RoRa Rastauskasprovincijos gėjų baliuj
Gothenburg, 2007 09 27
Allenai, gerasis žmogau, didis žudikiško amžiaus poete, kursai užsispyręs beprotybėje atėjai į protą.
Tau išpažįstu, mano gyvenimas nebuvo toks, kokio troškau.
Ir dabar, kai praėjo, guli it nereikalinga padanga kelkraštyje.
Buvo toks kaip ir milijonų, prieš kurį maištavai poezijos ir visuotinio Dievo vardan.
Paklūstantis įpročiams, žinant, kad jie absurdiški, ir būtinybei, kuri verčia kasryt iš lovos ir įsako važiuoti į darbą.
Su neįgyvendintais troškimais, netgi su neįgyvendintu noru rėkti daužant galvą į sieną, su kartojamu sau draudimu „Negalima“.
Negalima sau pataikauti, leisti nieko neveikti, galvot apie savąjį skausmą, negalima ieškoti pagalbos ligoninėse ir pas psichiatrą.
Negalima iš pareigos, bet negalima ir iš baimės akivaizdoje jėgų, kurioms nuolaidžiaujant išlenda visos klounados.
Ir gyvenau Molocho Amerikoje, trumpaplaukis ir nusiskutęs, rišdamas kaklaryšius, kasvakar gerdamas burboną į televizoriaus sveikatą.
Šėtoniški geidulių nukštukai vartės kūliais many, pažinodamas juos tik skėsčiojau rankom: tai praeis drauge su gyvenimu.
Čia pat įsėlindavo nerimastis, reikėjo nuduoti, kad jos niekada nejaučiu ir su kitais mane sieja palaiminta normalybė.
Ir tokia gali būti vizijos mokykla, be narkotikų ir nupjautos van Gogh’o ausies, be geriausiųjų protų brolijos už gydyklos grotų.
Buvau instrumentas, klausiausi, gaudydamas balsus vapalionių chore, versdamas į aiškius sakinius su taškais ir kableliais.
Pavydžiu tau absoliutaus iššūkio drąsos, liepsnojančių žodžių, įnirtingų pranašo prakeikimų.
Drovūs ironistų šypsniai, išsaugoti muziejuose, nėra didelis menas, tik netikėjimo paliudijimas.
Tuo metu tavo piktžodžiaujantis staugsmas tebeaidi neono dykumoje, po kurią klaidžioja žmonių gentis, pasmerkta niekybei ir nerealybei.
Waltas Whitmanas klausos ir sako: Taip, ir tik taip, kad vyrų ir moterų kūnus nuvestume ten, kur visa yra išsipildymas ir kur nuo šiolei jie gyvens kiekvienam perkeistam akimirksny.
O už tavo žurnalistines banalybes, už tavo barzdą ir karoliukus bei anos epochos maištininko drapanas bus atleista.
Kadangi neieškome to, kas tobula, ieškome to, kas išlieka iš nuolatinio siekimo.
Atmindami, ką reiškia laimingas atsitiktinumas, žodžių ir aplinkybių sutapimas, debesuotas rytmetys, kuris vėliau atrodys neišvengiamas.
Nereikalauju iš tavęs monumentalaus kūrinio, kursai būtų lyg viduramžių katedra virš prancūziškos lygumos.
Pats turėjau vilties ir triūsiau, jau beveik žinodamas, jog tai, kas neįprasta, virsta kasdienybe.
Ir planetinėje tikėjimų bei kalbų maišaty esam atmenami ne daugiau nei verpimo ratelio ar tranzistoriaus išradėjai.
Priimk ištikimybės priesaiką iš manęs, kuris buvau neapsakomai kitoks, tačiau toj pačioj neįvardytoj tarnyboj.
Stokojant geresnių apibrėžimų nusakantis tą veiklą vien kaip eilėraščių rašymą.
Iš lenkų k. vertė Rolandas Rastauskas
Blakutinėti naktimis
atstačius savo galvą
ir išsprogdinti smegenis tomis,
na, gaidomis, kurios
ir be A. Skriabino vis tiek
vemiantis ant laiptų!“
kad niekas nesibaigtų!“