorius papurtė galvą. „Ar visas Dvasios darbas – tik apvaisinti Dievo sėkla panelę Mariją?“– regis, visiškai nekaltai pasidomėjo riestanosis, tuklaus veido klierikas. Rektoriaus akys išsprogo, jis nežinia kodėl kumščiu tvojo Simonui į sprandą. „Iš tiesų, kam reikalinga Dvasia? – Simonas ėmė karščiuotis. – Ką ji simbolizuoja? Dvasingumą? Aš suprantu: buvo Dievas, buvo jo sūnus Jėzus Kristus, o trečias ingredientas turėtų būti žmogus. Tada aš suvokčiau dieviškumo esmę, einančią pakopomis nuo Dievo Tėvo iki Dievo Sūnaus, paskui – iki paprasto, eilinio žmogaus. Jeigu žmogus neturi nė krislo dieviškumo, jis suardo pasaulio vienovę, kūrinys nutolsta nuo kūrėjo, jų niekas nebesieja. Ir tada žmogus išdrįsta neigti Dievo egzistavimą, kaip, tarkim, daro Nyčė arba Dostojevskio veikėjas Ivanas Karamazovas...“ Bet, nespėjęs išgirsti atsakymo, Simonas staiga atsidūrė Berlyne, kaukė sirenos, amerikiečių bomba, nukritusi prie pat požeminių traukinių stotelės, ištaškė gabalais jo brolį Povilą. O dabar jį, antrą brolį dvynį, pjausto, mėsinėja, laužo, lupa jo nagus ir odą, traukia iš pilvo kepenis, retina dantis, rauna plaukus kažkoks juodas storas pabaisa, kurio jis niekaip nemoka pavadinti, todėl sako: lietuvių kraujo priputęs okupantas.
Kai rūsio langelį dengęs sniegas nutirpo, Simonui atėjo mintis, kaip jis gali išsivaduoti iš kankinimų. Vis tiek iš jo jau nėra žmogaus: sulaužytas, sudaužytas, kraujas varva per abu galus, viduriai dega, krūtinė gargaliuoja, pro užtinusias akis vos įžiūri šviesą. Ir jis ėmė juostomis plėšyti savo drobinius marškinius. Kairė ranka neką galėjo, tad audinį įsikąsdavo dantimis ir dešine tempdavo. Marškiniai buvo sunešioti, plyšo nesunkiai. Paskui tas juostas reikėjo sumazgyti. Retkarčiais jos nutrūkdavo. Planas buvo paprastas: vieną galą pririšti prie grotų, iš kito pasidaryti kilpą. Šiaip ne taip, remdamasis į sieną, Simonas atsistojo ir vargais negalais užnarpliojo mazgą. Bet kai užsidėjo ant kaklo kilpą, išvydo rūstų tikro ar įsivaizduoto Dievo veidą: „Savižudybė – didelė nuodėmė! Nedrįsk! Tavo siela pasiklys begalybėje ir niekada neras tako į dangų.“ – „Viešpatie, patark, ką man daryti?“ – sušvepleno Simonas. „Jeigu esi krikščionis, turi viską ištverti. Prisimink mano sūnų Jėzų Kristų. Mirties negalima skubinti.“ Su Kristaus vardu lūpose kalinys atsigodo ir nusitraukė kilpą nuo kaklo. Jeigu tokia mano lemtis, sušnibždėjo, kentėsiu iki galo... Atleisk man, Viešpatie, už silpnumą... Juk esu tik žmogus. Klystantis, burnojantis prieš Tave, nesuprantantis Tavo planų ir logikos. Dangaus Karaliau, ar vis dar esu žmogus, o gal jau tik mėsos ir kaulų kratinys? Leisk man ištverti iki pabaigos, iškentėti visas kančias, kad būtų paniekinta šėtono puikybė...
Matuliui ir Girdvainiui nebedaug reikėdavo miškinį kankinti: kelissyk trenkdavo į sprandą, užtvodavo gumine lazda, džiūgaudami paspardydavo nugarą, papilvę, ir Simonas krioguodamas prarasdavo sąmonę. Visi kankinimo būdai buvo išmėginti, tačiau kalinys vis tiek nieko nepasakė, tad dabar teliko iš jo tyčiotis ir kaip nors jį pribaigti.
– Įkišk jo kiaušinius tarp durų, – vieną kartą sukomandavo leitenantas.
Parankinis Girdvainis skubiai įvykdė įsakymą. Matulis spyrė į duris, Simonas sukriokė iš neištveriamo skausmo ir nunėrė į tamsą.
– Susiplojo kaip blynai! – nusižvengė į giltinę panašus tardytojas. – Anksčiau ar vėliau gangrenuos, ir jis nusikapanos.
– Tokio šlykštaus užsispyrusio buržujaus dar neteko matyti, – pasakė Girdvainis.
– Mes juos turime išnaikinti kaip blakes, kad niekada nebeatgimtų, – tarsi lozungą paskelbė buvęs pogrindininkas komunistas. – Smetonos laikais mūsų, žinoma, neglostė, bet jiems stigo drąsos mus likviduoti, nes turėjome galingą užtarėją – Sovietų Sąjungą. Užtat ir išlikome. O jie niekam nerūpi! Šiukšlės, atmatos, mėšlas ant kelio, vedančio į šviesų komunistinį rytojų.
Degantį tarsi ugnyje Simoną rūsio tamsoje ištiko vizija: jis vaikščiojo po seną apleistą lapkričio sodą, po kojomis šiušėjo šimtą metų negrėbti nukritę lapai, nuo tvenkinio kilo tirštas rūkas, tolėliau dunksojo apgriuvusi pilis, joje švilpavo vėjas, dvelkė vilkų irštvom, pelkių žolėmis ir klojėjimais linais. Ūmai iš griuvėsių, sakytum, dvasia iškilo žmogus ir lėtai žingsniavo artyn. Tačiau jis buvo skaidrus, permatomas it stiklas su keliomis pelėsių dėmėmis, kurias lengvai galėjai nuvalyti drėgnu skuduru. Jis žengė tyliai, lyg nesiekdamas žemės, jo veidas buvo dvasingas ir išblyškęs. „Mon sang est de la pluie en un creux de ténčbres“*, – tarė jam Simonas. Vyriškis linktelėjo galvą ir sustojo. Jo akis temdė melancholija. „Le sang de mes enfants dans les sillons noyés / Courait comme une chaude pluie; et je voyais / L’espérance et la mort fuir sur les blancs visages...“** – toliau tęsė partizanas. Jų žvilgsniai susidūrė, ir vyriškis pritardamas dusliu balsu prakalbo: „La peste au noir visage apparut dans les villes; / La famina souffla sur les plaines fertiles; / Hennissant, écumeux, secouant frein et mors, / La criničre nouée aux ceintures des morts, / Eclaboussé de bave, enivré d’épouvante / Le fleuve charria dans sa vague vivanta / Vers le champ de repos des océans sacrés / Les victimis du viol et leurs fils massacrés“***. Staiga Oskaras Milašius lietuviškai prabilo: „Petrai Simonai, tavo kraujas, tavo brolių bei seserų ir vaikų kraujas nebus pralietas beprasmiškai: Lietuva išliks, jos niekas nepalauš. Ateis laikas, ir ji suklestės. O didžioji imperija žlugs, ji bus mindoma ir draskoma, purtoma ir skaldoma. Ir ją apgaubs užmarštis, nusės nuodingos dulkės, ji šauksis pasigailėjimo ir nebus išgirsta.“
Tatai taręs, skaidrus it stiklas vyriškis apsisuko ir lėtai nužingsniavo į ūkanų gaubiamą lapkričio sodą. Tą akimirką netikėtai blykstelėjo saulės spindulys, perrėžė rūką, apšvietė medžius ir krūmus, tvenkinį ir griuvėsius, nukritusius lapus ir tarsi patvirtino iškilmingai pasakytus pranašaujančio poeto žodžius. Simonas prabudo džiaugsmingai plakančia širdimi. Dabar ir jis galėjo kalbėti bei byloti teisybę kankintojams į akis.
Tad kitą dieną tardytojai buvo smarkiai nustebinti, kai įkalintasis, paklaustas, ar kalbės, linktelėjo galvą. Jie neatkreipė dėmesio, kad jo veide šmėsčioja pikta, paniekinanti šypsena. Matulis atsisėdo už stalo ir prisitraukė artyn popierius, neva iš tikrųjų ketindamas rašyti.
– Pavardė, vardas, gimimo ir gyvenamoji vieta, – sakė žodžius, kuriais paprastai pradedama apklausa.
– Aš jums pasakysiu ką kita, – iš reto užkimusiu balsu tarė Simonas. – Jūs tarnaujate žemiškajam šėtonui. Praeis dveji metai, ir šis žmogėdra pakratys kojas. Jūs keliausite kartu su juo į pragarą. Jūsų imperija bus trinte trinama, purtyte purtoma ir greitai iš jos liks tik dvokianti mėšlo krūva. O iš mūsų kraujo bei kančių išdygs rožės ir lelijos.
Tardytojai nustebę klausėsi jiems nesuprantamų žodžių. Pirmasis, rodos, atsigodo buvęs komunistinio pogrindžio veikėjas Matulis.
– Ar girdi, ką jis šneka? Kaip vadina draugą Staliną?
– Nudėk jį vietoje kaip šunį! – raugtelėjo Girdvainis.
– Ne, – atsistodamas iš už stalo sušvokštė leitenantas. – Tokiam kulkos gaila. Su šituo banditu puskunigiu mes padarysime taip, kaip jų inkvizicija viduramžiais darė su eretikais. Dabar jam į snukį, bjaurybei! Kad visam laikui nurytų liežuvį ir išspjautų dantis!
Ir abu puolė kumščiais tvatinti kalinį, paskui spardė parkritusį ant grindų, kol pailso ir pritrūko rusiškų keiksmažodžių.
Naktį sargybinis Miša, pasiklausęs už durų, niekaip negalėjo suprasti, ką areštinėje nesuprantama kalba burba jau seniai galą turėjęs gauti kalinys. Simonas užsikirsdamas ir springdamas krauju vis kartojo ir kartojo: „L’esprit, la chair, / Le mal et le bien, / La tristesse et la joie,/ Le grand et le petit, oh! comme tout était humain / En moi!“*
Kitą rytą Simoną nutempė į saugumo pastato kiemą ir vielomis pririšo prie medžio. Jo akys buvo užmerktos, galva nusvirusi ant peties, kūną dengė skarmalai, pro kuriuos buvo matyti žaizdos. Basas, subadytomis papadėmis, nulupinėtais pirštų nagais, sutraiškytomis ir išsukiotomis rankomis, krauju permirkusia papilve, pajuodavusiu veidu, bedantis, ištinusiomis lūpomis, suknežinta nosimi, siaurais akių plyšeliais, pusiau nuplėštomis ausimis ir kuokštais nurautais plaukais jis kybojo spygliuotomis vielomis pririštas prie medžio. Tačiau jo kūne gyvybė dar plazdėjo. Sargybiniai krovė po jo kojomis malkas. Pro langą žiūrėjo tamsaus gymio stambus pulkininkas, vilkintis tvarkingą uniformą tviskančiais antpečiais. „I chuj s nim, – galvojo jis, – tegu litovcai tvarko savo banditus. Ko man kištis į jų sušiktus reikalus? Aš nusiplaunu rankas. Maniau, kad jis protingas vyras, prišnekinsime dirbti mūsų valdybai, bet jis, matai, koks padlecas!“
Josifas Girdvainis atsinešė kanistrą žibalo ir aplaistė malkas. Ilgą komunisto stažą turintis Benediktas Matulis metė degantį degtuką. Liepsna šoktelėjo į viršų, lipo malkomis aukštyn, pasiekė Simoną Petrą. Jis krūptelėjo iš vis dar jaučiamo skausmo, kilstelėjo galvą ir gana aiškiai pasakė: „L’Amour n’est point le fils de l’espace et du temps! / L’éternelle beauté sur toute autre l’emporte!“** Žinoma, tų jo žodžių niekas nesuprato, kankintojai laukė, kol jis ims rėkti nesavu balsu ir raitytis tarsi sliekas. Kažkokia moteriškė anapus gatvės persižegnojo, bet, pamačiusi, kad į ją dėbčioja saugumiečiai, užsitraukė ant akių skarą ir paspartino žingsnį.
Ugnis palaižė pranašo kojas, pagavo skarmalus ir ėmė šliaužti aukštyn. Menkai kūne besilaikanti siela pakilo ir nupleveno virš medžių. Galbūt Simonas, taip mėgęs O. V. de L. Miłosz-Milašiaus poeziją, žinojo, kad lygiai prieš dvylika metų, kovo antrąją, šis įžymus prancūzų poetas, laikęs save lietuviu, mirė netoli Paryžiaus, savo kambaryje, gaudydamas iš narvelio pasprukusią kanarėlę. Dvylika metų prieš amžinybę – tik akimirka, tad galbūt jų sielos susitiko pakeliui į dangų ir galėjo viena kitai papasakoti apie stebuklingai praėjusį laiką, auksinę paskrudusią duoną bei seną langą, atvertą bitėms. Taip pat apie begalybę, kurios dalis mes visi esame. Ir apie Lietuvą, vis labiau grimztančią į dvokiančias kraujo spalvos pelkių miglas, kurios kaskart tirštėja, ir neaišku, ar kada nors išsisklaidys...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)