Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Kad ir ką galvotum apie Katalikų Bažnyčią, kad ir kokiais naftalinais ji tau kvepėtų, šiandien pasaulyje ji išlieka vienintelė vieta, kur negalima įsiveržti ar pasalūniškai įsismelkti su gatvės kalba, su pajuoka ir panieka, visokiom buities smulkmenom, cinizmu ir ironija, žodžiu, su nepadoriu žargonu, plėšikėlių recidyvistiška retorika, kuri klesti ir jau yra įsiskverbusi daug kur – į mokyklą, žiniasklaidą, valstybines įstaigas, viešą mokslinę ir paramokslinę propagandą, atrodo, net į sektas, taip pat ir į buitinį bendravimą. Tačiau į Katalikų Bažnyčią šis brutalus žodynas ir familiarus elgesys dar neprasmuko. Bažnyčia ginasi konservatizmu, sustabarėjimu, archajišku, mažai ką bendra su realybe turinčiu bylojimu, iš praamžių teatro atsineštomis apeigomis, kurių šiandien niekur kitur nebepamatysi ir jokiam režisieriui nebeįsiūlysi. Įsikibusi į archaiką, neįsileidžianti novacijų, Katalikų Bažnyčia vis dar gyvybinga bei originali, nors ir naftalininė, džiūvusi ir perdžiūvusi, dažyta ir perdažyta, bet tomis pat spalvomis, tais pačiais raštais. Galima daryti išvadą: ji universali, patikima ir amžina: to, kas neskyla, negenda iš vidaus, neįmanoma iš išorės suskaldyti. Išorės poveikio citadelės tiesiog neįsileidžia.

Nugirsta kalbelė, atskleidžianti šio meto paradoksalumą, po kuria aš pirmas pasirašau:

Mes Lietuvoje turime porceliano gamyklą, bet ji neveikia. Porcelianą mes įsivežame iš užsienio, patys gi važiuojame į užsienį skinti braškių.

Truputį nejauku nuo minties, kad mano individualistinė panieka visokioms brangenybėms, aukso papuošalams, juvelyrikai, kandeliabrams ir šilkams, visiems blizgalams, yra anarchistinė, taigi tos pačios kilmės, kaip ir visokio plauko maištininkų panieka tradicijoms, kurias tęsdamas pasaulis egzistuoja tūkstantmečius ir net po truputį tobulėja, evoliucionuoja. Betgi aš nesu prieš visas tradicijas, man tik atrodo, kad apsikabinėjimas auksais yra klajokliškas reliktas, primityvaus gyvenimo liekana. Antra vertus, ar retas dalykas yra vertingas tik dėl to, kad jis – retas. Tada Tasmanijos velnias (toks sterblinis, į šunį panašus plėšrūnas), baisiai dvokiantis, klaikiai staugiantis, yra didžiausia pasaulio vertybė. Beje, zoologai taip ir teigia. Šiaipgi pasaulyje bjaurastis nėra reta, todėl ir nevertinama. Bet šit kas atsitinka, kai ji pasidaro reta. Nenustebčiau, jeigu atsirastų entuziastų, garbinančių itin retus išsigimimus.

Tiesa, auksas ir dar keletas tauriųjų metalų yra vertinami dėl patvarumo, atsparumo, tvirtumo. Auksas nerūdija, bet nerūdija ir nerūdijantis plienas, sukurtas žmogaus, todėl gal net vertingesnis.

O ir su tradicijom visaip pasitaiko. Neseniai išgirdau, jog devynioliktame amžiuje kaimo moterys Lietuvoje smarkiai priešinosi kaminų statybai. Mat joms atrodė, kad kaminai iš trobos ištrauks visą šilumą. Dūminės pirkios jų protui ir širdžiai buvo patrauklesnės, patikimos. Taigi tradicijos būna naudingos, neutralios ir žalingos. Bet saugomos ir puoselėjamos visos. Ypač tautinės, nacionalinės. Tai tam tikra savisauga. Nedera atsisakyti savo ydų, jeigu jos mus iš kitų išskiria. Tokia jau logika.

Žmonės, kurie gyvena miestuose, ypač daugiaaukščiuose namuose, yra šiek tiek kitokie, nei žmonės, gyvenantys kaimo vienkiemiuose. Dar kita kalba būtų apie klajoklius, kurie su gyvulių bandomis traukia per pasaulį, jų namai ant ratų, jie tai susirenka į krūvą, tai vėl išsiskirsto. Miestiečiai yra kolonijomis gyvenantys paukščiai, kaip, tarkime, varnos, kregždės, žuvėdros. Kaimiečiai – atsiskyrėliai ir slapukai, kaip pelėdos, vanagai, geniai. Tai kitokie paukščiai, jie turi savo medžioklės plotus, viską daro individualiai, nepripažįsta vedlių, komandų, pasitiki tik savimi ir atrodo kur kas ramesni, nes jiems netenka, kaip jų giminaičiams, gyvenantiems kolonijose, nuolat aiškintis santykių. Miestiečiai yra triukšmingesni, inertiški, pamėgdžiojantys vieni kitus ir, aišku, daug laiko aukojantys santykiams aiškintis. Gamtoje individualistų paversti bendruomenininkais neįmanoma, o štai civilizuotoje žmonių visuomenėje bandoma tai padaryti, tiesa, ne staiga, bet palaipsniui, nuolat nugalint įvairias psichologines kliūtis. Kyla daugybė konfliktų, anomalijų, keisčiausių reiškinių. Nutinka, kad bendruomenininkai pabėga į girią ir tampa atsiskyrėliais. Pastaruoju metu migracijos kryptys – iš kaimo į miestą ir atgal – nuolat keičiasi. Jauni paukštukai susilekia į krūvą, jiems linksmiau, seni paukščiai kuriasi atokiau nuo kitų – taip ramiau.

Tikriausiai tai yra visiems reklamos specialistams žinomas būdas (triukas?), matyt, aptartas ir aprašytas teoriniuose reklamos vadovėliuose. Bet aš jokių reklamos mokslų nesu uostęs, todėl ir stebiuosi. Taigi reklamos tekstas turi būti alogiškas, kvailas, imituojantis reklamuotojo žioplumą, menką išprusimą. Išgirdę be galo paiką tekstą, radijo ir TV klausytojai negali patikėti jo nemokšiškumu, todėl nori pasitikrinti, ar gerai nugirdo, klausosi dar kartą. Reklamos kūrėjams daugiau nieko nereikia, jie potencialų pirkėją jau yra pasigavę, privertę bent ką nors sužinoti apie reklamuojamą prekę. To ir buvo siekta. Pavyzdžiui, aliejus reklamuojamas šitaip – parodo keptą žuvį ir išdrožia tekstą: „Pažinkite patiekalą iš gerosios (?) pusės.“ Tai gal kita žuvies pusė pašvinkusi?

Pagal Paskalį: protingas yra tas, kuris gali sąmoningai nepaklusti savo protui, bet ne tas, kuris aklai jo klauso.

Šiandien Lietuvoje yra gana gausus sluoksnis žmonių, panašių į mano sūnų. Jie baigė mokslus, išvyko į kaimą, įsikūrė grąžintose senelių žemėse, puolė ūkininkauti, pasistūmėjo pirmyn, kas prisipirko gyvulių, kas pasistatė namus ir tvartus, išsinuomojo dar žemės, tačiau iš darbo jiems ėmė rastis vieni nuostoliai. Šie jauni žmonės tapo lyg kokie sovietiniai plėšinių užkariautojai. Suagituoti entuziastingai metėsi į žemės darbus, bet, pasirodo, jų antplūdis buvo reikalingas tik propagandai – va kokių šaunių ūkininkų atsirado vietoj nusibaigusių kolchozų. Dabar šie jaunieji ūkininkai šneka, kad apsiribos natūriniu ūkiu, nieko nebeaugins pardavimui, tik sau, nes auginti rinkai neapsimoka. Išvada: nebuvo reikalo jiems kraustytis į kaimą, studijuoti akademijose, statytis tvartus, pirkti galvijus. Jie, žinoma, kaime nepražus ir valgyti niekieno neprašys. Bet ūpas nuveikti didelius darbus jiems numuštas. Štai tokia nusivylusių žmonių kategorija atsirado Lietuvos kaime per pastarąjį dešimtmetį.

Kaip ir daugelis per savo tamsumą maniau: „kultūros griuvėsiai“ yra sąjūdininkų sugalvota efektinga metafora, kad pašieptų ir suniekintų tarybinę kultūrą, jos apraiškas bei liūdną palikimą. Pasirodo, nieko panašaus. Pasiskolinta iš Jono Basanavičiaus, kuris dar 1912 metais šitaip apibūdino krikščionybės sugriautą pagoniškąją lietuvių kultūrą.

Pati didžiausia bėda yra ta, kad valstybė turi maitinti tuos, kurie patys gali prasimaitinti. Socializmo (žinoma, tariamo) metais visus, nori nenori, varydavo į darbą, nedirbančius apšaukdavo dykaduoniais, parazitais ir net ištremdavo – kaip poetą Brodskį – į kaimą persiauklėti (Lietuvoje, tiesa, tokių tremtinių nebuvo, kaip ir tokių atžagarių poetų, lietuvius tremdavo už kitką ir gerokai toliau). Dabar gi reikia labai stengtis, kad neišvarytų iš darbo. Prikurta galybė valstybinių, visuomeninių ir bažnytinių tarnybų, kurios rūpinasi vargšais, neva negalinčiais prasimaitinti. Tos tarnybos, maitindamos kitus, pirmiausia pačios prasimaitina. Apie žmogišką orumą ir garbę nėra nė kalbos.

Josifas Brodskis: visuomenė, neskaitydama eilių, nusmunka iki tokio kalbėjimo lygio, kad lengvai patenka į demagogo ar tirono nagus.

Buvo buržuazinės atgyvenos, dabar – tarybukai, komunistinės atgyvenos, bolševikinis mentalitetas. Koks kvailas mėgdžiojimas – visos ydos, blogybės suverčiamos buvusiai santvarkai, ir gražu. Mane jau tada siutindavo, kai kokius nors chuliganėlius ar vagišius, paauglius ir vaikus, kaltino neišsivadėjusiu buržuaziniu raugu, nors jie visi gimė ir užaugo šviesiais tarybiniais laikais ir apie jokią buržuaziją, juo labiau apie jos raugą, neturėjo žalio supratimo. Dabar vėl tas pats – koks nors senolis, mokęsis prieš karą gimnazijoje, šių dienų jaunimėlį, kuriam 1990 m. tebuvo kokie penkeri šešeri, kaltina komunistiniu sugedimu, raudonuoju tvaiku, abejingumu tėvynei ir pan. Tarsi tie jaunikaičiai visa tai galėjo atsinešti iš vaikų lopšelio ar net įsiurbti su motinos pienu. Nesąmonė. Ir kaip tie ideologai, pedagogai, žurnalistai vieni iš kitų nepasimoko. O gal to nė nereikia, nes šis moralizavimas bei propaganda nukreipta ne į vyresniuosius, kurie tą beždžioniavimą pastebi, bet į jaunimėlį, kuris anais laikais dar nemokėjo net skaityti. Beje, dabar štai šnypšdamas prisimenu, kad bolševikų metais senukai panašiai šnypštė, kai mus auklėjo patriotine rusiška dvasia.

Sąjūdžio laikais per visus renginius, kad ir kur jie būtų vykę, keliavo toks mažas žmogutis kanklininkas šiaudine skrybėle ir, savaime aišku, su paprastomis, gal net savadarbėmis kanklėmis. Tarsi koks atsikuriančios Lietuvos talismanas. Toks pat mažas žmogutis, vis pasirodantis minios priekyje, tada buvo ir kardinolas V. Sladkevičius. Skrybėlėtas kanklininkas per mitingus, susibūrimus dažniausiai paskambindavo „Tautinę giesmę“, „Lietuvą brangią“, kalbėt nekalbėdavo, visur keliaudavo savanoriškai ir savarankiškai, spaudoje nesu aptikęs jo pavardės. Po dešimties metų mažąjį senuką su kanklėmis pakeitė raudona patrankėlė, kuri dabar vėlgi vežiojama po visus tautinius susibuvimus ir iš kurios šaudo ar tik ne Napoleono armijos uniforma aprengtas artileristas. Patrankėlę, kiek žinau, kažkur atrado ir iškilmėms pritaikė Kauno karo muziejaus bendradarbis Pociūnas. Dabar ji keliauja po visą Lietuvą – į tremtinių sąskrydžius, miestelių jubiliejus, kitokias šventes. Ir vis pyškina. Suprantama, toks talismanų pasikeitimas negali nekelti ir kai kurių asociacijų. Gal geriau, kad jos būtų tik linksmos.

Kai susiduria legenda ir istorija, visada nugali legenda.

Tarp Sedos ir Barstyčių, Daginės miške, gyvena atšiaurus į devintą dešimtį įkopęs senis, vietinių pramintas Daginės miško velniu. Buvau apie jį girdėjęs, bet matyti neteko, dabar rado jį žurnalistai, pakalbino ir nufotografavo. Senis baisiai apžėlęs: ilga barzda, tankūs ūsai, vešlūs plaukai ir antakiai, bet ne balti, o kažkokie šėmi. Lyg būtų apsamanojęs, apėjęs kiminais. Tačiau kaimo žmonės velniu jį vadina ne todėl, kad anas gyvena atsiskyręs miško gilumoje, paties susiręstoje trobelėje, bet todėl, kad koneveikia tikėjimą ir kunigus. Mat kažkada per išpažintį visas savo miškines nuodėmes išpasakojo kunigui, o šis perpasakojo jas visiems girdint. Nuo to laiko senis į bažnyčią nebeina, „špokinyčioj“ tupinčiam sijonuotam vyrui nieko nebesipasakoja ir kiekviena pasitaikiusia proga varo ant kunigų ir moterų. Nesigaili net vyskupų: „Veizėk, kokios anų kepurės – viršuje perskeltos, neturi bobų, nėr kam susiūti.“ Pašaipus senis, t. y. velnias.

Sovietmečiu man pavyko išsisukti nuo kariuomenės, partijos ir šventinių demonstracijų. Tiesa, mokykliniais laikais demonstracijose dalyvavau. Tiek Salantuose, tiek Mažeikiuose. Salantuose, atrodo, antrokas, lapkritį į demonstraciją netgi veržiausi, nes visus dalyvavusius po eitynių sulaipino į atvirą MTS sunkvežimį ir smagiai pavežiojo, nudardino stačius į Šateikius, Gintališkę, pakratė kaip reikiant.

Bet vėliau – Kaune, Vilniuje – niekados nemarširavau.

Vieniems žmonėms būdinga nereaguoti (bent jau viešai) į kitų žmonių daromas klaidas ir žioplystes. Jie suvokia, mato, kad kiti daro klaidą, bet nestabdo, negriebia už rankos ar liežuvio, nebando atvesti į protą – tegul elgiasi kaip išmano, gal patys susipras, kad klysta, gal suvoks vėliau, o jeigu ne, tai taps savo žioplumo ar azarto aukomis. Žodžiu, tokie žmonės galvoja – tebūnie kaip lemta. Tačiau taip elgiasi tik nedaugelis žmonių. Kiti žaibiškai reaguoja į pakeleivių, pašnekovų ar šiaip iš šalies stebimų žmonių klaidas, perspėja juos arba net puola stabdyti anų veiksmus, elgesį, bando, anot jų, užkirsti kelią nelaimėms, nusikaltimams, kvailystėms. Esti netgi taip priekabiai reaguojančių į menkiausią kito žmogaus paklaidą, netikslumą, kad bet kokia pastarojo kalba bei veikla aniems girdint ir stebint tampa neįmanoma. Dievai žino, kokių yra daugiau. Bendruomenėje, manau, dominuoja dar kiti, tretieji, kurie iki tam tikros ribos yra pakantūs, tolerantiški, dėl smulkmenų nekelia panikos, leidžia pro akis ir ausis menkas klaideles, tačiau, kai klaidos ir veiksmai pasidaro pavojingi aplinkai, nedelsdami imasi priemonių stabdyti tokias kalbas ir ypač veiksmus, eliminuoti netinkamai besielgiančius žaidėjus iš žaidimo. Jie yra pakantūs ir tolerantiški elgesiui, kuris negali sukelti didelių nelaimių, ir griežti neabejotinoms nenaudėlių niekšybėms bei bjaurasčiai.

Kibaus proto žmonių šalia esama. Kauno laikraštyje vienas toks šmaikštuolis samprotauja maždaug šitaip: nejaugi mes dabar turėtume kaltinti okupantus, kad jie pristatė tiek daug mokyklų ir vaikų darželių, jog mes juos jau visą dešimtmetį uždarinėjame, bet jų vis tiek per daug. Tokia pat nekalta šveikiška mina galėtų pasidomėti ir apie uždarinėjamas ligonines, bibliotekas, kultūros namus, na ir, aišku, apie fabrikus, kurių okupantai Lietuvoje pristatė tiek daug, jog jų net normaliai uždaryti nebesugebam. Paliekam likimo valiai, ir tiek. Nauda tik viena – oras darosi gaivesnis, nebereikia visokių komisijų sunkiesiems metalams dirvožemyje tirti. Be darbo likę mūsų inžinieriai ir staklininkai gali kvėpuoti laisvai. Šis procesas, beje, vadinamas itin prašmatniai – tinklo optimizavimas. Taip visada buvo: kuo gražiau valdžia savo reformas ir veiksmus vadina, tuo didesnę klastą slepia. Pinavijom dangsto arkliašūdžius.

Kitą kartą taip norisi išlipti iš gilių, kapitaliai įspaustų vėžių, kuriose susitelkęs purvas ir vanduo, išsiropšti ant nepaliesto grunto, neišvažinėtos žemės, nors žinai, kad per dirvą toli nenusikasi. Išsiropšti sunku – senos vėžės laiko ratus, traukia juos. Atrodo, jie jau išsikapstė iš pliurzės, bet tuoj slysta atgal, tu vėl šliauži provėžomis, klimpsti ir buksuoji. O vėžės suka, kur joms reikia. Jeigu jos nukrypo į duobę, tai jon nuslysta visi tomis vėžėmis važiavę. Vėžės diktuoja kryptį, važiavimo būdą bei tempą. Esi priklausomas nuo provėžų griežtos diktatūros. Antra vertus, ne taip jau blogai senos vėžės. Štai per smėlynus, purų sniegą be kelio kastis daug sunkiau, negu vėžėmis, kuriose sniegas ir smėlis pravažiavusių mašinų kietai supresuotas. Vėžės tuomet – išsigelbėjimas, likimo dovana.

Tie, kurie valdžioje, kuria valstybę sau, kuria taip, kad jiems, valdantiesiems, būtų joje patogu ir malonu gyventi. Vargšai, viliasi, kad valdžioje išbus ilgai, jei ne amžinai. Iš tikrųjų esti gudresnių – tie pasirūpina ta sfera, iš kurios atėjo ir į kurią turės grįžti. Bet ką daryti tiems, kurie, paskutinę minutę iššokę iš skęstančio laivo, į valdžią ateina. Jiems reikia laikytis valdžios kaip skęstantiems šiaudo, nes grįžti nebėra kur – laivas nuskendo, fabrikas bankrutavo, bendrovė iširo. Kuo gi jiems daugiau rūpintis, jeigu ne pačiais savimi?

Matyt, žmogaus galvoje telpa tik kažkoks pastovus išgalvoto (dabar sakoma – virtualaus) pasaulio dydis, nekintama konstanta. Todėl, atsiradus naujoms to pasaulio formoms (televizija, internetas), senosios formos (literatūra, teatras) privalo pasislinkti, užleisti vietą. Tai ateina iš gilios senovės – antikinės tragedijos išstūmė religines misterijas, žynių apeigas, šios – dar kažką. Nors, ką žinai, gal, kylant materialinei kultūrai, ilgėjant laisvalaikiui, didėjant dykinėjimo galimybėms, didėja ir visokių pramanų, virtualaus pasaulio tūris. Bet tokie dalykai pastebimi tik iš aukštai ir iš toli. Vienos kartos gyvenime ši kaita neįžiūrima. Galima tik matyti, kaip kinta atskirų išraiškos formų proporcijos. Štai šiandien literatūra ir teatras yra spaudžiami į kampą, tikriausiai dvidešimtame amžiuje buvo per plačiai išsikeroję.

Vienas amerikiečių rašytojas pareiškė:

Džiaugiuosi, kad aš, kai elektroninės knygos užkariaus pasaulį, jau būsiu miręs.

Padūkę seni amerikonai (o gal nuo turtų ir senatvės išties kuoktelėję?) nusiperka Vilniaus senamiestyje didelį namą, suremontuoja ir įrengia prabangiau už prezidentūrą. Paskui pakelia jame didelį balių savo auksinių vestuvių proga. Dar iškilmingesnę puotą Trakų pilyje – taigi karaliai! Gal jie mano, kad šitaip džiugina Lietuvą, rodo pavyzdį, kaip reikia gyventi, ir koks nuostabus dalykas yra turtas. To negana. Balius išreklamuoja spalvoti blizgantys žurnalai bei laikraščiai. Kadangi rašyti nėra ką, nes, matyt, apie tai, kaip susikrovė turtus, amerikonai nepasakoja, tad spaudos lankai pritutinti spalvotų fotografijų. Nugrimuoti seniokai, įsprausti į madingas drapanas, šypsosi dirbtiniais amerikoniškais dantimis. Negi turtuoliai, suploję už reklamą didelius pinigus, mano, kad tautiečius tai žavi. Gal kažkiek jų ir kaista iš pavydo, bet daugumai kokti tokia prabangos demonstracija, pasipūtėliškos manieros, kvailas aplombas. Turtuolių marazmai. Atrodo, turtingieji Amerikos lietuviai perneša į gimtinę karamelinį, limonadinį gyvenimo stilių, lėlės Barbės sindromą. Amerikoniškos gerovės standartas Lietuvoje mažai kam yra pasiekiamas, bet imituojamas gana nesunkiai. Jau ir mūsų ponios fotografuojasi su šuniukais ir našlaičiais vaikais, dovanoja jiems knygeles bei lėles.

Vilkaviškio bibliotekoje surengtoje literatūros popietėje žmonių buvo skysta, bet užtat paskui prie kavos puodelio mes, atvykėliai iš Kauno, prisiklausėme biliotekininkių ir vietos žurnalisčių istorijų apie pasienio tvarką bei papročius. Į Kaliningradą per Kybartus traukia nemažai tautiečių, dauguma jų suvalkiečiai iš aplinkinių kaimų bei miestelių. Važiuoja apsipirkti, nes Rusijoje pigesnis benzinas, alkoholis, cigaretės, kai kurie maisto produktai. Bet visur – limitai perkant, limitai pervežant ar pernešant per sieną, todėl lietuvaičiai griebiasi visokių gudrybių. Štai pasienio kaime žmoneliai kasė bulves. Pavakariais išsiuntė tris pasiuntinius į Rusiją parnešti arielkos pabaigtuvėms. Trijulė pėsčia per Kybartus nužingsniavo į Eitkūnus, nusipirko leidžiamą kiekį degtinės, bet grįždami susėdo prie garsaus upelio, per kurį kadaise brido Smetona, ir butelius ištuštino, mat nusprendė: jei įsigers čia, tai jiems Lietuvoj mažiau reikės, taigi daugiau liks kitiems bulvių kasėjams. Vėl nuėjo į parduotuvę, kuri, lietuvių patogumui, dirba kiaurą parą ir priima lietuviškus litus, vėl nusipirko leidžiamą pernešti kiekį pigaus linksmintojo ir patamsiais – įšilę – su laukiamu kroviniu parlingavo namo.

Kartais nežinai elementarių dalykų. Buvau girdėjęs, kad trakėnai yra kilę iš Prūsijos, bet kad taip vadinasi miestelis Karaliaučiaus krašte, nežinojau. Dabartinė Jasnaja Poliana (pamanyk, kur Tolstojų atkraustė) iš tikrųjų yra Trakėnai, šalia jų – Žirgupėnai. Tai iš ten kilusi garsioji trakėnų žirgų veislė, kuri XIX amžiuje sudarė du trečdalius vokiečių kavalerijos. Žirgynas Trakėnų dvare įkurtas net 1732 metais karaliaus Vilhelmo potvarkiu. Per Antrąjį pasaulinį karą daug grynaveislių žirgų buvo išvežta į Vokietiją, kiti atiteko rusų kariuomenei. Ar šiandien šie žirgai yra grynaveisliai, žino tik specialistai.

Jeigu pats nepasigirsi, tai kas tave pagirs. Tokia kyla mintis, kai klausaisi kalbų, rėžiamų per oficialias Nepriklausomybės šventės iškilmes. O gal visame pasaulyje šitaip? Sovietų laikais buvo tiesiog fanatiškai ir debiliškai giriamasi santvarka, planais ir laimėjimais, valdžia ir vadais. Nepriklausomoje Lietuvoje giriamasi sugebėjimu išsikovoti nepriklausomybę. Gal esama tokio dėsnio – šauniais praeities žygiais imama girtis tada, kai nėra ką pasakyti apie nūdieną arba kai dabartis yra itin liūdna, netenkinanti nei tautos, nei valdžios.

Kai jam yra gera ir malonu, kai jį liūliuoja komfortas, vos ne kiekvienas žmogus yra geraširdis ir dosnus, netgi protingas. Todėl ypač svarbu įsidėmėti tuos žmones, kurie, nors patys skęsta skurde, yra gujami, persekiojami, lydimi kvailų minios apkalbų, išlieka dosnūs ir geraširdžiai. Gerbtini visi, kurie, paniekinti ir pasmerkti, išlieka protingi.

Iš dėdės Stasio Mikutos pasakojimo apie savo tėvą, mano senelį Praną Mikutą. (Pasakojimas užrašytas maždaug 1980 metais. Jame gali būti nukrypimų, nes rašyta nenuosekliai, žodžai trumpinti. Bet dėdės žinios patikimiausios, nes jis – vyriausias sūnus. Mano tėvas dviem metais jaunesnis ir daug mažiau su tėvu bendravo.)

Pranciškus vienintelis iš šešių valstiečio, prirašyto prie Pliaterio dvaro, bet laisvojo, vaikų lankė mokslus. Iš pradžių mokėsi dvimetėje mokykloje Rucavoje, Latvijoje, netoli Būtingės. Iš tėvų ūkio Žeimiuose, tarp Salantų ir Šateikių, į mokyklą rudenį jodavo arkliais, nes kelių nebuvo, lydėdavo arba tėvas, arba kas nors iš šeimynos, kad paskui dviem arkliais grįžtų namo. Arklius atsiųsdavo ir per Kalėdas. Paskui iš Rucavos persikraustė į Liepoją, kur per ketverius metus baigė gimnaziją. Mokėsi vokiškai ir rusiškai (galiu paliudyti: senelis ir senatvėje rusiškai rašė daug geriau negu lietuviškai). Vėliau ne visus metus mokėsi Peterburge provizorių kursuose, juos baigęs, kažkiek dirbo Pakruojyje pas vaistininką lenką. Pateko į rusų armiją, kokiu būdu – dėdė Stasys nežinojo. Tarnavo Kaukaze – Baku ir Tbilisyje. (Jau man yra pasakojęs, kad buvo generolo denščiku ir lydėdavo jį į kalnus, į medžioklę. Įsiminiau jo pasakojimą, kaip aviečiaudamas susidūrė su meška.) Kad šiam nenuosekliam pasakojimui būtų bent kokie orientyrai, pasakysiu, jog senelis Pranciškus gimė 1870 m., o mirė 1953-iaisiais (dėdė sakydavo: gimė su Leninu, mirė su Stalinu). Niekas tiksliai nebežino, kiek jis toje carinėje kariuomenėje ištarnavo, bet, atrodo, gana ilgai. Žinoma, kad 1905 metais, kai Rusija sukilo, senelis Pranas buvo Lietuvoje ir, matyt, dalyvavo anticarinėje veikloje, nes drauge su pusbroliais Straigiais, kunigu ir ūkininku, buvo ištremtas į Rusiją ir atsidūrė Simbirske. Anot dėdės Stasio, Rusijoje jis jau buvo apsipratęs, todėl pamažėle ėmė slinkti į Vakarus. Kadangi turėjo Peterburge išduotus popierius, gaudavo darbo vaistinėse. Dirbo Riazanėje, Kalugoje, Maskvoje. Ten vedė Anastaziją Sacharovą, zemstvos tarnautojo dukterį iš Tulos. Dėdė iš tėvų pasakojimų prisiminė, kad kažkurią vaistinę tėvas jau buvo nusipirkęs ir tapęs jos šeimininku (atrodo, Riazanėje). Po 1917 metų revoliucijos, aišku, jos neteko. Kad Rusijoje keturiasdešimtmetis Francas Francovičius su penkiolika metų jaunesne Anastazija Gavrilovna gyveno kaip klajokliai, liudija tai, jog trys jų sūnūs kas antri metai gimė vis kitame mieste. Po revoliucijų ir karų Rusijoje užėjus badui, senelio šeima su trimis mažais vaikais 1921 metais sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių prisiglaudė pas pažįstamą vaistininką Steponavičių Dusetose, paskui atsikraustė į Salantus, šalia tėvonijos. Dirbo pas vaistininką Bučmį padėjėju, vėliau (dėdė negalėjo pasakyti kuriais metais) lyg ir išsimokėtinai iš ankstesnio savininko Stan-kūno nusipirko vaistinę Barstyčiuose. Vaistus tiekdavo Sedos vaistininkas Mesjė. Su šeima Barstyčiuose apsigyveno 1927 metais ir vaistininkaudamas gyveno ten iki karo pabaigos, nors vaistinė, aišku, buvo bolševikų nacionalizuota. Mano tėvas ir dėdės mokėsi Sedos progimnazijoje, paskui visi trys baigė Telšių gimnaziją. Vaistininkas mažame miestelyje buvo svarbi figūra, bet, jo žmonos, mano senelės nuomone, jis nebuvo išpuikęs, atrodė per daug liberalus, nes keldavosi naktį, kai tik kas nors pabelsdavo į langą. Bobutė senatvėje niurnėdavo: kokį turtą gali susikrauti žmogus, kuris nėra išvijęs nė vieno utėlėto ubago. Senelis atšaudavo: jei tavo tautiečiai nebūtų atėmę iš manęs dviejų vaistinių, gal ir būčiau turtingas. Akušerė Anastazija, kuri vis girdavosi per karą gelbėjusi ne tiek moteris, kiek vyrus, labai nemėgo tautinės kritikos, bet kai mano tėvą, vidurinį jos sūnų, bolševikai ištrėmė dešimčiai metų į lagerį, nustojo garbinti išvaduotojus ir netgi pasidarė Lietuvos patriotė. Tada seneliai vėl gyveno Salantuose, senelio seserų, grįžusių iš Amerikos į tėvynę nukaršti, jam paliktame name, pas juos glaudžiausi ir aš. Senelis, net ir gaudamas pensijėlę, dar kurį laiką dirbo vaistinėje. Aišku, visi jį ten pažinojo, bet neseniai dabartiniai salantiškiai, leisdami albumėlį apie Salantų miestelį, kažkodėl po jo nuotrauka užrašė kito vaistininko pavardę. Todėl aš, baigdamas šį rašinėlį, paremtą a. a. dėdės Stasio pasakojimu, perspėju, kad barzdotas vaistininkas knygelėje apie Salantus yra Pranas Mikuta.

Niekaip netelpa į galvą, kad Salantai kažkada galėjo vadintis Skilandžiais. Aš ne prieš skilandį, bet man regis, jog tokio žodžio tame krašte niekas nevartoja. Bent aš, ten praleidęs vaikystę, jo negirdėjau. Žemaičiai sakydavo užtrinas, storoji kilbasa, lyveris, kiaulapūslė, dar kažkaip kitaip, bet tik ne skilandis. Pirmą kartą apie Salantus – Skilandžius perskaičiau B. Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“. Reikėtų tikėti, bet nenoriu.

Girdėjau rimtai aiškinant, kad senatvė prasideda tada, kai žmogui ausyse ima augti plaukai. O aš atradau kitą ženklą – senatvė prasideda tada, kai žmogus ima bijoti ateinančios žiemos. Pirmoji šalta diena, sniegas ir vėjas jį nuliūdina ir prislegia. Kasdieninė seno žmogaus melodija: šalta, slidu, nei kur išeiti, nei kur nuvažiuoti. Jaunas žiemos atėjimo gali nė nepastebėti. Pamanyk, vakar lijo, šiandien sninga.

Dar vienas mano atradimas, kurį skubu užpatentuoti. Ką žinai, gal būsiu pirmas, nors – vargu.

Trys senatvės etapai:

PIRMAS: dar visko nori, bet ne viską gali.

ANTRAS: žinai, ką dar gali, ir daugiau nebenori.

TREČIAS: nieko nenori, nieko negali.

Skolintis pinigų galima dviem tikslais – maistui ir pastogei. Kai turi ką valgyti ir kur gyventi, kitkam privalai užsidirbti, o jei užsidirbti negali, visko reikia atsisakyti. Tačiau mūsų valstybė elgiasi kaip pasipūtęs šlėktelė – skolinasi frakui bei konjakui, nors netrukus paaiškėja, jog ir stogas kiauras, ir šeimyna savaitę nevalgiusi. To paties valstybė moko ir savo piliečius, aiškindama, kad visas pasaulis gyvena skolon. Iš tikrųjų tas, kuris skolinasi išgėrimui, papuošalams, muzikai bei kitokiai pramogai, yra pasmerktas būti amžinu skolininku ir palikti skolų kuprą vaikams, kurie vėlgi elgsis ne kitaip. Bjauri bei nepermaldaujama gyvenimo taisyklė – tasai, kuris keletą sykių pasiskolino alui, netrukus skolinsis duonai.

Salantų vaistininkas Pranas Mikuta buvo toks pat naktibraiža, lauminėtojas, kaip dabar aš. Tiesa, tuomet jam buvo aštuoniasdešimt metų, dabar man – mažiau.Vakarais, kai visi suguldavo, jis dar ilgai šlepsėdavo po kambarius, išeidavo ir sėdėdavo verandoje, kažką darydavo savo kambarėly, gal skaitydavo rusiškus laikraščius – to neįsidėmėjau, krebždėdavo kaip pelė, beveik negirdimai. Rytais jis miegodavo iki dvyliktos, pusryčių košė jo laukdavo orkaitėje. Kartais grįžęs iš mokyklos padėdavau ją suvalgyti, nes košė pasidarydavo skanesnė negu anksti rytą – orkaitėje apsitraukdavo ruda plutele, apskrusdavo. Senelis buvo visus įtikinęs, kad jo amžiuje nieko kito ir nedera valgyti – tik košę ir kleckynę. Taip jis ir elgėsi: atsikėlęs valgydavo bulvinę arba pusmarškonę košę, o pavakary – pienišką sriubą, kuri buvo verdama specialiai jam, nes močiutė Anastazija irgi buvo įnoringa – ji vakarais gerdavo beveik verdančią arbatą su komfitiūrais. Komfitiūrų, t. y. uogienių, prisivirdavo pati, geros arbatos iš Rusijos atsiųsdavo seserys. Kartais senelis dar čiaumodavo minkštus obuolius ir virtas pupas. Matyt, seneliui Pranui, kaip ir man dabar, nakties valandos, kuomet suminga žmonės ir gyvulėliai, ir niekas negali sudrumsti ramybės, sujaukti lygiai gulančių minčių, atrodė palaimingos bei malonios. Dieną jis, pasiramsčiuodamas lazdele, išeidavo į paties sodintą sodą arba į dvaro parką, paupį.

Muzika, it kokia antklodė, užkloja pavargusias mintis ir leidžia joms pailsėti. Svarbu, kad mintys po ta antklode neištižtų, neuždustų, kad, pailsėjusios ir atsigavusios, pajėgtų ją nuspirti į šalį ir, įkvėpusios gurkšnį šviežios tylos, vėl užvirtų, sukunkuliuotų.

Šarlis Bodleras: gyvenimas yra ligoninė, kur kiekvienas sergantysis apsėstas noro persikelti į kitą lovą. Šis norėtų kentėti priešais krosnį, anas įsitikinęs, kad pasveiktų prie lango.

Iš Barstyčių pienininkystės komplekso net po dešimties griovimo metų dar šis tas likę. Jį pastatė devintame dešimtmetyje. Tame Žemaitijos pašaly, užkampių užkampyje, šis kompleksas su automatizuotomis melžimo linijomis, galingais šaldytuvais, moderniais įrengimais atrodė įspūdingai – tokių rūmų čia niekada nebuvo, prieškariniai dvareliai, palyginti su kompleksu, atrodė kaip pašiūrės. Kai tik krito kolchozai, įmonę ėmė kaip visur draskyti. Iš pradžių draskė itin energingai, matyt, žmoneliai išlupo reikalingiausius daiktus: elektros įrangą, langus, duris, apdailos plyteles, stogo dangą. Pliki griuvėsiai, mūro ir betono sienos, nyko lėčiau. Šią vasarą važiavau pro šalį, žiūriu, net po dešimties metų toji vieta dar nesulyginta su žeme, kyšo sienų liekanos, kažkokios geležys. Nors, aišku, nežinantis, kas čia yra buvę, niekaip nepasakytų, kokio dydžio pieno fabrikas stovėjo. Įdomu, ar stambiesiems Lietuvos ūkininkams kada nors dar kils noras statyti tokius pastatus?

Vasaromis iš Telšių, o vėliau iš Kauno į Barstyčių vaistininko namus grįždavo sūnūs studijozai. Kaip jie ten visi tilpdavo, nežinau, nes didesnę namelio dalį užėmė pati vaistinė, o vaistininkas su šeima glaudėsi viename kambaryje ir virtuvėlėje. Elektros nebuvo, jei naktį belsdavosi koks nors pasiligojęs žmogelis, senelis degdavo žibalinę lempą ir eidavo į vaistinės kambarį išduoti vaistų. Mano tėvas yra pasakojęs, kad, girdi, tos lempos seneliui net nereikėję. Kartais, kai negalėdavo užmigti (suskausdavo dantį ar kitaip sunegaluodavo), senelis patyliukais nušlepsėdavo į vaistinę ir, nedegdamas šviesos, įsilašindavo reikiamų lašų. Kaip? Patyręs vaistininkas žinojo, kiek kuriame butelyje yra skystimo ir kokiu kampu buteliuką reikia palenkti, kad išlašėtų dešimt ar penkiolika lašų.

Prisiminiau savo pirmųjų mokytojų Salantuose pavardes. Iš pradžių mane mokė Čepienė, baigiant antrą klasę – Paštukienė. Pas ją baigiau keturias klases. Paštukienė buvo nevietinė, greičiausiai suvalkietė, nes kalbėjo kaip iš knygos ir ne viską, ką mes, žemaitukai, jai sakėm, suprasdavo. Ji Salantuose pasirodė viena, įtariu, kad jos vyras taip pat, kaip ir mano tėvas, vergavo Stalino lageriuose, nes kai 1953 metais mirė Stalinas (aš mokiausi ketvirtoje klasėje), visas mokyklos moteriškynas žliumbė prie juodomis juostelėmis perrištų tautų vado portretų, o ji viena stovėjo prašvitusiomis akimis, nors ir tylėjo. Tik ir trūko, jog tarybinė mokytoja pradėtų džiūgauti. Kad ir Žemaitijos užkampio mokyklėlėje. Matot, netgi aš, tėvelio Stalino kūdikėlis, įsiminiau jos švytinčias akis. Kaip ir paraudusias nuo šnypščiojimo kitų mokytojų nosis.

Žemaitiškai: puoštis – strajintis, puošeiva – strainiuška, o dar macniau, su ironija – strajaus pypka. Kuri kita tarmė turi tokį posakį – puošnumo pypkė, gražumo pypkė? Todėl nereikia manyti, kad, išmokęs žemaitiškos tarties, esi žemaitis. Svarbiausia yra idiomatika, taip pat mąstymas, pagal kurį susidėlioja sakinys, kalba. Visokie Klaipėdos dainininkėliai mano, jog, tardami aukštaitiškus žodžius žemaitiškai, jie jau traukia kaip tikri Kretingos klumpiai. Tarp Kretingos ir Klaipėdos yra itin gilus etninis griovys. Aš jau nekalbu apie Kuršėnus bei kitus Žemaitijos paribio rajonus. Atrodo, žemaičių kalbą beišmano tik septyniasdešimtmečiai Telšių apskrities kaimiečiai ir gal dešimt kalbininkų. Bet ir tarp jų yra tokių, kurie nebežino, kad santaka žemaitiškai yra sonteklė. Vaikystėje patraukdavom meškerioti į Sonteklės malūno tvenkinį – ten Notė įteka į Salantą.

Vienas autorius kaip lietuviško uždarumo pavyzdį pateikė tradiciją suolelius senukų ir moteriškių su vaikais pasisėdėjimui statyti prie namo kieme arba sode po obelimi, žodžiu, viduje, na ir už tvoros, bet tik jau ne gatvės pusėje, kaip tai daro slavai. Rusijos kaimuose žmonės sėdi, šnekasi ant suoliukų palei savo trobas, tačiau gatvės pusėje, dažniausiai – prie aukštų vartų. Jie trokšta būti viešumoje, nori matyti praeivius ir patys būti jų matomi, taip pat sužinoti šviežiausias naujienas. Tiesą sakant, tas lietuvaičių sėdėjimas po liepa arba po obelimi sode taip pat eina iš mados. Lietuviai veržiasi į gatves, sales, visokias viešas vietas, ypač į televizorius, nebesiekia uždarumo. Beje, slavų aukštuomenė irgi nesėdėdavo patvoriuose, rinkdavosi altanose, terasose, nešoko ir nedainavo viso dvaro akivaizdoje. Taip elgėsi ir tebesielgia tik prastuomenė. Tai gal galiu paklausti savęs ir kitų, kodėl mes panorome lygiuotis į Valstijų negrų kvartalus ir Nejuodžemio sričių kaimus?

Tik dabar man paaiškėjo lietuviška Velykų simbolika. Viščiukai piešiami atvirukuose, dabar ir klipuose rodomi ne todėl, kad yra išsiritę iš kiaušinio, simbolizuojančio pradžių pradžią, bet todėl, kad pirmieji viščiukai visada išsirita per Velykas. Velykos pasitaiko ir anksčiau, ir vėliau, bet viščiukai kažkaip prie jų prisitaiko. Laukinių paukščiukų dar nebūna, o viščiukai jau čypsi, žirginiai geltonuoja, todėl jie ir tampa simboliais. Mano vaikystėje velykinių atvirukų su viščiukais ir margučiais nebuvo, nes siautėjo ateistinė ideologija, todėl paveikslėlius tekdavo piešti patiems. Mažeikiuose, pasimokęs iš kaimynystėje gyvenusių brolių Skeivių, kurie vėliau tapo garsiais futbolininkais, viščiukus ir žirginius piešdavau ir aš. Ant siaurų vatmano lapelių. Na aš tik kopijuodavau Skeivių piešinius. Ir tik po penkiasdešimties metų pagalvojau, kodėl piešia tik viščiukus. Kiaušinius deda ne tik vištos. Bet, tarkime, ančiukų niekas nepiešia. Minties klišės dažnai neleidžia pasidaryti pačių paprasčiausių išvadų. Beje, šiemet Velykos vėlyvos, žalios ir šiltos. Antrąją Velykų naktį sapnavau, kad važiuoju automobiliu ir vežuosi kartonines dėžes, pilnas čypsinčių viščiukų. Vežu iš inkubatoriaus į kaimą auginti. Ūmai nebegirdžiu jų čypsėjimo, sustoju, puolu prie bagažinės išsigandęs, kad jie užtroško. Paaiškėja, viščiukai suvynioti į skudurus ir sukišti į plastmasinius maišelius. Siaubingai bijodamas kišu ranką į maišelius, ten karšta, vynioju skudurus, viščiukai dar gyvi, vėl ima čypsėti. Kažkieno balsas sapne man paaiškina – jie taip supakuoti, kad nesušaltų, karštis pakenkti jiems negalįs. Vėliau mano žmona sapnininke perskaitė, kad viščiukai reiškia nesveikatą. Taigi.

Senokai bandau įtarinėti, kad menų ir menininkų pas mus gausėja ne vien dėl to, kad panaikinta cenzūra, atsirado privačios leidyklos ir galerijos, bet ir dėl bedarbystės. Ir štai skaitau V. Gombrovičiaus dienoraštyje tokią frazę apie Argentiną: niekas nenori dirbti, visi kuria menus. Kalbant apie Lietuvą frazę reikėtų švelninti: kas neberanda kito darbo, ima kurti menus. Todėl tokia gausa dailininkų, rašytojų, muzikantų. Netgi artistų. Anksčiau artistų be teatro neegzistavo. Ne tik po karo, prie sovietų, bet ir prieš karą, prie Smetonos. Dabar artistai laksto uždarbiaudami po visokias šventes, atrakcijas, televizijas ir radijus, gabesni ir apsukrūs netgi prakunta. Beje, artistai drąsiau už kitus atsisako savo profesijos ir imasi kitų, patikimesnių, darbų. Tarkime, dirba barmenais, dekoruoja butus.

Mano amžius ieškojimams ir eksperimentams nebetinka, tai daryti reikėjo anksčiau. Dabar jau reikia žinot, ko nori ir ką gali. Nebedera vaikštinėti po parduotuvę, kuri vadinasi GYVENIMAS, ir žvalgytis, ar nerastum tinkamo, geidžiamo ir įperkamo daikto. Jau reikia žinoti, ko atėjai ir kiek tai kainuoja. Tuščiai slampinėti ir dairytis vėlu, gali likti nuogas bei basas, neapsisprendęs, amžinai jaunas. O amžina jaunystė rodo tik infantilumą ir debilizmą. Ypač vyrų pasaulyje. Tarp moterų ieškojimų pomėgis, madų vaikymasis solidžiame amžiuje, nuolatiniai bandymai keistis neatrodo tokie kvaili, jie tiesiog įprastesni. Nors taip elgiasi ne visos moterys, bet jų vis dėlto daugiau negu nesusitupėjusių – vis dar ieškančių – vyrų. Ieškojimams reikia laiko ir energijos, kurios jaunystėje nėra kur dėti, o senatvėje stinga. Laiko stinga ir jaunystėje, ir senatvėje. Be to, pagyvenę eksperimentatoriai ieškojimus tik imituoja. Ypač meninėje ir mokslinėje veikloje.

Nyčė yra sakęs, kad vyrai mėgsta pavojų ir žaidimus, o moterys yra pats pavojingiausias žaislas.

Skirtingi moterų sugebėjimai, gal net charakteriai gražiai atsiskleidžia, kai jos ruošia mišraines. Improvizatorės paruošia originalias mišraines iš nieko, kitaip sakant, iš to, ką randa namuose, o fundamentalistės pereina su produktų sąrašėliu per parduotuvę, susiperka reikiamus ingredientus ir tik tada ruošia griežtai pagal receptą sumanytą mišrainę.

Prieš pat Užgavėnes visas Kaunas buvo apstatytas reklaminiais stendais, kuriuose nupieštas gėlės žiedas ir užrašyta MORE. Aš visiems aiškinau, kad reklamuojama žemaitiška Morė, kurią tampydavome per Užgavėnes ir vėlai vakare sudegindavome. Jaunimas mane pataisė, neva šitaip reklamuojama kažkokia gėlių firma. Na gerai, nusileidau aš, matysim, ar tas mores po Užgavėnių sudegins, ar ne. Nesudegino. Užsimiršta senosios žodžių reikšmės, papročiai ir tradicijos. Štai rusai po kelių šimtmečių atkasė, kad ir jie turi Morę ir toji vadinasi Kostroma (nuo žodžio kostior – laužas). Rusai, panašiai kaip žemaičiai, pagonybės laikais rišdavo iš šiaudų mergas ir jas degindavo ant laužų, skelbdami, kad baigėsi žiema. Tą žodžio reikšmę rusai buvo pametę, matyt, stačiatikybė jos neperėmė, bet etnografai prisiminė ir paaiškino, jog netgi jų Snieguolė–Sneguročka, lydinti Senį Šaltį, yra ne kas kita, kaip naujesnis Kostromos pavidalas. Kadaise ji buvusi tokia populiari, kad jos vardu pavadintas netgi miestas. Pasiutimas, ką daro laikas, – žmonės nebežino, iš kur kilęs jų miesto ar šalies vardas.

Salantuose po vienu stogu buvo tvartelis, klėtis ir malkinė. Tvartelis ir klėtis turėjo lubas, o štai malkinėje malkos buvo kraunamos iki pat stogo. Taigi iš malkinės kopėčiomis arba tiesiog per malkas buvo galima užkopti ant klėties lubų, kur apdangstyti gūniomis stovėjo du grabai. Senelis juos buvo iš anksto paruošęs sau ir senelei. Nežinau, kada jis ten pasidėjo pačius pirmuosius, mano atmintis tų laikų nesiekia. Vėliau jis grabus skolindavo kaimynams ir giminaičiams, bet tik skolindavo, pinigų neimdavo, – skolintojas, palaidojęs savąjį nabaštiką senelio grabe, turėjo nedelsdamas grąžinti naują. Žodžiu, grabai visada būdavo nauji, kvepiantys sakais. Kai žaidžiau su vaikais slėpynių, man kažkaip šovė mintis pasislėpti tuščiame grabe. Taip ir padariau: užsikoriau ant aukšto, atsiguliau į grabą ir užsitraukiau dangtį. Gulėjau gana ilgai, o kai nusileidau pas vaikus, paaiškėjo, jog jie seniai manęs nebeieško, žaidžia kitus žaidimus. Ta slėptuvė, kurioje aš retkarčiais tūnodavau, išaiškėjo labai negreitai ir, atrodo, aš pats ją parodžiau nebeapsikentęs, jog ten manęs niekas neranda, – kartą grabe užmigau ir išmiegojau tris valandas, net namiškiai manęs pasigedo, bet negi bobulei prisipažinsi, kad numigai jos grabe. Tiesa, vėliau senelis, kažką supratęs, uždraudė laipioti ant aukšto, net kopėčias iš malkinės išnešė. Mat po to, kai parodžiau vaikams savo slėptuvę, į grabus bandė gultis ir kiti. Baisumas čia tik toks, kad, užsiklojęs dangtį, nieko nematai, tamsu. Bet tamsu ir po kubilu – kitoje mūsų pamėgtoje slėptuvėje, o ten jau bjauriau kvepia – raugintais kopūstais.

Praeities nostalgijai gydyti labiausiai tinka ateities vizija – vienintelis efektyvus vaistas. Tačiau kai tokio vaisto neturi nei valstybė, nei pilietinė bendruomenė, ši liga, gal ir tariama, hipotetinė, apima vis gilesnius sluoksnius, slaptingesnius sielos užkampius. Privati ateities vizija vieniša ilgai neatsilaiko, ji privalo derintis prie kitų reginių ir projektų, šlietis prie masės, kad nedisonuotų, kitaip sakant, įsirašytų į peizažą. Bet jei peizažas skęsta ūkanose, privati vizija jame bematant ištirpsta. O kalbant dar grubiau ir primityviau, reikėtų sakyti, kad pleištą būtina išmušti pleištu. Kol nesušvis ryškesnė (kad ir apgaulinga) ateities vizija, tol žmones grauš praėjusių laikų nostalgija, pagyvenusių rypuotojų perduodama jaunesniems, kurie iš tikrųjų dar neturi nė ko prisiminti. Nostalgijos smaugti, novyti, kitaip kratytis nedera – šiek tiek jos bendruomenei tik į sveikatą, bet nostalgijos perteklius veikia kaip rūdys.

Išpažinties esmė yra netinkamų poelgių, blogų darbų pripažinimas. Moraliniu požiūriu išpažintis teikia vilties, kad žmogus, pripažįstantis, jog pasielgė netinkamai (padarė nuodėmę), ateityje vengs tokio poelgio, saugosis, stabtelės ką nors negera darydamas. Kitaip tariant, praktikuojantis katalikas yra nuolat verčiamas analizuoti savo žingsnius doroviniu aspektu arba kartkartėm peržvelgti savo veiklą ir suvesti veiksmų balansą, atskirti nuodėmingus poelgius nuo nenuodėmingų. Žinoma, kaip ir daug kas pasaulyje, bažnytinė išpažintis dažnai tėra tik formalizuotas aktas, kai akcentuojama tik procedūra, parodomasis pasipasakojimas dvasininkui, o pasakoti juk galima ir visokius niekus, nutylint sunkius nusikaltimus. Galų gale tai, kas vienam išpažinėjui atrodo baisus veiksmas, kitam tėra menkas juokelis. Bet netgi tuščia ceremonija be privalomos atgailos ir kančių dėl to, kas padaryta nederamai, negali būti smerkiama. Vis dėlto nuoširdi išpažintis kartais darosi net pavojinga, tarkime, pokario metais kai kurie kunigai buvo užverbuoti KGB ir nugirstas paslaptis privalėjo perpasakoti saugumiečiams. Kokie buvo pirminiai išpažinties sumanytojų tikslai ir siekiai, šiandien nebesvarbu, bet išlikusi esmė – prisipažinimas, kad žmogus supranta padaręs kažką nederama, tebėra aktuali bei pozityvi. Protestantams, tiesa, atrodo kitaip, mat jie pažangesni, racionalesni, todėl išpažinčių seniai atsisakė kaip asmens laisvės varžymo.

Amerikonai sugalvojo vaistą boteksą, neurotoksiną, kurį švirkščia į veido raumenis, jis neleidžia susidaryti veido raukšlėms, o jau esančias išlygina. Tą vaistą it paklaikusios šoko vartoti Holivudo aktorės. Kino režisieriai netgi pradėjo skųstis, kad neberanda vaidmenims tinkamų artisčių, ypač vyresnių, kurių veidai išreikštų susirūpinimą, skausmą, kitas neigiamas emocijas. Artisčių veidai lygutėliai, kaip jaunų mergaičių. Tuose vaškiniuose veiduose nebegali atsispindėti joks sielvartas ar liūdesys, tik amžinas džiaugsmas ir palaima, kuri menkai tesiskiria nuo debilų šypsenos, tokios pat amžinos.

Tuos, kurie siekia amžinybės, laikas greičiausiai nušluoja. Įsiamžina tie, kuriems tokia mintis net nebuvo toptelėjusi.

Spalio pradžia. Aguonų gatvėje krinta gilės. Tai ne muzika, nors panašu į mažo būgnelio tratėjimą. Šis gilių barbenimas panašesnis į šaudymą pneumatiniu šautuvu į kokią nors fanerą ar kartoną. Sunku rasti palyginimą tam nenutrūkstančiam garsui, nes yra girdimas lyg ir ritmas, beje, nenuoseklus, tai greitėjantis, tai stabdomas it kokios džiazo sinkopės. Bijau, kad, įrašius garsą į magnetofono juostelę, niekas neatspėtų, kas čia vyksta, kas čia trata. Aišku, tai ne vien Aguonų gatvės, ne vien Žaliakalnio rudeniniai garsai. Taip trata visur, kur auga ąžuolai, o po jais nėra žolės kilimo, sugeriančio garsus, tik kietas ir skambus gatvės asfaltas.

Treninguoti jaunuoliai yra koviniai šunys. Tokią aprangą jiems diktuoja ne ypatingas jų skonis, ne formali ir reikli mada, bet jų gyvenimo būdas. Kiekvieną akimirką jie turi būti pasirengę muštynėms, rytietiškų kovų veiksmams, spyriams kojomis į galvą, šuoliams, persivertimams ir kitokiems beveik akrobatiškiems triukams. Todėl jiems reikalinga laisva, judesių nevaržanti apranga. Suprantama, kaip ir visur, taip ir šiame fronte, tuoj atsiranda mėgdžiotojų, epigonų, kurie nėra koviniai šunys, nėra torpedos ar asmens sargybiniai, tačiau nori pasirodyti, kad tokie esą. Jie gali pramokti bušido ar kongfu veiksmų, bet lengviausia yra plikai nusiskusti galvą, apsivilkti treningą ir vaizduoti kietą vaikiną, galintį užmušti vienu smūgiu. Miestelėnai tokio jau privengia, manydami, kad anas priklauso dresuotai ir agresyviai gaujai. Treningas signalizuoja – saugokis jį dėvinčio. Toks ir yra visų treninginių tikslas – tiek tikrųjų bulteljerų, tiek šunbeždionių, ypač pastarųjų.

Nugirdau įdomų paaiškinimą apie grybavimo paplitimą įvairiuose kraštuose. Pasirodo, jog vokiečiai, čekai nėra dideli grybautojai todėl, kad jie – protestantai. Mat Liuteris visą augaliją yra suskirstęs į dvi dalis: vieni augalai pavaldūs Dievui, kiti velniui. Grybai priklauso velniui. Todėl į grybus protestantų kraštuose žiūrėta atsargiai, šiek tiek niekinamai. Netgi šiais laikais, atsikračius tiesmuko religingumo, primityvaus požiūrio į gamtą, grybavimo pomėgis, ypač azartas, Vokietijoje nepaplito. Vokiečiai verčiau perka konservuotas voveraites iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, negu patys grybauja. Tik nedera aiškinti, kad jie tingi, bijo gyvačių, saugo gamtą. Nieko panašaus – jiems draudžia Liuteris.

Atrodo, kad dvidešimto amžiaus pabaigoje pagoniškos ir krikščioniškos atributikos priešprieša turėjo nugarmėti į juodą praeitį ir į jokias aktualijas nebepretenduoti. Betgi ne – konfrontuojančių tikėjimų ženklai nei iš šio, nei iš to išlindo į paviršių. Protestantas Robertas Antinis kažkada nukalė iš vario Perkūno skulptūrą ir pastatė ją Kauno senamiestyje prie Perkūno namų tarp dviejų katalikų bažnyčių. Stovėjo ji ten ilgai, fotografavo ją atvirukams ir reprezentaciniams albumams. Vienoje bažnyčių sovietų laikais buvo sporto salė, bet kai į ją sugrįžo jėzuitai, jiems pradėjo kliūti pagoniškas stabas. Elgėsi jie gana subtiliai, išardė galingą mūro tvorą, dar kažką patvarkė taip, jog Perkūnas atsidūrė ant tako. Jie nesako, kad Perkūnas jiems svetimas ir nepageidaujamas, nevadina jo nė stabu, tik aiškina, kad jis trukdo moksleiviams, maldininkams, nes stovi netinkamoje vietoje. Jie tiesiog prašo jį perkelti kitur, kad skulptūra niekam nemaišytų ir gražiai įsikomponuotų į peizažą. Štai skulptorius ir laksto po miestą, ieško jai vietos, atrodo, žada ją užkelti ant Aleksoto kalno, ten, šlaito viršuje, yra puiki apžvalgos aikštelė, iš kur matosi senamiestis su visais jėzuitais ir visom bažnyčiom.