Gediminas Ilgūnas. ANTANAS MACKEVIČIUS: SUKILIMO ŽYGIAI IR KOVOS. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – 304 p.

Šiais metais Gediminas Ilgūnas pateikė mums dar vieną literatūrinę staigmeną. Ši, jau tryliktoji, autoriaus knyga tęsia taip jo pamėgto istorinės biografijos žanro tradiciją – literato plunksnai priklauso Jono Čerskio, Vinco Pietario, Kazio Griniaus, Stepono Kairio, Česlovo Kudabos monografijos. Tai vis garsių mūsų istorijoje vyrų vardai. Šį kartą G. Ilgūno dėmesio sulaukė nemažiau žymi asmenybė – legendinis 1863–1864 m. sukilimo vadas kunigas Antanas Mackevičius (1828– 1863). Suprantama, šią knygą kiekvienas skaitys ir suvoks savaip, anksčiau ar vėliau ji bus įvertinta ir iš istorijos mokslo pozicijų, galbūt – net atiduota itin griežtam „kritikos tribunolui“. Kad ir kaip būtų, yra tekstų, kuriems sunku taikyti nusistovėjusius vertinimo kriterijus: jų taikymas atrodytų labai dirbtinis ir net – juokingas. G. Ilgūno knyga – viena iš tokių, kuriai sustabarėję kriterijai negalioja.

Šios knygos savitumas, regis, užprogramuotas jau pačiame pavadinime, kur taip ryškai išsiskiria žodžiai: „Antanas Mackevičius“ ir „sukilimas“. Be abejo, daug kas galėtų prieštarauti: juk ir taip šie žodžiai beveik lygiaverčiai, nuo seno neatskiriami! Tačiau šį kartą turiu omenyje ne patį faktą, bet jo ištyrimo, interpretacijos lygmenį. Ypač – pastarąjį. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiuo požiūriu mūsų istoriografija nėra jau tokia skurdi. Tokią mintį iš dalies patvirtina ir pats knygos autorius, smulkiai pristatantis visą vadinamąją mackevičianos ir kartu 1863–1864 m. sukilimo literatūrą – tiek mokslinę-istorinę, tiek populiariąją ir grožinę. Jau vien ko vertas šiame kontekste Vinco Mykolaičio-Putino vardas! Vis dėlto manau, kad šiuo atveju derėtų kalbėti ne apie kiekybę. Nes kad ir kaip būtų liūdna, ligi šiol, nepaisant gausios literatūros, taip ir liko iki galo neatsakytas, mano galva, esminis klausimas: kas vis dėlto buvo tas 1863–1864 m. sukilimas – šis bene svarbiausias mūsų XIX šimtmečio istorijos įvykis, ženklinęs naujos epochos pradžią, arba atvirkščiai – senosios epochos griūtį? Kas buvo tas ištisus metus vykęs didelis mūšis, dar kartą pakeitęs mūsų tautos likimą, pakoregavęs jos vystymosi eigą? Dar daugiau – taip ir lieka iki galo neatsakytas klausimas: kas skatino tą masinį savanorišką šviesiausių to meto žmonių atsidavimą? Kas suformavo tą savižudžių ir savanorių tremtinių kartą?

Tiesa, tarytum ir buvo mėginta į šiuos klausimus pateikti atsakymus. Oficiali vadinamoji rusiškoji istoriografija šiuos įvykius vadino „lenkų maištu“, „dideliu nesusipratimu“, „siaubingu blefu“, „ne daugiau kaip intriga“. Lengva suvokti tokią jų poziciją, padiktuotą įniršio ir skaudžių fizinių, moralinių bei politinių nuostolių. Daug sunkiau suvokiama vėlesnė kai kurių nacionalinio lietuvių išsivadavimo veikėjų pozicija, jie šį sukilimą vadino „didele nelaime“, „lenkų darbu“, „ponų išmislu“, „kelių bepročių litvinų“ kova už lenkiškąją „ojčyzną“. Tad šia proga vertėtų padėkoti Augustinui Janulaičiui, pirmą kartą viešai, nors tik 1921-aisiais, pasipriešinusiam tokiai nuostatai, tokiam, jo žodžiais, „prietarui“, išdrįsusiam pasakyti, kad „jau laikas būtų Lietuvoj jį blaškyti“ (Janulaitis A. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje. – Kaunas: Lietuvos valstybės spaustuvė, 1921. – P. 3). Ir „blaškė“ – tiek, kiek leido jėgos ir turimi šaltiniai. Tiesa, įtikino ne visus. Nepaveikė ir Adolfo Šapokos...

Kad ir kaip būtų, nauja sukilimo ir kartu mackevičianos tematikos raida prasidėjo jau po karo, kitokioje Lietuvoje. G. Ilgūnas, savo knygoje pristatydamas šio laikotarpio istoriografiją, tuos darbus lakoniškai apibūdina „kaip rašytus vadovaujantis marksistine istorijos samprata pagal komunistinės ideologijos reikalavimus“ ir „labai politizuotus“ (p. 15). Aš dar kartą atsiverčiau tas knygas. Jų autorių vardai gerai žinomi: Juozas Žiugžda, Leonas Bičkauskas-Gentvila, Ona Maksimaitienė. Žinau, kad dabar netgi madinga kalbėti apie sunkią, tiesiog nežmonišką anuometinių istorikų padėtį, spaudimą iš viršaus ir kitokias egzistencines grėsmes. Visa tai tiesa. Tačiau kad ir kokia būtų tų knygų istorija, kad ir kokia komplikuota būtų jų rašymo aplinka – tie tekstai, tos knygos, vis dėlto yra neginčijamas faktas. Ir svarbiausia – iki šiol jiems nebuvo jokios rimtesnės alternatyvos. Iš tikrųjų 1951 m. parašyta „programinė“ J. Žiugždos knyga, šalia kitų jo darbų, šiandien galėtų būti puikus sovietinės istorijos rašymo metodikos pavyzdys, kitaip tariant, puikus pavyzdys, kaip tai buvo daroma, arba atvirkščiai – kaip to tikrai nereikėtų daryti (žr.: Žiugžda J. Antanas Mackevičius – Lietuvos valstiečių vadovas kovoje prieš carizmą ir dvarininkus. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1951). Tą patį būtų galima pasakyti ir apie antrą tokiai tematikai skirtą šio istoriko knygą (žr.: Žiugžda J. Antanas Mackevičius: 1863–1864 m. sukilimo reikšmė lietuvių tautos istorijoje. – Vilnius: Mintis, 1971). Kiek praplėsta, nepaisant liberalesnės epochos, tokiu pat stiliumi parašyta monografija turi ir dar vieną keistoką bruožą – aptardamas visą ligtolinę mackevičianos istoriografiją, J. Žiugžda nė žodeliu neužsimena apie pirmąją savo paties 1951 metų monografiją...

L. Bičkauskui-Gentvilai taip pat rūpėjo pateikti „teisingą“ sukilimo Lietuvoje vaizdą, kitaip tariant, „įlieti daug naujos šviesos į vieną iš ryškiausių XIX a. vidurio lietuvių tautos istorijos puslapių“, įrodyti, kad sukilimas buvęs „ne ponų-šlėktų, ne katalikų-klerikalų judėjimas, o didžiulis liaudies judėjimas, kurio varomoji jėga buvo valstiečiai, o ideologai ir vadai – revoliuciniai demokratai“, parodyti „reakcines lenkų–lietuvių dvarininkų ir katalikų dvasininkijos pozicijas, jų baimę prieš agrarinę revoliuciją ir vergišką keliaklupsčiavimą prieš caro patvaldystę ir jos satrapus Rusijos šiaurės vakarų gubernijose“ (žr.: Bičkauskas-Gentvila L. 1863 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. – P. 6–7). Tiesa, šis istorikas, tikriausiai nenorėdamas brautis į savo vyresniojo kolegos plėtotą tematiką, itin mažai dėmesio skyrė „revoliucinei A. Mackevičiaus veiklai“ ir apsiribojo tik bendrais teiginiais. Įdomu galbūt tik tai, kad, itin plačiai analizuodamas „reakcinį dvasininkijos vaidmenį 1863 metų sukilime“, ciniškai naudojo ir kunigo A. Mackevičiaus duotus parodymus. Beje, šios aplinkybės, šios kunigystės, skirtingai nei J. Žiugžda, sąmoningai ar nesąmoningai, savo tekste niekur taip ir nepaminėjo, neakcentavo, lakoniškai A. Mackevičių vadino tiesiog „Kauno gubernijos sukilusiųjų valstiečių vadu“.

Kad ir kaip būtų, 1969 m. pasirodžiusi O. Maksimaitienės knyga (be je, to paties J. Žiugždos redaguota), jau buvo ženkliai kitokia: įžanginėje knygos dalyje santūriai atidavusi duoklę ideologiniams atributams, minėta tyrėja tuomet įprastu istorikams būdu tiesiog „pasinėrė“ į archyvinius fondus, skrupulingai, bemaž padieniui, registruodama mūšių datas, jų dalyvius, sukilėlių būrius ir vadus (daug dėmesio skirdama ir A. Mackevičiui), kitaip tariant, nupiešdama plačią sukilimo kovų panoramą, tačiau, jos žodžiais, „apsiribodama sukilimo militariniais klausimais ir specialiai neanalizuodama politinės bei socialinės-ekonominės sukilimo problemos“ (Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. – Vilnius: Mintis, 1969. – P. 6). Ačiū ir už tai O. Maksimaitienei. Ypač – už antrą, beveik po dviejų dešimtmečių, 1988 m., taigi jau politinio atšilimo metais, pasirodžiusį daug kuklesnį, bet nemažiau vertingą istorikės sudarytą ir parengtą (kartu su istorike Rita Strazdūnaite) darbą – svarbiausių (o jų ne tiek ir daug) išlikusių dokumentų apie sukilėlių vadą rinkinį (žr.: Antanas Mackevičius. Laiškai ir parodymai. – Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1988). Beje, šį kartą istorikę jau domino A. Mackevičiaus kaip vadovo vaidmuo 1863–1864 m. sukilime „ne tik kariniu atžvilgiu, bet, svarbiausia, kaip to meto revoliucinių idėjų reiškėjo“ (ten pat, p. 145).

Taigi šiems istorikams, anot Konstantino Rudamino Jurgėlos, „lietuviams istorijos pagal užsakymą rašytojams“, „valstietiškasis“ 1863–1864 m. sukilimas itin „tiko“ (žr.: Jurgėla K. R. Lietuvos sukilimas 1862–1864 metais. Sukilimo šimtmečio sukakčiai pagerbti. – Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1970. – P. 513). „Tiko“, netgi „labai tiko“, ir A. Mackevičius, artimi jo „ryšiai su valstiečių masėmis, jo būrių valstietiška sudėtis“ (žr.: Žiugžda J. Antanas Mackevičius – Lietuvos valstiečių vadovas kovoje prieš carizmą ir dvarininkus. – P. 33). Tiesa, šiokia tokia kliūtis herojaus biografijoje buvo jo kunigystė, tačiau ir ji buvo įvertinta tik „kaip priemonė prieiti arčiau liaudies ir liaudžiai kurstyti prieš caro valdžią ir dvarininkus, šaukti į sukilimą“ (ten pat, p. 41). Sužaista ir vadinamąja Motiejaus Valančiaus korta. „Su Mackevičiaus religiniu abejingumu, – teigė J. Žiugžda, – yra susijęs ir tas faktas, kad jis pats kaip tik visiškai nepasitikėjo M. Valančiumi ir laikė jį liaudies priešu“ (ten pat, p. 42).

Visa tai paminėjau neatsitiktinai. Tik žinant, nors ir labai paviršutiniškai, bendrais bruožais – neanalizuojant nei anapus Atlanto parašytų darbų (pirmiausia jau minėto K. R. Jurgėlos studijos), nei juolab atskiro aptarimo vertų Baltarusijos ir Lenkijos istorikų darbų – istoriografinį kontekstą, galima skaityti ir vertinti G. Ilgūno knygą. Be abejo, nesinori šio darbo analizuoti pagal istorinei mokslinei monografijai priderančius kanonus – jau tik pavartę šią knygą pamatysime, kad, bent jau išoriškai, ji „turi viską, ko reikia“ – ir jau minėtą smulkiai aptartą literatūrą, ir gerą struktūrą, ir šaltinių bei literatūros sąrašą, asmenvardžių ir vietovardžių rodykles, priedus, santraukas, net – žemėlapį, t. y. paties knygos autoriaus parengtą A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių žygių maršrutą (p. 79). Jau neminint paties knygos turinio – iš jos sužinosime ne tik skrupulingai surinktus A. Mackevičiaus biografijos faktus, ne tik tiesiog padieniui suregistruotus mūšius, kuriuose jis dalyvavo ir jiems vadovavo, bet ir pažinsime sukilėlių ginkluotę, buitį, gausime informacijos apie sukilėlių teismus ir jiems paskirtas bausmes. Kitaip tariant, tai gana solidi, panoraminė knyga, šiuo požiūriu galinti konkuruoti net ir su O. Maksimaitienės studija. Tačiau tuo panašumas ir baigiasi...

Pats G. Ilgūnas, norėdamas nusakyti savo knygos vietą mackevičianos įvairovėje, t. y. mėgindamas įvardyti jos kitoniškumą, rašo: „...ir minėtieji, ir kiti istorikai, ir daugelio periodikos straipsnių autoriai apie A. Mackevičių bei jo kovas rašė vadovaudamiesi archyvine medžiaga, istoriniais šaltiniais, nemėgindami šių duomenų susieti su konkrečia vietove, nematę tų vietų, kur vyko aprašomi istoriniai įvykiai“ (kurs. – R. G.) (p. 16). Be abejonės, šiuose žodžiuose ir glūdi esminis knygos skirtumas. G. Ilgūnas iš tikrųjų tarytum išeina iš uždaros bibliotekų ir archyvų erdvės, sakydamas, kad istoriją galima suvokti, galima rašyti ir kitaip... Taip šioje knygoje gana netikėtai po ramaus ir solidaus istorinio naratyvo atsiranda dar vienas – kelionės motyvas. Turiu omenyje, mano galva, ne tik žaviausią, bet ir patį vertingiausią jos skyrių, pavadintą „Sukilėlių vado keliais“ (p. 237–269). Tekstą, paremtą asmeniniais 1987 m. vasaros ir kitų vasarų išgyvenimais, tekstą, kuriame sukaupta tai, kas pergyventa nukeliavus beveik du tūkstančius kilometrų knygos herojaus keliais. Tekstą, kuris tarytum byloja, kad viskas, kas buvo anksčiau pasakyta šioje knygoje, iš tikrųjų yra ne tik kad tiesa, bet netgi daugiau negu tiesa. Tekstą, kuris su kaupu įrodo, kad tebegyva A. Mackevičiaus legenda. Dar daugiau – kad ji visuomet buvo gyva. Ir čia jau pamirštame, kad, didžiam mūsų apgailestavimui, skirtingai nei kiti amžininkai, ypač jo luomo žmonės, A. Mackevičius tiek mažai pats pasakė apie save: kelios tardymo bylos nuotrupos, dėl kurių autentiškumo vis dar negalime atsikratyti abejonių, tie keli laiškai, keli pavieniai dokumentai – tai ir viskas. Visa kita – tik iš tendencingų rusų karinių dienoraščių ir negausių amžininkų prisiminimų. Bet kokios pastarųjų laikų istorikų pastangos rasti naujos archyvinės medžiagos jo biografijai, deja, buvo nesėkmingos (žr.: Češkevičiūtė N. „Mano veiksmams vadovavo teisybės ir savo tautos meilė...“ (Apie Antaną Mackevičių) // 1863– 1864 metai Lietuvoje: straipsniai ir dokumentai / Sudarė V. Girininkienė. – Kaunas: Šviesa, 1991. – P. 22–32). Tad pagal šį kontekstą tiesiog neįkainojami atrodo tų paprastų mūsų laikų kaimo žmonių pasakojimai, prisiminimai, nuorodos. Kitaip tariant – iš kartos į kartą perduodamas nerašytas priesakas legendą saugoti, puoselėti, nes taip ir patiems „ramiau bus gyventi, ramiau numirti“ (p. 263). Skyriaus kulminacija – liaudies meistro Ipolito Užkurnio iškalto koplytstulpio A. Mackevičiui atminti statymas Ringovės kaime, Juzefos Ignatavičienės sodyboje, 1981 m., slapta nuo „valdžios žmonių“, bet su neįtikėtinu „paprastų žmonių“ palaikymu (p. 258– 263).

Ir dar tos iliustracijos, tos nuotraukos... Tarsi kokioje kino juostoje prieš mus iškyla „klausykla Paberžės bažnyčioje, kurioje dar A. Mackevičius klausydavo parapijiečių išpažinčių“ (p. 56), „Kėdainių bažnyčia, kurioje 1862 m. dalyvaujant A. Mackevičiui tuokėsi Zigmantas Sierakauskas ir Apolonija Dalevskytė“ (p. 61), „Mišiolas su A. Mackevičiaus ranka darytu įrašu 1863 m. sukilimo muziejuje Paberžėje“ (p. 69), „Gudiškio kaimo (Biržų r.) laukymė, kurioje 1863 m. gegužės 8 (balandžio 26) d. įvyko didžiausios sukilėlių kautynės su rusų kariuomene“ (p. 116), „ąžuolas miške prie Šaravų kaimo. Čia A. Mackevičiaus sukilėlių būrys buvo įrengęs stovyklą, čia vykdavo pamaldos, o ąžuolo ertmėje buvo slepiamas Švč. Sakramentas“ (p. 175), Tėvo Stanislovo (Mykolo Dobrovolskio – R. G.) įrašas 1978 m. A. Mackevičiaus atminimui skirtos ekspedicijos metraštyje: „Prie to altoriaus, kur jis meldėsi, prašau Viešpaties, kad įvyktų jo pranašystė 'kils kitas Mackevičius'. Matau, ji įvyko – kilo ne vienas, bet daug, daug Mackevičių...“ (p. 265) ir kt.

Klausiu savęs: kokia ši knyga būtų buvusi be šio skyriaus? Žinoma, būtų buvusi gera, „tvarkinga“ knyga, dar viena pozicija 1863–1864 m. sukilimo istoriografijoje. Ir tai nėra blogai. Tačiau dabar mes turime kitokią knygą – labai įtikinamą, jautrią ir emociškai paveikią. Nes šioje knygoje jaučiame didelę jos autoriaus pagarbą ne tik istorijos faktui, bet ir istorijos legendai. Toji G. Ilgūno pagarba legendai dabar, kai vieną po kitos legendas beatodairiškai mėginama griauti, nusipelnė įvertinimo. Iš tikrųjų mūsų istorijoje yra asmenybių, kurias galima liesti tik su baltomis pirštinėmis. A. Mackevičius – vienas iš tokių.

Kadaise Czesławas Miłoszas rašė, jog nuolat mėgindavęs įsivaizduoti, koks buvęs tasai legendinis Žemaitijos sukilėlių vadas, tačiau niekada neįstengdavęs to iki galo padaryti. Ir tik perskaitęs Jokūbo Geištoro prisiminimus jau galėjęs jį šiek tiek įsivaizduoti (žr.: Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 82– 84). Perfrazuodami šią Cz. Miłoszo mintį, manau, panašiai šiandien galėtume pasakyti ir mes: perskaičius G. Ilgūno knygą, „tas keisto dievobaimingumo žmogus“ (tai garsieji Motiejaus Valančiaus žodžiai), „toji sukilimą įvepianti dvasia“, „tasai naujųjų laikų Petras Atsiskyrėlis, paskui save vedęs žmonių minias“ (J. Geištoro žodžiai) – dar per vieną žingsnį priartėjo prie mūsų. Tikrasis Antano Mackevičiaus pažinimas tik prasideda.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)