tekstai.lt

Feliksas Mačianskas. Tūkstantis ir vienas klaustukas (Vytautas Bubnys. Tolimi artimi. At(si)vėrimai, 2008)

Bubnys_tolimi
Bubnys_tolimi
        Vytautas Bubnys. Tolimi artimi. At(si)vėrimai. – Vilnius: Alma littera, 2008.

 

        Tik stebėtis belieka, kaip rašytojui Vytautui Bubniui pasisekė savo gyvenimo siužetus, kūrybinių kančių ir atradimų epizodus „supresuoti“ į beveik 300 puslapių apimties knygą, intriguojančiu pavadinimu „Tolimi artimi. At(si)vėrimai“. Tai, kas buvo sukaupta slėpinių skrynelėje, autorius nelaikė užrakinęs devyniais raktais. Krapštė iš jos „brangiausius turtus“ ir viešino – biografinių fragmentų apsčiai publikuota periodikoje bei knygose. Ir turėdamas svarų įdirbį, V. Bubnys neįninka iš turimų tekstų montuoti „standartinį“ (iš esmės publicistinį) darbą apie save, nugyventus metus ir draugus. Jam ramybės neduoda atmintin įstrigę Rainerio Maria Rilke's žodžiai: „Neužtenka vien tik turėti prisiminimų. Reikia mokėti juos užmiršti, kai jų per daug prisirenka. Reikia turėti begalinės kantrybės sulaukti, kol jie vėlei sugrįš. Tik tuomet...“

 

        V. Bubnys kantriai laukė, kada gi sukirbės pranašingas ir lemtingas „jau“. Tiesa, „vėlei sugrįžtantys“ prisiminimai jau buvo gerokai pakitę – labiau apmąstyti, vertybiškai įprasminti, reikalaujantys įtaigesnės meninės raiškos, įvairesnių estetinio poveikio priemonių. Rašytojas pirmenybę teikia tiems gyvenimo epizodams, kurie, jo nuomome, buvo svarbiausi ir reikšmingiausi. V. Bubnys prisipažįsta, kad dažnai jo „galvoje pradeda kirbėti tūkstantis ir vienas klaustukas“ (p. 257).

 

        Autorius ne šiaip rašė prisiminimus, bet kūrė biografines esė. Jau pirmieji kūrinio sakiniai byloja, kad rašytojo nevaržo chronologinė seka, faktologijos gausa; mintys liejasi spontaniškai ir laisvai besišakodamos, tekstas santūrus, neretai paįvairintas žodžių žaisme, vaizdingesniais palyginimais, paradoksais, anekdotiškais nutikimais, ironija bei autoironija. Ir personažai rikiuojami ne pagal „rangus“, o atsižvelgiant į jų dvasingumą, jautrumą, dorovinį tyrumą, santykius su artimaisiais. Su didžiausia meile bei pagarba visų pirma prisimenama mama Magdalena. Skyrelis ,,Akistata bemiegę naktį (I)“ prasideda esė „Man saulė tavo veidą mena“:

 

        ,,Iš melzganos miglos išsikedena kaimo mokykla. Mažutė scena – ant storų kaladžių patiestos dvivėrės kluono durys, jos užklotos dryžuota marška. Apsitrynusiuose suoluose mokinukai tarpu pasigūbrinusių vyrų ir rainom skarutėm apsigobusių moterų. Tvyro tyla. Ir spengia dusinantis laukimas.

 

        Akim susirandu motiną. Netoli durų sėdi, iš pačio kraštelio, tikriausiai ką tik įslinkusi, ir nusigandusi žvelgia į mane. Kažko nusigandusi“ (p. 9).

 

        Jaudinasi ir sūnus, pasišovęs padeklamuoti B. Brazdžionio eilėraštį „Motina, man saulė tavo veidą mena“.

 

        ,,Sutumulavęs rūkas apklesčia mokyklą, ištirpdo gegužės pradžios pavakarę, vienintelę tokią. Ir mano motiną jis skandina... jos veidą... ašarą ant skruosto...“ (p. 9).

 

        Ši „ašara“ suvirpina širdis, sužadina jausmus, išviešina sūnaus ir motinos santykius. Jiems pavaizduoti pasitelkiamas dialogas tarp AŠ ir JI. Čia intriguoja tai, jog neskubama paminėti, kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis (realybėje ar sapne) vyksta pokalbis...

 

         „AŠ. Ilgai taip žiūrėdavai <...>. Niekad nepaklausiau, ką tom minutėm galvodavai. Juk galvodavai kažką? <…>

        JI. Matydavau tave užaugusį. <...> regėjau tave laimingą. <…>

        AŠ. <…> Mama, niekuomet tu man to nesakei. Ir vėliau net nepaklausdavai, ar aš laimingas.

        JI. <…> Tu negirdėjai ir mano prisipažinimų, kad aš tave myliu. <...> mes šeimoje, pats žinai, kai kurių žodžių nebarstėm kaip pupų <...>. Juos išsakydavome akimis, pirštų liestelėjimu, ramumu“ (p. 10–11).

 

        Įstringa atmintin ir su meile bei didžia pagarba vaizduojama Bubnių šeimoje tvyranti darnos ir ramybės dvasia. Nors Magdalena anksti ištekėjo ir pasinėrė į darbus bei rūpesčius, tačiau nepalūžo, nes ją palaikė tikėjimas ir vienintelis jos skausmas – vaikai. Vyras Kazimieras, visada paskendęs laukų darbuose, amžinai nusiplūkęs. Tad be jokių barnių, prašymų ar raginimų į pagalbą tėvams skubėdavo vyresnysis sūnus Antanas ir penkeriais metais jaunesnis Vytelis, kuris ir dabar mena: ,,Sekiojau iš paskos ir pats griebiausi laistyt daržų, ravėt, šieno pagrėbt. Suradęs pirmą prisirpusią braškę kaip paukščiukas skrendu: mamute, štai ką aš tau...“ (p. 29). O mamutė laisvesniu laiku jam pasekdavo pasakų, nes paskaityti gebėjo tik iš maldaknygės. Tėvas turėjo savo knygų arba parsinešdavo iš kaimyno. Sau buvo užsisakęs žurnalą ,,Lurdas“, o vaikams – ,,Kregždutę“. Šeimos darna, jaukumas, pagarbumas vaizduojami kaip nepakartojama idilė: dūzgia motinos ratelis, girdisi tylus jos dainavimas, tėvas prie šulinio girdo arklius, basos kojos jaučia plūktinės aslos vėsą. ,,Kasdienos bruzdesys, darbų kaita, susėdimai prie stalo pusryčių, pietų ir vakarienės, maldų žodžiai, atodūsiai, pašnekesiai, sekmadienių vakarais pagiedojimai lydėjo mano vaikystę“ (p. 29). Kaip toji aplinka ugdė vaikų meilę šeimos židiniui, tėvų žemei, gimtinei, veikė jų širdis ir protus, matome iš V. Bubnio ,,Laiško Mylimai“, kuris skamba kaip žaviausias himnas: ,,Būdama manyje, Tu įėjai į mano knygų puslapius, ištirpai juose, susiliejai su pasauliu, su mano herojų likimais, jų nuopuoliais ir atsitokėjimais“ (p. 195).

 

        V. Bubnys yra prasitaręs, kad jam gyvenime ne kartą teko žvelgti mirčiai į akis. Tragiškų nelaimių išvengta tik todėl, kad jį „sergėjo Gerojo Angelo ranka“ (p. 32). Tai ji, tik frontui praslinkus į Vakarus, iš Vytuko ir jo draugo Broniaus rankų išplėšusi granatą, kurią ketinta išardyti (p. 33). Po pusantrų metų šie bičiuliai, skubėdami į Prienų gimnaziją, papuolė į partizanų pasalą. Bronius žuvo, o Vytukas, nors ir baisiai kulkų suvarpytas, sužalotas per stebuklą liko gyvas. „Taip Dievas norėjo, vaikeli. Jis sergėjo tave“, – dar ligoninėje tikino motina.Tuo tikėjo ir sūnus. Bebaigiąs septynioliktuosius Vytautas sumanė pramokti geriau plaukti, surado nuošalesnę, bet gilesnę vietą, kurioje pradėjo skęsti. Išgelbėjo ir atgaivino atskubėjęs drąsus vyriškis (p. 193–194). Puiku turėti Gerąjį Angelą sargą. Bet ir jis ne visagalis. 1960 m. miršta dviejų su puse metukų sūnus Arvydėlis (p. 137), o 1989 m. per patį pavasarinį žydėjimą tragiškai žūsta žmona Ada (p. 176). Tad ir vėl galvoje sukasi tūkstančiai klausimų – kodėl? Skyrelyje ,,Gegužio pašnekesys“, kviesdamas brolį Antaną prisiminti pokario metus, atvirai pakalbėti, Vytautas sulaukė tiesaus atsakymo: ,,Kaimynam toli gražu ne viską pasakydavom. Kokie tenai atvirumai“ (p. 18).

 

        Rašytojo nuomone, prisipažinti bijančiam – gėda, negražu. Bet nepasakoma, kaip įvardyti nenorą išgirsti, sužinoti tiesą. Šit, kai V. Bubnys, viešėdamas gimtinėje sutiko bendramokslį ir pasisakė, kad dar nežinąs, kas tada į juos šaudė, draugas išpūtė akis ir paklausė: „Ar tu tikrai labai nori išgirsti jo vardą?“ Vytautas sutriko, susimąstė: „Ilgus dešimtmečius svarstęs, kas šaudė į mane, dabar, kai nelauktai atsirado proga sužinoti tiesą, pajutau, kaip kažin kas manyje apsivertė, ir atsakiau: „Šitiek metų nugyvenau nežinodamas, nenoriu ir dabar žinoti“ (p. 22). Įdomus paaiškinimas – sužinosi, bet ar žinosi, ką su ta tiesa daryti?

 

        Aktualių pamąstymų V. Bubnio knygoje apstu. Vienus jų inspiravo dramatiškais įvykiais paženklinti prabėgę metai, kitus – skaudi asmeninė patirtis, trečius – troškimas išsiaiškinti ne tik realių konfliktų priežastis, bet ir perprasti paradoksalius reiškinius, keistus sutapimus. Skyrelyje ,,Akistata bemiegę naktį (2)“ dialogas vyksta su pačiu savimi – tariamu dvyniu, „nes kalnas metų, kai esame du viename“ (p. 66). Užmigti sunku – mat neišspręsta problema – „Tikėti ir netikėti“ (p. 66–77). Apie metafizinį žmogų, mistiką, likimą–lemtį–mirtį svarstoma skyrelyje „Kaip paaiškinti nepaaiškinama“ (p. 157–179). Autorius sakosi, kad norėtų ir liūdną žinią apie savo mirtį „priimti ramiai, būti jai pasirengęs“, nes – „Nežinai dienos / Nei valandos, / Nežinai, širdis / Kada sustos. / Vilčių lauželį / Kūreni – / Gy-ve-ni“ (p. 180). Rašytojas ir apie gyvenimą, ir apie mirtį samprotauja griežtai laikydamasis principo – sakyti tiesą ir tiktai tiesą. Po Romo Kalantos žūties 1972 m. ,,Moksleivio“ redaktorius V. Bubnys komandiruojamas į Kauną susitikti su jaunimu. Jis nekaltina vaikino, bet tvirtai sako, kad taip pasielgti negalėtų, nes gyvenimą laiko didesne vertybe (p. 108). Kai JAV pradėjo intervenciją į Iraką, laikraštis ,,Lietuvos žinios“ išspausdino V. Bubnio rašinį ,,Penktasis – nežudyk – paseno“, kuriame jis tą akciją smerkia, nes karas ritasi ne tik per Iraką, bet ir ,,per pasaulio žmonių širdis“ (p. 105). 1974 m. jis nepaklūsta nomenklatūros šulų ,,patarimui“ rašytojų vardu pasmerkti iš TSRS deportuotą rašytoją A. Solženicyną ir džiaugiasi, kad „iš lietuvių rašytojų niekas neįsivėlė į tą ,,akciją“ (p. 96). Knygoje prisimenama, kokio plataus atgarsio sulaukė 1988 m. jo padarytas pranešimas nacionaliniu klausimu ir ,,Literatūroje ir mene“ paskelbtas tekstas ,,Kas gali pažadinti nacionalinį orumą?“ bei ,,Tiesoje“ išspausdintas straipsnis, triuškinantis istoriko J. Jarmalavičiaus ,,koncepcijas“ (p. 38–40). Nors čia paminėti tekstai ir kai kurie skyriaus „Kodėl? Kodėl? Kodėl?“ atsakymai į skaitytojų klausimus nelabai dera prie esė stilistikos, yra intriguojantys ir patrauklūs. Beje, bet juose nemaža autoironijos. Tai jis, nepriverstas tapti komjaunuoliu, išrenkamas delegatu į respublikinį suvažiavimą, tai pačios Maskvos pageidavimu tampa profesinių sąjungų suvažiavimo delegatu ir net penkias dienas malasi po Kremliaus rūmus. Gauna dovanų – apie dešimtį Leonido Brežnevo raštų tomų ir vargsta nežinodamas, kaip tokia sunkenybe atsikratyti (p. 110–114). Besidžiaugdamas grakščiu, žodingu tekstu, aptikau ir porą riktų. V. Bubnys teigia, kad, įstojęs į Pedagoginį institutą, negavo bendrabučio. Paprašė pažįstamo rašytojo pagelbėti. Abu nueina pas komjaunimo sekretorių. Šis, sužinojęs, kad Vytautas nepartinis, tarstelėjo: ,,Gaila, bet vietų nėra.“ Tų vietų tikrai buvo mažoka. Jų negaudavo ir komjaunuoliai, jeigu būdavo iš turtingesnių šeimų arba tarnautojų vaikai. O Vytautas buvo iš pasiturinčiųjų. 1995 m. pabaigoje Briuselyje rašytojas susitiko su prozininku Eduardu Cinzu, kurį kelionėje po Žemaitiją lydėjęs neva ,,saugumui parsidavęs literatas. Ne šiaip koks, žinomas“ (p. 242). E. Cinzas pasako to ,,niekadėjo“ ir vardą bei pavardę, tik prašo kitiems to nesakyti. ,,Jis? Negali būti?“ – nustemba prelegentas. Suabejoti suabejojo, bet tą epizodą su etikete knygoje paliko. O gal ir be reikalo, nes nuomonė – dar ne faktas ir ją priimti už gryną pinigą labai rizikinga.

 

        Vytautas Bubnys anksti suvokė, kad yra gimęs po laiminga žvaigžde ir rašysiąs knygas. Ir ne bet kokias, o apie „tikėjimą gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties“ (www.rasytojai.lt). Tokia nuostata persmelkti ne tik visi rašytojo romanai, bet ir ši autobiografinių esė knyga. Ji ypatinga dar ir tuo, kad gerokai papildys rekordinius autoriaus turtus, kurių jo „sąskaitoje šeši milijonai. Tai bendras mano knygų tiražas, įskaitant perleidimus ir vertimus“ (p. 187). Belieka rašytojui palinkėti, kad laiminga žvaigždė skaisčiai jam šviestų kuriant naujus veikalus.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)