tekstai.lt

Jūratė Baranova. Filosofija ir jos riteriai (Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris. Filosofijos likimas, 2009)

sliogeris_filosofijos_likimas
sliogeris_filosofijos_likimas
        Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris. Filosofijos likimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 551 p.

 

        Lietuvių filosofinėje padangėje nėra labai įprasta dviese publikuoti knygas. Dviejų ryškių mąstytojų netikėtas duetas gali stebinti, skeptikams kelti keistų minčių, kaip, pavyzdžiui: nejaugi ir pas mus atsirado Gillesas Deleuze‘as su Félixu Guattari? Toks sprendimas būtų skubotas. Viename interviu G. Deleuze‘as ir F. Guattari tikino, kad, rašydami kartu, jie neatskiria savo minčių, neieško jų autorystės. Mintis veja mintį, inspiruoja ir tęsia viena kitą. Net pavydas ima skaitant tokį bendros autorystės išpažinimą. Bet Algio Mickūno ir Arvydo Šliogerio duetas – visai kitoks, minties suartėjimo net neieškoma. Dvi stiprios individualybės, du baltieji heteroseksualai – kaip pasakytų A. Mickūnas, – kiekvienas kalba savo balsu, netgi, sakyčiau, kalba monologais. Kiekvieno kalba turi savo stilistiką – jų nesupainiosi. Todėl vėlgi kyla skeptiškas klausimas – ar nereikėjo skelti šios knygos pusiau ir leisti dvi? Kokia politika paskatino tokio „dvigalvio slibino“ atsiradimą?

 

        Klausimas retorinis. Knygos vienovę visgi matau. Pirmiausia, abi dalys parašytos iš fenomenologinės pasaulio matymo perspektyvos. Antra vertus, abu autoriai – ištikimi filosofijos riteriai. Jie suvienijo savo jėgas bei galias paskelbdami kryžiaus žygį visokio plauko nefilosofijoms. Filosofija – tikroji jų meilė, jų pačių likimas ir tikrasis atsidavimas. Todėl su vienodu užsidegimu ir aistra jie metasi į mūšį, gindami savo mylimosios grynumą, skaistumą, garbę. Juo labiau, kad jų mylimoji yra be galo tolima, kaip negęstantis žiburys šviečianti iš jau išnykusio pasaulio, iš tolimų Atėnų, iš laikų iki Kristaus gimimo. Ir tos minties šviesos gimdytojai – tik keli. Jų sąrašas skirtinguose kontekstuose kiek varijuoja, bet dažniausiai nurodomi tie patys mąstytojai. Anot A. Šliogerio, tai „keletas helenų, gyvenančių keliuose miniatiūriniuose miesteliuose-valstybėje, išsibarsčiusiose Viduržemio jūros pakrantėse“ (p. 315).

 

        Tai, be jokios abejonės, – Sokratas. Taip pat, anot A. Šliogerio, siauram gimdytojų ratui priklausytų dar ir Talis, Anaksimandras, Anaksagoras, Herakleitas, Demokritas, Platonas, Ksenofanas (p. 311, 319, 321). Tačiau jau Aristotelis žengiąs pirmuosius žingsnius, parengiančius filosofijos išdavystę, kuri labai greitai, dar helenistiniame graikų pasaulyje, atveda mintį prie filosofijos pamato užmaršties (p. 335). O kiek dar tokių išdavysčių filosofija sulaukė per du tūkstančius metų? Tai knygoje aptaria A. Šliogeris. Ir kiek iki šiol pasaulis slepia grėsmių savo galios teigimu? Ko verta vien krikščionybės invazija į Europos kultūrą? Tai – A. Mickūno temos.

 

        Tačiau filosofiją laidoja ne tik šventasis Paulius, bet ir Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Netgi jo kritikas So/renas Kierkegaard’as „įsigudrina padaryti svaiginantį metafizinį kūlverstį ir neria į drumzliną pašvinkusios krikščionybės balą“ (p. 302), taip išduodamas filosofijos garbę.

 

        Visgi būta ir riterių, bandžiusių apginti filosofijos savarankiškumą. Tokie buvę Friedrichas Nietzsche, Edmundas Husserlis, Ludwikas Wittgensteinas ir Martinas Heideggeris. Bet dėl nesuvokiamų priežasčių jie pasidavę Vienintelės Teisingos Tiesos fanatizmui, todėl taip pat prisidėjo prie filosofijos pabaigos, arba mirties (p. 305).

 

        Skaitant knygą darosi kiek neramu: o kaipgi du paskutiniai filosofijos riteriai apgins filosofijos grynumą, jei niekam kitam tai padaryti nepavyko? Aišku tik tai, kad ši knyga nėra tradicinis akademinis traktatas, kurį skaitydamas galėtum kartais ir prisnūsti. Į siužetą įausta galinga nenykstančios grėsmės intriga ir vyksta žūtbūtinė minčių kova. Už ką kovojama? Kas gi vis dėlto yra ta filosofija? Laukdamas atsakymo į šį klausimą, skaitytojas turi apsišarvuoti kantrybe. A. Mickūno dalyje „Filosofijos pradžia“ apie filosofijos gimimą imama kalbėti tik šeštame skyriuje. Pirmuose penkiuose nuodugniai aptariama tai, kas nėra filosofija. O filosofija nepavadintume labai daug dalykų. Su filosofija neturinti nieko bendra galios magija, kuri smelkia visus nesuskaičiuojamus žmogaus poreikius, interesus, instinktus, geismus ir poelgius. Autorius atsisako filosofija vadinti šiai galios magijai paklūstančius rytietiškos išminties variantus. Lygiai taip pat svetimas filosofijos prigimčiai, pasirodo, esąs ir A. Šliogerio pamėgtom sąvokom išaukštintas transcendencijos judesys. Moderniojoje epochoje nefilosofines nuostatas kurti pradeda René Descartes’as, Galileo Galilei‘us, Francis Baconas, empiristai ir racionalistai, puoselėjantys gamtos kontrolės koncepciją. Moderniosios Vakarų epochos pobūdį A. Mickūnas nusako kaip valios metafiziką, kuri irgi, įgaudama anarchistinių praktognozių formą, prasilenkia su tikrąja filosofija. Šeštame skyriuje pažadama, kad jau tuoj sužinosime, kas yra filosofija, tačiau autorius skaitytoją informuoja tik tiek, kad jos kilmė neatsiejama nuo graikiško poliaus atsiradimo ir tuojau pat apsukriai nuveda į gan įdomias antikinių mitų interpretacijas. Filosofas pamažu išlukštena savo koncepciją, kad jau savo mituose graikai įveikia iracionalias aistras, destruktyvius motyvus, asmenines intrigas ir grupinius priešiškumus, t. y. jie ima suvokti, kas yra laisvė, kuri neatsiejama nuo filosofijos kūno (p. 221). Nors pati filosofija tiesiogiai ir nekylanti iš mito, tačiau, anot A. Mickūno, „klasikos laikų graikas mitu naudojosi tam, kad parodytų dievybių trūkumus ir žmogaus sugebėjimą savo reikalus tvarkyti pačiam“ (p. 223). Kodėl filosofija neatsiejama nuo graikiško polio? Todėl, kad, nebūdamas orientuotas į galią, polis yra filosofinis iš principo, nes jis sudaro sąlygas laisvai kurti ir diskutuoti. Tačiau ar apskritai gali kada nors būti socialinių santykių sistema tokia švari, visiškai išvalyta nuo galios santykių? Bijau, kad tai utopinė vizija, ir galios teoretikas Michelis Foucault su tuo taip pat nesutiktų. Visgi A. Mickūno mintys skamba gražiai. Ypač įtaigauja tokie pasakymai: „Ištikimybė Atėnų poliui negali būti atskirta nuo ištikimybės filosofijai kaip nesuinteresuotam tiesos ieškojimui viešumoje“ (p. 229). Nepamirškime, kad taip rašo filosofijos riteris, o ištikimybės samprata riterio moraliniame kodekse yra svarbi.

 

        Antrojo filosofijos riterio A. Šliogerio požiūris į mito ir filosofijos santykius man pasirodė kiek kitoks nei A. Mickūno. Filosofija jam neatrodo kylanti iš mito (ar religijos), ji atsirandanti nepaisant mito. Tas žodelis „nepaisant“ tekste pajuodintas, todėl, matyt, svarbus. Filosofija, pasirodo, esanti antimitinė egzistencinė nuostata, kurion patekęs mirtingasis mąsto prieš mitą. Bent jau taip skelbiantys Ksenofanas ir Platonas. Todėl, A. Šliogerio nuomone, filosofija net metaforiškai negali būti „išvesta“ iš mito. Gebėjimas pasakyti „ne“, būti „prieš“ reikštis kaip „anti“ – kaip tik visa tai ir liudija filosofijos gaivumą, jaunystę, o gal net vaikystę. Filosofija taip pat nėra kokia pagyvenusi dama. Šis filosofijos gaivumas taip įkvepia A. Šliogerį, kad, apdainuodamas jos jaunystę, vienoje vietoje net užsimena, kad ji, ko gero, dar net neprasidėjusi.

 

        Nepaisant šiokių tokių variacijų (juk, kaip minėjome, rašo du baltieji heteroseksualai), A. Šliogeris, kaip ir A. Mickūnas, taip pat nurodo filosofijos ir laisvės giminystę (p. 319). Kita vertus, A. Šliogerio dalyje taip pat nustatomas filosofijos ir politikos santykis. Teigiama, kad „filosofija, kaip ir politika, yra laisvei adekvati autonomiško individo gestų egzistencinė sritis“ (p. 318). Tačiau čia, ko gero, prasideda įtaigiausia knygos vieta, kur imama kalbėti apie nežinojimą, nuostabą, tylą – kaip neatskiriamus filosofijos palydovus. Palaipsniui A. Šliogerio mintis, valdoma jo galingo kalbos jausmo ir aistros filosofijai, ima kurti fenomenologinius kai kurių filosofijos ypatybių aprašymus (kuriuose išryškėja lyg filosofijos ištakos, lyg savybės, galbūt tiksliausia – jos blyksniai). A. Šliogeris rašo ypač įkvėptai, mintys plaukia, kaip jam būdinga, skaidriai ir aiškiai, tačiau su labai gausiais, sodriais, barokiškais išsiskleidimais ir išsišakojimais. Jo tekstas parašytas laisvu, tarsi „šėlstančiu“ minties ritmu. Šiuo požiūriu jis netgi pranoksta iki tol rašytas savo paties knygas ir tai šio autoriaus filotopijos sampratos teoriniams ieškojimams suteikia naujų spalvų. Sukuriamos ir naujos sąvokos, pvz., Virtualusis Globalopolis, begalinis nežinojimas, nežinojimo prezumpcija, žinojimo mašinos. Sumaniai pasirinkta dalių struktūra: sukuriama intriga, nes pradžioje konstatuojamas filosofijos mirties faktas, po to pereinama prie šios prielaidos paneigimo. Labai aukšta ekspresyviosios išraiškos ir teorinės žiūros sintezės kultūra. Nenorėčiau papasakoti viso šio intriguojančio siužeto. Tepalieka ir skaitytojui kažkoks nežinomybės šešėlis. Pacituosiu tik kelias vietas, kurios itin stringa į atmintį: „Filosofija atsirado Didžiojo Sprogimo akimirką iš pirmykščio superatomo šukių“ (p. 312); „<...> į nuostabą, jos tylą ir prarastą amą mane gali blokšti bet kas, bet koks mano kasdienybės keliuose pasitaikantis daiktas, bet koks įvykis, bet kokia situacija“ (p. 356).

 

        Skaitančiajam irgi užima amą – kaip gražiai rašo! Tačiau nejaugi filosofui nutinka tokie pat nuotykiai kaip ir kitiems? Juk tam, kad patirtum nuostabą, visai nebūtina filosofuoti. A. Šliogeris į tai mums atsako: „Kadangi filosofas tėra mirtingasis, nublokštas į kasdienę banalybę, niekada ir niekur iš jos negalintis pabėgti, nes ne kur kitur, o būtent šios banalybės centre gali atsiverti absoliutus nežmogiškumas – lydėti filosofą visuose kasdienybės keliuose (gatvėje ir aikštėse, kaip mėgdavo sakyti Sokratas), pasirodydamas, bet tą pačią akimirką ir pasislėpdamas – begalinės ironijos, begalinio humoro ir begalinio skepsio judesiais, kaip tik dėl savo begalinumo filosofui draudžiantis įsitvirtinti dogmatiškos ironijos (ironijos, kaip „principo“), dogmatiško humoro (humoro, kaip situacinės laikysenos, „sąmojo“) ir dogmatiško skepsio (skepsio kaip nihilistinio snobizmo, „cinizmo“) pozoje“ (p. 349). Filosofijos riteris, išsiruošęs į kryžiaus žygį prieš kitatikius savo mylimosios garbei apginti, pakimba šitame pavojingame tarpsnyje – tarp dogmatizmo ir begalinumo. Juk kiekvienas skeptikas praeidamas pasakys, kad negatyvumo judesiu kapodamas priešams (ne filosofams, taipgi ir antifilosofams) galvas, jis pats paneigia savo paties postuluojamą filosofijos kaip nežinojimo prezumpcijos prielaidą ir pakliūna į tikrojo, arba vienintelio, žinojimo spąstus. Vienintelės Teisingos Tiesos Fanatizmas kaip šmėkla nuolatos žvilgčioja iš už kampo. Juk negalima chaotiškai mosikuoti kalaviju pirmyn atgal ir kirsti bet kuriam pasitaikiusiam – juk reikia žinoti, kas yra savas, o kas – svetimas. Gal šiuos pavojingus nežinančio žinojimo spąstus spendžia pati kova su nefilosofinėmis stichijomis?

 

        Bet tikrieji riteriai nepaiso pavojų. Juos gena aistra. Džiugu, kad filosofijos likimas yra tokiose patikimose ir atsidavusiose rankose.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)