Algimantas Mikuta

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

R. Ozolas lietuvius pavadino pernelyg atsargiais, tai esąs mūsų tautinis bruožas. Kodėl atsargūs? Todėl, kad buvo ir tebėra medžiojami, tad stengiasi nebūti taikiniu. Lietuviai visais laikais jautėsi nesaugūs, buvo persekiojami ne už ką kita, o už lietuvybę. Tiek ateivių pačioje Lietuvoje, tiek vietinių svetimuose kraštuose, kadangi neskubėjo asimiliuotis, laikėsi atstu. Bet sociologų apklausos rodo, kad patriotizmas yra būdingas lietuviams taip pat kaip ir minėtas atsargumas. Lyg ir paradoksalus derinys. Nes nuo seno esame įtikinti, jog patriotai būna narsūs, energingi, net agresyvūs. Tad ar galima apsiprasti su atsargaus patriotizmo sąvoka? Bet ką daryti, kai susiduri su tokia realybe? Lietuvis patriotas savo patriotizmo nedemonstruoja kur nereikia ir kam nereikia. Gal net slepia. Slapukauja, kol nežino, kam jo deklaruojama lietuvybė gali būti panaudota. Vadinasi, lietuviai – pogrindiniai patriotai? Prisišnekėjome drauge su Ozolu.

 

Kad ir kokia būtų valdžia, iš jos visada sklinda puikybė bei prievarta. Nesipuikuojančios ir neprievartaujančios valdžios nebūna.

 

Jeigu protingas ir iškalbus žmogus viešame pokalbyje tyli ir net paragintas atsisako kalbėti, yra viena iš dviejų – arba viskas, kas buvo šnekama, yra tikrai teisinga ir aišku, todėl žmogus nenori tuščiai aušinti burnos, arba viskas, kas šnekėta, yra taip kvaila ir beviltiška, kad jis nežino nė ką sakyti. Jeigu šnekėtojai būtų žadinę ginčus, subjektyviai ir siaurai traktavę aptariamas temas, jei jie būtų tik uždavinėję klausimus, bet neradę atsakymų, toks žmogus tikrai netylėtų, juolab paragintas. Jis pultų į diskusiją kaip nardytojas į sūkuringą upę.

 

Vienintelis išgrynėjusio, atsikračiusio šnipų ir laisvamanių, Sąjūdžio tikslas buvo atsiplėšti nuo Rusijos, išsiveržti iš okupacijos glėbio, atsikratyti komunistinės rusų valdžios (skirtumo nėra, ar valdžia komunistinė, ar carinė, vis tiek svetima) ir paskelbti nepriklausomą valstybę. Sąjūdžio tikslas, pusiau stichiška jo misija tuo ir baigėsi. Nepriklausomos valstybės gerovė – ūkis, kultūra, ekonomika ir visa kita – atėjusių valdžion sąjūdininkų buvo traktuojama kaip savaiminis procesas. Manyta, kad užtenka paskelbti Nepriklausomybę, surašyti popieriuje naujus įstatymus, pagal kuriuos nuo šiol tauta turėtų gyventi, ir to pakaks. Kitaip tariant, sąjūdininkai manė, jog jie panaikins buvusius draudimus, atidarys visas uždaras duris ir žmonių minios ims veržtis norima tautiška vaga.

Ilgus metus Lietuvoje nebuvo jokio kiek toliaregiškesnio ekonominio projekto, viskas užstrigdavo ties turimų pinigų skirstymu mokykloms, ligoninėms ir patiems sau. O sąjūdininkai net iki šiol tebesirūpina tuo pačiu – neduok Dieve, kad tik kas nors nesusigalvotų artimiau bendrauti su rusais, nuo kurių ką tik pabėgta, kurių kariuomenė ką tik iškraustyta, kad tik kas nors neduotų preteksto jai sugrįžti. Nereikia apsigauti, net ir naujas mūsų politikų tikslas – įsijungti į NATO ir įstoti į Europos Sąjungą – tėra tik nauja ano, senojo, atmaina. Siekiama patekti į šiuos vakariečių blokus, sąjungas ne dėl kokių nors ekonominių tikslų ar didesnio savarankiškumo, bet tik tam, kad ten įstoję maksimaliai sumažintume naujos rusų okupacijos grėsmę. ES ir NATO Lietuvai tėra reikalingi kaip skydas nuo galimo pasikėsinimo iš Rytų.

Įsitvėrus į šią mintį Lietuvoje per besibaigiantį pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nėra žengta nė vieno platesnio žingsnio ekonominio savarankiškumo kryptimi. Atvirkščiai – šie norai viršuje užmiršti, kalbama vien apie užsienio investicijas, savo įmonių perdavimą tarptautinėms kompanijoms, tegul jos valdo, tegu pelnosi iš mūsų darbo, tegul mums moka mokesčius, mes iš jų laimingai gyvensim. Ir dar iš tranzito. Atrodo, kad viskas daroma taip, kad lietuviai patikėtų, jog yra paskutiniai nevykėliai, patys savo krašte ūkininkauti nesugeba ir niekada nesugebės. Anksčiau šaukėmės raišo vokiečio su lazda, dabar sukto dano su smirdančiom kiaulidėm. Būtų gerai, kad lietuvaičiams nereikėtų net į kariuomenę eiti, stovėtų sau pasieniais turkai ir saugotų mus nuo užpuolimo. Beveik kaip Vytauto laikais. Kad sąjūdininkai apie Rusijos grėsmę vis paskambina varpeliu, gal ir būtų pakenčiama, bet kad per tą baimę valstybė metų metus nesiima jokių rimtų ūkinių darbų ir pas mus pamažu įsivyrauja brežnevinis sąstingis, iš kurio neseniai šaipėmės, jau liūdna. Mūsų biznieriai, turto ir gamybos priemonių savininkai, bijodami padaryti ką nors ne taip ir užrūstinti konservatyvią valdžią, nieko nedaro, tempia gumą, yra nustoję vystytis, judintis, generuoti specialistų pasiūlymus, naujas idėjas. Bankrotas po bankroto, griūtis po griūties, bet rusais mus gąsdinantys ponai dėl to nesijaudina, juk griūna ne jie, bet kažkoks „Inkaras“, kažkokia Radijo gamykla.

 

Kazio Borutos principas:

Rašytojui reikia būti kairiam, bet nepriklausomam nuo jokių partijų.

 

Senas Medžiotojas, Senas Sportininkas, Gudrutis ir Gražuolis susitiko Gedimino kalno papėdėje ir ėmė tartis, kokį žaidimą šiandien žais. Senas Sportininkas pasiūlė bėgimą maišuose. Senas Medžiotojas – puodynių daužymą užrištomis akimis. Gudrutis pasiūlė greituosius šachmatus, tik Gražuolis šypsojosi ir nieko nesiūlė. Mat anie be asmeninio hobio jau buvo nebeįsivaizduojami, o Gražuoliui kol kas užteko šypsenos bei gražios aprangos, ir visi žiūrovai, visa malonioji publika susiburdavo apie jį. „Matai, rupūžėle, kaip išeina. Vienas kytras kaip gyvatė, kitas drūtas kaip jautis, trečias miklus ir sveikas kaip ridikas, o laimi kažkoks išsišiepėlis“, – stebėdamas minią, supančią Gražuolį, suburbėjo žilabarzdis seneliukas.

 

Iš laiško, skaityto per „Laisvės radiją“;

...į valdžią atėjo nepraktiški žmonės su romantine maišaliene galvoj.

Man regis, broliai rašytojai, atsižegnoję nuo Ezopo, šio autoriaus kūriniuose pajuoktų ydelių patys nėra išvengę. Kad ir varvančia seile lapės, spoksančios į vynuoges, kompleksiuko. Ne kartą girdėjau, kaip dėl įvairių priežasčių neišgalintys pakeliauti po pasaulį mūsiškiai rašytojai, progai pasitaikius, aiškino, kad iš tų kelionių nieko gera, jos tik blaško dvasios ramybę, neleidžia susikaupti, jaukia harmoningą aplinkos suvokimą. Panašiai kai kurie yra viešai šnekėję apie mokslus, ypač tiksliuosius, ir netgi apie svetimas kalbas. Jos, girdi, neigiamai veikia savąją, kurios pagrindinis skaistumo saugotojas esąs rašytojas. Taigi, žalios tos vynuogės, kurios kabo aukštai.

 Man gi labai gaila visko, ko negalėjau pamatyti ir patirti.

 

Leonardas Gutauskas: Netikiu, kad bet kokia okupacija galėtų deformuoti sąžiningą ir talentingą meną. Žmogaus vienatvė, jo akistata su sąžine ir širdimi nepriklauso nuo aplinkos.

 

Pirmieji, kurie griebiasi kokios nors naujos iniciatyvos, naujos krypties versle, mene, politikoje, moksle, paprastai nieko doro nepadaro arba tiesiog neįstengia pradėto darbo baigti, nes pradėdami neįsivaizduoja jo masto ir apimties. Dažnai šitie pirmeiviai, karšti spirgučiai, tik tiek ir teturi – šiupelį entuziazmo griebtis naujovės. O viso kito – profesinių žinių, darbinių įgūdžių, patyrimo, netgi ištvermės ir kantrybės – jiems stinga. Bet dėl to jų nereikėtų iš pradžių peikti, paskui gailėtis, kai po kiek laiko yra švelniau ar grubiau pavejami šalin. Savo užduotį jie atlieka sudomindami kitus, labiau patyrusius, savo iniciatyva, kuri iš pirmo žvilgsnio nuosaikiems profesionalams gali atrodyti utopiška, beprotiška, neįgyvendinama. (Vis dėlto gerai, jei iniciatyva telpa į proto ribas, antraip žmonių pulkai neriasi iš kailio bandydami įgyvendinti lengvabūdiškai pagriebtą iniciatyvą ir niekas nedrįsta pasakyti, kad ši užmačia yra baisi nesąmonė, ją kuo greičiau reikia baigti, nors tam jau sugaišta daug laiko, išeikvota lėšų.) Žinoma, tokiai išvadai sunkiai pritaria jos pradininkai, idėjos pionieriai. Tačiau kai jie nuo sumanytos ir pradėtos inovacijos yra nuvaromi, ne taip dažnai jie dėl to rauda, ieško teisybės ar kitaip išgyvena. Vienas kitas trumpai parypuoja, bet dauguma akimirksniu užmiršta tai, kuo ką tik domėjosi, ir iškart griebiasi kitos naujovės, kitos fantastiškos idėjos, neregėtos krypties, kuri, galimas daiktas, netrukus vėl sužavės kitus. Jiems svarbiausia yra paskelbti naujovę, pradėti ją, o jau vėliau – kaip bus, tebūnie. Užmeskime akį į istoriją, pasižvalgykime aplinkui – vos tik kur nors valdžia ir visuomenė ima gaudyti svaičiotojus, išradėjus, eretikus, fantastus, ten netrukus suledėja ne tik upės, bet ir smegenys. Vasaros vidury užšąla ežerai, apie ką dainuojama net senoj lietuviškoj dainoj.

 

Smagiai vaikystėje čiuožinėdavom Salantuose. Už miestelio, Gargždelės pusėje, plytėjo išrausinėtas durpynas, vadinamas velėnijomis. Ant velėnijų ledo mes ir čiuožinėdavome. Didesnis ledo plotas, užšalęs tvenkinys, buvo tik vienoje vietoje, kitur – užšalusių griovių labirintas. Toje platėlesnėje vietoje būdavo įtaisoma karuselė, – į dugną įkalamas baslys, prie jo pritaisomas vežimo ratas, prie šio – kaip apskritimo spinduliai – dvi kartys. Prie karčių būdavo kabinamos rogutės, vienas vaikas bėgdavo ratu, sukdavo sukynę (žodžio „karuselė“ nežinojom). Atsirasdavo gudruolių, kurie įkinkydavo šunį. Pasakojo, kad vienas vaikis buvo atsivedęs ir įkinkęs arklį, bet aš to nemačiau. Smagiausia buvo čiuožti išsiraizgiusiais kanalais. Mano pačiūžos buvo prieš-karinės, kažkurio dėdės, o gal ir tėvo, trimis numeriais didesnės už batus, bet aš, bent keliais dirželiais prisirišęs jas prie palaikių batų, visai neblogai čiuožiau. Tiesa, tuos takus nuolatos užsnigdavo ir vis tekdavo juos šluoti, valyti. Kartais kildavo karštų konfliktų, nes čiuožti pavakariais ateidavo ir tie, ku-rie tingėdavo valyti sniegą. Arčiausiai velėnijų gyvenusieji ir nuolat šlavusieji ledą net bandydavo išvyti atėjusiuosius iš kito miestelio galo. Žiemą sutemsta anksti, bet mes čiuožinėdavome ir tamsoje, šūkaudami, kad neužlėktume vienas ant kito, kartais – net su deglais rankose. Kai persikrausčiau į Mažeikius, ten radau jau kitokią čiuožyklą, įtaisytą parke ant tvenkinio, joje grodavo muzika, įstrižai ledinio stačiakampio kabėdavo šviesų girlianda. Jei eidavai persiauti į šalia esantį namelį, reikėjo pirkti bilietą. Vis dėlto ši civilizuota čiuožykla man taip nepatiko kaip salantiškė laukinė, iš kuriuos grįždavome visiškoje tamsoje sunkiai brisdami per pusnynus.

 

Religinė filosofija atsiranda ne iš didelio tikėjimo, bet dėl didelių ir nuolatinių abejonių. Visai kitas dalykas yra religinė propaganda. Tai – sąmoninga misionieriška veikla, dažnai profesionali, atliekama tam darbui parengtų žmonių. Kaip ir visose srityse, taip ir čia propaganda privengia filosofijos, o filosofija bodisi propaganda.

 

Lietuviai alų verda ir geria nuo senovės, skiriasi tik kintantis oficialus požiūris į jį. Nuo niekinimo iki garbinimo. Nori nenori, tačiau tas požiūris daro įtaką ir paprastiems alaus vartotojams. Prieš dvidešimt metų buvo toleruojamas nebent folkloras alaus tema. 1985 metais mudu su kompozitoriumi V. Švedu, šiek tiek imituodami folklorą, parašėme linksmą dainelę apie alų. Ją ėmė dainuoti tuomet garsus E. Kuodžio ir J. Girijoto duetas. Kaip tik prasidėjo gorbačiovinė kampanija prieš bet kokį alkoholį, ir šią menkai dar išpopuliarintą dainelę kultūros prievaizdai bemat uždraudė. Net nežinau, ar radijuje išliko šios dainos įrašas. Praėjo penkiolika metų, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis – alaus gėrimas pasidarė ypač madinga ceremonija. Įdomi detalė: jei anksčiau alaus gėrimo malonumai buvo tik apšnekami, smagiai apdainuojami, tai dabar toji procedūra jau perteikiama vaizdais: spaudoje daug alaus gėrėjų fotografijų, televizoriaus ekrane – spalvingų reportažų iš visokiausių švenčių, kuriose alus upėmis liejasi. Būtinai akcentuojama, kad alų geria ne tik šiaip sau žmoneliai, bet ir visokios įžymybės – artistai, politikai, net sportininkai. Žinoma, tokias metamorfozes skatina ne vien lietuviškas patriotizmas (Lietuva – alaus kraštas?!), bet ir sunkiai slepiamas pragmatizmas, aludarių reklama.

 

Štai ką pasakė paprasta kaimo moteris:

Reikia elgtis taip, kad gyvenime užimtum mažai vietos, bet turėtum didelį svorį.

 

Šiandien niekas nebeliepia knygų deginti ar plėšyti. Tačiau daugelis žmonių, ypač iš tremtinių ir disidentų rato, piktinasi bibliotekų lentynose matydami visokias komunistiškai angažuotas knygas: rusiškus propagandinius romanus, vertimus, lietuvišką pseudodokumentiką apie bolševikų pogrindininkus, raudonuosius partizanus, žodžiu, visą socialistinio realizmo pavyzdinę lektūrą, kurios per 50 metų prispausdinta itin daug. Bibliotekininkai, kad nekiltų bereikalingas triukšmas, stengiasi paslėpti šias knygas nuo akių, neša į saugyklas (kur tokių esama). Bet ir saugyklos, ypač mažų dar išlikusių bibliotekėlių, ne guminės. Todėl bandoma atsikratyti šios primityvios tarybinės lektūros, knygas nurašant (kaip nusidėvėjusias) ar padovanojant jas kitiems šeimininkams. Bet kas gi tokias dovanas ima? Kariuomenė, vaikų namai, kalėjimai, nepilnamečių kolonijos. Ten ima viską, ką nemokamai gauna, nesvarbu nei autorius, nei turinys. Štai ir įsivaizduokime, ką skaito nelaisvėje esantys ar patriotinę tėvynės gynimo priedermę atliekantys jauni žmonės, kokia literatūra juos auklėja ir šviečia.

Esu girdėjęs, kad sovietiniuose lageriuose, ypač senuose cariniuose Rusijos kalėjimuose, buvę panašiai, kaliniai bibliotekose rasdavo tokių knygų, kurios laisvėje seniai buvo uždraustos ir sunaikintos. Už tų knygų skaitymą laisvėje galėjai būti nuteistas, tačiau kameroje galėjai skaityti be baimės.

Situacija pas mus šiandien tokia: kaliniai ir kariai skaito jaunąsias gvardijas, grūdintus plienus, rožes, žydinčias raudonai, ir panašią lektūrą, ir niekam nesvarbu, ką tie jauni žmonės, šitų knygų prisiskaitę, mąstys, kokia pasaulėžiūra susiformuos jų galvose. Apsaugok Viešpatie, aš jokiu būdu neraginu knygų vežti į makulatūrą, juolab kad Lietuvoje baigiami išnaikinti ir popieriaus fabrikai. Atrodo, gaminsime tik tualetinį, gal tuo ir pagarsėsime.

 

Gerbiamasis pone, kas tamstai pasakė, kad valstybė nemoka ūkininkauti? Kodėl tamsta ant kiekvieno kampo kartoji tą sentenciją? Nejaugi pats ją sugalvojai? Kokiais argumentais grįsdamas? O gal ją tamstai pasufleravo tie, kurie tik ir tetrokšta, kad valstybė nesugebėtų nei ūkininkauti, nei apsiginti, nei pati save valdyti? Tarkime, tie kitų valstybių koncernai, kurie ieško naujų teritorijų savo veiklai plėsti, arba vietiniai gudruoliai, kurie griebia viską, kas prastai saugoma, nors valstybė to turto dar net nespėjo atsisakyti, tik suabejojo jo reikalingumu. Gal tamsta nesąmoningai (o gal ir sąmoningai) įkalbėsi mums ligą, ir niekas nebekvestionuos šios minties. Jeigu visi radijai ir aukšti ponai ją kartoja, matyt, ji teisinga ir privalu ja tikėti kaip aksioma be svarstymų ir įrodymų. Įdomiausia, gerbiamasis pone, kad tamsta jos niekada ir nebandei įrodinėti, argumentuoti, juo labiau kvestionuoti. Niekada nebandei pasiklausyti vargšų oponentų, sėkmingo valstybinio ūkininkavimo pavyzdžių randančių vos ne visais istoriniais periodais visose geografinėse platumose. Tikriausiai šią mintį tamstai pašnibždėjo balsas iš dausų, bet iš ten gali pašnibždėti ir dar šį bei tą malonaus, tarkime, kad valstybė nemoka skaičiuoti pinigų ir valdyti piliečių, tam reikalui geriausia ką nors pasisamdyti, – kokį europietį iš kilmingos monarchų dinastijos. Tada tiek tamsta, gerbiamasis pone, tiek mes, tamstos rinkėjai ir gerbėjai, būsime visiškai laisvi.

 

Olandų režisierius, pervažiavęs Europą iki Uralo, atsakinėdamas į Rusijos TV klausimus pasakė, jog, važiuojant nuo Lenkijos į Rytus, labiausiai jį stebino vis stiprėjantis žmonių, daugiausia jaunų, ypač didmiesčiuose, lengvabūdiškumas. Anot olando, vakariečiai gyvena rytdiena, ruošiasi jai, kaupia žinias, o štai maskviečiams svarbiausia kaip nors išsisukti, išsiversti šiandien. Keisčiausia, kad tokį gyvenimo būdą nusakantis lozungas čia ir dabar propaguojamas ir Lietuvoje, be to, tai bandoma kildinti iš Vakarų. Matyt, kažkas tai daro sąmoningai – rytietišką prekę bando įsiūlyti kaip vakarietišką. Iš tiesų vakarietiška prekė – vakarietiška gyvenimo nuostata yra brangesnė ir ne kiekvienam įkandama, nes reikalauja pastangų ir pasiryžimo. O štai rytietiška – pigi, su svetima etikete netgi patraukli visiems, kurie nėra pedantai ir nepaiso turinio. Žinoma, rytiečiai nebebijo apsigauti, jiems tai jau įprasta.

 

Liberalizmas visose gyvenimo srityse įteisina principą – „kas kurį apstatys, tas ir bus teisus“, nors atvirai jo nedeklaruoja, bijo prarasti daugelio abejojančiųjų pasitikėjimą. Nuolat pabrėždamas atvirumą ir viešumą, plačias ir neva teisingas laisvosios rinkos taisykles, liberalizmas, kaip ir kiekviena politinė ideologija, slepia nepatrauklius, netgi žiaurius savo bruožus ir puikuojasi dailiai pateikiamais pranašumais. Neteko girdėti, kad liberalai minėtų natūraliąją atranką, kuri tiek teoriškai, tiek praktiškai yra kiekvieno jų veiksmo, žygio, akcijos variklis. Liberalizmas gali būti tolerantiškas, bet ne išskydęs. Tendencingas, bet ne gailestingas.

 

Komentaras iš filmo apie gamtą:

...skėriai paprastai įsigudrina išsiperėti ten, kur vyksta karai arba politiniai neramumai.

 

Daug metų sapnuoju vieną ir tą pačią situaciją – su žmonių grupe kažkur keliauju. Nesapnuoju pačios kelionės, sapnuoju rytą, kai visi ruošiamės toliau keliauti. Kelionė arba turistinė, arba kažkokia ekspedicinė, nes nakvynės vietos, kurias sapnuoju, būna tai bendrabučiuose, tai mokyklų klasėse, žodžiu, ten, kur nėra jokio komforto. Primityvus keliautojų postovis. Bet štai rytą, kai ateina laikas pajudėti iš nakvynės vietos ir visi jau būna susirengę išvykti, skuba į autobusą, į traukinį ar lėktuvą, aš niekaip negaliu susirinkti ir susikrauti savo išmėtytų daiktų. Visi išėjo, tik vienas draugas su kuprine ant pečių dar stovi tarpdury, skubina mane, aš, atrodo, jau viską susidėjau į lagaminą, bet ant grindų pamatau savo batą. Vėl atsegu lagaminą, įgrūdu batą, užsegu, bandau apsivilkti striukę, bet pasirodo, kad tai ne striukė, bet marškiniai, striukę aš jau esu apsivilkęs, todėl vėl reikia atsegti lagaminą ir sukišti į vidų marškinius. Kartais man pavyksta susikrauti daiktus, tačiau tada lauke negaliu rasti autobuso, nes man niekas nepranešė, kur jis stovės. Būna ir taip, jog iki pat sapno pabaigos aš taip ir nesugebu susirankioti daiktų, nes jie būna arba suversti kartu su svetimais daiktais ant grindų, arba kažkodėl išslapstyti palovėse, ant spintų, išmėtyti ant palangių. Žodžiu, aš niekaip negaliu ištrūkti iš slegiančio chaoso. Sapne nejaučiu jokio pavojaus, tik apmaudą, kad esu nevikrus, visada lieku paskutinis, kad per tuos skudurus ir kelionės rakandus pridarau nesmagumų sau ir kitiems, priverčiu juos laukti. Pabudęs bandau ieškoti sapno priežasčių, dairausi analogijų realiame gyvenime. Tačiau jų lyg ir nėra, kasdienybėje man pačiam tekdavo ir dabar tenka laukti vėluojančių, dažniausiai moterų. Taigi aš žinau, ką jaučia laukiantysis, bet sapne aš atsiduriu laukiamojo vaidmenyje. Nejaugi mane šitaip bus paveikęs vienintelis atsitikimas žalioje jaunystėje, kai pažįstami Kauno reindžeriai išsidangino be manęs prie Baikalo, o sugrįžę paaiškino, kad nežinojo, kur aš esu (jų žinios aš laukiau tėviškėje).

 

Pasak Nabokovo, sapnas yra proto išdavystė.

 

Didžiausia demokratijos yda, gal net nelaimė, yra neryžtingumas ir tole-rancija. Ypač visokių besiformuojančių piktybinių auglių, visokių kirmėlaičių, tebelindinčių kokonuose, pakantumas. Demokratija nedrįsta jų naikinti tos stadijos, kai sunaikinti nesunku. Savo pakantumą demokratija argumentuoja tuo, jog esant vienai galimybei iš šimto, kad iš lėliukių išsiris ne žiaurūs skerdikai, bet nekalti drugeliai, juos naikinti yra nehumaniška. Žodžiu, demokratija kovoti su drakonais pradeda tada, kai šie ima spjaudyti ugnimi ir ryti mergaites. Demokratija nėra selekcininkė, ji neravi daržo, nerūšiuoja, ji leidžia išaugti tiek žolei, tiek piktžolei, leidžia galynėtis, kuri kurią įveiks.

 

O štai kaimietis Kazimieras baisiai nepakenčia nepaklusnumo. Visi gyvuliai privalo jam tarnauti be jokių išlygų ir išsisukinėjimų. Jokių susitarimų, jokių kompromisų tarp jo ir augintinių negali būti. Jis gyvulius muša, marina badu, visaip kitaip kankina, bet paklusnumo pasiekia. Tikras gyvulinis despotas. Visi iki vieno toje sodyboje laižo šeimininkui rankas – arklys, jautis, trys dideli šunys, išgirdę jo griežtą komandą, skuba ją vykdyti. Nuo dresūros sugeba išsisukti tik katinas, bet tik todėl, kad moka karstytis medžiais. Katinas diktatoriaus Kazimiero sodyboje yra nepaklusniausias. Apie Kazimiero dukteris būtų atskira kalba, jos buvo lyg ir klusnios, bet visos trys išsilakstė po Europą ir namie neberodo akių. Matyt, tupi Europos medyje ir tyli.

 

Psichiatrai yra suklasifikavę 237 baimės rūšis. Pasirodo, esama itin įdomių: ergofobija – darbo baimė, fronemofobija – mąstymo baimė. Kai sužinojau, man šis tas paaiškėjo: kai kurie mano pažįstami vengia polemikos, nes bijo mąstyti, mane retsykiais ištinka ergofobijos priepuoliai.

 

Ramybės parke dažnai gali matyti suvargusių žmonių, sėdinčių ant suolų, kažką gurkšnojančių, vaikštančių nuo vienos šiukšlių dėžės prie kitos, renkančių butelius, kitokias gėrybes. Tai jau įprastas vaizdas. Šiandien parke mačiau kažkokį kitokį benamį ar valkatą, gal net klajūną. Iš ryto jis, apsiklojęs lyg miline, lyg stora antklode, gal gūnia, gulėjo ant suolo. Vėliau persikėlė į kitą vietą arčiau cerkvės, pasiklojo ant žemės savo universalųjį apklotą ir toliau šildėsi saulėje. Tai buvo stambus širma barzda vyras, gal kokių 50 – 55 metų, bet ne vyresnis. Dar stiprus, neprasigėręs, neišsekęs, nepanašus į drebančius parko suvargėlius. Gal atvažiavo iš kito miesto (parkas – šalia autobusų stoties), gal iš kokio priemiesčio atsibastė. Aišku, kad ne stotinis, ne čionykštis valkatėlė. Stambesnio rango, kietesnio kaulo, kažkoks neprijaukintas, puslaukinis. Tarsi rudens vėjų parvarytas iš miškų į šiltą miestą. Lyg būtų sušalęs paežerėj, iš šakų sukrautoje palapinėje, todėl ir pasidavęs miestan. Be to, jis avėjo tvirtais dulkėtais čebatais – kuris miestietis nešioja tokią avalynę?

Kodėl vis dėlto čia ir dabar? Kodėl nesvarbu, kas bus rytoj? Kas liks po mūsų gyvensiantiems? Kodėl nereikia išlikti istorijoje? Kodėl nėra ko ruoštis ateičiai ir kurti planus ne mėnesiams, bet dešimtmečiams? Kodėl šventės negalima nukelti į darbų pabaigą, o švęsti būtina tuoj pat, čia pat? Vienas argumentas lyg ir aiškus. Vyresnioji lietuvių karta, sovietmečiu šiaip taip krutėjusi, pirmaisiais Nepriklausomybės metais prarado santaupas, darbus, kiti nukrito iš nemažų aukštumų ant kietos žemės, daugelio viltys gražiai pagyventi iš pensijos žlugo. Jaunesnieji ne kvaili, mato, kas atsitiko tiems, kurie visas viltis dėjo į ateitį, todėl vaikai savo tėvų dramą suprato kaip taisyklę ir pasidarė išvadą – šitaip kvailai elgtis nedera, viską reikia griebti ir suvartoti dabar, švenčių atidėlioti negalima, rytoj viskas gali ištirpti ir išgaruoti. Tačiau tai tik vienas ir ne toks jau globalus argumentas. Ne visiems jis aktualus. Turėtų būti ir kitų, apie kuriuos baisu ir prasižioti. Gal iš tiesų pasireiškia kažkokia apokalipsės nuojauta, kurią demokratijos ir liberalizmo sąlygomis atsiranda kam pakurstyti. Šnekėkit ką norit, bet komersantams tokia nuojauta labai palanki.Tegul ir ne jie ją skleidžia, bet protestuoti prieš ją jiems nenaudinga. Čia ir dabar yra koziris, kurio jie nepaleis. Tegul tik žmonės perka mašinas, tegul jas daužo, tegul kuo daugiau valgo, geria, rūko, tegul vaikosi madų, tegul vartoja, vartoja. Turėtų būti dar ir kitokių argumentų, kitokios motyvacijos, netikėtos bei neįprastos, pateisinančios šį principą, ne tiek cinišką, kiek trumparegišką.

 
Apreiškimas Jonui:

...o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius.

 

Visa Lietuva šiandien gyvena „iš antrų rankų“, nes visi jos piliečiai (retos išimtys) nešioja drabužius, kurie vakariečiams jau nebetinka – nusibodę, išaugti, nemadingi ir t. t. Beje, „second hands“ parduotuvių yra ir pasiturinčiose Vakarų šalyse, bet ten jos beveik nekelia jokių emocijų. O mūsų žmonės faktą, kad ir nenoriai, pripažįsta, tačiau susitaikyti su juo niekaip negali. Gal ir gerai? To tik ir trūktų, kad moteriškės pradėtų girtis dėvėtomis suknelėmis. O apie dėvėtą mąstymą atskira kalba, pripažinti jo vėlgi niekas neskuba.

 

Kažkada su koncertine grupe teko pabuvoti Kuboje ir per mėnesį apvažiuoti visą šalį. Vos ne kiekviename miestelyje mus tempdavo į revoliucijos muziejų. Visko ten prisižiūrėjau, bet to kraupaus eksponato nemačiau, gal jo tada dar ten ir nebuvo, nes eksponatas į Kubą keliavo ilgai ir painiais keliais. Istorija tokia: kai 1967 metais Bolivijos miškuose buvo nušautas garsus sukilėlių vadas, buvęs Kubos revoliucionierius, vėliau ministras argentinietis Če Gevara, niekas negalėjo patikimai patvirtinti, kad tai – jis. Juolab kad sukilėliai teigė, jog jų vadas gyvas. Atpažinti iš veido buvo neįmanoma, veidas egzekutorių buvo subjaurotas, na ir šiaip gyvenimas džiunglėse ministro veidą netruko paversti aborigeno kauke. Vietinė policija pasielgė taip: kūną palaidojo miestelio kapinėse, o nukapotas plaštakas išsiuntė į sostinę Lapasą, kad ten pagal pirštų atspaudus būtų nustatyta, ar nužudytasis tikrai yra Če Gevara. Stiklainis, kuriame buvo pamerktos Če Gevaros plaštakos, dvejus metus išstovėjo Bolivijos policijos komisaro kabinete. Vėliau šis perdavė kraupųjį stiklainį pažįstamam žurnalistui, kad tas jį nugabentų į Havaną. Žurnalistas jį vežė ilgai, plaštakos keliavo per daugelį šalių, kol galiausiai pakliuvo į Maskvą, į Kubos pasiuntinybę. Ir tik iš ten jos vėl grįžo į Lotynų Ameriką, į Havaną, kur yra eksponuojamos revoliucijos muziejuje. Aš pats jų nemačiau. Galimas daiktas, kad 1986 metais jų ten dar ir nebuvo.

 

Girdėtų istorijų ir žinomų teorijų klausytis neįdomu, tačiau nereikėtų iškart išsiduoti, burbėti ar kitaip protestuoti. Kiekvienas pasakotojas žinomą teoriją arba istoriją gali pasukti nežinoma kryptimi, įrodymui pasitelkti neįsivaizduojamų pavyzdžių. Todėl tokiais atvejais, kaip ir išgirdus seną anekdotą, derėtų kurį laiką pakentėti ir tik įsitikinus, kad tau siekiama paaiškinti tai, ką tu išmanai geriau už pasakotoją, be to, istorija jo pasakojime dar ir subanalinta, verta tai pasakyti arba tiesiog nebekreipti į kalbas dėmesio. Vienas mano pažįstamas daro tai itin pamokamai. Jis neprotestuoja, nebėga iš kambario, jis atlošia galvą, užsimerkia, vaizduoja, kad miega, ir net pašauktas neatsiliepia. Tikrai gražiai atsijungia, gal net iš tikrųjų užsnūsta.

 

Lenkijoje kolchozų (kolūkių) nebuvo, ten buvo liaudies kooperatyvai, bet ir jie griuvo panašiai kaip mūsiškiai – skausmingai ir kvailai. Labai vaizdingai šią griūtį užfiksavo lenkų dokumentinis filmas „Arizona“. Jis taip talentingai padarytas, jog kartais atrodo, kad yra vaidybinis, nes nesitiki, jog realūs žmonės galėtų taip atsiverti. Filmas pasakoja apie sugriuvusio kooperatyvo gyvenvietę ir degradavusius jos gyventojus. Pribloškia ne tik jų atviri pasakojimai, bet ir vaizdai, pasakojimų iliustracijos. Žmonės rodo savo ištampytus nuo darbo raumenis, išvaržas, dainuoja piktas satyrines daineles. Praslenka virtinė žmonių, savotiškų permainingo laiko aukų. Moteriškė, vos prasimaitinanti ir dar priglaudusi pulką valkataujančių šunų ir kačių. Jaunas storulis, buvęs „Solidarnosc“ aktyvistas, kiauras dienas guli lovoje, mat įsižeidė, kad naujoji valdžia jį pamiršo. Šeima: vyras – buvęs traktorininkas, žmona – melžėja, abu gyvena vien iš pašalpų. Nuolat išnyra du simboliniai objektai, atstovaujantys buvusiam ir esamam gyvenimui: didžiulė, jau aptriušusi, apleista ferma ir vargana kaimo krautuvėlė, kur perkarusi krautuvininkė tampo vyno dėžes. O jose – litriniai pigaus vyno „Arizona“ buteliai. Visi čia geria „Arizoną“ tiesiai iš butelio, visi čia viską matuoja „Arizonomis“. Diena tuo sėkmingesnė, kuo daugiau „Arizonų“ pavyko išgerti, o tiek moterys, tiek vyrai išgeria po 3-4 butelius per dieną. Bet pasitaiko dienų, sako buvusi melžėja, kai neišgeri nė vieno, nėra iš ko. Kai moka pensijas bei pašalpas, krautuvėlė kasdien parduoda po penkiolika „Arizonos“ dėžių. Juokas pro ašaras. Kolektyvinio gyvenimo agonija, plintanti visose pokomunistinėse teritorijose.

 

Iš Totorijos moterų valstiečių laiško M. Kalininui 1937 metais:

Mūsų kolchozo pirmininkas, užuot į vežimą kinkęs arklius, pakinko keturias moteris ir liepia vežioti mėšlą. Net tarptautinę moters dieną mes įsikinkiusios vežėme mėšlą. Argi tai suderinama su draugo Stalino konstitucija?

 

Visi banditai ir mafiozai gerbia tuos, kurie jiems prieštarauja, atvirai smerkia jų elgesį, gyvenimo būdą, sako tai į akis, fiziškai jiems priešinasi. Čia, ko gero, ne nauja atsiradusi taisyklė, matyt, tai psichologinė aksioma, kuriai paklūsta visų laikų piktadariai. Jie paprastai būna žiaurūs, bet ir drąsūs žmonės, išpažįstantys grubius prievartinius bendravimo principus, siekiantys pavergti visus savo valiai, reikalaujantys paklusnumo ir baimės. Tie, kurie jiems nepaklūsta, priešinasi, smerkia juos, piktadarių nuomone, taip pat yra drąsūs, gal net žiaurūs. Todėl jie nusipelno pagarbos. Klasikinė literatūra tokį psichologinį reiškinį yra užfiksavusi ne viename romane. Bet retai kas šias situacijas beatpažįsta, kai jos šiek tiek modifikuotos pasireiškia šiomis dienomis realybėje tarp banditų ir jiems nepaklūstančių žmonių. Gangsteriai tuos, kurie prieš juos keliaklupsčiauja, niekina, kalėjimuose paverčia užpakalių laižytojais, o tuos, kurie drebia į akis panieką, pamažu ima gerbti (aišku, jei iš įkarščio nenušauna), netgi stengiasi įsiklausyti į anų žodžius. Atsitrenkia į juos kaip į sieną, kurios nepajėgia pramušti.

 

Ir pasiskelbė toji valstybė Dainų šalimi, ir dingo joje visokios dirbtuvės, fabrikai, firmos ir fermos. Niekas nieko nebedirba, nemoka ir nenori dirbti. Ir atsirado prižiūrėtojų, kurie stebi, kad kas nors neužsimanytų dirbti. Jei tokį pamato, tuoj skiria baudą, tempia į teismą. Dainų šalyje visi privalo dainuoti, – nesvarbu, moka ar nemoka, turi balsą ar ne. Šalies piliečiai sau dainuoja, o maistą bei drabužius už gražias dainas ir unikalią politiką jiems veža kaimyninės šalys. Visokias mašinas Dainų šalis gauna iš Geležies šalies, kur visi triūsia, prakaituoja lankstydami geležį, vaisius – iš Apelsinų žemės, kur jie noksta skambant gitaroms. Kai kitos valstybės pareikalauja iš Dainų šalies grąžinti skolas, šios šalies piliečiai ima užstatinėti vieni kitus: seniai – jaunas mergaites, mergaitės – senus tėvus, jaunos moterys – mažus vaikus. Jei per sutartą laiką neišperka, tai ir nebeatgauna. Dainų šalis pamažu tirpsta. Tiesa, Dainų krašto gyventojai neatsisako naudotis gamtos dovanomis, taigi uogauja, grybauja, žvejoja, vienas kitas retrogradas net augina vištas bei triušius, nors šalies valdžia toleruoja tik gaidžius, kurie visur ir visada simbolizuoja gerklingus balsus, mat šie čia labiausiai gerbiami bei garbinami. Pagrindiniuose šūkiuose taip ir rašoma: „Daina mums padeda išlikti“, „Dainų šalis – pati gražiausia“, „Gyvenimas mūsų – daina“. Ir stebisi šalies gyventojai, kad kaimynų kraštuose jų dainos nepopuliarios ir dainuojama ten tik per šventes. O štai kaimynai džiaugėsi džiaugėsi Dainų šalimi, kol visai ją pamiršo. Dabar net supyksta išgirdę, kad anie už dainas nori gauti maisto, drabužių ir mašinų.

Paika pasaka? O galgi iki absurdo pratęsta realybė?

 

M. Bulgakovas: kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos.

 

Panašu į teisybę, kad visos pagrindinės pasaulio religijos atsirado sparčių ekonominių ir kultūrinių lūžių, pasikeitimų metu. Budizmas ir induizmas kilo Indijoje nepaprastai gausėjant gyventojams, nykstant miškams, formuojantis valstybei. Judaizmas atsirado senovės žydams priverstinai migruojant. Krikščionybė – kartu su pasipriešinimu Romos imperijos priespaudai. Islamas kilo pereinant iš klajoklinės gyvulininkystės į prekybą, amatus ir kuriant imperijas Arabijoje, Šiaurės Afrikoje. Protestantizmas atskilo nuo katalikybės, kai feodalizmas užleido vietą kapitalizmui. Atplaišos nuo didžiųjų religijų susidaro nuolatos, visą laiką vyksta įvairių smulkių religijų ir sektų platinimas po pasaulį. Jos ieško terpės ten, kur kyla perversmai, kur atsiranda nusivylusių žmonių masės. Daug tokių religinių misionierių bando laimę ir šių dienų Lietuvoje, bet sugeba įtikinti ir prisivilioti į savo gretas tik vienetus. Mat tradicinė katalikybė, itin sunkiai čia įsigalėjusi, kaip tik ir yra orientuota į pažemintus ir nusivylusius, o išdidžių bei užsispyrusių nereikia jokiai religijai.

 

Astrologija – dar vienas būdas tikėti, jog esi priklausomas nuo nežemiškų jėgų. Astrologija ateina iš Asirijos, Babilono laikų, kai dar nebuvo žinoma heliocentrinė sistema ir manyta, kad Žemė nesisuka, tik žvaigždės juda danguje sudėtingomis astrologų apskaičiuotomis ir nubrėžtomis trajektorijomis. Astrologijos pagrindai, pripažinus Žemės sukimąsi Saulės sistemoje, neteko prasmės, bet niekas to nepaiso. Šiandien astrologija užima itin savitą, sunkiai apibūdinamą vietą žmonių gyvenime. Bemaž niekas nepriima jos už gryną pinigą, nesikliauja jos patarimais ir draudimais, bet ne vienas (ypač moterys, jos patiklesnės) nuolat domisi horoskopais, atsižvelgdamas į astrologų prognozes, net šiek tiek reguliuoja savo veiksmus ir elgesį. Visi tai daro žaisdami, pagal principą – blogiau nebus. Astrologija pasidarė tarsi kažkokia pasaka, kuri neįpareigoja, bet šiek tiek drausmina. Pasiskaitęs, kad šiandien jam gresia nemalonumai kelyje, kitas, žiūrėk, ir sumažina greitį. Nežinau, kas yra tie horoskopų sudarinėtojai ir kiek jie išmano žvaigždžių žemėlapius, bet horoskopų tekstai po truputį tampa sintetiniu literatūros žanru, kur vyrauja primityvoka filosofinė fantastika, atmiešta didaktika, o sentimentalūs pagraudenimai kartais persilieja į juodą humorą. Horoskopuose tebėra gyva archajiška stilistika, kurios laikraščiai jau visur kitur atsikratė. Nenustebčiau, jei horoskopus kas nors priskirtų postmodernizmui. Kokie stilistiniai rėmai juos varžo? Rašyk ką nori, viską plak, miksuok.

 

Yra dvi melo rūšys: pirma, kai nesakai tiesos, išsisukinėji, nes tiesa tau nenaudinga, gal net žlugdanti, ir antra, kai nori įteigti netiesą, kurią liepia sakyti kiti, nors ir tu pats jai pritari. Taigi arba tu sąmoningai išsisukinėji, arba sąmoningai apgaudinėji. Trečia rūšis gali vadintis nebent nekaltu melu, – pats nežinai, kur ta tiesa, ir kaip neabejotiną tiesą skleidi savo spėliones ir fantazijas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)